Popiežius PRANCIŠKUS. Žinia 48-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos (2014 06 01) proga „Komunikavimas autentiškos susitikimo kultūros labui“
 
 

Popiežius PRANCIŠKUS

Komunikavimas autentiškos susitikimo kultūros labui

Žinia 48-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos (2014 06 01) proga


Brangūs broliai ir seserys!

 

Šiandien gyvename pasaulyje, kuris darosi vis „mažesnis“, ir todėl žmonėms turėtų būti nesunku tapti vieni kitiems artimiems. Transporto ir komunikavimo technologijų plėtra mus suartina ir vis labiau susieja, dėl globalizacijos tampame vieni nuo kitų priklausomi. Vis dėlto žmonija išlieka susiskaldžiusi ir kartais net labai. Pasauliniu lygmeniu regime pasipiktinimą keliantį atotrūkį tarp turtingiausiųjų prabangos ir neturtingiausiųjų skurdo. Dažnai užtenka pasivaikščioti miesto gatvėmis, kad išvystumei kontrastą tarp gyvenančiųjų ant šaligatvio ir parduotuvių tviskančių šviesų. Prie visa to taip pripratome, jog mūsų tai nebetrikdo. Pasaulį kamuoja įvairiausio pavidalo atstūmimas, marginalizacija ir skurdas, taip pat konfliktai, kilę dėl ekonominių, politinių, ideologinių ir, deja, religinių priežasčių derinio.

Šiame pasaulyje visuomenės medijos gali padėti mums pasijusti vieni kitiems artimesniems, išugdyti naują žmonių šeimos vienybės jausmą, kuris skatintų būti solidarius ir rimčiau įsipareigoti siekti oresnio gyvenimo. Geras komunikavimas padeda mums suartėti ir geriau vieniems kitus pažinti, vieningiau gyventi. Įveikti mus skiriančias sienas galime tik būdami pasirengę vienas kitą išklausyti ir vienas iš kito mokytis. Nesutarimus turime spręsti dialogu, auginančiu supratimą ir pagarbą. Susitikimo kultūra reikalauja būti nusiteikusiems ne tik duoti, bet ir gauti iš kitų. Medijos čia daug gali padėti, ypač šiandien, kai žmogaus komunikavimo tinklai neregėtai išsiplėtojo. Pirmiausia internetas teikia didesnes susitikimo ir solidarumo galimybes, ir tai yra gerai, tai Dievo dovana.

Tačiau yra ir problemiškų aspektų: informacijos sparta pranoksta mūsų gebėjimą apmąstyti bei įvertinti ir neleidžia mums pamatuotai ir tinkamai save išreikšti. Reiškiamų nuomonių įvairovę galima laikyti turtu, tačiau sykiu galima ir užsisklęsti vien mūsų viltis ir idėjas ar tam tikrus politinius bei ekonominius lūkesčius atitinkančios informacijos erdvėje. Komunikacinė aplinka gali padėti augti arba, priešingai, dezorientuoti. Skaitmeninio ryšio troškimas gali baigtis izoliavimusi nuo artimo, net mums patiems artimiausio. Nereikėtų užmiršti, jog tiems, kurie dėl įvairių priežasčių neturi prieigos prie socialinių medijų, gresia atskirtis.

Šios ribos realios, tačiau neduoda pagrindo socialines medijas atmesti. Jos veikiau primena, kad komunikavimas yra labiau žmogiškasis nei technologinis pasiekimas. Tad kas mums padeda skaitmeninėje aplinkoje plėtoti mūsų žmogiškumą ir abipusį supratimą? Pavyzdžiui, turėtume susigrąžinti tam tikrą lėtumo ir ramybės jausmą. Šitai reikalauja laiko ir gebėjimo nutilti, kad išgirstum. Norint suprasti tą, kuris yra kitoks nei mes, taip pat reikia kantrybės: asmuo save pilnatviškai išreiškia ne tada, kai yra tiesiog toleruojamas, bet tada, kai jis tikrai priimamas. Jei tikrai trokštame išklausyti kitus, išmokime žvelgti į pasaulį kitomis akimis ir branginti žmogiškąją patirtį, kuri reiškiasi kitose kultūrose ir tradicijose. Tačiau labiau branginkime ir krikščionybės įkvėptas didžiąsias vertybes, pavyzdžiui, žmogaus kaip asmens sampratą, santuoką ir šeimą, religinės ir politinės srities perskyrą, solidarumo bei subsidiarumo principus ir kita.

Taigi kaip komunikavimas gali tarnauti autentiškai susitikimo kultūrai? Ir ką mums, Viešpaties mokiniams, reiškia susitikti su kitu asmeniu pagal Evangeliją? Kaip galime, nepaisant visų mūsų ribotybių ir nuodėmių, būti tikrai artimi vieni kitiems? Šiuos klausimus galima sutraukti į tą klausimą, kurio vienas Įstatymo mokytojas, tai yra komunikuotojas, paklausė Jėzaus: „O kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29). Šis klausimas padeda mums suvokti komunikavimą artimumo aspektu. Galėtume išversti štai šitaip: kaip reiškiasi „artimumas“ naudojant komunikavimo priemones ir skaitmeninių technologijų sukurtoje naujoje aplinkoje? Aš atsakymą atrandu gerojo samariečio palyginime, tai palyginimas ir apie komunikuotoją. Kas komunikuoja, tas tampa artimu. Gerasis samarietis ne tik tampa artimu, bet ir rūpinasi žmogumi, kurį pamato gulintį pusgyvį kelio pakraštyje. Jėzus apgręžia perspektyvą: svarbu ne tik pripažinti, kad kitas panašus į mane, bet ir gebėti pasidaryti panašiam į kitą. Todėl komunikuoti reiškia suvokti, kad esame žmonės, Dievo vaikai. Man patinka tokią komunikavimo galią apibrėžti kaip „artimumą“.

Kai komunikavimu daugiausia siekiama paskatinti vartojimą ar manipuliuoti žmonėmis, susiduriame su smurtine agresija, kurią patyrė plėšikų užpultas žmogus, paliktas tysoti ant kelio, kaip skaitome palyginime. Kunigas ir levitas laiko jį ne artimu, bet svetimu, nuo kurio geriau laikytis per atstumą. Anuomet tokį jų elgesį diktavo ritualinio švarumo taisyklė. Šiandien mums gresia pavojus, kad kai kurių medijų paveikti ignoruosime savo tikrąjį artimą.

Neužtenka vaikščioti skaitmeniniais „keliais“, tai yra būti tiesiog susijungusiais: būtina, kad tą jungtį lydėtų tikras susitikimas. Negalime gyventi vieni, užsisklendę savyje. Jaučiame poreikį mylėti ir būti mylimi. Jaučiame švelnumo poreikį. Komunikavimo grožį, gėrį ir tiesą laiduoja ne komunikacinės strategijos. O medijų pasaulis negali būti svetimas žmonijos rūpesčiams ir yra pašauktas išreikšti švelnumą. Skaitmeninis tinklas gali būti žmogiškumo kupina vieta, būti ne laidų, bet žmonių tinklas. Medijų neutralumas tėra tariamas: tik tas, kas komunikuoja save atiduodamas, gali būti atramos taškas. Asmeninis įsitraukimas yra komunikuotojo patikimumo pats pagrindas. Būtent todėl krikščioniškasis liudijimas tinklo dėka gali pasiekti egzistencinius paribius.

Dažnai kartoju: nesvyruodamas pirmenybę teikiu ne egocentrizmo kamuojamai, bet į gatvę einančiai bei nusibrozdinančiai Bažnyčiai. O tai yra pasaulio „gatvės“, kur gyvena žmonės, kur juos galima veiksmingai ir emocionaliai pasiekti. Skaitmeniniai greitkeliai yra viena iš tų gatvių, perpildytų žmonių, dažnai sužeistų vyrų ir moterų, kurie ieško išganymo ar vilties. Per žiniatinklį „ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8) gali nukeliauti ir krikščioniškoji žinia. Atverti bažnyčių duris taip pat reiškia atverti skaitmeninę aplinką ir tam, kad į ją įžengtų žmonės, nepaisant jų gyvenimo būvio, ir tam, kad Evangelija galėtų peržengti šventovės slenkstį ir išeiti pasitikti visų. Esame pašaukti liudyti vieną Bažnyčią, kuri yra visų namai. Ar gebame perteikti tokios Bažnyčios veidą? Komunikavimas prisideda prie visos Bažnyčios pašaukimo misionieriauti, o socialiniai tinklai šiandien yra viena iš vietų, kur šis pašaukimas įgyvendintinas, kad iš naujo būtų atrastas tikėjimo grožis, susitikimo su Kristumi grožis. Komunikavimo srityje mums irgi reikia Bažnyčios, gebančios suteikti šilumos, uždegti širdis.

Krikščioniškoji naujiena liudijama ne bombarduojant religinėmis žiniomis, bet noru dovanoti save kitiems „būnant visada pasirengus kantriai ir pagarbiai atsakyti į jų klausimus ir abejones, kylančius jiems ieškant tiesos ir žmogaus egzistencijos prasmės“ (Benediktas XVI. Žinia 47-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga, 2013). Prisiminkime pasakojimą apie mokinius iš Emauso. Būtina mokėti įsitraukti į dialogą su šiandieniais vyrais ir moterimis, suvokti jų lūkesčius, abejones, viltis ir pasiūlyti jiems Evangeliją, tai yra Jėzų Kristų, Dievą, kuris tapo žmogumi, numirė ir prisikėlė, kad išlaisvintų mus iš nuodėmės ir mirties. Toks iššūkis reikalauja gelmės, dėmesingumo gyvenimui, dvasinio jautrumo. Plėtoti dialogą – tai būti įsitikinusiems, kad kitas turi pasakyti ką nors vertingo, tai reiškia padaryti vietos jo požiūriui, pasiūlymams. Plėtoti dialogą reiškia ne savų idėjų ir tradicijų atsisakyti, bet pretenzijos, kad jos yra vienintelės ir absoliučios.

Vadovaukimės gerojo samariečio, užpilančio ant sumušto žmogaus žaizdų aliejaus ir jas aptvarstančio, įvaizdžiu. Mūsų komunikavimas tebūna kvapnus aliejus skausmui numalšinti ir geras vynas širdims pralinksminti. Mūsų šviesa turi kilti ne iš triukų ar specialiųjų efektų, bet iš mūsų meilingo artumo sužeistiesiems ir paliktiesiems pakelėje. Nebijokite tapti skaitmeninės aplinkos piliečiais. Yra svarbu, kad Bažnyčia komunikavimo pasauliui rodytų dėmesį, reikštųsi jame siekdama plėtoti dialogą su šiandieniais žmonėmis ir vestų juos į susitikimą su Kristumi: Bažnyčia, trokšdama lydėti, leidžiasi į kelią su visais. Šiuo atžvilgiu komunikavimo priemonių ir informacijos revoliucija yra didžiulis ir uždegantis iššūkis, reikalaujantis šviežios energijos bei naujos vaizduotės Dievo grožiui kitiems perteikti.

Vatikanas, 2014 m. sausio 24-oji,
Šv. Pranciškaus Salezo šventė

PRANCIŠKUS

____________________________

„Bažnyčios žinios“ 2014 m. Nr. 4

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt