Popiežius Benediktas XVI. Žinia 20-osios Pasaulinės ligonių dienos proga
 
 

BENEDIKTAS XVI

„Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“
(Lk 17, 19)

Žinia 20-osios Pasaulinės ligonių dienos (2012 m. vasario 11 d.) proga

Brangūs broliai ir seserys!

2012 m. vasario 11-ąją, Lurdo Dievo Motinos dieną, švęsimos Pasaulinės ligonių dienos proga trokštu atnaujinti savo dvasinį artumą su visais ligoniais, esančiais medicinos priežiūros įstaigose ar prižiūrimais šeimų, ir išreikšti kiekvienam visos Bažnyčios rūpestį bei meilę. Dosniai ir kupinas meilės sutinkantis kiekvieną žmogiškąją gyvybę, pirmiausia silpną ir sergančią, krikščionis išreiškia svarbų Evangelijos liudijimo aspektą, sekdamas pavyzdžiu Kristaus, kuris pasilenkė prie fiziškai ir dvasiškai kenčiančio žmogaus, kad jį išgydytų.

1. Šiemet, kai tiesiogiai rengiamės iškilmingai Pasaulinei ligonių dienai, kuri 2013 m. vasario 11-ąją bus švenčiama Vokietijoje ir dėmesį sutelks į simbolinį Evangelijos gerojo samariečio paveikslą (plg. Lk 10, 29–37), norėčiau pabrėžti „gydymo sakramentus“, tai yra Atgailos bei Sutaikinimo ir Ligonių patepimo sakramentus, kuriuos savaimingai atbaigia Eucharistinė bendrystė.

Šventojo Luko evangelijoje pateikiamas Jėzaus susitikimas su dešimčia raupsuotųjų (plg. Lk 17, 11–19) ir ypač žodžiai, kuriais Viešpats kreipiasi į vieną iš jų: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (19 eil.), padeda mums suvokti, koks svarbus yra tikėjimas tiems, kurie, slegiami kančios ir ligos, artinasi prie Viešpaties. Susitikdami su juo jie realiai gali patirti, jog tas, kuris tiki, niekada nėra vienas! Juk Dievas savo Sūnuje mūsų nepalieka skausmui ir kančioms, jis yra šalia, padeda mums tai pakelti ir trokšta mus išgydyti mūsų širdžių gelmėje (plg. Mk 2, 1–12).

Tikėjimas vienintelio raupsuotojo, kuris, pamatęs, jog yra išgydytas, kupinas nuostabos ir džiaugsmo, kitaip negu kiti, iškart grįžo pas Jėzų padėkoti, leidžia mums įžvelgti, kad atgauta sveikata žymi šį tą brangesnio negu vien fizinis išgydymas, žymi išgelbėjimą, Dievo dovanojamą mums per Kristų ir išreiškiamą Jėzaus žodžiais: tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Tas, kuris kentėdamas ir sirgdamas malda kreipiasi į Viešpatį, yra tikras, jog Dievo meilė jo niekada nepaliks ir kad taip pat netrūks Bažnyčios meilės, kuri yra Viešpaties išganomojo darbo tąsa laike. Tad fiziniu išgydymu, išorine giliausio išgelbėjimo išraiška, parodoma, koks svarbus Viešpačiui yra žmogus – jo sielos ir kūno visuma. Todėl kiekvienu sakramentu išreiškiamas ir aktualizuojamas Dievo artumas, to, kuris visiškai neužtarnautai „palyti mus per materialią tikrovę, per kūrinijos dovanas, kurias pasitelkia padarydamas jo susitikimo su mumis priemonėmis“ (Pamokslas per šv. Krizmos Mišias, 2010 04 01). Taip „išryškėja sukūrimo ir atpirkimo vienybė. Sakramentais išreiškiamas mūsų tikėjimo, aprėpiančio kūną ir sielą, visą žmogų, kūniškumas“ (Pamokslas per šv. Krizmos Mišias, 2011 04 21).

Pagrindinė Bažnyčios užduotis yra skelbti Dievo karalystę, „bet kaip tik pats skelbimas turi būti gydymo vyksmas: pasiuntimas paguosti prislėgtųjų (Iz 61, 1)“ (ten pat), anot Jėzaus įpareigojimo savo mokiniams (plg. Lk 9, 1–2; Mt 10, 1. 5–14; Mk 6, 7–13). Tad fizinės sveikatos ir sužeistos dvasios atnaujinimo dvinaris turėtų padėti mums geriau suprasti „gydymo sakramentus“.

2. Atgailos sakramentas dažnai yra Bažnyčios ganytojų apmąstymų šerdis, pirmiausia dėl jo didžiulės svarbos krikščionio gyvenimui, turint prieš akis, kad „visa atgailos veikmė yra ta, kad mums sugrąžina Dievo malonę ir mus su juo suvienija didžia draugyste“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1468). Bažnyčia, toliau skelbianti Jėzaus žinią apie atleidimą ir sutaikinimą, nepaliaujamai kviečia visą žmoniją atsiversti ir įtikėti Evangelija. Ji vadovaujasi apaštalo Pauliaus raginimu: „Taigi Kristaus vietoje einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20). Jėzus savo gyvenime skelbė ir įgyvendino Tėvo gailestingumą. Jis atėjo ne pasmerkti, bet atleisti ir išgelbėti, suteikti vilties giliausioje kančios ir nuodėmės tamsybėje, dovanoti amžinojo gyvenimo. Tad Atgailos sakramentas, „išpažinties vaistas“, neleidžia nuodėmės patirčiai virsti neviltimi, bet įgalina sutikti atleidžiančią ir perkeičiančią Meilę (plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia, 31).

Dievas, „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), kaip ir tėvas Evangelijos palyginime (plg. Lk 15, 11–32), neužveria savo širdies nė vienam iš savo vaikų, bet jų laukia, ieško, pasiekia juos bendrystės atmetimo įkalintus atskirtyje bei susiskaldyme, kviečia susiburti aplink jo stalą džiaugiantis atleidimo ir susitaikymo švente. Tad kančios metas, kai galėtų kilti pagunda pasiduoti nusivylimui ir nevilčiai, gali virsti malonės laiku grįžti į save patį ir, kaip sūnui palaidūnui iš palyginimo, iš naujo apgalvoti savo gyvenimą, pripažįstant klaidas ir nesėkmes, pajusti troškimą būti apkabintam Tėvo ir pasukti į Jo namus vedančiu keliu. Jis, kupinas didelės meilės, visada ir visur atidžiai stebi mūsų gyvenimą laukdamas mūsų, kad kiekvienam grįžtančiam savo vaikui pasiūlytų visiško susitaikymo ir džiaugsmo dovaną.

3. Skaitant evangelijas, akivaizdžiai aikštėn iškyla, kad Jėzui visada ypač rūpėjo negaluojantys žmonės. Jis ne tik išsiuntė mokinius gydyti jų žaizdų (plg. Mt 10, 8; Lk 9, 2; 10, 9), bet ir įsteigė jiems specialų sakramentą – Ligonių patepimą. Šio sakramentinio akto buvimas jau pirmojoje krikščionių bendruomenėje paliudytas Jokūbo laiške (plg. 5, 14–16): Ligonių patepimu, lydimu vyresniųjų maldos, visa Bažnyčia patiki ligonius kentėjusiam ir pašlovintam Viešpačiui, idant jis palengvintų jų kančias ir juos išgelbėtų, taip pat ragina juos dvasiškai vienytis su Kristaus kančia ir mirtimi, taip prisidedant prie Dievo tautos gerovės.

Tas sakramentas taip pat skatina kontempliuoti dvejopą Alyvų kalno slėpinį. Ten Tėvas Jėzui nurodė kelią, kuriuo jis turėtų žengti, – kančios, aukščiausio meilės akto, kelią. Ir Jėzus sutiko. Tą išbandymo valandą jis yra tarpininkas, „nešantis, prisiimantis pasaulio kentėjimus ir kančias, paverčiantis tai šūksniu Dievui, atnešantis tai Dievo akivaizdon ir į Dievo rankas ir per tai tikrai nunešantis ligi atpirkimo momento“ (Lectio divina, susitikimas su Romos dvasininkais, 2010 02 18). „Tačiau Alyvų sodas yra ir ta vieta, kur jis užkopė pas Tėvą, taigi atpirkimo vieta. <...> Šis dvejopas Alyvų kalno slėpinys visada glūdi sakramentiniame Bažnyčios aliejuje <...> yra mus palytinčio Dievo gerumo ženklas“ (Pamokslas per šv. Krizmos Mišias, 2010 04 01). Per Ligonių patepimą šis sakramentinis aliejus siūlomas kaip, taip sakant, „Dievo vaistas, dabar laiduojantis mums jo gerumą, turintis mus sustiprinti ir paguosti, bet kartu kreipiantis nuo ligos akimirkos į galutinį pasveikimą, į prisikėlimą (plg. Jok 5, 14)“ (ten pat).

Šis sakramentas šiandien vertas didesnio dėmesio ir teologiniuose apmąstymuose, ir ligonių pastoracijoje. Prideramai atsižvelgiant į liturginių maldų turinį, pritaikytą įvairioms su liga susijusioms žmogiškosioms situacijoms, o ne vien gyvenimo pabaigai (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1514), Ligonių patepimas nelaikytinas „mažesniu sakramentu“ palyginti su kitais. Dėmesys ligoniams ir jų pastoracija, viena vertus, Dievo švelnumo kenčiantiesiems ženklas, daug dvasinės naudos teikia ir kunigams bei visai krikščionių bendruomenei, suvokiant, kad tai, kas daroma mažiausiajam, daroma pačiam Jėzui (plg. Mt 25, 40).

4. Kalbėdamas apie „gydymo sakramentus“ šventasis Augustinas teigia: „Dievas gydo visas tavo negalias. Todėl nebijok: visos tavo negalios bus išgydytos <...> Turi tik leisti save išgydyti ir neatstumti jo rankų“ (Com. in Ps 102, 5: PL 36, 1319–1320). Tai įstabūs Dievo malonės įrankiai, padedantys sergančiajam visapusiškiau supanašėti su Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpiniu. Kartu su šiais dviem sakramentais norėčiau pabrėžti ir Eucharistijos svarbą. Priimama ligos metu, ji nepakartojamai prisideda prie tokio perkeitimo, Kristaus kūno ir kraujo maitinamą asmenį sujungdama su atnaša, Jo paties paaukota Tėvui visų išgelbėjimo labui. Visa Bažnyčios bendruomenė ir ypač parapijų bendruomenės privalo laiduoti galimybę dažnai priimti Šventąją Komuniją tiems asmenims, kurie dėl sveikatos ar amžiaus negali nukakti į kulto vietą. Per tai broliams ir seserims bus suteikta galimybė sustiprinti savo ryšį su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Kristumi, savo gyvenimu, aukojamu iš meilės Kristui, dalyvauti Bažnyčios misijoje. Šiuo požiūriu svarbu, kad kunigai diskretiškai darbuodamiesi ligoninėse jaustųsi esą tikri „ligonių tarnai, Kristaus, kuris turi pasiekti kiekvieną kančios paženklintą žmogų, užuojautos ženklai ir įrankiai“ (Žinia 18-osios Pasaulinės ligonių dienos proga, 2009 11 22).

Tapatinimasis su Kristaus Velykų slėpiniu praktikuojant dvasinę Komuniją įgyja ypatingą reikšmę, kai Eucharistija teikiama ir priimama kaip Viatikas. Šią egzistencijos akimirką Viešpaties žodžiai aidi dar skvarbiau: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu“ (Jn 6, 54). Eucharistija, ypač Viatikas, pasak šventojo Ignoto Antiochiečio apibrėžimo, yra „nemirtingumo vaistas, priešnuodis nuo mirties“ (Laiškas efeziečiams, 20: PG 5, 661), perėjimo iš mirties į gyvenimą, iš šio pasaulio pas Tėvą, kiekvieno laukiantį dangiškojoje Jeruzalėje, sakramentas.

5. Šios žinios 20-osios Ligonių dienos proga tema „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ taip pat žvelgiama į ateinančius Tikėjimo metus, prasidedančius 2012 m. spalio 11-ąją ir teikiančius tinkamą bei vertingą progą iš naujo atrasti tikėjimo jėgą ir grožį, giliau pažinti jo turinį ir liudyti jį kasdieniame gyvenime (plg. Apaštališkasis laiškas Porta fidei, 2011 10 11). Trokštu padrąsinti, kad visi sergantieji ir kenčiantieji visada rastų patikimą pagrindą tikėjime, maitinamame Dievo žodžio, asmeninės maldos ir sakramentų, ir pakviesti ganytojus būti vis labiau pasirengusius teikti juos ligoniams. Sekdami Gerojo Ganytojo pavyzdžiu ir būdami jiems patikėtųjų kaimenių vedliai, kunigai turėtų būti kupini džiaugsmo ir dėmesingi silpniausiesiems, mažutėliams bei nusidėjėliams, begalinį Dievo gailestingumą mokėti išreikšti padrąsinančiais vilties žodžiais (plg. Šv. Augustinas. Laiškas 95, 1: PL 33, 351–352).

Visiems besidarbuojantiems šioje sveikatos apsaugos srityje, taip pat šeimoms, kurios savo artimuosiuose regi kenčiantį Jėzaus Kristaus veidą, savo ir Bažnyčios vardu iš naujo dėkoju už tai, kad savo profesiniu išmanymu tyliai, net neminėdami Kristaus vardo, jį konkrečiai parodo (plg. Homilija per šv. Krizmos Mišias, 2011 04 21).

Pasitikėjimo kupiną žvilgsnį ir maldą keliame į Mariją, Gailestingumo Motiną ir Ligonių Sveikatą: jos motiniškoji atjauta, išgyventa stovint mirštančio Sūnaus kryžiaus papėdėje, telydi ir tepalaiko kiekvieno sergančio ir kenčiančio asmens tikėjimą bei viltį jo kelionėje į kūno ir sielos žaizdų išgydymą!

Patikindamas, kad visus jus atmenu savo maldose, kiekvienam iš jūsų teikiu ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2011 m. lapkričio 20-oji, Mūsų Viešpaties Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė

BENEDICTUS PP XVI
___________________________________

Vertimas – „Bažnyčios žinios“, 2012 m. Nr. 1

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt