Benediktas XVI. Žinia 2010 m. Pasaulinės taikos dienos proga
 
 

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Žinia Pasaulinės taikos dienos (2010 m. sausio 1 d.) proga

Jei nori puoselėti taiką, saugok kūriniją

1. Naujųjų metų pradžioje norėčiau nuoširdžiai palinkėti taikos viso pasaulio krikščioniškosioms bendruomenėms, tautų atsakingiesiems ir geros valios žmonėms. Šiai 43-iajai Pasaulinei taikos dienai parinkau šūkį: Jei nori puoselėti taiką, saugok kūriniją. Gerbti kūriniją labai svarbu dar ir todėl, kad ji „yra visų Dievo darbų pradžia ir pagrindas“ (1), o jos apsauga šiandien tampa esmine žmonijos taikaus sugyvenimo sąlyga. Juk dėl žmogaus žiaurumo žmogui kyla daugybė grėsmių taikai ir autentiškam visapusiškam žmogaus vystymuisi – karai, tarptautiniai ir regioniniai konfliktai, teroristiniai aktai ir žmogaus teisių pažeidinėjimai, tačiau ne mažiau nerimo kelia ir grėsmės, kylančios iš dėmesio Žemei bei Dievo dovanotoms gamtos gėrybėms stygiaus ar net piktnaudžiavimo jomis. Todėl žmonijai būtina „stiprinti žmogaus ir aplinkos sandorą, kuri turėtų būti Dievo, iš kurio kylame ir pas kurį einame, kuriamosios meilės atspindys“ (2).

2. Enciklikoje Caritas in veritate pabrėžiau, kad visapusiškas žmogaus vystymasis artimai susijęs su pareigomis, kylančiomis iš žmogaus santykio su gamtine aplinka, laikoma Dievo dovana visiems; naudojimasis ja neatskiriamas nuo bendros atsakomybės visos žmonijos, ypač vargšų ir būsimųjų kartų atžvilgiu. Be to, akcentavau, jog gamtą ir pirmiausia žmogų laikant atsitiktinumo ar evoliucinio determinizmo vaisiumi atsakomybės pajauta sąžinėje silpnėja (3). O požiūris į kūriniją kaip Dievo dovaną žmonijai padeda suvokti žmogaus pašaukimą ir vertę. Kupini nuostabos, kartu su psalmininku galime iš tikrųjų sušukti: „Kai pažvelgiu į tavo dangų, – tavo rankų darbą, – į žvaigždes ir mėnulį, kuriuos tu pritvirtinai, – kas gi žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpinies?“ (Ps 8, 4–5). Kūrinijos grožio kontempliacija skatina pripažinti Kūrėjo meilę, Meilę, „judinančią saulę ir kitas žvaigždes“ (4).

3. Popiežius Jonas Paulius II, prieš dvidešimt metų žinią Pasaulinės dienos proga paskyręs temai: Taika su Kūrėju Dievu – taika su visa kūrinija, atkreipė dėmesį į mūsų kaip Dievo kūrinių santykį su mus supančia Visata. Jis rašė: „Mūsų dienomis vis aiškiau suvokiama, kad pasaulinei taikai grėsmę kelia <…> ir deramos pagarbos gamtai stygius.“ Jis pridūrė, kad ekologinę sąmonę būtina „ne marinti, bet skatinti, idant ji plėtotųsi bei bręstų ir tinkamai reikštųsi konkrečiomis programomis bei iniciatyvomis“ (5). Į žmogaus ir aplinkos santykį jau buvo atkreipę dėmesį ir kiti mano pirmtakai. Pavyzdžiui, 1971 m., minint popiežiaus Leono XIII enciklikos Rerum novarum 80-ąsias metines, popiežius Paulius VI pabrėžė, kad žmogus, „neišmintingai išnaudodamas gamtą, rizikuoja ją sunaikinti ir pats savo ruožtu tapti to griovimo auka“. Jis pridūrė, kad tada „nuolatine grėsme tampa ne tik materialinė aplinka – užterštumas ir atliekos, naujos ligos, ardomoji galia, bet ir tai, kad žmogus nebevaldo žmogiškosios aplinkos, taip kuriamos nepakenčiamos ateities gyvenimo sąlygos: tai didžiulė socialinė problema, apimanti visą žmoniją” (6).

4. Pagrįstai nesileisdama į specifinius techninius sprendimus, Bažnyčia, „žmogystės žinovė“, visomis išgalėmis stengiasi atkreipti dėmesį į santykį tarp Kūrėjo, žmogaus ir kūrinijos. 1990 m. Jonas Paulius II kalbėjo apie „ekologinę krizę“ ir, išryškindamas jos daugiausia etinį pobūdį, pabrėžė „primygtinį moralinį naujojo solidarumo poreikį“ (7). Šiandien, vis daugėjant krizės apraiškų, toks paraginimas dar aktualesnis – būtų neatsakinga į tai rimtai neatsižvelgti. Kaip galima likti abejingam regint problemas, sukeltas tokių reiškinių kaip klimato kaita, dykumų plitimas, didelių žemdirbystės plotų nykimas bei derlingumo mažėjimas, upių ir gruntinio vandens užterštumas, biologinės įvairovės sumenkimas, gamtos katastrofų gausėjimas, miškų iškirtimas pusiaujo ir tropikų zonose? Kaip galima nepastebėti plintančio vadinamųjų „ekologinių pabėgėlių“ reiškinio – žmonių, kurie dėl suniokotos aplinkos priversti palikti savo gyvenamąsias vietas, dažnai ir savo turtą, ir atsiduria priverstinio persikėlimo pavojų ir nesaugios ateities akivaizdoje? Kaip galima nereaguoti matant jau įsiplieskusius ir galimus konfliktus dėl gamtinių išteklių? Visi šie klausimai daro didelę įtaką įgyvendinant žmogaus teises, pavyzdžiui, teisę į gyvybę, mitybą, sveikatą ir vystymąsi.

5. Tačiau nevalia išleisti iš akių, jog ekologinės krizės negalima vertinti atsietai nuo kitų su ja susietų klausimų, mat ji artimai susijusi su vystymosi samprata ir požiūriu į žmogų bei jo santykį su tokiais pat kaip jis ir su likusia kūrinija. Todėl būtų prasminga išsamiai ir įžvalgiai peržiūrėti vystymosi modelį bei apmąstyti ekonomikos ir jos tikslų prasmę siekiant pataisyti tai, kas sugedę ir iškreipta. To reikalauja planetos ekologinė būklė ir pirmiausia žmogaus kultūrinė bei moralinė krizė, kurios simptomai jau kurį laiką akivaizdūs visose pasaulio dalyse (8). Žmonijai būtina iš pagrindų kultūriškai atsinaujinti, vėl atrasti vertybes, kurios būtų tvirtas pagrindas visiems geresnei ateičiai statydinti. Šiandien išgyvenamos krizinės situacijos – ekonomikos, mitybos, aplinkos ar visuomenės srityse – iš esmės yra tarpusavyje susijusios moralinės krizės. Jos įpareigoja permąstyti bendrą žmonių kelią, tačiau pirmiausia reikalauja nuosaikios ir solidarios gyvensenos pagal naujas taisykles bei įsipareigojimo formas, kurios drąsiai ir pasitikinčiai remiasi teigiamomis patirtimis ir ryžtingai nusigręžia nuo neigiamų. Tik per tai dabartinė krizė virs proga įžvalgiai imtis naujo planavimo.

6. Argi ne tiesa, kad pradžioje to, ką kosmine prasme vadiname „gamta“, yra „meilės ir tiesos planas“? Pasaulis „atsirado ne dėl kokios nors būtinybės, aklo likimo ar atsitiktinumo. <…> Dievas pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti kūrinius savosios būties, išminties ir gerumo dalininkais“ (9). Jau pirmose Pradžios knygos puslapiuose mums pateikiamas išmintingas kosmoso planas, Dievo išminties vaisius, kurį vainikuoja vyras ir moteris, sukurti pagal Kūrėjo paveikslą ir panašumą, kad „pripildytų žemę“ ir ją „valdytų“ kaip paties Dievo paskirti valdytojai (plg. Pr 1, 28). Šventajame Rašte aprašytą Kūrėjo, žmonijos ir kūrinijos tarpusavio dermę suardė Adomo ir Ievos nuodėmė – vyro ir moters, nusitaikiusių į Dievo vietą ir atsisakiusių pripažinti, kad jie yra jo kūriniai. Dėl to nukentėjo ir užduotis „valdyti“ žemę, ją „dirbti“ bei ja „rūpintis“, ir tarp jų ir likusios kūrinijos kilo konfliktas (plg. Pr 3, 17–19). Žmogus leidosi būti užvaldomas egoizmo, prarado dieviškosios užduoties pajautą ir kūrinijos atžvilgiu ėmė elgtis kaip išnaudotojas, trokšdamas ją absoliučiai valdyti. Tačiau tikroji Dievo pradinio įsakymo reikšmė, gerai paliudyta Pradžios knygos, buvo ne tiesiog valdžios perdavimas, bet veikiau pašaukimas būti atsakingiems. Antikos išmintis, beje, pripažino, jog gamta negalime disponuoti kaip „atsitiktinai sumestų daiktų krūva“ (10), o Biblijos Apreiškimas leido suvokti, kad gamta yra dovana Kūrėjo, suteikusio jai vidinę tvarką, idant žmogus ten atrastų būtinas gaires, kaip ją „dirbti“ ir ja „rūpintis“ (plg. Pr 2, 15) (11). Visa, kas egzistuoja, priklauso Dievui, patikėjusiam tai žmogui, tačiau ne tam, kad šis tuo savavališkai disponuotų. O kai žmogus, užuot atlikęs savo kaip Dievo bendradarbio vaidmenį, kėsinasi užimti Dievo vietą, gamta, „labiau jo tironizuojama, negu valdoma“ (12), galiausiai pradeda maištauti. Tad žmogui tenka pareiga atsakingai valdyti, dirbti bei sergėti gamtą (13).

7. Deja, reikia konstatuoti, jog dėl daugelio aplaidumo ar nenoro aplinką atsakingai valdyti daugybė žmonių įvairiose šalyse ir planetos regionuose patiria vis didesnių sunkumų. Vatikano II Susirinkimas priminė, kad „Žemę ir visa, kas joje, Dievas paskyrė visų žmonių bei tautų naudojimui“ (14). Tad kūrinijos paveldas priklauso visai žmonijai. Tuo tarpu dabartinis gamtos išteklių naudojimo ritmas kelia rimtą pavojų, kad kai kurių išteklių neužteks dabartinei kartai, jau nekalbant apie ateities kartas (15). Todėl nesunku konstatuoti, kad aplinkos niokojimas dažnai yra toliaregiškų politinių programų stygiaus arba trumparegiškų ekonominių interesų, vis labiau virstančių didele grėsme kūrinijai, vaikymosi vaisius. Su šiuo reiškiniu kovojama suvokiant, kad „kiekvienas ekonominis sprendimas turi moralinių padarinių“ (16), ir ekonomine veikla labiau gerbiant aplinką. Naudojantis gamtos ištekliais, būtina rūpintis jų išsaugojimu, taip pat numatant aplinkosauginius bei visuomeninius kaštus, kurie tarp ekonominės veiklos kaštų įtrauktini kaip esminiai. Tarptautinei bendrijai ir nacionalinėms vyriausybėms tenka priedermė duoti tinkamus signalus siekiant veiksmingai pasipriešinti tiems naudojimosi aplinka būdams, kurie jai kenkia. Norint tausoti aplinką ir apsaugoti išteklius bei klimatą, būtina, viena vertus, paisyti ir teisiniu, ir ekonominiu požiūriu deramai apibrėžtų normų ir, kita vertus, neišleisti iš akių solidarumo, privalomo neturtingiausių regionų gyventojų ir būsimųjų kartų atžvilgiu.

8. Iš tikrųjų, atrodo, atėjo laikas, kai neatidėliotinai būtina įgyvendinti solidarumą tarp kartų. Bendrųjų aplinkos išteklių naudojimo kaštų nevalia užkrauti ant būsimųjų kartų pečių: „Kaip praėjusių kartų įpėdiniai ir savo amžininkų darbo naudotojai, turime pareigų kitiems ir negalime nekreipti dėmesio į tuos, kurie po mūsų ateis gausinti žmonių šeimos. Visuotinis solidarumas, kuris tikrai egzistuoja, mums ne tik teikia naudą, bet ir yra mūsų pareiga. Turima galvoje dabartinės kartos atsakomybė ateinančiųjų kartų atžvilgiu, atsakomybė, tenkanti ir atskiroms valstybėms, ir tarptautinei bendrijai“ (17). Naudotis gamtos ištekliais reikia taip, kad tiesioginė nauda nesukeltų neigiamų padarinių žmonėms ir kitoms gyvosioms būtybėms dabartyje ir ateityje; kad privačios nuosavybės apsauga nekenktų visuotinei gėrybių paskirčiai (18); kad žmogaus įsikišimas nenaikintų žemės vaisingumo šiandienės ir rytojaus gerovės labui. Greta nuoširdaus solidarumo tarp kartų akcentuotina primygtinė moralinė būtinybė atnaujinti solidarumą toje pačioje kartoje, pirmiausia tarp besivystančių ir aukštą pramonės lygį pasiekusių šalių: „Tarptautinei bendrijai tenka neatidėliotina užduotis surasti institucinių būdų neatsinaujinančių išteklių išnaudojimui sustabdyti ir tai padaryti įtraukiant neturtingąsias šalis, su kuriomis bendrai planuotina ateitis“ (19). Ekologinė krizė rodo laike bei erdvėje nusidriekiančio solidarumo neatidėliotinumą. Iš tiesų svarbu viena iš dabartinės ekologinės krizės priežasčių pripažinti istorinę pramoninių šalių atsakomybę. Tačiau nuo atsakomybės už kūriniją nėra laisvos ir besivystančios bei pirmiausia prie išsivysčiusiųjų artėjančios šalys, nes visiems tenka pareiga laipsniškai imtis veiksmingų politinių aplinkos apsaugos priemonių. Tai padaryti būtų lengviau, jei mažiau būtų savanaudiškų išskaičiavimų teikiant pagalbą bei perteikiant žinias ir švarias technologijas.

9. Vienas iš pagrindinių dalykų, kurių turi imtis tarptautinė bendrija, yra pastangos surasti bendrų ir darnių naudojimosi energetiniais ištekliais strategijų, siekiant patenkinti dabartinių ir būsimųjų kartų energijos poreikį. Taigi technologiškai į priekį pažengusios visuomenės turi būti pasirengusios skatinti nuosaikumo paženklintas elgsenas, apribodamos savąjį energijos poreikį ir gerindamos naudojimosi energija sąlygas. Sykiu būtina remti mažiau aplinką paveikiančių energijų paiešką bei tyrimus ir energijos rezervų perskirstymą iš naujo, „kad prie jų galėtų prieiti ir šalys, neturinčios savo energijos šaltinių“ (20). Tad ekologinė krizė teikia istorinę progą parengti kolektyvinį atsaką, kuriuo būtų siekiama globalinio vystymosi modelį pakreipti linkme, labiau paisančia kūrinijos ir visapusiško žmogaus vystymosi, nes besivadovaujančia meilei tiesoje būdingomis vertybėmis. Todėl linkiu pasirinkti vystymosi modelį, kuris remtųsi centrine žmogaus asmens vieta, visuotinės gerovės bei dalijimosi ja skatinimu, atsakomybe, būtinybės keisti gyvenseną suvokimu ir protingumu – dorybe, parodančia, ko šiandien reikia imtis atsižvelgiant į tai, kas gali nutikti rytoj (21).

10. Idant žmonija pereitų prie darnaus naudojimosi aplinka bei žemės ištekliais, žmogus pašauktas proto pastangas nukreipti į mokslinių ir technologinių tyrimų bei iš to išsirutuliojančių atradimų taikymo sritį. „Naujasis solidarumas“, popiežiaus Jono Pauliaus II siūlytas Žinioje 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga (22), ir „pasaulinis solidarumas“, mano primintas Žinioje 2009 m. Pasaulinės taikos dienos proga (23), yra pagrindinės nuostatos, leidžiančios mūsų pastangas išsaugoti kūriniją pakreipti tarptautiniu lygmeniu geriau koordinuojamo gamtos išteklių naudojimo sistemos linkme, ypač dabar, kai vis labiau išryškėja tvirtas tarpusavio ryšys tarp kovos su aplinkos niokojimu ir žmogaus visapusiško vystymosi skatinimo. Tokia dinamika neišvengiama, nes visapusiškas žmogaus vystymasis „neatsiejamas nuo visos žmonijos vystymosi bendromis išgalėmis“ (24). Šiandien yra daug mokslinių galimybių ir potencialių inovacinių būdų, kaip surasti patenkinamus ir darnius sprendimus žmogaus ir aplinkos santykio atžvilgiu. Pavyzdžiui, būtina skatinti tyrimus, kuriais siekiama atskleisti našiausius būdus didžiuliam Saulės energijos potencialui išnaudoti. Ne mažiau dėmesio skirtina pasauline tapusiai vandens problematikai ir globalinei hidrogeologinei sistemai, kurios apytaka esmingai svarbi gyvybei Žemėje ir kurios stabilumui didelę grėsmę kelia klimato kaita. Taip pat būtina ieškoti tinkamų kaimo plėtros strategijų, kurių dėmesio centre būtų smulkieji ūkininkai ir jų šeimos, rengti tinkamas miškininkystės, atliekų šalinimo bei esamos sąveikos tarp klimato kaitos ir kovos su skurdu skatinimo programas. Tam reikia ambicingų nacionalinės politikos priemonių, lydimų tarptautinių pastangų, duosiančių didelės naudos vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvoje. Pagaliau būtina atsisakyti gryno vartojimo logikos ir skatinti žemdirbystės bei pramoninės gamybos formas, gerbiančias kūrinijos tvarką ir patenkinančias visų pagrindinius poreikius. Ekologinio klausimo pravartu imtis ne tik turint prieš akis baisias perspektyvas, kurios atsiveria horizonte dėl aplinkos niokojimo; vadovautis derėtų ir tikro pasaulinio solidarumo, įkvėpto meilės, teisingumo ir visuotinės gerovės vertybių, paieška. Apskritai jau esu priminęs, kad „technika niekada nėra vien technika. Ji rodo žmogų ir jo troškimą vystytis, išreiškia žmogaus dvasios polinkį laipsniškai įveikti tam tikras materialias sąlygotybes. Todėl technika išsitenka Dievo žmogui iškeltoje užduotyje žemę dirbti ir ja rūpintis (plg. Pr 2, 15) ir turi stiprinti tą žmogaus ir aplinkos sandorą, kuriai skirta atspindėti kuriamąją Dievo meilę“ (25).

11. Darosi vis aiškiau, kad aplinkos užterštumo tema kiekvieną iš mūsų daro atsakingą už savo elgesį, šiandien paplitusią gyvenseną, vartojimo ir gamybos modelius, dažnai nepateisinamus socialiniu, ekologiniu ir net finansiniu ekonominiu požiūriu. Būtina veiksmingai pakeisti mąstyseną ir rinktis naujas gyvensenas, „kad sprendimus vartoti, taupyti ir investuoti lemtų tiesos, grožio, gėrio paieška ir bendrystė su kitais žmonėmis siekiant bendrojo augimo“ (26). Vis labiau mokytina statydinti taiką remiantis toliaregiškais pasirinkimais asmeniniu, šeimyniniu, bendruomeniniu ir politiniu matmeniu. Tokiai atsakomybei nėra ribų. Vadovaujantis subsidiarumo principu, labai svarbu, jog kiekvienas atitinkamai dėtų pastangas įveikti dalinių interesų dominavimą. Sensibilizacijos ir ugdymo užduotis pirmiausia tenka įvairioms pilietinės visuomenės institucijoms ir nevyriausybinėms organizacijoms, ryžtingai ir dosniai skleidžiančioms ekologinę atsakomybę, kuri vis labiau saistytina su pagarba „žmogiškajai ekologijai“. Primintina ir žiniasklaidos pareiga šioje srityje pateikti įkvėpti galinčių teigiamų pavyzdžių. Tad veikla aplinkos labui reikalauja plataus ir globalaus požiūrio į pasaulį, bendrų ir atsakingų pastangų nuo savanaudiškų nacionalistinių interesų logikos pereiti prie vizijos, niekada neišleidžiančios iš akių visų tautų poreikių. To, kas aplink mus vyksta, akivaizdoje negalime likti abejingi, nes žalą kuriai nors planetos daliai pajus visi. Santykius tarp asmenų, visuomeninių grupių ir valstybių, lygiai kaip tarp žmogaus ir aplinkos, turi ženklinti pagarba ir „meilė tiesoje“. Tokiame plačiame kontekste juo labiau pageidautinos tarptautinės valstybių bendrijos pastangos siekti tolesnio nusiginklavimo ir pasaulio be branduolinių ginklų, kurių jau vien buvimas grasina planetos gyvybei ir visapusiško žmogaus vystymosi procesui dabar ir ateityje.

12. Bažnyčia atsakinga už kūriniją ir suvokia, kad tą atsakomybę turi reikšti viešai, kad apgintų žemę, vandenį ir orą kaip visiems priklausančias Dievo Kūrėjo dovanas ir pirmiausia apsaugotų žmones nuo savigriovos. Juk gamtai daroma žala artimai susijusi su kultūra, kuri formuoja žmonių sugyvenimą, mat „jei visuomenėje „žmogiškoji ekologija“ gerbiama, iš to nauda ir aplinkos ekologijai“ (27). Nereikia norėti, kad jauni žmonės gerbtų aplinką, jei šeima ir visuomenė jiems nepadeda gerbti savęs: gamtos knyga nepakartojama tiek aplinkos, tiek asmeninės, šeimyninės ir visuomeninės etikos atžvilgiu (28). Pareigos aplinkai išplaukia iš pareigų asmeniui, kuris palaiko santykį su kitais. Todėl noriai raginu ugdyti ekologinę atsakomybę, išlaikančią, kaip rašiau enciklikoje Caritas in veritate, „žmogiškąją ekologiją“ ir iš naujo ryžtingai patvirtinančią tiek žmogaus gyvybės kiekvienu tarpsniu ir kiekviename būvyje neliečiamumą, tiek žmogaus kilnumą ir nepamainomą šeimos užduotį mokyti artimo meilės ir pagarbos gamtai (29). Žmogiškąjį visuomenės paveldą būtina išsaugoti. Šis vertybių paveldas kyla iš prigimtinio moralės įstatymo, kuris yra pagarbos žmogui ir kūrinijai pagrindas ir yra jame įrašytas.

13. Pagaliau neužmirštinas iškalbingas dalykas – tai, kad didelė daugybė žmonių ramybę ir tylą suranda, atsigavę ir sustiprėję pasijunta artimai susilietę su gamtos grožiu ir derme. Taigi egzistuoja savotiški mainai: rūpindamiesi kūrinija, patiriame, kad Dievas rūpinasi mumis per gamtą. Kita vertus, teisingas požiūris į žmogaus ir aplinkos santykį neskatina absoliutinti gamtos ar laikyti jos svarbesne už žmogų. Bažnyčios magisteriumą nemaloniai stebina ekocentrizmo ir biocentrizmo paženklintas požiūris į aplinką, nes tokiu atveju tarp žmogaus asmens ir kitų gyvųjų būtybių panaikinamas ontologinis ir aksiologinis skirtumas. Tada de facto neigiama žmogaus aukštesnė tapatybė ir aukštesnis pašaukimas ir skatinamas egalitarinis požiūris į visų gyvųjų būtybių „kilnumą“. Tai atkelia vartus naujajam neopagoniškų atspalvių panteizmui, žmogaus išganymą kildinančiam vien iš grynai natūralistiškai suprantamos gamtos. Tuo tarpu Bažnyčia kviečia imtis klausimo išlaikant pusiausvyrą ir paisant „gramatikos“, kurią Kūrėjas įrašė į savo kūrinį, patikėdamas žmogui kūrinijos atsakingo sergėtojo bei valdytojo vaidmenį, kuriuo šiam nevalia piktnaudžiauti ir kurio sykiu nevalia atstumti. Priešingai, techniką ir žmogaus galią suabsoliutinanti pozicija galiausiai virsta rimtu pasikėsinimu ne tik į gamtą, bet ir į paties žmogaus kilnumą (30).

14. Jei nori puoselėti taiką, saugok kūriniją. Visiems geros valios žmonėms siekti taikos bus neabejotinai lengviau, kai jie bendrai pripažins neišardomą ryšį tarp Dievo, žmogaus ir visos kūrinijos. Vadovaudamiesi krikščioniškuoju Apreiškimu ir laikydamiesi Bažnyčios tradicijos, krikščionys prie to prisideda jiems būdingu indėliu. Žvelgdami į kosmosą ir jo stebuklus jie mato Tėvo kuriamąjį ir Kristaus, savo mirtimi ir prisikėlimu su Dievu sutaikinusio „visa, kas yra žemėje ir danguje“ (Kol 1, 20), atperkamąjį darbą. Nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus dovanojo žmonijai savo pašventinančiąją Dvasią, vairuojančią istorijos eigą laukiant dienos, kai, šlovingai grįžus Viešpačiui, prasidės „naujas dangus ir nauja žemė“ (2 Pt 3, 13), kuriuose amžinai gyvuos teisingumas ir taika. Todėl saugoti gamtą ir aplinką siekiant taikaus pasaulio yra kiekvieno žmogaus pareiga. Tai primygtinis iššūkis, kurio privalu iš naujo imtis bendromis pastangomis, Apvaizdos dovanota proga naujosioms kartoms pasiūlyti geresnės ateities visiems perspektyvą. Tautų atsakingieji ir visi, kuriems rūpi žmonijos likimas, teneužmiršta, kad kūrinijos išsaugojimas ir taikos įgyvendinimas artimai tarpusavyje susiję. Todėl visus tikinčiuosius kviečiu karštai melsti Dievą, visagalį Kūrėją ir gailestingą Tėvą, kad kiekvieno žmogaus širdyje atgarsį rastų, būtų priimtas ir gyvas šis primygtinis kvietimas: Jei nori puoselėti taiką, saugok kūriniją.


BENEDICTUS PP. XVI

Vatikanas, 2009 m. gruodžio 8 d.


Nuorodos

(1) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 198.
(2) Benediktas XVI. Žinia 2008 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 7.
(3) Plg. 48.
(4) Dantė. Dieviškoji komedija, Rojus, XXXIII, 145.
(5) Žinia 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 1.
(6) Apaštališkasis laiškas Octogesima adveniens, 21.
(7) Žinia 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 10.
(8) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 32.
(9) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 295.
(10) Heraklitas Efezietis (apie 535–475 m. pr. Kr.). Fragmentas 22B124: H. Diels, W. Kranz. Die Fragmente der Vorsokratiker. Weidmann, Berlin 19526.
(11) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 48.
(12) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 37.
(13) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 50.
(14) Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 69.
(15) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 34.
(16) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 37.
(17) Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 467; plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 17.
(18) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 30–31, 43.
(19) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 49.
(20) Ten pat.
(21) Tomas Akvinietis. S. Th. II–II, q. 49, 5.
(22) Plg. 9.
(23) Plg. 8.
(24) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 43.
(25) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 69.
(26) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 36.
(27) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 61.
(28) Plg. ten pat, 15, 51.
(29) Plg. ten pat, 28, 51, 61; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 38, 39.
(30) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 70.

„Bažnyčios žinios“, 2009 m. Nr. 24

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt