Popiežiaus PRANCIŠKAUS Žinia 2015-ųjų metų Pasaulinės misijų dienos (2015 m. spalio 18 d.) proga
 
 

Popiežius PRANCIŠKUS

Žinia 2015-ųjų metų Pasaulinės misijų dienos proga

[2015 m. spalio 18 d.]

Brangūs broliai ir seserys!

2015-ųjų metų Pasaulinė misijų diena minima pašvęstajam gyvenimui skirtais metais, suteikiančiais paskatą maldai ir apmąstymams. Juk jei kiekvienas pakrikštytasis pašauktas liudyti Viešpatį Jėzų skelbdamas dovanai gautą tikėjimą, tai šitai juo labiau galioja pašvęstiesiems asmenis, nes pašvęstąjį gyvenimą ir misiją sieja labai artimas ryšys. Sekimas Jėzumi, davęs pradžią pašvęstajam gyvenimui Bažnyčioje, yra atsakas į pašaukimą imti kryžių ir eiti paskui Jį, sekti Jo atsidavimu Tėvui, Jo tarnavimu bei meile, atiduoti savo gyvybę, kad ją vėl atrastum. O kadangi visas Kristaus gyvenimas yra misionierinis, Juo artimiau sekantys vyrai ir moterys irgi turi išsiskirti šia savybe.

Misionieriškumo matmuo, neatsiejamas nuo Bažnyčios prigimties, taip pat esmingai būdingas kiekvienai pašvęstojo gyvenimo formai ir negali būti apleistas, antraip atsirastų tuštuma, iškreipianti charizmą. Misija nėra prozelitizmas ar vien strategija; misija yra tikėjimo „gramatikos“ dalis, būtina klausančiajam Dvasios balso, kuždančio: „ateik“ ir „eik“. Tas, kuris seka Kristumi, turi tapti misionieriumi, nes žino, kad „Jėzus eina kartu su juo, kalba kartu su juo, kvėpuoja, dirba kartu su juo. Jaučia, kad gyvas Jėzus yra su juo visoje misionieriškoje veikloje“ (Apašt. parag. Evangelii gaudium, 266).

Misija yra aistra Jėzui Kristui ir sykiu aistra žmonėms. Melsdamiesi priešais nukryžiuotą Jėzų, pažįstame jo mus sukilninančios ir palaikančios meilės didumą ir sykiu tai, kad ta meilė, trykštanti iš jo perdurtos širdies, apima visą Dievo tautą ir visą žmoniją; ir kaip tik tada taip pat pajuntame, jog jis nori mumis pasinaudoti, kad taptų vis artimesnis savo mylimai tautai (plg. ten pat, 268) ir visiems, kurie jo nuoširdžiai ieško. Jėzaus įsakyme: „Eikite!“ glūdi vis nauji Bažnyčios evangelizacinės misijos scenarijai ir iššūkiai. Bažnyčioje visi pašaukti skelbti Evangeliją liudydami gyvenimu, o pašvęstieji ypatingu būdu yra pakviesti klausytis Dvasios balso, raginančio eiti į didžiuosius misijos pakraščius, pas tautas, kurių dar nepasiekė Evangelija.

Susirinkimo dekreto Ad gentes penkiasdešimtosios metinės kviečia mus iš naujo perskaityti ir apmąstyti šį dokumentą, suteikusį pašvęstojo gyvenimo institutams stiprų impulsą misionieriauti. Kontempliatyviosiose bendruomenėse iš naujo suspindo šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės, misijų globėjos, asmenybė; ji iškalbingai liudija ir įkvepia mąstyti apie kontempliatyvaus gyvenimo ir misijos artimą ryšį. Vatikano II Susirinkimo impulsas misionieriauti lėmė daugelio veiklaus gyvenimo vienuoliškųjų bendruomenių nepaprastą atsivėrimą misijai ad gentes, dažnai lydimą tokio atsivėrimo broliams bei seserims iš evangelizuojant sutiktų kraštų ir kultūrų, jog šiandien galima kalbėti apie paplitusį pašvęstojo gyvenimo tarpkultūriškumą. Todėl neatidėliotinai būtina iš naujo patvirtinti, kad misijos idealo šerdis yra Jėzus Kristus ir kad tas idealas reikalauja visiškai save atiduoti Evangelijos skelbimui. Čia negali būti kompromiso: tie, kurie Dievo malone misiją prisiima, pašaukti misija gyventi. Skelbti Kristų įvairiausiuose pasaulio pakraščiuose tokiam asmeniui tampa gyvenimo sekant Juo būdu ir atlygiu už gausybę vargų bei nepriteklių. Bet kuri tendencija nuo to pašaukimo nukrypti, kad ir kokie kilnūs pastoracinio, bažnytinio ar humanitarinio pobūdžio motyvai tai lydėtų, nedera su Viešpaties asmeniniu pašaukimu tarnauti Evangelijai. Misijų institutuose ugdytojai pašaukti ir aiškiai bei sąžiningai parodyti šią gyvenimo bei veiklos perspektyvą, ir autoritetingai atpažinti autentiškus pašaukimus misionieriauti. Tačiau pirmiausia kreipiuosi į jaunuolius, dar gebančius drąsiai liudyti ir dosniai įsipareigoti bei plaukti prieš srovę: nepraraskite svajonės apie tikrąją misiją, apie visą save dovanoti reikalaujantį sekimą Jėzumi. Savo sąžinės gelmėje paklauskite savęs, kas yra apsisprendimo rinktis misionierinį vienuoliškąjį gyvenimą pagrindas, ir pamatuokite savo pasirengimą priimti tai, kas tai iš tikrųjų yra, – meilės dovana tarnauti skelbiant Evangeliją. Atsiminkite, kad Evangelija būtina skelbti ne tik tiems, kurie jos dar nėra girdėję, bet pirmiausia tiems, kurie jau myli Mokytoją.

Šiandien misijai iškilęs iššūkis gerbti visų tautų poreikį pradėti nuo savų šaknų ir išlaikyti atitinkamos kultūros vertybes. Galvoje turima būtinybė pažinti ir gerbti kitas tradicijas, filosofines sistemas ir pripažinti kiekvienos tautos bei kultūros teisę, padedant jų tradicijoms, artintis prie Dievo slėpinio supratimo ir priimti Jėzaus Evangeliją, kuri apšviečia ir galingai perkeičiančia tas kultūras.

Tokios sudėtingos dinamikos akivaizdoje paklauskime: „Kas yra pirmutiniai Evangelijos skelbimo adresatai?“ Atsakymas yra aiškus ir atrandamas pačioje Evangelijoje: vargšai, mažutėliai ir silpnieji, tie, kurie niekinami ir užmiršti, tie, kurie neturi kuo atsilyginti (plg. Lk 14, 13–14). Evangelizacija, skirta pirmiausia jiems, yra Karalystės, kurią atnešti atėjo Jėzus, ženklas: „Mūsų tikėjimą ir vargšus sieja neišardomas ryšys. Niekada nepalikime jų vienų“ (Apašt. parag. Evangelii gaudium, 48). Šitai pirmiausia turėtų būti aišku žmonėms, kurie renkasi misionierinį vienuoliškąjį gyvenimą: neturto įžadu jie apsisprendžia sekti Kristumi ne ideologiškai, bet, kaip ir Jis, tapatindamiesi su vargšais, gyvendami, kaip jie, nesaugioje kasdienybėje ir atsisakydami bet kokios valdžios, kad paskutiniesiems taptų broliais ir seserimis, liudydami jiems Evangelijos džiaugsmą ir Dievo meilę.

Kad gyventų krikščioniškuoju liudijimu ir būtų Tėvo meilės ženklu tarp mažųjų ir vargšų, pašvęstieji asmenys pašaukti skatinti tikinčius pasauliečius dalyvauti misijoje. Jau Vatikano II Susirinkimas yra pareiškęs: „Pasauliečiai bendradarbiauja su Bažnyčia evangelizacijoje ir nelyginant liudytojai bei gyvi įrankiai dalyvauja jos išganomojoje misijoje“ (Ad gentes, 41). Pašvęstiesiems misionieriams būtina vis drąsiau atsiverti tiems, kurie nusiteikę su jais bendradarbiauti – net jei jie tai daryti galėtų ribotą laiką ir norėtų įgyti misionieriavimo patirties. Jie yra broliai ir seserys, trokštantys dalytis jiems per krikštą suteiktu pašaukimu misionieriauti. Misijų namai ir struktūros yra natūralios vietos juos priimti ir žmogiškai, dvasiškai bei apaštališkai palaikyti.

Bažnyčios misijų institucijos ir draugijos yra iki galo atsidavusios tarnauti tiems, kurie Evangelijos dar nepažįsta. Kad veiksmingai vykdytų šią užduotį, joms reikia pašvęstųjų asmenų charizmų bei įsipareigojimo misionieriauti, bet pašvęstiesiems asmenims irgi reikia tarnavimo struktūros, Romos vyskupo pastangų koinonia garantuoti, kad bendradarbiavimas ir sinergija būtų neatsiejama misionieriškojo liudijimo dalis. Mokinių vienybę Jėzus padarė sąlyga, kad pasaulis įtikėtų (plg. Jn 17, 21). Tokia konvergencija nėra teisinis organizacinis pavaldumas instituciniams organams ar Dvasios kūrybiškumo marinimas, bet ja siekiama padaryti Evangelijos žinią veiksmingesnę ir skatinti tikslų, kurie irgi yra Dvasios vaisius, vienybę.

Petro įpėdinio misijų draugijai būdingas visuotinis apaštališkasis horizontas. Todėl jai irgi reikia gausybės pašvęstojo gyvenimo charizmų, kad galėtų leistis į plačius evangelizacijos horizontus ir laiduoti savo tinkamą buvimą pakraščiuose ir jau pasiektose teritorijose.

Brangūs broliai ir seserys, misionieriaus aistra yra Evangelija. Šventasis Paulius yra pasakęs: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9, 16). Evangelija yra džiaugsmo, išlaisvinimo ir išganymo versmė kiekvienam žmogui. Bažnyčia žino šią dovaną, todėl nenuilstamai ir nepaliaujamai skelbia tai, „kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome“ (1 Jn 1, 1). Žodžio tarnų – vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių – misija yra visus be išimties vesti į asmeninį susitikimą su Kristumi. Bažnyčios misionieriškosios veiklos milžiniškame lauke kiekvienas pakrikštytasis pašauktas pagal savo asmeninę situaciją kuo geriau vykdyti savo pareigą. Pašvęstieji ir pašvęstosios į šį visuotinį pašaukimą gali dosniai atsiliepti intensyviu maldos ir vienijimosi su Viešpačiu bei Jo atperkamąja auka gyvenimu.

Marijai, Bažnyčios Motinai ir misionieriškumo pavyzdžiui, patikiu visus, kurie ad gentes ir savoje teritorijoje bet kuriame gyvenimo būvyje prisideda prie Evangelijos skelbimo, ir visiems teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2015 m. gegužės 24 d., Sekminių iškilmė

PRANCIŠKUS

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt