Popiežiaus Benedikto XVI Žinia Pasaulinės taikos dienos proga „Mokyti jaunimą teisingumo ir taikos“
 
 

POPIEŽIUS BENEDIKTAS XVI

Mokyti jaunimą teisingumo ir taikos

Žinia Pasaulinės taikos dienos proga
(2012 m. sausio 1 d.)


1. Naujųjų metų pradžia, Dievo dovana žmonijai, akina mane kupinam didelio pasitikėjimo ir meilės visiems ypač palinkėti, kad ateinantį metą konkrečiai ženklintų teisingumas ir taika.

Su kokia nuostata turėtume žvelgti į Naujuosius metus? 130-ojoje psalmėje aptinkame labai gražų įvaizdį. Pasak psalmininko, tikintis žmogus Viešpaties laukia „nekantriau, negu sargybiniai laukia aušros“ (6 eil.), laukia sklidinas tvirtos vilties, nes žino, kad Jis atneš šviesą, gailestingumą, išganymą. Tas lūkestis kyla iš išrinktosios tautos patirties: ji žino, jog Dievo yra išmokyta matyti pasaulio tiesą ir nepasiduoti išbandymams. Kviečiu jus į 2012-uosius žvelgti su lygiai tokiu pačiu pasitikėjimu. Tiesa, kad besibaigiančiais metais padaugėjo nepasitenkinimo, jį sukėlė krizė, slegianti visuomenę, darbo pasaulį ir ūkį, – krizė, kurios šaknys pirmiausia yra kultūrinės ir antropologinės. Atrodo, tarsi mūsų laiką apgaubė tamsos skraistė, neleidžianti aiškiai matyti dienos šviesos.

Vis dėlto toje tamsoje žmogaus širdis nepaliauja laukti aušros, apie kurią kalba psalmininkas. Šis lūkestis ypač gyvas ir akivaizdus tarp jaunuolių, todėl mano mintys krypsta į juos – į indėlį, kurį jie galėtų ir turėtų pasiūlyti visuomenei. Tad žinią 45-osios Pasaulinės taikos dienos proga norėčiau pateikti auklėjimo perspektyvoje: „Mokyti jaunimą teisingumo ir taikos“, įsitikinęs, kad jie savo užsidegimu ir idealistiniu polėkiu gali duoti pasauliui naujos vilties.

Mano žinia taip pat skirta tėvams, šeimoms, visiems, susijusiems su auklėjimu bei ugdymu, bei tiems, kurie atsakingi už įvairias religinio, visuomeninio, politinio, ekonominio, kultūrinio ir žiniasklaidinio gyvenimo sritis. Būti dėmesingam jaunimo pasauliui ir jį suprasti, gebėti į jį įsiklausyti ir jį vertinti yra ne tik naudinga – tai pirmutinė visos visuomenės užduotis statydinant teisingą ir taikią ateitį.

Jaunimą būtina mokyti branginti teigiamą gyvybės vertybę žadinant troškimą tarnauti Gėriui. Ši užduotis įpareigoja mus visus pirmiausia asmeniškai.

Pastaruoju metu įvairiose pasaulio srityse reiškiamas jaunimo susirūpinimas liudija troškimą žvelgti į ateitį kupiniems pagrįstos vilties. Šiandien jaunimui nerimą kelia daugybė aspektų: galimybė įgyti išsilavinimą, nuodugniau parengiantį susitikti su tikrove; sunkumai sukurti šeimą ir surasti stabilią darbo vietą; užduotis, kaip politikos, kultūros ir ekonomikos pasaulyje veiksmingai prisidėti prie žmogiškesnės ir solidaresnės visuomenės kūrimo.

Svarbu, kad į tą nerimą bei jį lydintį idealistinį polėkį būtų deramai atsižvelgta kiekvienu visuomenės lygmeniu. Bažnyčia į jaunuolius žvelgia kupina pasitikėjimo, pasitiki jais ir drąsina ieškoti tiesos, ginti bendrąjį gėrį, būti atvirus aplinkiniam pasauliui ir turėti akis, gebančias išvysti „naujus dalykus“ (Iz 42, 9; 48, 6).

Auklėtojai

2. Auklėjimas yra labiausiai kerintis ir sunkiausias gyvenimo nuotykis. Auklėti – lotyniškai educare – reiškia išvesti žmogų iš jo paties į tikrovę, į pilnatvę, leidžiančią asmeniui augti. Tokį procesą maitina dviejų laisvių – suaugusiojo ir jaunuolio laisvės – susitikimas. Šitai reikalauja mokinio atsakomybės: jis turi būti atviras, leistis būti vedamas į tikrovės pažinimą, ir auklėtojo atsakomybės: šis turi būti pasirengęs save dovanoti. Todėl pirmiausia būtini autentiški liudytojai, o ne taisyklių bei informacijos dalytojai, liudytojai, gebantys žvelgti toliau už kitus, nes jų gyvenimas aprėpia platesnes erdves. Liudytojas yra tas, kuris pirma gyvena tuo, ką siūlo.

Kokiose vietose bręsta tikrasis auklėjimas, mokantis teisingumo ir tiesos? Pirmiausia šeimoje, nes tėvai yra pirmutiniai auklėtojai. „Šeimoje vaikai išmoksta žmogiškųjų ir krikščioniškųjų vertybių, leidžiančių konstruktyviai ir taikiai gyventi. Šeimoje išmokstama solidarumo tarp kartų, pagarbos taisyklėms, atleidimo ir kito žmogaus priėmimo“ (1). Ji yra pirmoji mokykla, kurioje mokoma teisingumo ir taikos.

Gyvename pasaulyje, kuriame šeimai ir net gyvybei gresia nuolatinis pavojus, jos labai dažnai suardomos. Darbo sąlygos, neretai sunkiai suderinamos su šeimos atsakomybe, susirūpinimas dėl ateities, karštligiškas gyvenimo ritmas, migracija ieškant tinkamo pragyvenimo ar net išgyvenimo apsunkina galimybę garantuoti vaikams vieną iš brangiausių gėrybių – tėvų buvimą, įgalinantį vis gilesnį bendrabūvį gyvenimo kelyje siekiant perteikti ne per vienus metus įgytą patirtį bei tikrybes, kurias įmanoma perduoti tik būnant kartu. Tėvus norėčiau paraginti nenuleisti rankų! Savo gyvenimo pavyzdžiu jie turėtų akinti vaikus viltis pirmiausia dėti į Dievą, iš kurio vienintelio kyla tikrasis teisingumas ir taika.

Norėčiau kreiptis ir į auklėjimo įstaigų vadovus: jie itin atsakingai tegu stengiasi, kad bet kuriomis aplinkybėmis būtų gerbiamas ir branginamas asmens kilnumas. Padėdami subrandinti kiekvienam Viešpaties duotas dovanas, tegu rūpinasi, jog kiekvienas jaunuolis atrastų savo asmeninį pašaukimą. Telaiduoja šeimoms, kad jų vaikams būtų siūlomas ugdymo kelias, neprieštaraujantis jų sąžinei ir religiniams principams.

Tegu kiekviena pedagoginio darbo sritis būna atvirumo transcendencijai ir kitiems vieta, dialogo, santalkos ir klausymosi vieta, kur jaunuolis pajustų, kad jo asmeninės galimybės ir vidinės vertybės yra vertinamos, ir mokytųsi branginti brolius. Tegu moko pajusti džiaugsmą, kylantį iš to kasdienio meilės bei atjautos artimui praktikavimo ir veiklaus dalyvavimo žmogiškesnės ir broliškesnės visuomenės statydinimo darbe.

Kreipiuosi į atsakinguosius politikos srityje, ragindamas juos konkrečiai padėti šeimos ir auklėjimo įstaigoms įgyvendinti savo teisę ir pareigą auklėti. Niekada neturi trūkti prideramos paramos motinystei ir tėvystei. Politikams privalu laiduoti galimybę visiems įgyti išsilavinimą, o šeimoms laisvai pasirinkti auklėjimo įstaigas, jų akimis, geriausiai atitinkančias jų vaikų gerovę. Tegu jie įsipareigoja suburti šeimas, persiskyrusias dėl būtinybės pragyventi. Jaunimui būtina rodyti politikos kaip tikro tarnavimo visų gerovei giedrą pavyzdį.

Be to, negaliu neparaginti savo pedagoginiu indėliu prisidėti ir žiniasklaidos. Šiandienėje visuomenėje visuomenės komunikavimo priemonėms tenka ypatingas vaidmuo: jos ne tik informuoja, bet ir formuoja adresatų dvasią ir todėl gali reikšmingai prisidėti prie jaunimo auklėjimo. Svarbu iš akių neišleisti, kad auklėjimo ir komunikavimo ryšys itin artimas: juk auklėjama per komunikavimą, darantį asmens ugdymui teigiamą arba neigiamą poveikį.

Jaunuoliai irgi turi turėti drąsos pirmučiausia patys gyventi tuo, ko reikalauja iš aplinkos. Tai didelė atsakomybė: jie privalo turėti jėgų deramai ir atsakingai naudotis savo laisve. Jiems irgi tenka pareiga mokytis teisingumo ir taikos!

Mokyti tiesos ir laisvės

3. Šventasis Augustinas savęs klausė: „Quid enim fortius desiderat anima quam veritatem? – Ko žmogus trokšta labiau negu tiesos?“ (2). Visuomenės žmogiškas veidas labai priklauso nuo auklėjimo pastangų išlaikyti šį nenuslopinamą klausimą gyvą. Juk auklėjimui rūpi ugdyti visą žmogų, įskaitant moralinį bei dvasinį būties matmenį, prieš akis turint jo galutinį tikslą ir visuomenės, kurios narys jis yra, gerovę. Todėl mokant tiesos pirma reikia žinoti, kas yra žmogus, pažinti jo prigimtį. Apžvelgdamas tai, kas jį supa, psalmininkas svarsto: „Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, – kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Ps 8, 4–5). Štai svarbiausias sau išsikeltinas klausimas: kas yra žmogus? Žmogus – būtybė, širdyje alkstanti begalybės, alkstanti tiesos – ne dalinės tiesos, bet tiesos, gebančios paaiškinti gyvenimo prasmę, – nes jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Gyvybės kaip neįkainojamos vertybės dėkingas suvokimas leidžia atrasti savo paties vidinį kilnumą ir kiekvieno žmogaus neliečiamumą. Todėl pirmutinė auklėjimo užduotis yra išmokyti įžvelgti žmoguje Dievo paveikslą, vadinasi, puoselėti didelę pagarbą kiekvienam žmogui ir padėti kitiems realizuoti šį aukščiausią kilnumą atitinkantį gyvenimą. Visada būtina atminti, kad „autentiškas žmogaus vystymasis nedalijamai susijęs su visu asmeniu, su visais jo matmenimis“, įskaitant transcendentinį (3), ir kad žmogaus nevalia aukoti siekiant dalinio gėrio – ekonominio ar socialinio, individualaus ar bendruomeninio.

Tik per santykį su Dievu žmogus suvokia ir savosios laisvės reikšmę. O auklėjimo užduotis ir yra mokyti tikrosios laisvės. Jos esmę sudaro ne saitų stygius ar laisvos valios viršenybė ir ne „aš“ absoliutinimas. Žmogus, laikantis save absoliutu, manantis, jog nuo nieko nepriklauso ir gali daryti viską, ką nori, galiausiai prieštarauja savo paties būties tiesai ir savo laisvės netenka. Žmogus, priešingai, yra santykio paženklinta būtybė, gyvenanti santykiu su kitais ir pirmiausia su Dievu. Autentiška laisvė niekada nepasiekiama nutolstant nuo Dievo.

Laisvė yra brangi, bet trapi vertybė; galima ją klaidingai suprasti ir ja piktnaudžiauti. „Itin klastinga kliūtis šiandien auklėjimo pastangoms yra mūsų visuomenėje ir kultūroje masiškai vyraujantis reliatyvizmas, kuris, nieko nepripažindamas kaip galutinio, vieninteliu matu laiko „aš“ su jo norais ir kuris savo laisvės regimybe tampa kiekvienam kalėjimu. Tokiame reliatyvistiniame horizonte autentiškas auklėjimas neįmanomas: be tiesos šviesos kiekvienas asmuo pasmerktas anksčiau ar vėliau suabejoti savo gyvenimo gerumu ir jį sudarančiais ryšiais, savo įsipareigojimo kartu su kitais ką nors bendrai statydinti galiojimu“ (4).

Tad, norėdamas įgyvendinti savo laisvę, žmogus privalo įveikti reliatyvistinį horizontą ir pažinti tiesą apie save ir tiesą apie blogį ir gėrį. Savo sąžinės gelmėje žmogus atranda įstatymą, kurio pats sau nesuteikia, bet kuriam privalo paklusti, balsą, kviečiantį mylėti, daryti gera, nedaryti bloga ir prisiimti atsakomybę už padarytą gėrį ir blogį (5). Todėl laisvės vykdymas kuo glaudžiausiai susijęs su prigimtiniu moralės įstatymu, išsiskiriančiu visuotinumu, išreiškiančiu kiekvieno asmens kilnumą, sudarančiu jo pagrindinių teisių bei pareigų ir galiausiai teisingo bei taikaus žmonių sugyvenimo pagrindą.

Tad teisingas naudojimasis laisve yra esminis dėmuo skatinant teisingumą ir taiką – dalykus, reikalaujančius pagarbos sau ir kitam, net jei pastarojo egzistencijos ir gyvenimo būdas skirtingas. Iš tokios laikysenos išplaukia elementai, be kurių taika ir teisingumas liktų žodžiais be turinio: abipusis pasitikėjimas, gebėjimas puoselėti konstruktyvų dialogą, dažnai norimo gauti, bet sunkiai suteikiamo atleidimo galimybė, abipusė meilė, atjauta silpniausiesiems, pasirengimas aukotis.

Mokyti teisingumo

4. Mūsų pasaulyje, kuriame, nepaisant skelbiamų gerų ketinimų, asmens, jo kilnumo ir teisių vertybei rimtą pavojų kelia paplitusi tendencija remtis vien naudingumo, pelno ir turto kriterijais, labai svarbu teisingumo sąvokos neatskirti nuo jos transcendentinių šaknų. Juk teisingumas nėra tiesiog žmogiškasis susitarimas, nes tai, kas teisinga, pirmiausia lemia ne pozityvus įstatymas, bet gilioji žmogaus tapatybė. Tik integralus požiūris į žmogų neleidžia nupulti į susitarimu grįstą teisingumo sampratą ir įgalina atverti teisingumui solidarumo ir meilės horizontą (6).

Negalime ignoruoti, kad kai kurios šiuolaikinės kultūros srovės, besiremiančios racionalistiniais ir individualistiniais ekonomikos principais, atskirdamos teisingumo sąvoką nuo meilės bei solidarumo, nutolino ją nuo jos transcendentinių šaknų: „Žmogaus miestą augina ne tik teisėmis ir pareigomis grįsti santykiai, bet dar labiau ir pirmiausia neužsitarnaujamumo, gailestingumo ir bendrystės paženklinti ryšiai. Gailestingąja meile žmogiškų santykių plotmėje visada taip pat apreiškiama Dievo meilė, visoms pastangoms, kuriomis siekiama teisingumo, suteikianti dieviškąją ir išganomąją vertę“ (7).

„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo [teisingumo]; jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Jie bus pasotinti, nes alksta ir alksta teisingo santykio su Dievu, su savimi, su savo broliais ir seserimis, su visa kūrinija.

Mokyti taikos

5. „Taika nėra vien karo nebuvimas; jos neužtikrina ir priešiškų jėgų pusiausvyra. Taika žemėje pasiekiama tada, kai žmogui užtikrinamos reikalingos gėrybės, kai žmonės tarpusavyje laisvai bendrauja, gerbiamas žmonių bei tautų orumas ir nuolat puoselėjamas broliškumas“ (8). Taika yra teisingumo vaisius ir meilės padarinys. Taika pirmiausia yra Dievo dovana. Mes, krikščionys, tikime, kad mūsų tikroji taika – Kristus: jame, per jo kryžių, Dievas sutaikino su savimi pasaulį ir nugriovė mus vieną nuo kito skyrusias sienas (plg. Ef 2, 14–18); jame gyvuoja vienintelė meilėje sutaikinta šeima.

Tačiau taika yra ne tik gaunama dovana, bet ir pastangų reikalaujantis darbas. Norėdami būti tikri taikos steigėjai, privalome išmokti atjautos, solidarumo, bendradarbiavimo ir broliškumo, būti veiklūs bendruomenėje ir budriai judinti sąžines nacionaliniais bei tarptautiniais klausimais ir akinti ieškoti tinkamų būdų, kaip perskirstyti turtą, skatinti vystymąsi, bendradarbiauti puoselėjant plėtrą ir sprendžiant konfliktus. „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9).

Taika visiems gimsta iš kiekvieno asmens teisingumo ir niekam nevalia vengti esminės pareigos skatinti teisingumą pagal savo kompetenciją bei atsakomybę. Ypač jaunimo, visada siekiančio idealų, prašau kantriai ir atkakliai ieškoti teisingumo ir taikos, lavinti teisingumo ir tiesos pojūtį, net jei dėl to galbūt tektų aukotis ir plaukti prieš srovę.

Kelti akis į Dievą

6. Sunkaus iššūkio žengti teisingumo ir taikos keliu akivaizdoje galime pajusti pagundą kartu su psalmininku klausti: „Keliu akis į kalnus – iš kur ateis man pagalba?“ (Ps 121, 1).

Visiems, pirmiausia jaunuoliams, primygtinai norėčiau pasakyti: „Ne ideologijos gelbėja pasaulį, bet vien atsigręžimas į gyvąjį Dievą, kuris yra mūsų Kūrėjas, mūsų laisvės laidas, tikrojo gėrio ir tikrosios tiesos laidas. Tikroji revoliucija yra tiktai radikalus atsigręžimas į Dievą, kuris yra to, kas teisu, matas ir kartu amžinoji meilė. Ir kas dar galėtų mus išgelbėti, jei ne meilė?“ (9). Meilė džiaugiasi tiesa, ji yra jėga, įgalinanti stengtis dėl tiesos, teisingumo ir taikos, nes ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria (plg. 1 Kor 13, 1–13).

Brangūs jaunieji bičiuliai, jūs esate brangi dovana visuomenei. Nenuleiskite rankų sunkumų akivaizdoje ir nepasiduokite klaidingiems sprendimams, besisiūlantiems kaip paprasčiausias problemų įveikimo būdas. Nesibaiminkite įsipareigoti, prisiimti vargus ir aukas, rinktis kelius, reikalaujančius ištikimybės ir pastovumo, nuolankumo ir atsidavimo. Kupini pasitikėjimo gyvenkite savo jaunyste bei jos giliais laimės, tiesos, grožio ir meilės troškimais! Intensyviai išgyvenkite šį tokį užsidegimo turtingą ir pilną amžiaus tarpsnį.

Suvokite, kad patys esate suaugusiesiems pavyzdys ir paskata – ir juo labiau, juo daugiau stengiatės nugalėti neteisingumą ir korupciją, juo karščiau trokštate geresnės ateities ir dėl jos dedate pastangas. Suvokite savo galimybes ir niekada neužsisklęskite, bet žinokite, kad darbuojatės dėl visiems šviesesnės ateities. Jūs ne vieni. Bažnyčia pasitiki jumis, lydi jus, drąsina ir norėtų pasiūlyti vertingiausia, ką turi, – galimybę pakelti akis į Dievą, sutikti Jėzų Kristų, tą, kuris pats yra teisingumas ir taika.

Jums visiems, vyrai ir moterys, kuriems rūpi taikos reikalas, noriu pasakyti: taika yra ne jau pasiektas gėris, bet tikslas, kurio visi ir kiekvienas privalome siekti. Viltingiau žvelgime į ateitį, padrąsinkime vieni kitus savo kelyje, stenkimės suteikti mūsų pasauliui žmogiškesnį ir broliškesnį veidą ir pajuskime bendrą atsakomybę už dabartines ir būsimąsias kartas, pirmiausia mokydami jas mylėti ir steigti taiką. Turėdamas tai prieš akis, siunčiu jums šiuos savo apmąstymus ir raginu: suvienykime savo dvasines, moralines ir materialias jėgas „mokyti jaunimą teisingumo ir taikos“.

Vatikanas, 2011 m. gruodžio 8 d.

BENEDICTUS PP. XVI

_____________________________________

Nuorodos

(1) Benediktas XVI. Kreipimasis į Lacijaus regiono, Romos miesto ir provincijos administratorius (2011 01 14): L‘Osservatore Romano (2011 01 15), p. 7.
(2) Jono evangelijos komentarai, 26.5.
(3) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 06 29), 11: AAS 101 (2009), 648; plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 03 26), 14: AAS 59 (1967), 264.
(4) Benediktas XVI. Kalba Romos šv. Jono Laterano bazilikoje pradedant Romos vyskupijos kongresą šeimos tema (2005 06 06): AAS 97 (2005), 816.
(5) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 16.
(6) Plg. Benediktas XVI. Kalba Bundestage (2011 09 22): L‘Osservatore Romano (dt.), Nr. 39 (2011 09 30), p. 4–5.
(7) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 06 29), 6: AAS 101 (2009), 644–645.
(8) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2304.
(9) Plg. Benediktas XVI. Kalba per vigiliją su jaunimu Kelne (2005 08 20): AAS 97 (2005), 885–886.

______________________________________

© „Bažnyčios žinios“ 2012 m. Nr. 18

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt