Katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorijos apmatai
 











 
 

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje po totalitarizmo

Bažnyčios struktūrų plėtra

Esminė bažnytinių struktūrų pertvarka vyko dviem etapais. Pirmuoju, 1989–1991 m., Apaštalų Sosto valia sureguliuota įsisenėjusi Lietuvos bažnytinės provincijos valdymo bei ribų problema. Lūžio metu Lietuvos Katalikų Bažnyčią vairavo du hierarchai tremtiniai, kuriems sovietmečiu nebuvo leidžiama eiti pareigų – 1988 m. kardinolu pakeltas Vincentas Sladkevičius (+2000 m.) ir arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Prasidėjus atgimimui konsekruoti šeši nauji vyskupai ir apaštalinius administratorius visose vyskupijose pakeitė ordinarai.

1991 m. gruodžio 24 d. pertvarkytos Vilniaus ir Kauno arkivyskupijos – metropolijų teritorija suderinta su šalies sienomis. Drauge ėmė normaliai veikti dvasininkijos koordinacijos institutai – Lietuvos Vyskupų Konferencija ir jos komisijos, vyskupijų kunigų tarybos. Dar trijų vyskupų paskyrimas, ypač sovietizuoto proletariško regiono raidai labai svarbios septintosios Šiaulių vyskupijos įsteigimas, žymėjo antrąjį institucinio pertvarkymo etapą, vykusį 1996–1997 m.

Per dešimtmetį atkurtos Vilniaus, Telšių bei Vilkaviškio kunigų seminarijos, suformuotos šešios tikybos mokytojų bei teologų rengimo įstaigos, ėmė funkcionuoti tarpdieceziniai ir vyskupijų bei daugelio dekanatų katechetikos, šeimos, jaunimo centrai. Pradėję vienur kitur veikti parapijų ir rekolekcijų namai, Bažnyčios informacijos centras, įvairaus masto Caritas padalinių, pasiekiančių atkampiausias vietoves, koordinacija liudija kokybiškai pasikeitus bažnytinių institucijų tinklą. 1997 m. įvesta intensyvaus rengimo bažnytinei Santuokai ir kitiems sakramentams tvarka, 1999–2000 m. paskelbti hierarchijos raginimai įdarbinti pasauliečius parapijų asistentais ženklina sistemiškos katechezės struktūrų perspektyvą.