Popiežiaus PRANCIŠKAUS kalba Europos Parlamente (Strasbūras, 2014-11-25)
 
 

POPIEŽIUS PRANCIŠKUS

Kalba Europos Parlamente

Strasbūras, 2014 m. lapkričio 25 d.

Pone Prezidente, ponios ir ponai Viceprezidentai,
gerbiami Europos deputatai
ir visi, kurie dirbate įvairiose šios įstaigos srityse,
mieli Bičiuliai!

Dėkoju už kvietimą tarti žodį šioje Europos Sąjungos gyvenimui esmingai svarbioje institucijoje ir už man suteiktą progą per Jus kreiptis į daugiau nei 500 milijonų piliečių, kuriems atstovaujate 28 šalyse narėse. Ypač Jums, pone Prezidente, norėčiau padėkoti už draugiškus žodžius, kuriuos man tarėte visų asamblėjos narių vardu.

Lankausi čia praėjus daugiau nei ketvirčiui šimtmečio nuo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo. Nuo anų dienų Europoje ir visame pasaulyje daug kas pakito. Nebėra priešiškų blokų, tada dalijusių žemyną į dvi dalis, ir pamažu tikrove virsta troškimas, kad „Europa suvereniai kurtų sau laisvas institucijas ir vieną dieną galėtų plėtotis matmenimis, suteiktais jai geografijos bei dar labiau istorijos“ (1).

Šalia erdvesnės Europos taip pat yra sudėtingesnis ir labai permainingas pasaulis. Pasaulis, vis labiau susisaistęs bei globalesnis ir todėl mažiau „eurocentriškas“. Tačiau išsiplėtusi, įtakingesnė Sąjunga labiau primena šiek tiek senstelėjusią ir prislėgtą Europą, nebesijaučiančią pagrindiniu veikėju aplinkoje, į kurią dažnai žvelgia šaltai, nepatikliai ir kartais net įtariai.

Kreipdamasis šiandien į Jus, visiems Europos piliečiams kaip ganytojas norėčiau perduoti vilties ir padrąsinimo žinią.

Vilties žinią, grįstą įsitikinimu, kad visi sunkumai gali tapti galingomis paskatomis siekti vienybės, nugalint visas baimes, kurios lygiai kaip visą pasaulį kamuoja ir Europą. Viltį, paremtą Viešpačiu, blogį paverčiančiu gėriu, o mirtį – gyvenimu.

Padrąsinimą grįžti prie tvirto įsitikinimo, puoselėto Europos Sąjungos steigėjų, kurie troško ateities, grįstos gebėjimu išvien darbuotis nugalint pasidalijimus ir tarp visų žemyno tautų skatinant taiką ir bendrystę. Šio ambicingo politinio projekto pagrindas buvo pasitikėjimas žmogumi, ne tiek kaip piliečiu ar ekonominiu subjektu, bet visų pirma žmogumi kaip asmeniu, apdovanotu transcendentiniu orumu.

Man pirmiausia rūpi pabrėžti artimą šių dviejų žodžių „orumas“ ir „transcendentinis“ ryšį.

„Orumas“ yra reikšminis žodis, nurodęs atgimimą po Antrojo pasaulinio karo. Mūsų naujausia istorija išsiskiria tuo, kad skatinti žmogaus orumą buvo esminis reikalas, turint priešais akis daugialypį smurtą bei diskriminaciją, kurių šimtmečių tėkmėje netrūko ir Europoje. Žmogaus teisių svarbos pajauta taip pat yra ilgo gausių kančių bei aukų kupino kelio vaisius, kelio, padėjusio išugdyti suvokimą, kad kiekvienas žmogus yra brangus, unikalus ir nepakartojamas. Toks kultūrinis suvokimas remiasi ne tik istorijos įvykiais, bet pirmiausia ir Europos mintimi, kuri išsiskiria turtinga santaka srovių, trykštančių iš gausių tolimų versmių – „iš Graikijos ir Romos, keltų, germanų bei slavų podirvio ir visas jas giliai formavusios krikščionybės“ (2) – ir suteikusių „asmens“ sąvokai prideramą vietą.

Šiandien žmogaus teisių skatinimas yra Europos Sąjungos įsipareigojimo remti asmens orumą tiek Europoje, tiek santykiuose su kitomis šalimis šerdis. Toks įsipareigojimas svarbus ir pagirtinas, nes į žmones dažnai vis dar žiūrima kaip į objektus, kurių pradėjimą, formavimą ir naudingumą galima užprogramuoti ir kuriuos, kai jie nebenaudingi, nes yra silpni, ligoti ar seni, galima išmesti.

Iš tiesų apie kokį orumą galima kalbėti, kai stokojama galimybės laisvai reikšti savo nuomonę ar nevaržomai išpažinti savo religinį tikėjimą? Ar galimas orumas be aiškių teisinių rėmų, ribojančių jėgos vyravimą ir leidžiančių įstatymui paimti viršų galios tironijos atžvilgiu? Argi gali būti orus žmogus, paverstas visokios diskriminacijos objektu? Kokį kilnumą atranda tas, kuris neturi maisto ar būtiniausių pragyvenimo išteklių, ar dar blogiau – darbo, suteikiančio jam orumo?

Skatinti asmens orumą reiškia pripažinti, kad jis turi nenusavinamas teises, kurių nė iš vieno nevalia atimti savavališkai ir juo labiau dėl kieno nors ekonominių interesų.

Reikia būti atsargiems, kad nenupultume į dviprasmybes, kylančias iš žmogaus teisių sąvokos klaidingo supratimo ir piktnaudžiavimo ja. Šiandien reiškiasi tendencija reikalauti vis platesnių individualių teisių – norėtųsi sakyti individualistinių, – slepiančių nuo bet kurio socialinio ir antropologinio konteksto atsietą žmogaus asmenį, kuris kaip „monada“ (moνάς) darosi vis nejautresnis kitų aplinkinių „monadų“ atžvilgiu. Atrodo, kad su teisės sąvoka nebesiejama lygiai tokia pat esminė ir papildanti pareigos sąvoka, todėl individo teises galop imama teigti neatsižvelgiant, kad kiekvienas žmogus yra susijęs su socialiniu kontekstu, kuriame jo teisės ir pareigos yra sujungtos su kitų teisėmis ir pareigomis ir su pačiu visuomenės bendruoju gėriu.

Todėl manau, kad šiandien itin svarbu pagilinti žmogaus teisių kultūrą, kuri mokėtų individualų, arba, tiksliau, asmeninį matmenį susieti su bendrojo gėrio matmeniu, su tuo „mes visi, kurį sudaro į socialinę bendruomenę susibūrę asmenys, šeimos ir nedidelės grupelės“ (3). Jei kiekvieno teisė darniai neorientuota į didesnį gėrį, ji galiausiai imama suvokti kaip neribota ir virsta konfliktų bei smurto šaltiniu.

Tad kalbėti apie žmogaus transcendentinį orumą reiškia apeliuoti į jo prigimtį, į jo įgimtą gebėjimą skirti gera ir bloga, į mūsų širdį įrašytą ir Dievo į sukurtąją visatą įspaustą „kompasą“ (4). Tai pirmiausia reiškia laikyti žmogų ne absoliutu, bet santykio būtybe. Viena iš, mano akimis, šiandienėje Europoje labiausiai paplitusių ligų yra vienatvė, kamuojanti tą, kuris neturi saitų. Tai ypač liudija dažnai likimo valiai palikti garbaus amžiaus žmonės, taip pat jaunuoliai, neturintys jokios atramos bei ateities perspektyvų; tai liudija gausybė mūsų miestuose gyvenančių vargšų; tai liudija nevilties kupinas migrantų, atvykusių čia ieškoti geresnės ateities, žvilgsnis.

Tokią vienatvę dar paaštrino ekonominė krizė, kurios poveikis tebejuntamas ir turi socialiniu požiūriu dramatiškų padarinių. Be to, galima konstatuoti, kad per pastaruosius kelerius metus Europos Sąjungos plėtimosi procesą lydėjo didėjantis piliečių nepasitikėjimas institucijomis, kurios laikomos tolimomis, užsiimančiomis kūrimu taisyklių, žmonių akimis, nepaisančių paskirų tautų jausmų ar net toms tautoms žalingų. Daug kas sudaro bendrą įspūdį, kad Europa yra pavargusi ir pasenusi močiutė, nebevaisinga ir nebegyvybinga. Europą įkvėpę didieji idealai atrodo netekę patrauklumo ir iškeisti į jos institucijų perdėtą biurokratinį dėmesį techninėms smulkmenoms.

Prie to šliejasi kai kurios savanaudiškumo nuspalvintos gyvensenos, išsiskiriančios šiandien palaikyti nebeįmanomu pertekliumi ir dažnai abejingumu savo aplinkai, pirmiausia neturtingiausiems žmonėms. Apgailestaujant tenka konstatuoti, kad politinių debatų centre vyrauja techniniai ir ekonominiai klausimai, o ne tikras rūpestis dėl žmogaus (5). Žmogui gresia pavojus būti susiaurintam iki mechanizmo sraigtelio, kurį tas mechanizmas laiko naudingo vartojimo objektu ir be didelio gailesčio – kaip, deja, dažnai regime – išmeta, kai jo mechanizmui nebereikia, kaip būna nepagydomų ligonių, be priežiūros paliktų garbaus amžiaus žmonių ar nužudomų negimusių kūdikių atvejais.

Didelis nesusipratimas, „kai viršų paima technikos absoliutinimas“ (6), galiausiai atvedantis prie „tikslų ir priemonių supainiojimo“ (7). Tai – neišvengiamas „išmetimo kultūros“ ir „nežaboto konsumizmo“ padarinys. Laikytis žmogaus orumo, priešingai, reiškia pripažinti veltui mums dovanotos ir todėl mainų ar pirkimo objektu būti negalinčios žmogaus gyvybės vertingumą. Kaip Parlamento nariai, esate pašaukti dideliai užduočiai, kuri gali pasirodyti nenaudinga, – rūpintis silpnaisiais, silpnomis tautomis ir asmenimis. Rūpintis silpnaisiais reiškia jėgą ir švelnumą, kovą ir vaisingumą funkcionalistinio ir privatistinio modelio, neišvengiamai vedančio prie „išmetimo kultūros“, aplinkoje. Rūpintis silpnais asmenimis ir silpnomis tautomis reiškia išsaugoti atmintį ir viltį, tai reiškia rūpintis labiausiai paliesta marginalizacijos bei gąsdinančia dabarties situacija ir gebėti suteikti jai orumo (8).

Tad, kaip sugrąžinti ateičiai viltį, atgauti, pradedant nuo jaunųjų kartų, pasitikėjimą, kad būtų galima siekti didžiojo suvienytos ir taikios, kūrybingos ir veiklios, teises gerbiančios ir savo pareigas suvokiančios Europos idealo?

Norėdamas atsakyti į šį klausimą, Jums leidžiant, pasitelksiu vieną paveikslą. Vienoje iš garsiausių Rafaelio freskų Vatikane vaizduojama vadinamoji Atėnų mokykla. Viduryje stovi Platonas ir Aristotelis. Pirmasis rodo pirštu į viršų, į idėjų pasaulį, galime sakyti, į dangų; antrasis ranką ištiesęs į priekį, į žiūrovą, į žemę, konkrečią tikrovę. Mano akimis, šiuo paveikslu puikiai nusakoma Europa ir jos istorija, kurią sudaro nuolatinis dangaus ir žemės susitikimas, kur dangus nurodo į Europos žmonėms visada buvusį būdingą atvirumą transcendencijai – Dievui, o žemė vaizduoja praktinį ir konkretų gebėjimą gvildenti įvairias situacijas ir problemas.

Europos ateitis priklauso nuo šių dviejų elementų gyvos ir neperskiriamos jungties atradimo iš naujo. Europa, nebegebanti atsiverti transcendentiniam gyvenimo matmeniui, rizikuoja pamažu prarasti savo sielą ir tą „humanistinę dvasią“, kurią ji vis dėlto myli ir gina.

Kaip tik remdamasis būtinybe atsiverti tam, kas transcendentiška, norėčiau pabrėžti žmogaus centrinę vietą; kitaip jis taps madų ir tos akimirkos galių spardomu kamuoliu. Šiuo požiūriu esminiu laikau ne vien paveldą, krikščionybės paliktą žemyno socialinio bei kultūrinio formavimo laikotarpiu, bet pirmiausia ir indėlį, kuriuo ji šiandien ir ateityje gali prisidėti prie jo augimo. Šis indėlis nekelia pavojaus valstybių pasaulietiškumui ir Sąjungos įstaigų nepriklausomybei, bet, priešingai, yra praturtinimas. Tai mums rodo Europą nuo pradžių formavę idealai, kaip antai taika, subsidiarumas ir abipusis solidarumas – humanizmas, kurio centrą sudaro pagarba asmens orumui.

Todėl vėl norėčiau pabrėžti Šventojo Sosto ir Katalikų Bažnyčios pasirengimą per Europos vyskupų konferencijų komisiją (COMECE) su Europos Sąjungos institucijomis puoselėti naudingą, atvirą ir skaidrų dialogą. Taip pat esu įsitikinęs, kad Europa, gebanti maitintis iš savo pačios religinių šaknų, mokanti pasinaudoti jų turtais bei potencinėmis galimybės, bus atsparesnė ir daugybei ekstremizmo atmainų, šiandieniame pasaulyje plintančių iš didžiulės idėjų tuštumos, mūsų išgyvenamos vadinamuosiuose Vakaruose, nes „smurtą gimdo kaip tik Dievo užmarštis, o ne jo šlovinimas“ (9).

Čia negalime nepriminti gausybės neteisybių bei persekiojimų, kasdien ištinkančių religines ir pirmiausia krikščionių mažumas įvairiose pasaulio dalyse. Bendruomenes ir asmenis, kurie susiduria su barbarišku smurtu, išvaromi iš savo namų bei tėvynės, parduodami į vergiją, žudomi, netenka galvos, kryžiuojami ir gyvi deginami daugeliui gėdingai ir tylomis pritariant.

Europos Sąjungos šūkis yra Vienybė įvairovėje, tačiau vienybė nereiškia politinio, ekonominio, kultūrinio ar idėjinio vienodumo. Iš tiesų kiekviena autentiška vienybė gyvena iš ją sudarančios turtingos įvairovės – kaip šeima, kuri yra juo vieningesnė, juo labiau kiekvienas jos narys gali be baimės iš pagrindų būti pats savimi. Turiu galvoje, kad Europa yra šeima tautų, galinčių jausti Sąjungos institucijų artimumą, jei šios moka trokštamą vienybės idealą išmintingai jungti su kiekvienos iš jų savitumu, brangindamos paskiras tradicijas, atsižvelgdamos į jų istoriją bei šaknis, išlaisvindamos iš gausybės manipuliacijų bei baimių. Laikyti žmogų centru pirmiausia reiškia leisti jam laisvai išreikšti savo savitumą bei kūrybiškumą tiek kaip individui, tiek kaip tautai.

Kita vertus, kiekvieno savitumas, jei tai tarnauja visiems, yra tikras turtas. Niekada nevalia užmiršti, kad Europos Sąjungai būdinga architektonika remiasi solidarumo bei subsidiarumo principais, todėl čia joje vyrauja abipusė pagalba ir pirmyn galima žengti įkvėptiems abipusio pasitikėjimo.

Šioje vienybės ir savitumo dinamikoje Jums, ponios ir ponai Europos deputatai, patikėta užduotis išlaikyti Europos tautų demokratiją gyvą. Ne paslaptis, kad suvienodinimu grįsta globališkumo samprata kenkia demokratinės sistemos gyvastingumui, susilpnindama organizacijų ir politinių partijų turtingos, vaisingos ir konstruktyvios sankirtos tarpusavyje jėgą. Tada gresia pavojus gyventi idėjos, gryno žodžio, įvaizdžio, sofizmo karalystėje... ir galop demokratijos tikrovę supainioti su naujuoju politiniu nominalizmu. Norint išlaikyti demokratiją Europoje gyvą, būtina vengti daugybės tikrovę nuskurdinančių „globalizacinių atmainų“ – angeliško purizmo, to, kas reliatyvu, totalitarimo, antiistorinio fundamentalizmo, gerumo stokojančių etinių sistemų, intelektualizmo be išminties (10).

Išlaikyti demokratijos tikrovę gyvą yra šios istorinės valandos iššūkis – būtent išvengti, kad jos realios jėgos, tautų politinės raiškos jėgos, neišstumtų jai spaudimą darantys daugianacionaliniai nevisuotiniai interesai, kurie ją silpnina ir paverčia suvienodintomis finansinės galios sistemomis, tarnaujančiomis nežinomoms imperijoms. Štai tokį iššūkį Jums šiandien kelia istorija.

Suteikti Europai viltį reiškia ne tik pripažinti centrinę žmogaus vietą, bet ir skatinti jo talentus. Būtina investuoti į žmogų bei sritis, kuriose jo talentai gali skleistis ir duoti vaisių. Pirmutinė sritis neabejotinai yra auklėjimas, pradedant nuo šeimos, kuri yra kiekvienos visuomenės pamatinė ląstelė ir brangus dėmuo. Vieningai, vaisingai ir neišardomai šeimai būdingi pagrindiniai elementai, įkvepiantys ateities viltį. Be tokio tvirto pagrindo galiausiai statoma ant smėlio, o tai lemia sunkius socialinius padarinius. Kita vertus, šeimos svarbos akcentavimas teikia perspektyvų ir vilties ne tik naujoms kartoms, bet ir daugybei pagyvenusių žmonių, kurie dažnai priversti gyventi vienatvės ir apleistumo sąlygomis, nes nebeturi juos lydinčios bei palaikančios namų židinio šilumos.

Greta šeimos, reikia paminėti švietimo institucijas – mokyklą ir universitetą. Švietimui nevalia apsiriboti techninių žinių visumos perteikimu, jis taip pat turi skatinti itin sudėtingą viso žmogaus augimo procesą. Kad į ateitį žvelgtų viltingai, o ne nusivylę, jaunuolius būtina tinkamai ir visapusiškai ugdyti. Be to, Europoje gausu galimybių kūrybiškai reikštis įvairiose mokslinio tyrinėjimo srityse – iš jų kai kurios dar nėra iki galo ištirtos. Paminėtini, pavyzdžiui, kad ir alternatyvūs energijos šaltiniai, kurių plėtra būtų labai naudinga aplinkos apsaugai.

Savo pagirtinomis pastangomis ekologijos srityje Europa visada buvo pirmutinėse gretose. Mūsų žemei išties reikia nuolatinio puoselėjimo bei dėmesio, ir kiekvienam tenka asmeninė atsakomybė už kūrinijos, šios brangios dovanos, Dievo atiduotos į žmogaus rankas, išsaugojimą. Viena vertus, tai reiškia, kad gamta yra mūsų žinioje, kad mes galime ja džiaugtis bei deramai naudotis. Tačiau, kita vertus, tai reiškia, jog nesame jos šeimininkai. Sergėtojai, bet ne šeimininkai. Todėl privalome ją mylėti ir gerbti, bet, užuot tai darę, „dažnai esame apimti valdymo, turėjimo, manipuliavimo, išnaudojimo puikybės; jos „nesergime“, negerbiame, nelaikome veltui gauta dovana, kuria turime rūpintis“ (11). Tačiau gerbti aplinką reiškia ne tik vengti ją naikinti, bet ir eikvoti siekiant gėrio. Galvoje pirmiausia turiu žemės ūkio sektorių, kuris teikia išlaikymą ir maitina žmones. Netoleruotina, kad milijonai žmonių pasaulyje miršta iš bado, o tonos maisto produktų nuo mūsų stalų kasdien išmetama lauk. Be to, pagarba gamtai mums primena, kad pats žmogus yra jos pamatinė dalis. Todėl šalia aplinkos ekologijos būtina žmogaus ekologija, kurią sudaro pagarba asmeniui, – ją kaip tik ir norėjau priminti šiandien kreipdamasis į Jus.

Antroji sritis, kurioje skleidžiasi žmogaus talentai, yra darbas. Metas skatinti užimtumo politiką, tačiau pirmiausia būtina sugrąžinti darbui orumą, laiduojant tinkamas darbo sąlygas. To siekiant, viena vertus, reikia surasti naujų metodų, kurie leistų rinkos lankstumą suderinti su stabiliomis ir garantuotomis darbo perspektyvomis, būtinomis darbuotojų žmogiškajam vystymuisi. Kita vertus, tai reiškia skatinti tinkamą socialinį kontekstą, orientuotą ne į žmogaus išnaudojimą, bet per darbą laiduojantį galimybę sukurti šeimą bei auginti vaikus.

Lygia greta išvien reikia imtis migracijos klausimo. Nevalia leisti, kad Viduržemio jūra taptų didžiulėmis kapinėmis! Vyrus ir moteris, kurie kasdien baržomis pasiekia Europos pakrantes, būtina priimti ir jiems padėti. Dėl abipusės paramos stygiaus Europos Sąjungoje kyla pavojus priimti dalinius problemos sprendimus, kurie neatsižvelgia į imigrantų žmogiškąjį orumą ir skatina vergų darbą bei nuolatinę socialinę įtampą. Su imigracija susijusias problemas Europa pajėgs įveikti tiktai mokėdama aiškiai pateikti savo kultūrinę tapatybę ir įgyvendinti tinkamus įstatymus, apsaugančius Europos piliečių teises ir sykiu laiduojančius migrantų priėmimą, mokėdama imtis teisingų, drąsių ir konkrečių politinių priemonių, kad padėtų migrantų kilmės šalims plėtotis socialiniu bei politiniu lygmeniu ir įveikti vidinius konfliktus – pagrindinę šio reiškinio priežastį, užuot vykdžiusi konfliktus didinančią bei kurstančią savanaudiškų interesų politiką. Dėmesį būtina skirti ne tik padariniams, bet ir priežastims.

Pone Prezidente, Ekscelencijos, ponios ir ponai Deputatai!

Savosios tapatybės suvokimas reikalingas ir konstruktyviai derantis su valstybėmis, pateikusiomis prašymą ateityje įstoti į Sąjungą. Galvoje pirmiausia turiu Balkanų regiono valstybes, kurioms įstojimas į Europos Sąjungą galėtų atitikti taikos idealą regione, taip smarkiai nukentėjusiame nuo praeities konfliktų. Galiausiai savosios tapatybės suvokimas būtinas ir santykiuose su kitomis kaimyninėmis šalimis, pirmiausia tomis, kurios ribojasi su Viduržemio jūra, – daugelį iš jų kamuoja vidiniai konfliktai ir religinio fundamentalizmo bei tarptautinio terorizmo spaudimas.

Jums, kaip įstatymų leidėjams, tenka užduotis sergėti ir ugdyti Europos tapatybę, kad piliečiai atgautų pasitikėjimą Sąjungos institucijomis ir taikos bei draugystės planu, kuris yra Sąjungos pamatas. Suvokdamas, kad „juo labiau auga žmogaus galybė, juo didesnė tampa pavienių asmenų ir bendruomenių atsakomybė“ (12), raginu Jus darbuotis, kad Europa iš naujo atrastų savo gerąją sielą.

Anoniminis II a. autorius rašė, jog „krikščionys pasaulyje yra tai, kas siela kūne“ (13). Sielos užduotis – palaikyti kūną, būti sąžine ir istorine atmintimi. Europą su krikščionybe sieja dutūkstantmetė istorija. Istorija, nestokojanti konfliktų ir klaidų, taip pat nuodėmių, tačiau visada gaivinama troškimo kurti gėrį. Tai liudija mūsų miestų grožybė ir visame žemyne gausių meilės ir žmonių bendruomenės statydinimo darbų gražumas. Šios istorijos didelė dalis dar turi būti parašyta. Ji yra mūsų dabartis ir taip pat ateitis. Ji yra mūsų tapatybė. Ir Europai primygtinai būtina iš naujo atrasti savo tapatybę, kad ji pagal savo steigėjų mintį galėtų augti taika bei santarve, nes pati dar nėra be konfliktų.

Brangūs Europos Deputatai, atėjo valanda išvien statydinti Europą, kuriai pirmiausia rūpėtų ne ekonomika, bet žmogaus asmens, neatimamų vertybių šventumas; Europą, drąsiai apkabinančią praeitį ir su pasitikėjimu žvelgiančią į ateitį, kad pilnatviškai ir viltingai gyventų dabartimi. Atėjo metas atsikratyti minties apie įsibauginusią, užsisklendusią Europą ir žadinti bei skatinti Europą, kuri būtų mokslo, meno, muzikos, žmogiškųjų vertybių ir tikėjimo veikli skleidėja bei nešėja. Europą, kontempliuojančią dangų ir siekiančią idealų; Europą, žvelgiančią į žmogų, jį ginančią bei apsaugančią; Europą, žengiančią patikima, tvirta žeme, esančią vertingu atsparos tašku visai žmonijai!

Dėkoju.

Išnašos

(1) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Europos Parlamentą (1988 10 11), 5.
(2) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Europos Tarybos parlamentinę asamblėją (1988 10 08), 3.
(3) Plg. Benediktas XVI. Caritas in veritate, 7; Vatikano II Susirinkimas. Past. konst. Gaudium et spes, 26.
(4) Plg. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 37.
(5) Plg. Evangelii gaudium, 55.
(6) Benediktas XVI. Caritas in veritate, 71.
(7) Ten pat.
(8) Plg. Evangelii gaudium, 209.
(9) Benediktas XVI. Kreipimasis į diplomatinio korpuso narius (2013 01 07).
(10) Plg. Evangelii gaudium, 231.
(11) Popiežius Pranciškus. Bendroji audiencija (2013 06 05).
(12) Vatikano II Susirinkimas. Past. konst. Gaudium et spes, 34.
(13) Plg. Laiškas Diognetui, 6.
______________________________________________________

© „Bažnyčios žinių“ vertimas
katalikai.lt

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt