„Bernardinai.lt“ interviu su LR Seimo nariu Povilu Urbšiu: „Neturime mažinti tikėjimo galių savyje“
 
 

Norėčiau paklausti, kaip išbūti krikščionimi Seime, nepamirštant žmogaus orumo principo? Matome, kad yra politikų, kurie galbūt klysta, galbūt turi skirtingas pažiūras, tačiau labai garbingai stengiasi. Bet matome ir aiškią grupę politikų, kurie tarsi jaučiasi daug aukščiau už žmones arba tarnauja veikiau sau, nei žmonėms. Yra ir tokių, kurie pagarsėję savo blogais darbais. Kai kasdien tenka susitikti su jais kaip su bendradarbiais, kaip išlaikyti orų bendravimą? Kaip išlaikyti pagarbų santykį su žmonėmis, kurie dažnai Jus laiko priešu arba apskritai bando lipti per kitų galvas?

Ilgą laiką teko dirbti valstybės tarnyboje. Mano manymu, Seimas taip pat yra valstybės tarnyba, tai – valstybinė įstaiga. Asmeniškai aš jaučiu psichologinį diskomfortą, kadangi ne vienos kadencijos Seimo nariai mano kitaip. Tokie politikai negali savęs įsivaizduoti žmonių tarnais. Tačiau nereikia manyti, jog visi Seimo nariai yra tiktai savanaudžiai. Juk iš esmės žmogus nėra toks vienalytis, kad būtų vien tiktai blogas. Gal reikėtų priimti tą tiesą: jeigu mes esame blogi, tai esame blogi tiek, kiek galėjome būti geresni. Kiekviename žmoguje yra dalis savanaudiškumo ir dalis pasiaukojimo kitam. Kai laikydamasis tokios nuostatos bendrauji su žmonėmis, neniekini jų, bet kartu nebijai pasakyti tiesos, jie tave priima tokį, koks esi. Esu pastebėjęs, kad yra vertinami žmonės, kurie turi savo nuomonę. Jos gali nepaisyti, bet jei mato, jog žmogus vis dėlto išdrįsta turėti savo nuomonę net kai daugumos nuomonė yra kita, tai tampa tam tikra vertybe, kuri galbūt skatina įsiklausyti į to žmogaus žodžius.

Seimas, sakyčiau, yra labai izoliuota erdvė. Ten greitai gali pradėti gyveni vien tik tos uždaros erdvės įspūdžiais. Turėjau nemažai pažįstamų Seimo narių ir mačiau, kaip jie keitėsi po vienos, antros kadencijos. Visada galvojau, kodėl taip atsitinka, kodėl tas susvetimėjimas įvyksta. Dabar pats esu Seime ir labai jautriai reaguoju į kai kuriuos dalykus, kurie man parodo, jog imu susitapatinti su ta aplinka. Kartais įvykius salėje vertini vienaip, o po to reikia laiko, kad atsikvošėtum. Iš tiesų, ten yra pavojus užmigti tam tikru letargo miegu. Todėl žmonės turėtų pastoviai kontroliuoti politikus ir aš esu tai kontrolei atviras. Skatinu žmonių iniciatyvas, kurios stiprintų kontrolę. Tai leistų politikui neprarasti ryšio su žmonėmis, nes atskirtis tarp žmonių ir valdžios atsiranda tada, kai politikas nejaučia atsakomybės prieš žmones, o žmonės neturi galių jo kontroliuoti.

Jūs kalbate apie galią kontroliuoti. Teko prieš kurį laiką kalbėtis viename kaime su labai garbingais žmonėmis. Giliai atsidūsėję jie pasakė, kad juos labiausiai įžeidė vaizdas, kai pamatė puotaujančius Seimo narius ir ministrus šalia Panevėžio. Žmonės kalbėjo: „Na štai, kilo triukšmas, o paskui viskas nurimo ir buvo pasakyta – galima, nepaisant to, kad Seimo nariai iš tribūnos skelbė, jog artėja krizė, tam ir tam nėra pinigų“. Jei Seimo nariai rūpintųsi Seimo prestižu, tikrai taip nesielgtų. Dabar susidaro įspūdis, kad aukščiau negu valstybės tarnyba yra tarsi kokia sakrali kasta, kurios nepajudinsi. Kaip Seime kolegos reaguoja į tokius dalykus, nes ne vien tik tie Seimo nariai savo įvaizdį muša, bet ir Jums už juos tenka aiškintis?

Iš tiesų, kai bendrauju su žmonėmis, tenka pajusti atsakomybę už Seimo sprendimus, kuriems nepritariu ir balsavau prieš. Tenka atsakomybė už Seimo narius, kurie žiūri, ką apie juos pasakys ir kaip įvertins jų veiksmus partija. Jeigu partija pasakė: „viskas gerai“, nesvarbu, ką jie yra padarę, –jie žino, kad liks įtakos lauke ir kai ateis rinkimai, bus įtraukti į sąrašus ir vėl išrinkti į Seimą. Jeigu ką nors žmonės įvertins neigiamai, ta pati partija paskleis dūmų uždangą, paslepiančią asmeninę atsakomybę.

Ypatingai valdžios nepagarba žmonėms jaučiasi tada, kai manoma, kad žmonės yra kvailesni už politikus. Žinoma, priklauso nuo pačių žmonių, kiek jie pasiduoda politikų manipuliavimui ir galų gale kaip patys apsisprendžia – dalyvauti ar nedalyvauti tame žaidime. Vėl kalbame apie pilietinę poziciją: jeigu žmonės apsiribos tik kalbėjimu savo siaurame rate, situacija tikrai nepasikeis. Yra tam tikras žmonių ratas, kurie ateina į rinkimus, renka tas pačias partijas, tuos pačius veikėjus ir galų gale įtvirtina tas vertybes, kurios prieštarauja viešajam interesui. Bet abejingas žmogus irgi prie to prisideda. Kiekvienas mes turime susimąstyti, ką asmeniškai esame padarę, kad tokių dalykų nebūtų. Ypatingai tikintis žmogus. Dažnas tikintysis šiai dienai tikėjimą suvokia labai siaurai: tarsi individualus jo išganymo kelias skirtas savo pašventinimui. Jeigu su tikinčiu žmogumi kalbi apie jo pilietinį apsisprendimą, jis atskiria savo kaip tikinčiojo poziciją nuo pilietinio veikimo. Esu giliai įsitikinęs: jeigu mes pasigendame vertybių politikoje, tai jos eliminuojamos per žmones, kurie tų vertybių nepuoselėja. Jeigu tikėjimas mums atskleidžia jėgas ir galimybes tas vertybes puoselėti, mes neturime mažinti tikėjimo galių savyje, neveikdami bendrojo gėrio labui. Laikas krikščionims, tikintiems žmonėms permąstyti savo poziciją ir prisiimti atsakomybę už esamą situaciją mūsų valstybėje ir savo asmeniniu apsisprendimu pradėti ją keisti.

Jūs atėjote į Seimą tikriausiai pačiu nepalankiausiu metu, kai Seimo reitingai labai nukritę ir kai Seimo narys yra tarsi medžiojamas žiniasklaidos, nepaisant to, ar jis elgiasi gerai, ar blogai. Man asmeniškai nepaprastai skaudu buvo stebėti, kaip elgiamasi su Seimo nariu Algirdu Patacku. Staiga, dėl kažkokio vieno epizodo, kur dar nelabai aišku, kaip jį vertinti – kiek žinau, bent Maxima jokių pretenzijų neturi, – visiškai pamirštama disidentinė veikla, kiek jis davė valstybei, net politikos jaunuoliai puola iš jo tyčiotis, tą patį ima daryti žiniasklaida. Pradedi galvoti, kam tada kokiam nors ištikimam, geram žmogui, idealistui eiti į politiką – kad prisiimti visus tuos metamus kankorėžius? Kur dingsta krikščioniškas atlaidumas ir geranoriškumas?

Po to nelemto įvykio, kurį visi gerai pamename – su kokiu pasimėgavimu žiniasklaida, politikai tarpusavyje aiškino situaciją: „Štai, matote – jis deklaravo moralines vertybes, o pats paslydo ant tokių smulkmenų“. Ypatingai džiūgavo tie, kuriems politika yra pasipelnymo šaltinis. Jei mes vertiname žmogų, vertinkime jį ne pagal tą vieną nelabai aiškų įvykį, bet toje visumoje, kur jis aiškiai parodė savo vertybes, savo apsisprendimus. Ir jūs manote, kad žmogus, kuris tarybiniais metais, kai daugelis bijojo pasakyti tiesą, dėl tos tiesos aukojo savo gyvenimą, asmeninį gerbūvį, dabar dėl saulėgrąžų ir lemputės galėjo taip pasielgti? Galų gale dabartinė jo sveikatos būklė yra patirtų išbandymų pasekmė. Be abejo, konformistams ar tiems, kurie be savanaudiškumo neįsivaizduoja gyvenimo, šios situacijos išnarstymas po kaulelį yra tarsi savęs pateisinimas: „aš toks esu, nes, matote, nėra šventų“. Krikščionio pagrindinis tikslas yra aiškiai atskirti, kas yra gera ir kas bloga. Tai, ką dabar matome politikoje, yra rinkimasis tarp didesnio ir mažesnio blogio. Dažnai pasiduodame šiai tendencijai ir tokiame mūsų pasirinkime nebėra vietos gėriui. Žmonės, kurie aukojosi dėl valstybės, šiandien nėra gerbiami. Bet tai ir yra akstinas mums su tuo nesitaikstyti.

Žinau, kad Jūs esate inicijavęs Panevėžyje krikščionišką pilietinį veikimą. Kaip įsivaizduojate krikščioniško pilietinio veikimo pavidalus ir tikslus šiandien?

Teko būti vienu iš iniciatorių, kurie surengė Panevėžyje konferenciją „Kartu dėl Lietuvos“. Tos konferencijos metu gimė Krikščioniško pilietinio veikimo forumo įkūrimo idėja. Tikslas – apvienyti krikščioniškas bendruomenes, siekiant pergalvoti savo poziciją dėl pilietinio veikimo: ar tikėjimas yra suderinamas su pilietiniu veikimu dabar. Krikščionys susitelkę turi stiprinti kontrolės galias politikams, nes yra priiminėjami įstatymai, labai svarbūs krikščioniškų vertybių išsaugojimui. Kai kurie einantys į politiką bando save pateikti kaip tikinčius žmones, gerbiančius religinę tradiciją, bet iš tikrųjų, būdami Seime, daro visai ką kita, nes nejaučia realios kontrolės. Krikščionys neturi nusišalinti nuo tokios pilietinės kontrolės vykdymo. Turime nepamiršti, kad visi esame atsakingi dėl to, kas vyksta Lietuvoje, ir nuo mūsų tikėjimo pilnatvės priklauso, kiek tą situaciją galėsime pakeisti.

Kalbėjosi www.bernardinai.lt vyr. redaktorius
Andrius Navickas

 
 
   

jubiliejus2025.katalikai.lt

Kauno Šv. Juozapo (Vilijampolės) parapija 
atsinaujino

Senųjų Trakų vienuolynas 
atsinaujino

Užsienio lietuvių sielovada 
atsinaujino

kaunoarkikatedra.lt 
atsinaujino

sventumolink.lt

kaisiadoriuvyskupija.lt 
atsinaujino

PAVELDAS.katalikai.lt 
Lietuvos krikščioniškasis paveldas

MALDYNAS.katalikai.lt

jaunimodienos.lt 
PJD2023

Virtualus „LKB kronikos“ kelias

jonopauliausparapija.lt 
atsinaujino Kauno Šv. Jono Pauliaus II parapijos www

krekenavosbazilika.lt 
atsinaujino

tikejimasirsviesa.lt 
„Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenė atnaujino www

žuvelė.lt 
Ruklos parapijos evangelizacinis projektas

teofilius.lt 
atsinaujino

kronikosfondas.lt 
atsinaujino

sinodas.katalikai.lt 
Sinodinis kelias Lietuvoje

Šv. Juozapo metai

misijos.katalikai.lt

vievioparapija.lt

www.teofiliauskelias.lt

trakubazilika.lt 
atsinaujino

ausrosvartai.lt 
atsinaujino

www.kelione.org 
Ekumeninė sielovados bendruomenė „Kelionė“

Lietuvos Caritas 
atsinaujino

Kauno arkivyskupijos Caritas 
atsinaujino

bernardinai.lt 
atsinaujino

vilniauskalvarijos.lt 
atsinaujino

elektrenuparapija.lt 
atsinaujino

LK.katalikai.lt 
papildyta

KATEKIZMAS.LT 
atnaujinta ir papildyta

krikscioniskifilmai.lt

Bažnytinio paveldo muziejus Vilniuje 
atsinaujino

kapucinai.net 
atsinaujino

Paminklai negimusiems kūdikiams

katalikuleidiniai.lt 
atsinaujino

Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugija

 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt