Popiežiaus Benedikto XVI Žinia XVIII pasaulinės ligonių dienos proga
 
 

Benediktas XVI

Žinia XVIII pasaulinės ligonių dienos proga

2010 m. vasario 11 d.

Mieli broliai ir seserys,

Vasario 11-ąją, per liturginį Lurdo Švč. Mergelės Marijos minėjimą, Vatikano bazilikoje bus švenčiama XVIII Pasaulinė ligonių diena. Laimingai sutapo, kad tą dieną taip pat minimos Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados tarybos įkūrimo 25-osios metinės. Tai papildomas motyvas dėkoti Dievui už iki šiol nueitą kelią sveikatos apsaugos tarnybos sielovados srityje. Nuoširdžiai viliuosi, jog šis minėjimas suteiks progą dar didžiadvasiškiau ir uoliau tarnauti ligoniams ir visiems, kurie jais rūpinasi.

Per kasmetinę Pasaulinę ligonių dieną Bažnyčia nori plačiu mastu atkreipti bažnytinės bendruomenės dėmesį į sielovados tarnystės reikšmę dideliame sveikatos apsaugos tarnybos lauke. Ši tarnystė sudaro integralią Bažnyčios misijos dalį, nes ji priklauso pačiai išganomajai Kristaus misijai. Jis, dieviškasis Gydytojas, „vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius“ (Apd 10, 38). Iš jo kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinio žmogiškoji kančia įgyja prasmę ir šviesos pilnatvę. Dievo tarnas Jonas Paulius II savo apaštališkajame laiške Salvifici doloris tai nušviečia šiais žodžiais: „Kristaus aukoje žmogiškoji kančia pasiekė savo kulminaciją. Drauge ji buvo perkelta į visiškai naują matmenį ir naują tvarką: ji buvo susieta su meile, ta meile, <…> kuri net iš kančios kuria gėrį, lygiai kaip ir aukščiausias pasaulio Atpirkimo gėris buvo pasiektas Kristaus kryžiumi, iš kurio ir toliau nuolat srovena. Kristaus kryžius tapo gyvojo vandens srovių šaltiniu“ (18).

Viešpats Jėzus, prieš grįždamas pas Tėvą, per Paskutinę vakarienę pasilenkė nuplauti apaštalų kojų, tuo iš anksto parengdamas aukščiausiam meilės aktui ant kryžiaus. Šiuo gestu jis paragino savo mokinius įžengti į jo meilės, dovanojamos mažiausiesiems ir labiausiai jos reikalingiems, logiką (plg. Jn 13, 12–17). Kiekvienas krikščionis, sekdamas jo pavyzdžiu, yra šaukiamas kaskart iš naujo įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis išgyventi palyginimą apie gailestingąjį samarietį, kuris ėjo pro plėšikų šalikelėje paliktą leisgyvį žmogų ir jo pasigailėjo; „Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu“ (Lk 10, 33–35).

Pasakojimo pabaigoje Jėzus sako: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 37). Šiais žodžiais jis kreipiasi taip pat į mus. Jėzus ragina mus pasilenkti prie šio pasaulio keliuose sutinkamų daugelio mūsų brolių ir seserų kūno ir sielos žaizdų; jis padeda mums suprasti, kad su priimama ir kasdien išgyvenama Dievo malone ligos ir kančios patirtis gali tapti vilties mokykla. Iš tikrųjų, kaip rašiau enciklikoje Spe salvi, „žmogų gydo ne kančios vengimas, ne bėgimas nuo jos, bet gebėjimas kančią priimti bei per ją bręsti, vienijantis su Kristumi, kuris su begaline meile kentėjo, atrasti joje prasmę“ (37).

Jau Vatikano II Susirinkimas atkreipė dėmesį į svarbią Bažnyčios užduotį rūpintis žmogiškąja kančia. Dogminėje konstitucijoje Lumen gentium skaitome: „Kristus buvo Tėvo pasiųstas „nešti gerosios naujienos vargdieniams, paguosti tų, kurių širdis sugrudusi“ (plg. Lk 4, 18), „ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10). Taip ir Bažnyčia apgaubia meile visus, kuriuos slegia žmogiškoji silpnybė; maža to, vargdieniuose ir kenčiančiuose ji atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą ir stengiasi palengvinti jų dalią, siekdama juose patarnauti Kristui“ (8). Bažnytinės bendruomenės humanitarinis ir dvasinis veikimas ligonių ir kenčiančiųjų labui per šimtmečius reiškėsi įvairiomis formomis, taip pat institucinėmis sveikatos apsaugos struktūromis. Čia norėčiau priminti įstaigas, tiesiogiai valdomas vyskupijų arba kilusias iš įvairių vienuolijų didžiadvasiškumo. Tai yra vertingas paveldas: „Meilė, idant galėtų būti tvarkinga bendruomeninė tarnyba, turi būti organizuota“ (enciklika Deus caritas est, 20). Prieš 25 metus įkurta Popiežiškoji sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados taryba yra Bažnyčios rūpinimosi sveikatos apsauga dalis. Man norisi pridurti, kad dabartinėmis istorinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis matomas dar didesnis poreikis, kad Bažnyčia dėmesingai ir plačiai dalyvautų padėdama ligoniams, taip pat visuomenėje gebėtų veiksmingai perteikti Evangelijos vertybes, siekiant apsaugoti žmogiškąją gyvybę visose vystymosi fazėse, nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos.

Čia norėčiau priminti Vatikano II Susirinkimo pabaigoje paskelbtą Žinią vargšams, ligoniams ir kenčiantiesiems. Susirinkimo tėvai rašo: „Visi jaučiantieji sunkią kryžiaus naštą, verkiantieji, <…> nežinomi kenčiantieji, įgykite drąsos: esate Dievo karalystės, vilties, laimės ir gyvenimo Karalystės mylimieji. Esate kenčiančio Kristaus broliai ir, jei norite, drauge su juo gelbėjate pasaulį“ (Enchridion Vaticanum, I, n. 523, p. 313). Iš visos širdies dėkoju žmonėms, kurie „kasdien tarnauja ligoniams ir kenčiantiesiems“, kad „Dievo gailestingumo apaštalavimas vis veiksmingiau atsilieptų į žmonių lūkesčius ir poreikius“ (Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Pastor bonus, 152).

Šiais Kunigų metais mano mintys krypsta ypač į jus, mieli kunigai, „ligonių tarnai“, Kristaus, kuris turi pasiekti kiekvieną kančios paženklintą žmogų, užuojautos ženklai ir įrankiai. Raginu jus, brangūs kunigai, kad negailėtumėte pastangų jais rūpindamiesi ir juos guosdami. Laikas, praleistas šalia tų, kurie patiria išbandymus, pasirodo esąs vaisingas malone visiems kitiems sielovados aspektams. Galiausiai kreipiuosi į jus, brangūs ligoniai, ir prašau, kad melstumėtės ir aukotumėte savo kančias už kunigus, idant jie išliktų ištikimi savo pašaukimui, o jų tarnystė būtų apsti dvasinių vaisių ir naudinga visai Bažnyčiai.

Su šiais jausmais meldžiuosi už ligonius ir jiems padedančius asmenis, prašydamas Marijos Ligonių Sveikatos motiniškos globos, ir iš širdies suteikiu visiems apaštališkąjį palaiminimą.

Iš Vatikano 2009 m. lapkričio 22 d., Jėzaus Kristaus Visatos Valdovo iškilmė

_____________________

„Bažnyčios žinios“, 2010 sausio 18, Nr. 1.

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt