Katalikų interneto tarnyba atskira knygele išleido popiežiaus PRANCIŠKAUS paraginimą apie Evangelijos skelbimą šiandieniame pasaulyje EVANGELII GAUDIUM. Ieškokite katalikų knygynuose.
 
 


IEŠKOKITE KATALIKŲ KNYGYNUOSE:

Šventasis Tėvas PRANCIŠKUS

Apaštališkasis paraginimas
EVANGELII GAUDIUM
apie Evangelijos skelbimą šiandieniame pasaulyje

Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2014. – 192 p.

Pirmasis popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis paraginimas EVANGELII GAUDIUM (liet. „Evangelijos džiaugsmas“), skirtas Evangelijos skelbimo šių dienų pasaulyje temai. Jo pirminis uždavinys buvo apibendrinti 2012 m. Vyskupų sinodo, skirto evangelizacijos ir tikėjimo perdavimo klausimams, medžiagą. Tiesa, popiežiaus Pranciškaus asmeninam indėliui į šį tekstą nusvėrus, pavadinime buvo atsisakyta žodžio „posinodinis“. 

Paraginimas – platus pastoracinis tekstas, mėginantis „apibrėžti evangelizacijos stilių“, taikytiną visoje šio laikmečio Bažnyčios veikloje. Šventasis Tėvas kviečia  Bažnyčią misijai – atsakinguosius ir visus į Kristų tikinčiuosius iš naujo užsidegus Evangelijos džiaugsmu ir paprastumu drąsiai  dalytis Išganymo žinia ir gailestinga Dievo meile konkrečiais darbais. Paraginime atvirai aptariamos Bažnyčios darbininkų bėdos, trukdančios jos misijai, ir šių dienų pasaulio kontekstas, kuriame esame pašaukti darbuotis dėl Dievo karalystės sklidimo. Pateikiama nuoseklių patarimų skelbiantiems Dievo žodį, iškeliama nuolatinio rūpinimosi vargšais, socialinio dialogo ir taikių pastangų, statydinant bendrą gėrį nuolat kintančiomis sąlygomis, svarba. Visas paskutinis skyrius – įkvepiantis ir viltimi užkrečiantis motyvavimas misijai, kurią vykdant Evangelijos džiaugsmas iš naujo pripildo Kristaus mokinių širdis ir taip pasaulį pasiekia perkeičianti Dievo Dvasios galia.   

[PRADŽIA]

1. Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės. Džiaugsmas visada gimsta ir atgimsta su Jėzumi Kristumi. Šiame paraginime trokštu tikinčius krikščionis pakviesti į naują, tokio džiaugsmo paženklintą evangelizacijos etapą ir parodyti Bažnyčiai kelią artimiausiais metais.

I. Atsinaujinantis ir užkrečiamas džiaugsmas

2. Šiandieniame, įvairialypės bei gniuždančios vartojimo pasiūlos kupiname pasaulyje didelis pavojus yra individualistinis liūdesys, kylantis iš pernelyg patenkintos, bet geidžiančios širdies, iš liguistos paviršutiniškų malonumų paieškos, iš užsisklendusios sąmonės. Kai vidinis gyvenimas apsiriboja vien savais interesais, nebelieka vietos kitiems, nebeįsileidžiami vargšai, nebegirdimas Dievo balsas, nebejuntamas malonus jo meilės džiaugsmas, išblėsta entuziazmas daryti gera. Toks pavojus tikrai bei nuolat gresia ir tikintiesiems. Daugelis tam pasiduoda ir tampa irzliais, nepatenkintais, abejingais žmonėmis. Toks gyvenimas nėra kilnus ir pilnatviškas, Dievas to mums netrokšta, tai nėra gyvenimas Dvasioje, kylantis iš prisikėlusio Kristaus širdies.

3. Visus krikščionis, kad ir kur bei kokiomis aplinkybėmis jie gyventų, kviečiu šiandien pat atnaujinti savo asmenišką susitikimą su Jėzumi Kristumi ar bent pasiryžti leisti jam mus sutikti, kasdien nepaliaujamai jo ieškoti. Nė vienas neturi pagrindo manyti, kad šis kvietimas ne jam, nes „džiaugsmas, atneštas Viešpaties, skirtas visiems“. To, kuris surizikuoja, Viešpats neapgauna, ir kiekvienas, žengiantis nedidelį žingsnelį Jėzaus link, pamato, kad Jėzus išskėstomis rankomis jau laukė jo atėjimo. Ta akimirka yra proga Jėzui Kristui pasakyti: „Viešpatie, leidausi būti apgaunamas, tūkstančiais būdų bėgau nuo Tavo meilės, tačiau dar kartą esu čia, kad atnaujinčiau savo sandorą su Tavimi. Man Tavęs reikia. Išpirk mane iš naujo, Viešpatie, dar kartą priimk mane į savo atperkantį glėbį.“ Kaip gera grįžti pas jį, kai esi pražuvęs! Dar kartą primygtinai sakau: Dievas nenuilsdamas atleidžia, tiktai mes pailstame prašyti jo pasigailėjimo. Tas, kuris paragino atleisti „septyniasdešimt septynis kartus“ (Mt 18, 22), mums yra pavyzdys: jis atleidžia septyniasdešimt septynis kartus. Kartkartėmis jis nešasi mus ant savo pečių. Niekas negali iš mūsų atimti šios begalinės ir nepajudinamos meilės suteikto kilnumo. Savo švelnumu, kuris niekada nenuvilia ir visada sugrąžina džiaugsmą, jis įgalina mus pakelti galvą ir pradėti iš naujo. Nebėkime nuo Jėzaus prisikėlimo, niekada nenuleiskime rankų, kad ir kas nutiktų. Niekas negali pranokti jo gyvenimo, akinančio mus žengti pirmyn!

4. Senojo Testamento knygose skelbta apie išganymo džiaugsmą, kurio apsčiai bus mesijiniais laikais. Pranašas Izaijas džiugiai sveikindamas kreipiasi į laukiamą Mesiją: „Tu išaukštinai tą tautą, suteikei jai didį džiaugsmą. Tavo akivaizdoje jie džiūgauja“ (9, 2). Ir ragina Ziono gyventojus sutikti jį giesmėmis: „Krykštauk ir džiūgauk!“ (12, 6). Tuos, kurie jį jau išvydo horizonte, pranašas kviečia pranešti apie tai kitiems: „Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbėjau Zionai! Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale!“ (40, 9). Visa kūrinija dalijasi šiuo išganymo džiaugsmu: „Dangūs, džiūgaukite! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Nes Viešpats paguodė savąją tautą, pasigailėjo savo varguolių“ (49, 13).

Zacharijas, regėdamas Viešpaties dieną, kviečia džiugiai sutikti ateinantį Karalių, nuolankų ir jojantį ant asilo: „Didžiai džiūgauk, Ziono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, jis išaukštintas ir pergalingas“ (Zch 9, 9). Tačiau pagauliausiai ragina pranašas Sofonijas: kaip švytintį šventės ir džiaugsmo centrą jis priešais akis iškelia patį Dievą, perteikiantį savo tautai tą išganingą džiugesį. Kaskart, kai skaitau šį tekstą, mane vis pagauna jaudulys: „Viešpats, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje: jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giesme“ (Sof 3, 17).

Tai džiaugsmas, mūsų išgyvenamas kasdien tarp nedidelių dalykų atsiliepiant į meilų Dievo, mūsų Tėvo, kvietimą: „Mano vaike, jeigu turi iš ko, vaišinkis <...>. Neatsakyk sau šios dienos gėrybių“ (Sir 14, 11. 14). Koks tėviškas švelnumas sklinda iš šių žodžių!

5. Džiaugtis primygtinai kviečia ir Evangelija, kurioje šlovingai spindi Kristaus kryžius. Pasitenkinsime keliais pavyzdžiais: „Džiūgauk!“ – pasveikina angelas Mariją (Lk 1, 28). Marijai lankantis pas Elzbietą, Jonas šokteli savo motinos įsčiose (plg. Lk 1, 41). Savo giesmėje Marija skelbia: „Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 47). Jėzui pradedant savo tarnybą, Jonas sušunka: „Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta“ (Jn 3, 29). Pats Jėzus pradžiunga Šventąja Dvasia (plg. Lk 10, 21). Jo žinia yra džiaugsmo šaltinis: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11). Mūsų krikščioniškasis džiaugsmas trykšta iš jo sklidinos širdies šaltinio. Jis pažada mokiniams: „Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu“ (Jn 16, 20). Ir primygtinai tikina: „Bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 22). Vėliau mokiniai, pamatę Jėzų prisikėlusį, „nudžiugo“ (Jn 20, 20). Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kad pirmoji bendruomenė „su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi“ (2, 46). Kur praeidavo mokiniai, ten pasklisdavo „didelis džiaugsmas“ (8, 8), o jie persekiojami būdavo „pilni džiaugsmo“ (13, 52). Eunuchas, priėmęs krikštą, „džiūgaudamas traukė savo keliais“ (8, 39), o kalėjimo viršininkas „su visais namiškiais džiūgavo įtikėjęs Dievą“ (16, 34). Kodėl ir mums neįbridus į šią džiaugsmo upę?

6. Kai kurių krikščionių gyvenimas primena gavėnią be Velykų. Žinoma, sutinku, džiaugsmas neišgyvenamas vienodai visomis gyvenimo aplinkybėmis, juolab sunkiomis akimirkomis. Džiaugsmas prisitaiko ir kinta, bet visada išlieka bent kaip šviesos spindulys, sklindantis iš asmeninio tikrumo, kad, nepaisant visko, esi be galo mylimas. Suprantu žmones, linkusius liūdėti dėl didelių sunkumų, kuriuos tenka kęsti, bet ištikti didžiausių nelaimių pamažėle turime leisti tikėjimo džiaugsmui prabusti kaip slaptam, bet tvirtam pasitikėjimui: „Mano gyvenimas neteko ramybės, užmiršau, kas yra laimė. <...> Bet viltis sugrįžta atsiminus, kad ištikimoji Viešpaties meilė niekad neišsenka, gailestingumo jam niekad nestinga. Kas rytą jie nauji – didelė tavo ištikimybė! <...> Gera laukti kantriai, kol išgelbėjimas ateis iš Viešpaties“ (Rd 3, 17. 21–23. 26).

7. Dažnai kyla pagunda teisintis bei skųstis, tarsi, kad galėtum džiaugtis, būtina patenkinti nesuskaičiuojamą daugybę sąlygų. Taip yra todėl, jog „technologinė visuomenė pridaugino malonumo progų, tačiau jai sunku sužadinti džiaugsmą“. Galima sakyti, kad gražiausias ir spontaniškiausias džiaugsmas, kurį mačiau savo gyvenime, buvo neturtingų žmonių, turėjusių nedaug į ką įsikibti. Taip pat atmenu autentišką džiaugsmą tų, kurie didelių profesinių įsipareigojimų sūkuryje mokėjo išsaugoti dosnią ir paprastą tikinčią širdį. Šie džiaugsmai trykšta iš Jėzuje Kristuje apsireiškusio Dievo vis didesnės meilės šaltinio. Nenuilstamai kartoju Benedikto XVI žodžius, atvedančius į Evangelijos šerdį: „Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“.

8. Tik tas susitikimas – ar atnaujintas susitikimas – su Dievo meile, virstančia laimės kupina draugyste, išlaisvina mus iš mūsų užsisklendusios sąmonės ir susitelkimo į save. Visapusiškai žmogiškais tampame tada, kai esame daugiau negu žmonės, kai leidžiame Dievui išvesti mus iš mūsų pačių, kad pasiektume savo tikrąją būtį. Štai šitai yra evangelizacinės veiklos šaltinis. Juk jei kas nors patyrė šią meilę, grąžinančią gyvenimui prasmę, tai kaip jis gali netrokšti pasidalyti ja su kitais?

II. Malonus ir guodžiantis evangelizavimo džiaugsmas

9. Gėris visada linkęs sklisti. Bet kuri autentiška tiesos ir grožio patirtis pati savaime plinta, ir kiekvienas, išgyvenęs gilų išlaisvinimą, tampa jautresnis kitų poreikiams. Sklisdamas gėris įsitvirtina ir plėtojasi. Taigi tam, kuris trokšta kilniai ir pilnatviškai gyventi, nėra kito kelio, kaip tik kitą pripažinti bei siekti jam gėrio. Todėl kai kurie šventojo Pauliaus pasakymai nė kiek nestebina: „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14); „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16).

10. Siūloma gyventi aukštesniu lygmeniu, bet ne mažiau intensyviai: „Gyvenimas stiprėja dovanojamas ir silpnėja, kai izoliuojamasi ir patogiai įsitaisoma. Iš tiesų, gyvenimu labiausiai mėgaujasi tie, kurie palieka saugų krantą ir ima degti užduotimi duoti gyvenimą kitiems“. Bažnyčia, kviesdama evangelizuoti, krikščionims tiktai atskleidžia tikrąją asmeninio savęs įgyvendinimo dinamiką: „Čia atrandame dar vieną gilų tikrovės dėsnį: gyvenimas auga ir bręsta tiek, kiek jo dovanojama kitų gyvenimo labui“. Tad evangelizuotojo veidas neturi nuolatos būti kaip per laidotuves! Atgaukime užsidegimą ir didinkime jį, „išsaugokime žavų ir malonų evangelizavimo džiaugsmą, net jei turime sėti su ašaromis. <...> Tegu mūsų laikų pasaulis, kuris ieško kartais skausmingai, o kartais viltingai, išgirsta Gerąją Naujieną ne iš liūdnų ir netekusių drąsos, nekantrių ir gniaužiamų baimės skelbėjų, bet iš Evangelijos tarnautojų, kurių gyvenimas žėruoja kaitra, kurie pirmi persiėmė Kristaus džiaugsmu“.

Amžinasis naujumas

11. Atnaujintu skelbimu tikintiesiems – taip pat drungniems ar nepraktikuojantiems – siūlomas naujas tikėjimo džiaugsmas ir vaisingas evangelizacinis darbas. Skelbimo šerdis ir esmė visada tie patys: Dievas, numirusiame ir prisikėlusiame Kristuje apreiškęs savo meilę. Jis vis atnaujina savo tikinčiuosius, kad ir kokio amžiaus jie būtų; jie „atgaus jėgas, pakils tarsi arų sparnais, – nepavargs bėgdami, nepails eidami“ (Iz 40, 31). Kristus yra „amžinoji Evangelija“ (Apr 14, 6) ir „tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8), tačiau jo turtingumas bei grožis neišsemiami. Jis visada jaunas ir yra nuolatinis naujumo šaltinis. Bažnyčia nepaliauja stebėjusis jo „turtų, išminties ir pažinimo gelme“ (Rom 11, 33). Kryžiaus Jonas yra pasakęs: „ta Dievo išminties bei žinojimo tankmė tokia gili ir milžiniška, kad siela, kad ir kiek ją pažintų, gali skverbtis vis giliau“. Šventasis Ireniejus irgi pareiškė: „Ateidamas Kristus atnešė visą naujumą“. Savo naujumu jis visada gali atnaujinti mūsų gyvenimą ir bendruomenę, ir krikščioniškoji naujiena nesensta net tamsiais ir Bažnyčios silpnumo laikais. Jėzus Kristus gali sulaužyti nuobodžias schemas, į kurias jį įspraudžiame, ir nustebinti nuolatiniu dieviškuoju kūrybiškumu. Kaskart, kai mėginame grįžti prie šaltinio ir atgauti pirminį Evangelijos šviežumą, išnyra naujų būdų, kūrybinių metodų, kitokių raiškos formų, iškalbingesnių ženklų, žodžių, kupinų naujos reikšmės šiandieniam pasauliui. Tiesą sakant, bet kuri autentiška evangelizacinė veikla visada yra „nauja“.

12. Nors ši užduotis reikalauja dosnaus įsipareigojimo, būtų klaidinga laikyti ją didvyriška asmenine užduotimi, nes tai pirmiausia yra Viešpaties darbas, anapus visko, ką mes galime atrasti ir suprasti. „Pirmutinis ir didžiausias evangelizuotojas“ yra Kristus. Kad ir kokia būtų evangelizacijos forma, pirmutinis visada yra Dievas, pašaukęs mus bendradarbiauti su juo bei skatinantis Šventosios Dvasios galia. Tikrasis naujumas yra tas, kurį pats Dievas nori slėpiningai sukurti, kurį įkvepia, žadina, kreipia bei lydi tūkstančiais būdų. Visame Bažnyčios gyvenime visada turi matytis, kad iniciatyva yra Dievo, kad pirma „jis mus pamilo“ (1 Jn 4, 10) ir kad vienintelis „augintojas – Dievas“ (1 Kor 3, 7). Toks įsitikinimas leidžia neprarasti džiaugsmo vykdant net tokią reiklią bei sunkią užduotį, apimančią visą mūsų gyvenimą. Dievas iš mūsų reikalauja visko, bet sykiu viską ir siūlo.

13. Šios užduoties naujumo nedera suvokti taip, tarsi ji suponuotų mus supančios ir vedančios pirmyn gyvosios istorijos nušalinimą ar užmiršimą. Atmintis yra mūsų tikėjimo matmuo, kurį galime vadinti „deuteronominiu“, analogišku Izraelio atminčiai. Jėzus palieka mums Eucharistiją kaip Bažnyčios kasdienį atminimą, vis labiau įvedantį mus į Velykas (plg. Lk 22, 19). Evangelizacinis džiaugsmas visada suspindi dėkingumo kupino atminimo fone: tai – malonė, kurios turime prašyti. Apaštalai niekada neužmiršo akimirkos, kai Jėzus palytėjo jų širdį: „Tai buvo apie dešimtą valandą“ (Jn 1, 39). Kartu su Jėzumi ši atmintis sudabartina mums tikrą „debesį liudytojų“ (Žyd 12, 1), kai kurie iš jų ypač prisidėjo, kad mūsų tikėjimo džiaugsmas sudygtų: „Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė Dievo žodį“ (Žyd 13, 7). Kartais į tikėjimo gyvenimą mus įvesdina paprasti ir artimi žmonės: „Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje“ (2 Tim 1, 5). Tikintysis iš pagrindų yra „žmogus, kuris atmena“.

III. Naujoji evangelizacija tikėjimui perteikti

14. Įsiklausant į Dvasią, padedančią bendruomeniškai atpažinti laiko ženklus, 2012 m. spalio 7–12 d. vyko Vyskupų sinodo 13-oji eilinė generalinė asamblėja tema „Naujoji evangelizacija krikščioniškajam tikėjimui perteikti“. Ten priminta, kad naujajai evangelizacijai pašaukti visi ir kad ji iš esmės vykdoma trijose srityse. Pirmiausia minėtina paprastoji pastoracija, „gaivinama Dvasios ugnies, kad uždegtų širdis tikinčiųjų, reguliariai besilankančių bendruomenėje ir Viešpaties dieną susirenkančių pasimaitinti Dievo žodžiu ir amžinojo gyvenimo Duona“. Šiai sričiai priskirtini ir tikintieji, išlaikę įvairiais būdais reiškiamą tvirtą ir nuoširdų katalikiškąjį tikėjimą, bet dažnai nedalyvaujantys liturgijoje. Šia pastoracija siekiama padėti tikintiesiems augti, kad jie vis geriau ir visu savo gyvenimu atsilieptų į Dievo meilę.

Antra minėtina sritis yra „pakrikštytieji, kurių gyvensena neatitinka Krikšto reikalavimų“, kurie širdimi nepriklauso Bažnyčiai ir nejaučia tikėjimo paguodos. Bažnyčia, kaip visada rūpestinga motina, deda pastangas, kad jie išgyventų atsivertimą, grąžinsiantį tikėjimo grožį ir troškimą įsipareigoti Evangelijai.

Galiausiai reikia neužmiršti, kad evangelizacija iš esmės susijusi su Evangelijos skelbimu tiems, kurie Kristaus nepažįsta ar visada buvo jį atmetę. Daugelis jų, akinami Dievo veido ilgesio, ieško Dievo paslapčia, taip pat ir šalyse, turinčiose seną krikščionybės tradiciją. Visi turi teisę gauti Evangeliją. Krikščionys privalo ją skelbti neišskirdami nė vieno ir daryti tai ne tarsi primesdami naują pareigą, bet kaip žmonės, trokštantys pasidalyti džiaugsmu, parodyti gražų horizontą, pasiūlyti viliojantį pokylį. Bažnyčia auga ne užsiimdama prozelitizmu, bet „patraukdama“.

15. Jonas Paulius II mus pakvietė neužmiršti, jog būtina nesusilpninti Evangelijos skelbimo tiems, kurie toli nuo Kristaus, nes tai pirmutinė Bažnyčios užduotis. Misijų veikla „ir šiandien tebėra didžiausias iššūkis Bažnyčiai“ ir „užduotis misionieriauti turi išlikti pirmutinė“. Kas nutiktų, jei iš tikro rimtai atsižvelgtume į šiuos žodžius? Tiesiog pripažintume, kad misionieriškoji veikla yra viso Bažnyčios darbo paradigma. Turėdami tai prieš akis, Lotynų Amerikos vyskupai pareiškė, kad „nevalia ramiai, pasyviai laukiant, pasilikti savo bažnyčiose“ ir kad būtina „nuo paprasčiausios saugojimo pastoracijos pereiti prie ryžtingai misionieriškosios pastoracijos“. Ši užduotis ir toliau išlieka Bažnyčiai didelio džiaugsmo šaltinis: „Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimties devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15, 7).

Šio paraginimo tikslas ir ribos

16. Mielai priėmiau Sinodo tėvų kvietimą parengti šį paraginimą. Tai darydamas skinu gausius Sinodo darbų vaisius. Be to, pasitaręs su įvairiais asmenimis, ketinu išdėstyti ir savo rūpesčius, neduodančius man ramybės šiuo konkrečiu Bažnyčios evangelizacinio darbo momentu. Čia galima plėtoti nesuskaičiuojamas temas, susijusias su šiandienio pasaulio evangelizacija. Tačiau aš nusprendžiau negvildenti šių daugybės klausimų, reikalaujančių gilesnių studijų bei dėmesio. Taip pat nemanau, kad iš popiežiškojo Magisteriumo reikėtų laukti galutinio ar išsamaus žodžio apie visus su Bažnyčia ir pasauliu susijusius klausimus. Popiežiui nepridera vietoj vietinių vyskupų stengtis įvertinti kiekvieną problemą, išnyrančią jų teritorijoje. Šia prasme jaučiu poreikį skatinti išganingą „decentralizaciją“.

17. Nusprendžiau čia pasiūlyti kelias kryptis, galinčias paskatinti išjudinti visoje Bažnyčioje naują, užsidegimo ir veržlumo kupiną evangelizacijos etapą bei nurodyti jo gaires. Turėdamas tai prieš akis ir remdamasis dogminės konstitucijos Lumen gentium mokymu, nutariau tarp kitų temų išsamiau aptarti šiuos klausimus:
a) misionieriauti kylančios Bažnyčios reforma;
b) pastoracijos darbuotojų pagundos;
c) Bažnyčia kaip evangelizuojančios Dievo tautos visuma;
d) homilija ir jos rengimas;
e) socialinis vargšų įtraukimas;
f) taika ir socialinis dialogas;
g) dvasiniai motyvai misionieriauti.

18. Gali pasirodyti, kad šias temas išplėtojau pernelyg išsamiai. Tačiau pirmiausia ketinau ne pateikti traktatą, bet tik parodyti praktinę šių argumentų svarbą Bažnyčios šiandienės užduoties kontekste. Visos šios temos padeda konkrečiau apibrėžti evangelizacijos stilių, kurį kviečiu taikyti bet kurioje veikloje, kurią vykdote. Šitaip savo kasdieniame darbe galėsime atsiliepti į Dievo žodžio paraginimą: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4).

 
 
   

Pal. Jurgio Matulaičio svečių namai „Domus Beati“ 
piligrimunamai.lt

Klaipėdos šv. Juozapo Darbininko parapija 
www.juozaponamai.lt

Vilniaus šv. Juozapo (Pilaitės) parapija 
www.pilaitesparapija.lt

Klaipėdos šv. Kazimiero parapija 
www.kazimieroparapija.lt

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra 
paneveziokatedra.lt

www.pranciskonai.tv

www.pranciskonai.lt 
Pranciškonai konventualai

EIS.KATALIKAI.LT 
Elektroninių išteklių sistema

kaisiadoriuparapija.lt

gyvybessodas.lt 
Pagalba šeimoms

telsiukatedra.lt

„IUSTITIA et PAX“ komitetas / Socialinis Bažnyčios mokymas

www.gyviejiakmenys.lt

Kauno Pal. Jono Pauliaus II parapija

krekenavosbazilika.lt

Šv. Jono apaštalinės seserys

kretingospranciskonai.lt 
atsinaujino

www.nkma.lt 
atsinaujino

siauliuvyskupija.lt

lietuvosseimoscentras.lt 
atsinaujino

HOLY MASS in VILNIUS

pašaukimas.lt

angelorum.lt 
Lietuvos šventumo garsas

palangosparapija.lt

plungesparapija.lt

sventosiosparapija.lt

sestokuparapija.lt

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapija

Švenčionėlių Šv. Edvardo parapija

svencioniuparapija.lt

www.matulaitis.org 
Atsinaujino

www.zarasuparapija.lt 
Atsinaujino

www.gerojiviltis.lt 
Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies parapija

www.pakuonioparapija.lt 
Pakuonio Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapija (Vk)

www.europosskautai.lt

www.joanitai.org 
atsinaujino

www.gtinstitutas.lt 
Atsinaujino GTI www

www.gyvasisvanduo.lt 
„Gyvojo vandens“ tarnystės programos LT

www.vkpkc.lt 
Jungtinė Vilkaviškio vyskupijos Katechetikos ir Parapijinės katechezės centrų svetainė

KLAUSKUNIGO.LT

www.mazuteliams.lt 
Katalikiškas vaikų darželis Vilniuje

www.pvkcentras.lt  Panevėžio vyskupijos katechetikos centras

www.sakralinis.lt 
Birštono sakralinis muziejus

www.egzorcistas.lt  Nacionalinė egzorcistų asociacija

www.magnificat.lt 
Apie leidinėlį MAGNIFICAT ir jo platinimą

 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt