Kun. prof. dr. Romualdas Dulskis

Taizé bendruomenės pašaukimo aspektai ir jos krikščionių vienybės vizija

Įvadas

Jonas Paulius II Taizé bendruomenės pašaukimą pavadino ne tik unikaliu, bet ir pranokusiu laiką pašaukimu.(1) Bendruomenės nariai, įsisąmoninę ekumeninį savo pašaukimo matmenį, tapo regimu susitaikymo ženklu visoms krikščionių konfesijoms. Viena iš esminių bendruomenės tarnysčių – vykdyti vadinamąją pasitikėjimo piligrimystę, kurios tikslas – ugdyti tikėjimą ir maldos bendrystę tarp įvairių konfesijų jaunimo.

Taizé yra palyginti naujas ir labai savitas vienuolynas to paties pavadinimo kaimelyje Pietų Burgundijoje, Prancūzijoje. Jį įkūrė reformatų teologas Roger Schutz-Marsauche (1915–2005), kuris tapęs vienuoliu imtas vadinti tiesiog broliu Roger. Jis gimė Šveicarijoje, šveicaro reformatų pastoriaus ir prancūzės protestantės šeimoje. Studijavo teologiją Strasbūre ir Lozanoje. Jaunystėje Roger susirgo plaučių tuberkulioze. Ilgą gydymosi laiką jis išnaudojo skaitydamas ir apmąstydamas dvasinę literatūrą. Pamažu subrendo jo pašaukimas įkurti religinę bendruomenę.

1949 m. Velykų sekmadienį Roger Schutzas ir šeši jo bičiuliai: Maxas Thurianas, Pierre’as Souvairanas, Danielis de Montmollinas, Robert’as Giscard’as, Axelis Lochenas bei Albert’as Lacouras, sudėjo vienuoliškus įžadus, pasiryždami sekti Kristų ir gyventi bendruomenės gyvenimą. Šiandien Taizé bendruomenei priklauso apie šimtas brolių iš beveik trisdešimties pasaulio šalių. Unikalu tai, kad bendruomenės nariai yra įvairių konfesijų krikščionys. Tikėjimo skirtumai netrukdo brolijai gyventi bendru ritmu ir būti tikra vienuoline bendruomene. Nors Taizé yra pirmoji protestantizmo terpėje kilusi vienuolinė brolija ir savo egzistencija tampa tam tikru iššūkiu visai iš Reformacijos kilusiai krikščionybei, brolis Roger niekada neturėjo tikslo mesti iššūkį savo tikėjimo tradicijai. Taip pat jis nesiekė atkurti vienuoliškojo pašaukimo protestantizme, bet tik jautėsi pašauktas įsteigti broliją, kuri įgyvendintų ekumeninę vienybę ir ją liudytų. Ši skirtingų konfesijų krikščionių vienybės idėja buvo nuo pat jaunystės užvaldžiusi visą jo asmenybę. Todėl šiandien Taizé bendruomenė yra tapusi bendrystės parabole – susiskaldžiusių krikščionių ir nesutariančių tautų susitaikinimo paradigma.

1. Ekumeninio Taizé bendruomenės pašaukimo sampratos naujumas

Nuo pat jaunystės brolis Roger jautė pašaukimą tarnauti krikščionių susitaikinimui. Ekumenizmas jam visų pirma reiškė ne tiek svarstymus apie krikščionių vienijimosi galimybes, kiek bandymus ir pastangas praktikuoti įvairių konfesijų tikinčiųjų vienybę. Jis troško gyventi pagal Evangeliją ir šiuo gyvenimu dalytis su kitais. Tad jo vizijoje ekumeninis kelias susiliejo su bendruomenės keliu. Gyvenimas bendruomenėje turėjo tapti skirtingų konfesijų krikščionių susitaikymo simboliu, regimu vienybės ženklu.

Ekumeninės vienybės troškimą Roger perėmė iš savo senelės iš motinos pusės M. L. Marsauche-Delachaux gyvenimo liudijimo. Kilusi iš senos protestantų šeimos, ji krikščionių vienybės ženklan buvo pradėjusi lankyti katalikų bažnyčią. Išgyventi Pirmojo pasaulinio karo baisumai, paskatino ją trokšti krikščionių vienybės. Anot brolio Roger, jo senelė intuityviai atrado ekumeninio pašaukimo raktą ir pradėjo žengti keliu, kuriuo vėliau su savo bendruomenės broliais ėjo jis pats. Ji troško Europos krikščionių susitaikinimo, kad žemyno tautos gyventų taikoje ir santarvėje. Be to, ji nenorėjo laukti kada nors ateityje įvyksiančio susitaikinimo, bet jį pradėjo įgyvendinti čia ir dabar savo gyvenimu.(2) Senelės požiūris ir gyvenimo pavyzdys turėjo didelę įtaką brolio Roger pašaukimui: jis taip pat užsidegė siekiu ne laukti krikščionių susitaikinimo, bet jį įgyvendinti. Įkvėptas senelės pavyzdžio, brolis Roger atrado savo pašaukimą – išsaugoti protestantišką tapatybę ir drauge atsiverti dvasiniam lobynui, esančiam Katalikų Bažnyčioje. Tad visų pirma jį jaudino iš Reformacijos kilusių krikščioniškųjų konfesijų tikinčiųjų ir katalikų susitaikinimas. Kiek vėliau į jo akiratį pateko ir Rytų krikščionys.

Roger laikėsi nuomonės, kad krikščionių susitaikinimas negali būti atidėliojamas, bet įgyvendintinas jau dabar, idant neštų pasauliui viltį. Ekumeninis dialogas yra Dievo dovana ir susitaikinimo pradžia, tačiau jis turi vesti į konkrečią tikinčiųjų bendrystę. Krikščionių susiskaldymas yra tapęs kliūtimi pasauliui pažinti Kristaus malonę. Krikščionijai reikia pranašų ir šventųjų, kurie atgręžtų skirtingų konfesijų krikščionis vienus į kitus ir mokytų dalytis dvasinėmis dovanomis. Mums reikia šventumo ekumenizmo, nes tik toks ekumenizmas yra pajėgus vesti į tikrą tikinčiųjų vienybę.(3)

Brolis Roger tvirtino, jog šiandien būtina padaryti visa, ką galime, kad susiskaldę krikščionys vėl pasijustų esantys viena Dievo tauta. Bažnyčia turėtų tapti atvira visų konfesijų tikintiesiems ir tokiu būdu leisti jiems išgyventi visuotinę bendrystę. Ta bendrystė, kurios trokšta daugybė žmonių ir kuri jau dabar išgyvenama kai kuriose pasaulio vietose, turėtų būti palaikoma bei toliau skatinama. Neteisinga ekumeninio proceso raidą remti vien rašytiniais dokumentais, nes negalime laukti ir delsti, kol jie bus parašyti. Turime ryžtis vadovautis Evangelija ir leisti skleistis krikščioniškam savo pašaukimui, kurio vienas esminių matmenų – bendrystės siekis.

Ekumeninis Bažnyčios pašaukimas turi būti iš esmės atnaujintas. Jis turėtų būti visiškai perkeistas, patirti atgimimą. Idant tai galėtų įvykti, būtinas kiekvieno krikščionio atgimimas. Roger manė, kad ekumeniniam procesui labai svarbios tokios tikinčiųjų savybės kaip širdies ramybė, džiaugsmas, paprastumas, gailestingumas. Be to, svarbu suvokti savo trapumą, jį priimti ir leisti, kad Dievas juo pasinaudotų: „Kai mes suvokiame savo ribotumą, trapumą ir skurdą, Dievas per Šventąją Dvasią suteikia mums naujo ryžto gyventi.“(4)

Visų krikščionių susitaikinimo viltis turėtų remtis nuoširdžiu bendrystės troškimu, slypinčiu daugelio tikinčiųjų širdyse. Jiems nėra taip svarbu, kas ir kiek yra kaltas dėl krikščionių susiskaldymo, kas ir kiek yra teisus. Jie tiesiog nori susitaikinimo ir vienybės. Brolis Roger remiasi popiežiaus Pauliaus VI žodžiais, pasakytais Vatikano II Susirinkimo uždarymo kalbos metu, kad Bažnyčia nė vieno žmogaus nelaiko svetimu ar atstumtu.(5)

Pažintis su popiežiumi Jonu XXIII paskatino brolį Roger mąstyti apie vieną ekumeninį visų krikščionių ganytoją. Šią funkciją galėtų prisiimti popiežius, drauge priimdamas atnaujinto, tarnaujančio, visų krikščionių bendrystę skatinančio savo kaip aukščiausiojo ganytojo pašaukimo sampratą. Kaip kiekviena vietinė krikščionių bendruomenė neapsieina be savo pastoriaus ar kunigo, taip ir visa krikščionija turėtų turėti vieną ganytoją. Tačiau šis ganytojas turėtų stovėti ne piramidės viršūnėje, bet būti jos viduryje. Jis neturėtų turėti pretenzijos būti Bažnyčios galva, nes jos galva yra Kristus. Tai turėtų būti paprastas, neturtingas vyskupas, kuris rūpintųsi perteikti Evangeliją šiandienos žmonių kalba, kviestų kovoti prieš neteisybę ir pajėgtų pateikti aktualių krikščioniškojo gyvenimo įžvalgų.(6)

2. Pašaukti į taiką ir bendrystę

Kokie vidiniai motyvai skatino brolį Roger siekti krikščionių vienybės? Visų pirma jam atrodė, kad, išpažindami mylintį Dievą, krikščionys neturi teisės būti susipriešinę. Dievo meilė skatina mylėti artimą ir susitaikinti. Pirmiausia siektinas įvairių konfesijų krikščionių, po to ir visų pasaulio žmonių susitaikinimas: „krikščionių susitaikinimas gali tapti taikos fermentu visiems, tikintiesiems ir netikintiesiems“.(7) Roger pabrėžia, kad, nepaisant konfesinio susiskaldymo, šiandien esama krikščionių, kurie jau dabar gyvena labai paprastoje, labai nuolankioje vienybėje vieni su kitais. Jie pateikia nuostabų liudijimą pasauliui, nes savo gyvenimu parodo vienijančią Kristaus meilę ir gyvą Bažnyčią. „Komunija yra vienas gražiausių Bažnyčios vardų. Joje negali būti jokio atšiaurumo vienas kitam, bet vien tik skaidrumas, širdingas gerumas, užuojauta.“(8)

Roger ypač akcentavo krikščionių ir visų žmonių pašaukimą į bendrystę: „Jei tik mes visuomet atmintume, kad Kristus yra komunija... Jis atėjo į žemę ne dar vienos religijos įkurti, bet visiems pasiūlyti komuniją Dieve. Jo mokiniai yra pašaukti būti nuolankiomis pasitikėjimo ir taikos mielėmis žmonijoje.“9 Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad atvestų žmones į bendrystę su Dievu ir tarpusavyje. Kristaus išpažinėjams privalu įsisąmoninti šį pašaukimą. Jie turi tapti Evangelijos raugu, skleidžiančiu taiką ir pasitikėjimą. Taizé bendruomenė siekia peržengti ne tik religinius barjerus, skiriančius skirtingų konfesijų krikščionis, bet ir ekonominius bei politinius. Broliui Roger visuomet rūpėjo lengvinti skurstančiųjų vargą ir solidarizuotis su visais, kurie kenčia nepriteklių. Ši Roger nuostata atsiskleidė tiek bendruomenės misijų veikloje, tiek ir daugelyje jo kelionių į trečiojo pasaulio kraštus. Septintajame XX amžiaus dešimtmetyje bendruomenės broliai pradėjo megzti bendrystės ryšius su „už geležinės uždangos“ gyvenančiais krikščionimis. Kontaktai buvo drąsiai, nors ir su deramu atsargumu, puoselėjami ligi pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo, kai Rytų Europos žmonėms atsivėrė galimybės be kliūčių aplankyti Taizé.

Akivaizdu, kad Roger bendrystės siekis nėra savitikslis. Jis pasižymi tam tikromis kokybėmis ir būtent dėl jų yra vertingas. Visų pirma ši bendrystė remiasi taikiu sambūviu, solidarumu ir atjauta. Taizé bendruomenė yra įsitikinusi esanti pašaukta solidarizuotis su visais, kuriems reikia pagalbos. Brolių gyvensenos paprastumas sudaro sąlygas nuoširdžiam kontaktui su kitais žmonėmis. Dėmesingumas kiekvienam žmogui ir geranoriškumas, ženklinę visą Roger gyvenimą, yra kiti esminiai jo propaguojamos žmonių bendrystės aspektai. Be to, autentiškai bendrystei plėtoti yra būtina pažinti bei įsisąmoninti kontempliacijos, tylos ir susikaupimo teikiamą dvasinio gyvenimo gėrį. Be jo bendrystė nustotų savo tikrumo ir kokybės. Pagaliau visos bendrystės pastangos turi būti gaivinamos evangelinių palaiminimų dvasios, kylančios iš Kristaus asmens ir misijos asmeninio pažinimo. Tokia bendrystė ne tik teikia džiaugsmo, bet ir yra pajėgi išspręsti daugelį žmonijos problemų.(10)

3. Šokantis Dievas

Taizé bendruomenės dvasingumas ir sielovada neakcentuoja nuodėmės ir nuodėmingumo. Kas patraukia kiekvieno apsilankančio Taizé dėmesį – tai džiugus paprastumas, krikščioniško tikėjimo dvasia, ekumeninė tolerancija, maldos uolumas. Šias nuostatas patvirtina ir pagrindžia Roger įsitikinimas, kad „Dievas tegali mylėti.“(11) Atrodytų, kad toks teiginys neteisėtai suabsoliutina Dievo meilę, paneigdamas kitas Dievo veikas ad extra. Tvirtinimas, jog Dievas tegali mylėti, atrodo, prieštarauja kitoms Dievo savybėms, pvz., šventumui, reiklumui etc. Biblijos Dievas nėra tik mylintis, bet ir reiklus, auklėjantis, mokantis, baudžiantis, pavydus, galop, jis yra „ryjanti ugnis“ (Žyd 12, 29).(12)

Gali susidaryti įspūdis, kad Taizé dvasingumas pabrėžia tas Dievo savybes ir krikščioniškojo pašaukimo aspektus, kurie yra patrauklesni šiandienos žmogui. Taizé sielovada, atrodo, linkusi išryškinti malonius krikščioniškosios doktrinos dalykus ir nutylėti tuos, kurie galėtų pasirodyti antipatiški. Bendruomenė savo lankytojų anaiptol negąsdina pragaro bausmėmis, nekaltina nuodėmėmis, nepabrėžia žmogaus atsakomybės stojant priešais būsimą Dievo teismą, nebaugina amžinos sielos pražūties galimybe. Brolio Roger Dievas supratingas, mylintis ir kviečiantis. Krikščioniškasis pašaukimas Taizé sampratoje pirmiausia yra pašaukimas į bendrystę su Kristumi, atsiliepimas į Dievo kvietimą, geranoriškumas kitų žmonių atžvilgiu.

Pagrįstai kyla klausimas apie Taizé mokymo visavertiškumą. Ar žmogaus santykis su Dievu, kokį jį pristato Taizé, yra objektyvus ir tikras? Ar tokia krikščioniškojo pašaukimo samprata, kokią ją pateikia Taizé, yra visiškai priimtina?

Ieškodamas atsakymo į šiuos klausimus Taizé dvasingumo žinovas Paryžiaus Šv. Sergijaus stačiatikių teologijos instituto profesorius Olivier Clément’as pabrėžia: „Krikščionybė nėra moralizmas. Ji yra energija, ji – ugnis!“(13) O. Clément’as primena šokiruojantį F. Nietzsche‘s posakį, jog jis galėtų tikėti tik į šokantį Dievą. Betgi Kristus, anot Clément’o, ir yra tasai šokantis Dievas. Teologas prisimena Konstantinopolio Choros Išganytojo bažnyčios Anastasis freską, kurioje Kristus pavaizduotas tarsi šokio judesyje sulaužantis pragarų vartus ir prikeliantis Adomą ir Ievą. Šia prasme Kristus gali būti mąstomas kaip šokantis Dievas. Jo šokis – tai prisikėlimo ir dieviškojo gyvenimo šokis. Dievo šokis turi galią perkeisti ne tik mirusiųjų likimą, prikeldamas juos amžinajam gyvenimui, bet ir gyvųjų – įvesdamas juos į gyvenimo šviesą: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Todėl ir kiekvienas dvasiniam gyvenimui atgimęs krikščionis yra „šokantis“. Jis šoka prisikėlimo šokį, nes visa savo būtimi garbina Dievą.(14) Taip šoko šv. Pranciškus Asyžietis, kai mazgojo raupsuotųjų žaizdas; taip šoko Albertas Schweizeris, kai palikęs komfortabilų europietišką gyvenimą išvyko į misijas Afrikoje; taip šoko brolis Roger, kai, įspėtas dėl jam gresiančio mirtino pavojaus, vis dėlto apsisprendė gelbėti karo pabėgėlius žydus. Kiekvienas krikščionis, įžengęs į Kristaus šviesą, pradeda savo liturginį Dievo garbinimo šokį, kurio sūkuryje tiesiog nebelieka vietos bet kokio pavidalo egoizmui ir nuodėmės tamsai. Krikščionis ima (bent iš dalies) gyventi toje savanaudiškumui ir moraliniam blogiui neprieinamoje šviesoje (1 Tim 6, 16), kurioje gyvena Kristus.

Roger ir jo įkurtoji bendruomenė liudija gyvenimą Kristaus šviesoje. Nors Roger akcentuoja Dievo meilę, tačiau tai nėra vienos Dievo savybės pabrėžimas nutylint kitas. Tai Dievo meilė, kuri apima visus krikščioniškojo pašaukimo matmenis: „Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5, 14). Greta meilės Taizé bendruomenės išpažįstamos, praktikuojamos ir liudijamos kitos vertybės turi tą patį visuminį aspektą. Jos „pro savo vartus“ įveda į visuminę krikščionybę. Paprastumas, kurį Roger tapatina su neturto dvasia, išlaisvina nuo savęs sureikšminimo pagundų ir suteikia vidinę laisvę, būtiną kiekvieno krikščioniškojo pašaukimo ugdymui. Svetingumas liudija krikščioniškąją antropologiją, kiekviename žmoguje įžvelgiančią Dievo paveikslą ir todėl besidžiaugiančią kiekvienu žmogumi kaip unikaliu Dievo kūriniu. Tolerancija ir gailestingumas moko priimti kitų savitumus, rūpintis jais ir pagal išgales padėti jiems dvasiniuose ir materialiniuose reikaluose. Taizé bendruomenės maldingumo dvasia atveria Dievo slėpinį ir leidžia prisiliesti prie gyvojo Dievo, kuris stiprina, įkvepia, guodžia, skatina, perkeičia.

Vis dėlto reikia rasti atsakymą ir į paskutinį šios temos klausimą. Ar Taizé bendruomenė savo mokyme ir sielovadoje nepraleidžia esminių krikščioniškojo mokymo elementų? Nors krikščioniškojo pašaukimo samprata Taizé visų pirma pateikiama per tam tikras, raktines temas, bendruomenė nevengia gvildenti ir kitų svarbių krikščioniškosios gyvensenos klausimų: krikšto, Eucharistijos, veiklios artimo meilės, dekalogo, nuodėmės, atleidimo, pasitikėjimo, krikščionio laisvės, kančios problemos, Bažnyčios ir valstybės santykių, krikščionio požiūrio į visuomeninį ir politinį gyvenimą, tarpreliginio dialogo, evangelizavimo.

Kai kuriuose brolio Roger ar kitų Taizé autorių tekstuose galima būtų įžvelgti nuolaidžiavimą nuodėmingai žmogaus prigimčiai, per didelį nepamatuotą atlaidumą ir „minkštą“ gerumą. Vis dėlto, atidžiau įsigilinus į tekstų turinį, išryškėja, kad greta atlaidumo visuomet atskleidžiamas ryžtingo atsiliepimo į Kristaus kvietimą žavesys; greta tariamai „minkšto“ gerumo parodomas didžiadvasiško įsipareigojimo gėris. Jėzaus beribio ir padrąsinančio atlaidumo nusidėjėliams apmąstymas pateikiamas begalinio Juo pasitikėjimo, įgalinančio žmogų absoliučiai perkeisti savo gyvenimą, kontekste. Todėl nevengiama svarstyti tokių didžių ir maksimaliai krikščioniškąjį pašaukimą realizavusių asmenybių kaip Jonas Auksaburnis, Dorotėjas Gazietis, Dietrichas Bonhoefferis, Kalkutos Teresė.

Taizé bendruomenės pamėgta ugnies simbolika žymi tikinčiųjų gyvenimus perkeičiančią Šventosios Dvasios malonę. Balta brolių abitų spalva išreiškia gyvenimą Kristaus šviesoje. Apsivilkę Kristumi (Rom 13, 14), broliai visų pirma atvykusiesiems prabyla apie gyvenimą Kristuje ir šviesos darbus. Jie kalba iš savo nušvitusios širdies ir stipriai Dievo malonės paliestos kasdienybės. Broliai kalba apie tai, kas jiems brangu, kuo jie gyvena. Todėl į Taizé atvykę maldininkai pirmiausia išgirsta šviesias ir padrąsinančias krikščionybės tiesas, kad Dievas yra meilė ir jis priima kiekvieną iš mūsų. Mes savo ruožtu turime būti geranoriški vieni kitiems ir patikėti, jog esame pašaukti tapti nuoširdžiais Kristaus mokiniais arba atnaujinti savo mokinystę, gyvendami palaiminimų dvasia.

Tikėjimas žmogaus prigimties gelmėje slypinčiu gėriu ir Krikšto malonės galia atsiskleidžia daugelyje brolio Roger maldų:

Šventoji Dvasia, padėk mums
Gręžtis į tave kiekvienu metu.
Mes taip dažnai užmirštame, kad tu alsuoji mumyse,
Kad tu meldiesi mumyse, kad tu myli mumyse.
Tavo buvimas mumyse – tai pasitikėjimas
Ir nuolatinis atleidimas.(15)

4. „Ah, Taizé, ce petit printemps!“ („Ak, Taizé, šis mažasis pavasaris!“)

Lijono arkivyskupas kardinolas Pierre-Marie Gerlier, kuris buvo tapęs Taizé bendruomenės bičiuliu ir savotišku dvasios tėvu, 1958 m. pristatė brolį Roger popiežiui Jonui XXIII. Šis susitikimas padarė neišdildomą įspūdį ir, anot paties Roger liudijimo, tapo nauju įkvėpimu bendruomenei: „Buvom įsitikinę, kad esame mylimi ir suprasti. [...] Per jį mūsų bendruomenėje prasidėjo pavasaris. Tai buvo tarsi nauja pradžia.“(16) Be to, susitikimas su popiežiumi padėjo brolijai suvokti visuotinio Bažnyčios ganytojo tarnystės reikšmę visai krikščionijai. Jonas XXIII, pats įsisąmoninęs savo pašaukimo ekumeninį matmenį, vėliau ne kartą privačiose audiencijose priėmė Taizé brolius ir išreiškė džiaugsmą dėl jų pasirinkto pašaukimo kelio. „Kai mes prašnekdavome apie [krikščionių] susitaikymą, jis imdavo ploti rankomis ir šaukdavo Bravo! Jis buvo atviras žmogus, kupinas džiaugsmo ir spontaniškumo“, – vėliau prisimindavo brolis Roger.(17) Paskutiniame susitikime prieš savo mirtį popiežius aiškiai leido suprasti, jog mano, kad protestantiška Taizé brolija turi teisę save laikyti Katalikų Bažnyčios nare. Tai buvo didžiulis padrąsinimas broliams žengti toliau jų pasirinkto pašaukimo keliu.

Karolį Wojtyłą, tuometį Krokuvos vyskupą pagalbininką, brolis Roger pirmą kartą susitiko dar 1962 m. Vatikano II Susirinkimo metu, į jį Roger buvo gavęs pakvietimą. Po poros metų, 1964-aisiais, jau tapęs Krokuvos arkivyskupu, K. Wojtyła apsilankė Taizé, o 1968 m. atliko pakartotinį vizitą į įžymųjį Pietų Burgundijos kaimelį. Tad būsimojo popiežiaus pažintis su Taizé bendruomene ir specifiniu jos pašaukimu prasidėjo gerokai prieš jam tampant aukščiausiuoju Katalikų Bažnyčios ganytoju. Išrinktas popiežiumi, Jonas Paulius II, tęsdamas Jono XXIII ir Pauliaus VI draugiškus ryšius su Taizé bendruomene, kasmet broliui Roger skirdavo privačią audienciją. Šių audiencijų metu jie dažniausiai kalbėdavosi apie jaunimą, o Roger savo ruožtu patikindavo popiežių, kuris „buvo apimtas meilės Bažnyčiai ir žmonijos šeimai ugnies ir darė viską, idant tą ugnį perduotų kitiems“,18 dėl Taizé bendruomenėje esančio pasitikėjimo šv. Petro įpėdiniu. Ypatingu širdingumu paženklinti kasmetiniai šių dviejų asmenybių susitikimai liudija tiek ypatingą jų pagarbą vienas kito pašaukimui, tiek ir nuoširdžią draugystę. Piligriminės kelionės į Prancūziją metu 1986 m. spalį popiežius priėmė brolio Roger kvietimą ir trečią kartą aplankė Taizé.

Per susitikimą Taizé pasakytoje trumpoje kalboje,(19) skirtoje tiek brolijai, tiek tuo metu į Taizé atvykusiam jaunimui, Jonas Paulius II pabrėžė ugdomąją Taizé bendruomenės misiją, palygindamas ją su šaltiniu, prie kurio stabtelėjama atsigaivinti ir kuris stiprina „kiekvieną krikščioniškąjį pašaukimą“. Anot Jono Pauliaus II, Taizé yra šaltinis, teikiantis Jėzaus pažadėto gyvojo vandens, mokantis patirti Dievo artumą, atsiliepti į jo kvietimą ir pažinti evangelinį džiaugsmą. Popiežius akino Taizé susirinkusius jaunus žmones, kad, atgaivinę ir sustiprinę savo tikėjimą bei krikščioniškąjį uolumą maldingu svečiavimusi brolių bendruomenėje, grįžę namo – į savo parapijas, mokyklas, universitetus – ten veikliai įsitrauktų į bendruomeninį gyvenimą ir Evangelijos liudijimą. Visa popiežiaus kalba išreiškė įsitikinimą palaiminga ir ugdančia Taizé bendruomenės įtaka jaunimui.

Savo sveikinime, skirtame vien tik Taizé bendruomenei, Jonas Paulius II išsakė tiek žavėjimąsi ir pasitikėjimą brolija, tiek būtinybę išlaikyti evangelinį paprastumą ir, įsiklausant į konstruktyvią kritiką, tobulinti savo pašaukimą: „Mieli broliai, šiame trumpame, šeimyniškai jaukiame susitikime savo žavėjimąsi ir pasitikėjimą jumis norėčiau išsakyti šiais paprastais, taip jus mylėjusio popiežiaus Jono XXIII žodžiais, kuriais jis kartą pasveikino brolį Roger: Ak, Taizé, šis mažasis pavasaris!“.(20) Jonas Paulius II paakino broliją dėkingai įsiklausyti į įvairių krikščionių Bažnyčių ir bendruomenių palinkėjimus bei kritiką ir toliau tobulinti savo pašaukimo kelią. Jis drąsino brolius palaikyti dialogą su visais krikščionimis ir taip prisidėti prie pastangų atkurti regimąją Kristaus Bažnyčios vienybę. Popiežius išreiškė savo pritarimą Taizé bendruomenės nuostatai visiems atvykstantiems jaunuoliams leisti pasilikti ištikimiems savo Bažnyčioms, kurioms jie priklauso dėl auklėjimo ar laisvo apsisprendimo. Kartu jis patvirtino savo įsitikinimą, kad bendruomenė padeda piligrimams giliau pažinti krikščionių bendrystės slėpinį ir stiprina kiekvieno tikinčiojo pasiryžimą gyventi artimo meile.

Išvados

1. Roger Schutzo įkurtoji bendruomenė turi savitą pašaukimą, skirtingą nuo kitų krikščioniškų bendruomenių, tačiau nestokojantį esminių visaverčio krikščioniškojo pašaukimo aspektų. Bendruomenės narių amžinieji vienuoliškieji įžadai liudija krikščioniškojo pašaukimo, kaip ryžtingo atsidavimo Dievui ir uolios tarnystės žmonėms, sampratą.

2. Nors bendruomenė pirmiausia akcentuoja šviesiąsias (Dievo meilė, palaiminimai, džiaugsmas, bendrystė) krikščioniškosios doktrinos temas, ji nevengia ir kitų, skausmingesnių (nuodėmės, kaltės, nevilties ir pan.) klausimų. Taigi Taizé bendruomenės mokymas pateikia autentišką krikščioniškojo pašaukimą sampratą.

3. Vienas pagrindinių Taizé bendruomenės pašaukimo matmenų – dvasinis ekumenizmas. Roger ir jo brolija siūlo Katalikų Bažnyčiai pripažinti savo nariais protestantus tokius, kokie jie yra, nereikalaujant, kad jie priimtų katalikiškosios doktrinos visumą. Tai vienijimosi kelias, kuris nepaneigia konfesinių tikėjimo skirtumų, bet pabrėžia fundamentalias krikščioniškojo tikėjimo tiesas ir jomis remiasi: šių tiesų fundamentalumą traktuojant pagal Taizé bendruomenės išplėtotą požiūrį.

4. Roger Schutzas, būdamas reformatų teologas ir juo išlikdamas, savo teologinėmis pažiūromis priartėjo prie katalikybės. Vis dėlto neteisinga būtų teigti, kad jis grįžo prie kai kurių katalikų mokymo tiesų. Brolis Roger ne grįžo, bet, ieškodamas savo tapatybės ir pašaukimo kelio, naujai atrado kai kurias vertybes, išsaugotas katalikybėje. Tos vertybės nėra vien tik katalikiškos, jos savos ir stačiatikiams (popiežiaus primatą stačiatikiai šiandien atmeta, tačiau jį pripažino pirmajame tūkstantmetyje ligi 1054 m. schizmos, o šiuo metu, kai stačiatikybėje vyrauja įsitikinimas, kad Konstantinopolio patriarchas yra pirmasis tarp lygių, Stačiatikių Bažnyčia iš esmės pripažįsta vieno vyriausiojo ir Bažnyčią vienijančio ganytojo reikalingumą), o kai kurios iš jų – ir anglikonams bei kai kurioms protestantų konfesijoms ar atskiriems jų nariams.

5. Vienuoliškojo Roger ir jo įkurtos bendruomenės pašaukimo realizavimas yra unikalus protestantizmo istorijoje. Reformatai laikosi anaiptol ne palankios nuomonės apie vienuoliškąjį pašaukimą: „Helvetiškasis išpažinimas apie vienuolystės luomą moko gana santūriai, tiesiogiai nesmerkia, bet nurodo, kad nei Jėzus, nei apaštalai neįvedė vienuolystės. Taip pat abejojama vienuolijos nauda Bažnyčiai. Manoma, kad įvairios vienuolijos su savo „neaišku kokiais“ įstatais gali atnešti Bažnyčiai greičiau žalą nei naudą.“(21) Anaiptol ne norėdami sugrįžti atgal į katalikybę, bet ieškodami tobulesnio atsidavimo Kristui ir Evangelijai kelio Roger ir jo draugai apsisprendė vienuolių įžadams. Jų pasirinkimas skatina protestantus dar kartą permąstyti, ar teisinga vienuoliškąjį pašaukimą vertinti kaip tam tikrą žmonių pasirinktą gyvenimo būdą, ar vienuolystė, nors išlikdama palyginti retu, nedaugelį paliečiančiu pašaukimu, kyla iš pačios krikščionybės šerdies.

6. Popiežiaus tarnystė, kaip apie ją kalbėjo brolis Roger, yra ganėtinai atitolusi nuo katalikiškos popiežiaus primato sampratos. Taizé įkūrėjas nesiūlė protestantams paklusti popiežiui taip, kaip jam paklūsta katalikai. Jis kvietė apmąstyti vieno ganytojo, atstovaujančio visiems krikščionims, reikalingumą, ir reiškė nuomonę, kad tas asmuo galėtų būti Romos vyskupas. Ne diktuojantis ir valdantis, bet mylintis ir globojantis.


Nuorodos

1 Plg. Jean-Paul II. Discours du Saint-Père à la Communauté Œcuménique. Taizé. 5 10 1986 // http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/speeches/1986/october/documents/hf_jp-ii_spe_19861005_comunita-ecumenica-taize-francia_fr.html
2 Plg. Choose to Love. Brother Roger of Taizé 1915-2005. Ateliers et Presses de Taizé. 2007, p. 24.
3 Plg. John Paul II. Address to the Greek Orthodox Delegation Sent by H. B. Christodoulos, 11 03 2002.
4 Frère Roger, Taizé. Einfach vertrauen. Gedanken und Begegnungen. Freiburg/Basel/Wien: Herder, p. 46.
5 “Per la Chiesa cattolica nessuno è estraneo, nessuno è escluso, nessuno è lontano.” Paolo VI. Epilogo del Concilio Ecumenico Vaticano II. Omelia. Solennità dell’Immacolata Concezione della Beata Vergine Maria. Piazza San Pietro. 8 12 1965.
6 Plg. Feldmann, Ch. Frère Roger, Taizé. Gelebtes Vertrauen. Freiburg/Basel/Wien: Herder. 2006, p. 69.
7 Choose to Love. Brother Roger of Taizé 1915-2005, p. 68.
8 Choose to Love. Brother Roger of Taizé 1915-2005, p. 69.
9 Brother Roger of Taizé. A Path of Hope. Last Writings of Brother Roger. Ateliers et Presses de Taizé. 2006, p. 39.
10 Plg. Brother Roger of Taizé. A Path of Hope. Last Writings of Brother Roger, p. 39–46.
11 Plg. Brolis Roger iš Taizé. Dievas tegali mylėti. Katalikų pasaulio leidiniai. 2004.
12 Plg. Lahayne, H. Ar šventas Dievas miręs? 2007 09 17 // http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-477.htm
13 Clément, O. Taizé. A Meaning to Life. Chicago: GIA Publications. 1997, p. 26.
14 Plg. Clément, O. Taizé. A Meaning to Life, p. 24–26.
15 Brother Roger of Taizé. A Path of Hope. Last Writings of Brother Roger, p. 16.
16 Choose to Love. Brother Roger of Taizé 1915–2005, p. 77.
17 Frère Roger, Taizé. Einfach vertrauen. Gedanken und Begegnungen, p. 10.
18 Frère Roger. Taizé. Ein Bildband. Freiburg/Basel/Wien: Herder, p. 53.
19 Plg. Jean-Paul II. Discours du Saint-Père à la Communauté de Taizé. Taizé. 5 10 1986 // http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/travels/sub_index1986/trav_francia_fr.htm
20 Jean-Paul II. Discours du Saint-Père à la Communauté Œcuménique.
21 Šernas, T. Ką reiškia Taizé fenomenas evangelikui reformatui? 2009 02 20 // http://www.ref.lt/index.php/naujienos/naujausios/280-k-reikia-taize-fenomenas-evangelikui-reformatui

_____________________________________

Paskelbta: „Bažnyčios žinios“ 2011 m. Nr. 18