Popiežius BENEDIKTAS XVI. Žinia 44-osios Pasaulinės taikos dienos (2011 m. sausio 1 d.) proga
 
 

RELIGIJOS LAISVĖ – KELIAS Į TAIKĄ

1. Prasidedant Naujiesiems metams, trokštu, kad mano palinkėjimai pasiektų visus ir kiekvieną; linkiu giedrumo ir klestėjimo, bet labiausiai taikos. Ir vartus užveriančius metus, deja, ženklino persekiojimai, diskriminacija, baisūs smurto aktai ir religinė nepakanta.

Prieš akis pirmiausia turiu brangią Irako žemę, kuri, keliaudama stabilumo ir susitaikinimo link, tebėra smurto ir pasikėsinimų arena. Į galvą ateina nesenos krikščionių bendruomenės kančios ir ypač niekinga ataka prieš sirų katalikų Nepaliaujamos Pagalbos Dievo Motinos katedrą Bagdade, kur spalio 31-ąją buvo nužudyti du kunigai ir per penkiasdešimt tikinčiųjų, susirinkusių švęsti šv. Mišių. Šį aktą vėlesnėmis dienomis palydėjo kitos atakos, nukreiptos ir prieš privačius namus. Krikščionių bendruomenėje tai sukėlė baimę ir daugeliui jos narių pažadino norą, ieškant geresnių gyvenimo sąlygų, emigruoti. Jiems reiškiu savo ir visos Bažnyčios artumą, konkrečiai parodytą ir neseniai surengtoje Vyskupų sinodo ypatingojoje asamblėjoje Artimųjų Rytų klausimais. Ši asamblėja padrąsino katalikų bendruomenes Irake ir visuose Artimuosiuose Rytuose gyventi bendryste ir tose šalyse toliau drąsiai liudyti tikėjimą.

Nuoširdžiai dėkoju vyriausybėms, kurios stengiasi sumažinti mūsų brolių ir seserų žmonių šeimoje kančias, ir raginu katalikus melstis už smurtą ir nepakantą kenčiančius savo tikėjimo brolius ir seseris ir su jais solidarizuotis. Man atrodė, jog šis kontekstas teikia itin gerą progą pasidalyti su jumis keliomis mintimis apie religijos laisvę kaip kelią į taiką. Juk liūdna konstatuoti, kad kai kuriose pasaulio srityse neįmanoma laisvai išpažinti ir reikšti tikėjimą, nerizikuojant gyvybe ir asmenine laisve. Kitose srityse egzistuoja tylesnės ir rafinuotesnės išankstinio nusistatymo prieš tikinčiuosius bei religinius simbolius ir priešinimosi jiems formos. Krikščionys dabar yra religinė grupė, dėl savo tikėjimo sulaukianti daugiausia persekiojimų. Dėl tiesos ieškojimo, tikėjimo į Jėzų Kristų ir nuoširdaus raginimo pripažinti religijos laisvę daugelis kasdien įžeidinėjami ir neretai gyvena baimėje. Visa tai nepriimtina, nes įžeidžia Dievą ir pažeidžia žmogaus kilnumą, be to, kelia grėsmę saugumui bei taikai ir trukdo autentiškam visapusiškam žmogaus vystymuisi (1).

Juk religijos laisve reiškiasi savitumas žmogaus asmens, per tai galinčio savo asmeninį ir bendruomeninį gyvenimą kreipti į Dievą, kurio šviesoje iki galo atsiskleidžia asmens tapatybė, prasmė ir tikslas. Savavališkai šią laisvę atimti ar apriboti reiškia puoselėti siaurą požiūrį į žmogų; užtemdyti viešąjį religijos vaidmenį reiškia statydinti neteisingą visuomenę, nes tada ji neatitinka tikrosios žmogaus asmens prigimties; tai reiškia užkirsti kelią autentiškos ir tvarios taikos visoje žmonių šeimoje įgyvendinimui.

Todėl visus geros valios žmones raginu atnaujinti įsipareigojimą statydinti pasaulį, kuriame visi galėtų laisvai išpažinti savo religiją ar tikėjimą ir visa širdimi, visa siela ir visu protu mylėti Dievą (plg. Mt 22, 37). Iš tokios nuostatos kyla ir tokia nuostata vadovaujasi ši Žinia 44-osios Pasaulinės taikos dienos, kurios tema „Religijos laisvė – kelias į taiką“, proga.

Šventa teisė į gyvybę ir dvasinį gyvenimą

2. Religijos laisvės teisė kyla iš žmogaus asmens, kurio transcendentinės prigimties nevalia ignoruoti nei išleisti iš akių, kilnumo (2). Dievas sukūrė vyrą ir moterį pagal savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 27). Todėl kiekvienas žmogus turi šventą teisę į pilnatvišką gyvenimą ir dvasiniu požiūriu. Nepripažindamas savo dvasinės būties, neatsiverdamas tam, kas transcendentiška, žmogus užsisklendžia savyje, negali surasti atsakymų į savo širdies klausimus, kokia gyvenimo prasmė, ir įgyti tvarių etinių vertybių bei principų, negali nė patirti autentiškos laisvės ir plėtoti teisingos visuomenės (3).

Šventasis Raštas santarvėje su mūsų pačių patirtimis atskleidžia didžiulę žmogaus kilnumo vertę: „Kai pažvelgiu į tavo dangų, – tavo rankų darbą, – į žvaigždes ir mėnulį, kuriuos pritvirtinai, – kas gi žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpinies? Tu sukūrei jį nedaug už save menkesnį, apvainikavai garbe ir didybe. Tu padarei jį savo tvarinių šeimininku, padėjai visa prie jo kojų“ (Ps 8, 4–7).

Žmogaus iškilios prigimties akivaizdoje mus gali irgi apimti panaši į psalmininko nuostaba. Ji rodosi kaip atvirumas slėpiniui, kaip gebėjimas giliai klausti, kas esame ir kokia visatos kilmė, kaip aukščiausios Dievo meilės vidinis atgarsis, – Dievo, kuris yra visų daiktų, kiekvieno žmogaus ir visų tautų ištaka ir tikslas (4). Transcendentinis asmens kilnumas yra esminė judėjų-krikščionių išminties vertybė, tačiau visų gali būti pažintas ir protu. Šis kilnumas, kaip gebėjimas peržengti savo materialumo ribas ir ieškoti tiesos, turi būti pripažintas visuotiniu gėriu, būtinu visuomenės, orientuotos į žmogaus pilnatvę, statydinimui. Pagarba esminiams žmogaus kilnumo elementams, kaip antai, teisei į gyvybę ir teisei į religijos laisvę, yra kiekvienos visuomeninės ir teisinės normos moralinio teisėtumo sąlyga.

Religijos laisvė ir abipusė pagarba

3. Iš religijos laisvės kyla moralinė laisvė. Žmogaus prigimtyje įsišaknijęs atvirumas tiesai ir gėriui išties kiekvienam žmogui suteikia pilnutinį kilnumą ir laiduoja visišką asmenų tarpusavio pagarbą. Todėl religijos laisvė laikytina ne tik apsauga nuo prievartos, bet pirmiausia gebėjimu savo sprendimus rikiuoti pagal tiesą.

Tarp laisvės ir pagarbos kitam yra nepertraukiamas ryšys: „Moralės įstatymas įpareigoja pavienius žmones ir visuomeninius sambūrius, naudojantis savo teisėmis, atsižvelgti į kitų teises, į savo pareigas kitiems ir į bendrąją visų gerovę“ (5).

Dievui priešiška ar abejinga laisvė baigiasi savo pačios neigimu ir nelaiduoja visiškos pagarbos kitam. Valia, laikanti save iš pagrindų nepajėgia ieškoti tiesos ir gėrio, neturi jokių kitų elgesio objektyvių priežasčių ar motyvų, išskyrus tuos, kuriuos jai diktuoja trumpalaikiai ir atsitiktiniai interesai, neturi „tapatybės“, saugotinos ir ugdytinos tikrai laisvais ir sąmoningais sprendimais. Todėl ji negali reikalauti, kad ją gerbtų kitos „valios“, irgi atsiskyrusios nuo savo giliausios būties ir galinčios vadovautis kitokiais „motyvais“ ar net nesivadovauti jokiais. Iliuzija, kad etinis reliatyvizmas yra raktas į taikų sugyvenimą, iš tiesų yra susiskaldymų ir žmogaus kilnumo neigimo šaltinis. Vadinasi, būtina pripažinti du vieningo žmogiškojo asmens matmenis – religinį ir socialinį. Šiuo atžvilgiu neįsivaizduojama, kad tikintieji, „idant būtų veiklūs piliečiai, turėtų nuslopinti dalį savęs. Norint naudotis savo teisėmis, niekada neturėtų būti būtina paneigti Dievą“ (6).

Šeima – laisvės ir taikos mokykla

4. Jei religijos laisvė yra kelias į taiką, tai religinis auklėjimas yra tinkamiausias būdas įgalinti naujas kartas kitame įžvelgti savo brolį ir seserį, su kuriais privalu kartu keliauti ir bendradarbiauti, kad visi jaustųsi gyvais vienos ir tos pačios visus aprėpiančios žmonių šeimos nariais.

Santuoka pagrįsta šeima, vyro ir moters artimos vienybės ir papildomumo išraiška, šiame kontekste siūlosi kaip pirmutinė vaikų ugdymo ir socialinio, kultūrinio, moralinio ir dvasinio augimo mokykla, – vaikų, kuriems tėvas ir motina visada turi būti pirmieji tiesos ieškojimo ir meilės Dievui linkme orientuoto gyvenimo liudytojai. Patys tėvai visada turi galėti laisvai, niekieno neverčiami ir atsakingai perduoti savo vaikams savą tikėjimo, vertybių ir kultūros paveldą. Šeima, pirmutinė žmogiškosios visuomenės ląstelė, yra pirminė darnių santykių visais nacionaliniais ir tarptautiniais žmonių sugyvenimo lygmenimis ugdymo vieta. Tai kelias, kuriuo privalu išmintingai sukti trokštant kurti tvirtą ir solidarų socialinį audinį, rengti jaunus žmones perimti atsakomybę už savo gyvenimą laisvoje visuomenėje tarpusavio supratimo ir taikos dvasia.

Bendras paveldas

5. Galima sakyti, kad tarp pagrindinių teisių ir laisvių, kylančių iš žmogaus kilnumo, religijos laisvei tenka ypatingas statusas. Jei religijos laisvė pripažįstama, iš pagrindų gerbiamas asmens kilnumas ir stiprinami tautų etosas bei institucijos. Jei, priešingai, religijos laisvė slopinama, jei mėginama sutrukdyti žmonėms išpažinti savo religiją ar tikėjimą ir pagal tai gyventi, tai žmogaus kilnumas pažeidžiamas ir kartu iškyla grėsmė teisingumui ir taikai, besiremiantiems teisinga, aukščiausiosios tiesos ir aukščiausiojo gėrio šviesoje statydinama tvarka.

Šia prasme religijos laisvė taip pat yra politinės ir teisinės kultūros laimėjimas. Ji yra esminis gėris: kiekvienas žmogus turi galėti laisvai naudotis teise individualiai ar bendruomeniškai išpažinti ir reikšti savo religiją ar tikėjimą tiek viešai, tiek privačiai, mokydamas, praktikuodamas, skelbdamas, garbindamas ir atlikinėdamas apeigas. Jam neturėtų būti kliudoma prisijungti prie kitos religijos ar apskritai jokios neišpažinti. Šioje srityje pavyzdį ir esminį pagrindą teikia tarptautinė tvarka, nes nenumato jokių religijos laisvės išimčių, išskyrus diktuojamas teisėto teisingumu pagrįstos viešosios tvarkos poreikio (7). Tad tarptautinė tvarka religinio pobūdžio teisėms pripažįsta tokį pat statusą kaip teisei į gyvybę ir į asmeninę laisvę, taip parodydama jos priklausomybę žmogaus teisių esminiam branduoliui, toms visuotinėms ir prigimtinėms teisėms, kurių niekada nevalia paneigti žmogiškaisiais įstatymais.

Religijos laisvė yra ne išskirtinis tikinčiųjų, bet visos žemės tautų šeimos paveldas. Ji yra neatsiejamas teisinės valstybės elementas; jos negalima paneigti sykiu nepažeidžiant visų pagrindinių teisių ir laisvių, nes ji yra jų santrauka ir viršūnė. Ji yra „savotiškas lakmuso popierėlis, parodantis, ar gerbiamos visos kitos žmogaus teisės“ (8). Skatindama puoselėti savitai žmogiškuosius gebėjimus, ji kuria reikiamas prielaidas visapusiškam žmogaus vystymuisi, apimančiam visus jo matmenis (9).

Viešasis religijos matmuo

6. Nors religijos laisvė, kaip ir kiekviena laisvė, kyla iš asmeninės plotmės, ji įgyvendinama per santykį su kitais. Laisvė be santykio nėra visiška laisvė. Religijos laisvė neapsiriboja vien individualiu matmeniu, bet tikrove virsta bendruomenėje ir visuomenėje, atitikdama santykišką asmens būtį ir viešąją religijos prigimtį.

Santykiškumas yra svarbiausias religijos laisvės dėmuo, akinantis tikinčiųjų bendruomenę puoselėti solidarumą bendrojo gėrio labui. Šiuo bendruomeniniu matmeniu kiekvienas žmogus lieka unikalus bei nepakartojamas ir sykiu save iki galo atbaigia bei įgyvendina.

Religinių bendruomenių indėlis į visuomenę neginčijamas. Konstruktyvų tikinčiųjų vaidmenį visuomeniniame gyvenime patvirtina gausios karitatyvinės ir kultūrinės institucijos. Dar reikšmingesnis yra etinis religijos indėlis politinėje srityje. Užuot ją stūmus į šalį ar draudus, ji laikytina vertinga paspirtimi bendrajam gėriui skatinti. Čia paminėtinas ir kultūros religinis matmuo, per šimtmečius suformuotas socialinės ir ypač etinės religijos įtakos. Religinis matmuo jokiu būdu nediskriminuoja neišpažįstančiųjų tikėjimo, priešingai, stiprina socialinę sanglaudą, integraciją ir solidarumą.

Religijos laisvė – laisvės ir civilizacijos jėga:
manipuliavimo ja pavojai

7. Religijos laisvės išnaudojimas slaptiems interesams pridengti, pavyzdžiui, konstitucinei tvarkai griauti, ištekliams kaupti ar kokios nors grupės galiai išlaikyti, gali visuomenei padaryti milžiniškos žalos. Fanatizmo, fundamentalizmo ir žmogaus teises pažeidžiančių veiksmų niekada negalima pateisinti, juolab religijos vardu. Religijos išpažinimo nevalia nei instrumentalizuoti, nei primesti prievarta. Tad valstybės ir įvairios žmonių bendruomenės niekuomet neturi užmiršti, kad religijos laisvė yra tiesos ieškojimo sąlyga ir kad tiesa žmogų įtikina ne prievarta, bet „pačios tiesos galia“ (10). Šia prasme religija yra pozityvi varomoji jėga pilietinei ir politinei visuomenei statydinti.

Argi įmanoma nuneigti didžiųjų pasaulio religijų indėlį, kuriuo jos prisidėjo prie civilizacijos plėtros? Nuoširdi Dievo paieška sąlygodavo vis didesnę pagarbą žmogaus kilnumui. Krikščioniškosios bendruomenės savuoju vertybių ir principų paveldu daug prisidėjo prie to, kad žmonės ir tautos suvoktų savo tapatybę bei kilnumą, taip pat prie demokratinių institucijų atsiradimo ir žmogaus teisių ir atitinkamų pareigų įtvirtinimo.

Ir šiandien vis labiau globalizuotoje visuomenėje krikščionys pašaukti ne tik atsakingu pilietiniu, ekonominiu bei politiniu įsipareigojimu, bet ir savuoju artimo meilės ir asmeninio tikėjimo liudijimu vertingai prisidėti prie sunkių ir įkvepiančių pastangų siekti teisingumo, žmogaus visapusiško vystymosi ir teisingos žmogiškųjų reikalų tvarkos. Religijos išstūmimas iš viešojo gyvenimo atima iš pastarojo gyvybiškai svarbią, transcendencijai atvirą sritį. Be šios pamatinės patirties tampa sunku pakreipti visuomenę visuotinių etinių principų linkme ir nacionaliniu bei tarptautiniu lygmeniu nustatyti tvarką, kurios sąlygomis būtų galima visiškai pripažinti bei įgyvendinti pagrindines teises ir laisves, kaip yra nurodoma – deja, vis dar nepakankamai paisomoje ar net ginčijamoje – 1948 m. Visuotinių žmogaus teisių deklaracijoje.

Teisingumo ir civilizacijos klausimas:
fundamentalizmas ir priešiškumas tikintiesiems griauna teigiamą valstybės pasaulietiškumą

8. Lygiai taip pat ryžtingai, kaip smerkiamos visos fanatizmo ir religinio fundamentalizmo formos, būtina priešintis ir visoms priešiškumo religijai formoms, apribojančioms viešąjį tikinčiųjų vaidmenį pilietiniame ir politiniame gyvenime.

Nevalia užmiršti, kad religinis fundamentalizmas ir laicizmas yra dvi lygiavertės kraštutinės formos, atmetančios teisėtą pliuralizmą ir pasaulietiškumo principą. Juk abi suabsoliutina siaurą ir dalinį požiūrį į žmogų, pirmoji remdama religinį integralizmą, antroji – racionalizmą. Visuomenė, prievarta brukanti religiją arba – priešingai – trokštanti ją uždrausti, yra neteisinga ir žmogaus bei Dievo, ir savo pačios atžvilgiu. Dievas vilioja žmoniją pas save meilės planu, aprėpiančiu visą žmogų su jo prigimtiniais bei dvasiniais matmenimis, ir kartu laukia laisvo, atsakingo ir nuoširdaus atsako visa individualia ir bendruomenine būtimi. Tad ir visuomenei, kaip asmens ir visų jo sudedamųjų matmenų išraiškai, privalu gyventi ir organizuotis taip, kad atsivėrimas transcendencijai būtų skatinamas. Kaip tik dėl to visuomenės įstatymai ir institucijos negali ignoruoti piliečių religinio matmens ar jo apskritai nepaisyti. Savo didingą pašaukimą suvokiančių piliečių demokratinėmis pastangomis įstatymai ir institucijos privalo tinkamai atspindėti tikrąją žmogaus prigimtį ir remti jo religinį matmenį. Kadangi religinis matmuo nėra valstybės kūrinys, ši neturi teisės juo manipuliuoti, bet privalo jį pripažinti ir gerbti.

Jei teisinė tvarka – nacionaliniu ar tarptautiniu lygmeniu – leidžia reikštis religiniam ar antireliginiam fanatizmui arba tai toleruoja, tai ji neatlieka savo užduoties sergėti ir skatinti teisingumą ir kiekvieno teisę. Šito nevalia išstatyti įstatymo leidėjo ar daugumos savivalei, nes, kaip jau mokė Ciceronas, teisingumas yra daugiau negu vien įstatymo parengimo ir taikymo aktas. Jis taip pat aprėpia kiekvienam jo kilnumo pripažinimą (11). O šis, be garantuojamos ir esmiškai įgyvendinamos religijos laisvės, yra sužalotas ir pažeistas, jam gresia pavojus būti palenktam stabams, suabsoliutintoms santykinėms gėrybėms. Visa tai visuomenę stumia į politinį ir ideologinį totalitarizmą, primygtinai akcentuojantį viešąją galią ir slopinantį bei ribojantį sąžinės, mąstymo ir religijos laisves, tarsi jos būtų jam konkurentės.

Pilietinių ir religinių institucijų dialogas

9. Autentišku religiškumu pasireiškiančių principų ir vertybių paveldas praturtina tautas bei jų etosą. Jis tiesiogiai užkalbina žmonių sąžinę ir protą, primena imperatyvą morališkai atsiversti, skatina puoselėti dorybes ir kupiniems meilės broliškai vieniems su kitais suartėti kaip vienos didelės žmonių šeimos nariams (12).

Laikantis pagarbos teigiamam valstybės institucijų pasaulietiškumui, būtina vis labiau pripažinti viešąjį religijos matmenį. To siekiant, esmingai svarbus sveikas pilietinių ir religinių institucijų dialogas žmogaus visapusiško vystymosi ir visuomenės santarvės labui.

Gyventi meilėje ir tiesoje

10. Globalizuotame pasaulyje, kuriame randasi vis daugiau daugiataučių ir daugiareligių visuomenių, didžiosios religijos gali būti svarbus žmonių šeimos vienybės ir taikos veiksnys. Remdamiesi savais religiniais įsitikinimais ir racionalia bendrojo gėrio paieška, jų sekėjai gali atsakingai darbuotis religijos laisvės aplinkoje. Įvairiose religinėse kultūrose būtina branginti tai, kas naudinga piliečių bendrabūviui, ir atmesti viską, kas priešinga žmogaus kilnumui.

Viešoji erdvė, tarptautinės bendrijos suteikiama religijoms ir jų „gero gyvenimo“ pasiūlai, skatina rastis bendrus tiesos bei gėrio matus ir moralinį sutarimą – ir viena, ir kita esmingai svarbu teisingam ir taikiam bendrabūviui. Didžiųjų religijų vadovai dėl savo vaidmens, įtakos ir autoriteto savose bendruomenėse pirmutiniai įpareigoti siekti abipusės pagarbos ir dialogo.

Savo ruožtu krikščionys paties tikėjimo į Dievą, Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, raginami gyventi kaip broliai ir seserys, susibūrę į Bažnyčią ir išvien statydinantys pasaulį, kur „nebus vietos jokiai skriaudai nei jokiai niekšybei, nes žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, tarsi jūros vandenų apsemta“ (Iz 11, 9).

Dialogas kaip bendras ieškojimas

11. Dialogą tarp įvairių religijų sekėjų Bažnyčia laiko svarbiu religinių bendruomenių bendradarbiavimo bendrojo gėrio labui įrankiu. Pati Bažnyčia neatmeta nieko, kas įvairiose religijose tikra ir šventa. „Su nuoširdžia pagarba ji žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį“ (13).

Nurodytas kelias nėra reliatyvizmo ar religinio sinkretizmo kelias. Juk Bažnyčia „skelbia ir turi skelbti Kristų, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6), kuriame žmonės randa religinio gyvenimo pilnatvę ir kuriame Dievas visa sutaikino su savimi“ (14). Tačiau tuo neatmetamas dialogas ir bendras tiesos ieškojimas įvairiose gyvenimo aplinkose, nes, anot Tomo Akviniečio dažno pasakymo, „kiekviena tiesa, nesvarbu kieno pasakyta, ateina iš Šventosios Dvasios“ (15).

2011 m. švęsime Pasaulinės maldos už taiką dienos, 1986 m. minėtos Asyžiuje, 25-ąsias metines; didžiųjų pasaulio religijų vadovus šiai maldai į Asyžių pakvietė garbingasis Jonas Paulius II. Anuomet jie paliudijo, kad religija yra ne atskirties ir konflikto, o vienybės ir taikos veiksnys. Tos patirties atminimas duoda pagrindo tikėtis ateities, kai visi tikintieji jausis esą teisingumo bei taikos statydintojai ir tikrai tokie bus.

Moralinė tiesa politikoje ir diplomatijoje

12. Trokšdamos pažinti ir ginti tiesą ir visuotinius principus bei vertybes, kurių negalima paneigti nepaneigiant žmogaus kilnumo, politika ir diplomatija turėtų žvelgti į didžiųjų pasaulio religijų siūlomą moralinį ir dvasinį paveldą. Tačiau ką, praktiškai kalbant, reiškia skatinti moralinę tiesą politikos ir diplomatijos pasaulyje? Tai reiškia atsakingai elgtis remiantis objektyviai ir nuodugniai pažintais faktais, griauti politines ideologijas, kurios galiausiai išstumia tiesą bei žmogaus kilnumą ir taikos, vystymosi ir žmogaus teisių dingstimi skatina netikras vertybes; tai taip pat reiškia nenuilstamai siekti pozityviąją teisę grįsti prigimtinės teisės principais (16). Visa tai būtina ir susiję su pagarba žmogaus asmens kilnumui ir vertumui, žemės tautų įtvirtinta 1945 m. Jungtinių Tautų Organizacijos chartijoje, kurioje vertybės ir visuotiniai moraliniai principai pateikti kaip nacionalinių ir tarptautinių normų, institucijų ir bendrabūvio sistemų matas.

Anapus neapykantos ir išankstinio nusistatymo

13. Nepaisant istorijos pamokų ir valstybių, pasaulinio ir vietinio lygmens tarptautinių organizacijų, nevyriausybinių organizacijų ir visų geros valios žmonių pastangų, kasdien dedamų pagrindinėms teisėms ir laisvėms apsaugoti, pasaulyje ir šiandien tebėra persekiojimų, diskriminacijos, religinės kilmės smurto bei nepakantos aktų. Pirmiausia Afrikoje ir Azijoje pagrindinės aukos yra religinių mažumų nariai, kuriems laisvai išpažinti ar pakeisti savo religiją visaip trukdoma: jie bauginami, pažeidinėjamos jų pagrindinės teisės ir laisvės, neleidžiama pasinaudoti būtinomis gėrybėmis, atimama asmeninė laisvė ar net gyvybė.

Taip pat yra – kaip jau konstatavau – rafinuotesnių priešiškumo religijai formų, Vakarų šalyse jos kartais reiškiasi istorijos ir religinių simbolių, atspindinčių daugumos piliečių tapatybę ir kultūrą, neigimu. Jos dažnai kursto neapykantą bei išankstinį nusistatymą ir nesuderinamos su sveiku ir pusiausviru požiūriu į pliuralizmą ir institucijų pasaulietiškumą, jau nekalbant apie pavojų, kad jaunosios kartos neprisilies prie savo šalių vertingo dvasinio paveldo.

Religija saugoma ginant religinių bendruomenių teises bei laisves. Todėl didžiųjų pasaulio religijų vadovai ir tautų atsakingieji asmenys tegu atnaujina įsipareigojimą skatinti ir sergėti religijos laisvę, pirmučiausia ginti religines mažumas, nekeliančias jokio pavojaus daugumos tapatybei, bet, priešingai, teikiančias progą pradėti dialogą ir vieniems kitus kultūriškai praturtinti. Jų gynimas yra idealus būdas, kaip sustiprinti palankumo, atvirumo ir abipusiškumo dvasią, galinčią visose pasaulio srityse ir regionuose apsaugoti pagrindines teises ir laisves.

Religijos laisvė pasaulyje

14. Galiausiai kreipiuosi į krikščionių bendruomenes, pirmiausia Azijoje, Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir ypač Šventojoje Žemėje, Dievo išrinktoje ir palaimintoje vietoje, kenčiančias nuo persekiojimų, diskriminacijos, smurto ir nepakantos. Iš naujo reikšdamas joms savo tėvišką palankumą ir patikindamas, kad už jas meldžiuosi, visų atsakingųjų asmenų prašau greitais veiksmais užkirsti kelią bet kokiems piktnaudžiavimams tose srityse gyvenančių krikščionių atžvilgiu. O Kristaus mokiniai dabartinių sunkumų akivaizdoje tegul nepraranda drąsos, nes Evangelijos liudijimas visada yra ir bus prieštaravimo ženklas.

Apmąstykime savo širdyje Jėzaus žodžius: „Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. <...> palaiminti alkstantys ir trokštantys teisingumo, nes jie bus pasotinti. <...> Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt, 5, 4–12). Atnaujinkime „prisiimtą įsipareigojimą būti atlaidiems ir atleisti, to Dievo prašome maldoje Tėve mūsų, kai, melsdami: ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams (Mt 6, 12), patys nustatome trokštamo gailestingumo sąlygą ir matą“ (17). Smurtas nenugalimas smurtu. Mūsų skausmo šauksmą visada turi lydėti tikėjimas, viltis ir Dievo meilės liudijimas. Taip pat viliuosi, kad Vakaruose, pirmiausia Europoje, liausis priešiškumas krikščionims ir išankstinis nusistatymas prieš juos, kylantys dėl to, kad jie trokšta nuosekliai gyventi pagal Evangelijos vertybes ir principus. Europa veikiau tesusitaiko su savo krikščioniškosiomis šaknimis, kurios esmingai svarbios, trokštant suvokti jos istorijoje turėtą, turimą ir norimą turėti vaidmenį. Teisingumo, santarvės ir taikos ji galės tikėtis tik tada, kai puoselės rimtą dialogą su visomis tautomis.

Religijos laisvė – kelias į taiką

15. Pasauliui reikia Dievo. Jam reikia visuotinių, visų pripažįstamų etinių ir dvasinių vertybių, o to ieškant, religija gali reikšmingai prisidėti prie statydinimo teisingos ir taikios socialinės tvarkos nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu.

Taika yra Dievo dovana ir sykiu įgyvendintinas projektas, kuris niekada nepabaigiamas. Su Dievu susitaikinusi visuomenė yra arčiau taikos, kuri nėra tiesiog nekariavimas, karinės ar ekonominės viršenybės ir juolab apgaulės ar miklių manipuliacijų rezultatas. Priešingai, taika yra kiekvieno asmens ir kiekvienos tautos apsivalymo ir kultūrinės, moralinės bei dvasinės pažangos, kai visapusiškai gerbiamas žmogaus kilnumas, vaisius. Visus trokštančius darbuotis taikos labui ir pirmiausia jaunuolius kviečiu įsiklausyti į savo vidinį balsą ir Dieve atrasti tvirtą pagrindą siekti autentiškos laisvės ir neišsemiamos jėgos, kuri gali pasauliui duoti naują kryptį ir dvasią, įgalinančią nekartoti praeities klaidų. Popiežius Paulius VI, išmintingai ir toliaregiškai įsteigęs Pasaulinę taikos dieną, moko: „Taikai reikia įduoti kitokius ginklus, negu tie, kurie skirti žmonijai žudyti ir naikinti. Pirmiausia reikia moralinių ginklų, tarptautinei teisei suteikiančių jėgos ir prestižo – pirmučiausia sutarčių laikymosi ginklo“ (18). Religijos laisvė yra autentiškas taikos ginklas, turintis istorinę ir pranašišką misiją. Ji išties iškelia aikštėn ir padaro vaisingas giliausias žmogaus savybes bei potencijas, galinčias pagerinti ir pakeisti pasaulį. Ji leidžia net didžiulių neteisybių ir materialinių bei moralinių bėdų akivaizdoje puoselėti teisingos ir taikios ateities viltį. Religijos laisvę, kelią į taiką, tepatiria netrukus visi žmonės ir visos visuomenės visais lygmenimis ir kiekviename žemės kampelyje!

Vatikanas, 2010 m. gruodžio 8 d.

BENEDICTUS PP XVI

(1) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 29. 55–57.
(2) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Tikėjimo laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 2.
(3) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 78.
(4) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija Nostra aetate, 1.
(5) Vatikano II Susirinkimas. Tikėjimo laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 7.
(6) Benediktas XVI. Kreipimasis į Jungtinių Tautų Organizacijos generalinę asamblėją (2008 04 18): AAS 100 (2008), 337.
(7) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Tikėjimo laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 2.
(8) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos konferencijos dalyvius (2003 10 10), 1: AAS 96 (2004), 111.
(9) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 11.
(10) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Tikėjimo laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 1.
(11) Ciceronas. De inventione, II, 160.
(12) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis į kitų religijų atstovus Didžiojoje Britanijoje (2010 09 17): L‘Osservatore Romano (2010 09 18), p. 12.
(13) Vatikano II Susirinkimas. Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija Nostra aetate, 2.
(14) Ten pat.
(15) Super evangelium Joannis, I, 3.
(16) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis į viešojo gyvenimo atstovus ir diplomatinį korpusą Kipre (2010 06 05): L‘Osservatore Romano (2010 06 06), p. 8; Tarptautinė teologijos komisija. Ieškant visuotinės etikos: naujas požiūris į prigimtinį įstatymą (2009).
(17) Paulius VI. Žinia 1976 m. Pasaulinės taikos dienos proga: AAS 67 (1975), 671.
(18) Ten pat, 668.
________________________________________________________
„Bažnyčios žinios“
2010 m. Nr. 24

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt