Popiežius Benediktas XVI. Žinia 2012 m. gavėnios proga
 
 

POPIEŽIUS BENEDIKTAS XVI

„Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (Žyd 10, 24)

Žinia 2012 m. gavėnios proga


Brangūs broliai ir seserys!

Gavėnios metas mums vėl teikia progą apmąstyti pačią krikščioniškojo gyvenimo šerdį – artimo meilę. Iš tiesų tai palankus laikas, padedamiems Dievo žodžio ir sakramentų, atnaujinti savo asmeninę ir bendruomeninę tikėjimo kelionę. Šią kelionę, laukiant Velykų džiaugsmo, ženklina malda ir dalijimasis, tyla ir pasninkas.

Šiemet norėčiau pasiūlyti keletą minčių, išplaukiančių iš trumpo biblinio pasakymo, atrandamo Laiške žydams: „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (10, 24). Šitas sakinys paimtas iš teksto, kuriame autorius ragina pasitikėti Jėzumi Kristumi kaip Vyriausiuoju kunigu, išrūpinusiu mums atleidimą ir atvėrusiu kelią pas Dievą. Kristaus priėmimo vaisius yra gyvenimas, grindžiamas trimis dieviškosiomis dorybėmis: tai reiškia artintis prie Dievo „tyra širdimi ir giliu tikėjimu“ (22 eil.), išlaikant „nepajudinamą vilties išpažinimą“ (23 eil.), nuolatos stengiantis kartu su broliais ir seserimis „mylėti ir daryti gerus darbus“ (24 eil.). Mūsų dėmesys taip pat atkreipiamas į tai, jog, trokštant palaikyti šį gyvenimą pagal Evangeliją, svarbu dalyvauti bendruomenės liturginiuose susirinkimuose ir maldos susitikimuose žvilgsnį kreipiant į eschatologinį tikslą – visišką bendrystę Dieve (25 eil.). Norėčiau išsamiau apmąstyti 24-ąją eilutę, keliais žodžiais perteikiančią mums vertingą ir nuolat aktualų mokymą apie tris krikščioniškojo gyvenimo aspektus – vieni kitų sergėjimą, abipusiškumą ir asmeninį šventumą.

1. „Sergėkime vieni kitus“: atsakomybė už brolius ir seseris

Pirmasis aspektas yra raginimas „vieniems kitus sergėti“. Čia pavartotas graikiškas žodis katanoein reiškia atidžiai stebėti, būti dėmesingam, rūpestingai žiūrėti, atkreipti dėmesį į kokią nors aplinkybę. Tą žodį Evangelijoje aptinkame ten, kur Jėzus mokinius ragina „pasižiūrėti“ į varnus, kurie nesėja ir nepjauna, bet yra rūpestingos ir paslaugios dieviškosios Apvaizdos objektas (plg. Lk 12, 24), ir akina pirma „pastebėti“ ne krislą brolio akyje, bet rąstą savojoje (plg. Lk 6, 41). Kitoje Laiško žydams vietoje esame raginami „įsižiūrėti“ į Jėzų (3, 1), tikėjimo Apaštalą ir Vyriausiąjį kunigą. Tad veiksmažodžiu, kuriuo prasideda mūsų paraginimas, esame akinami kreipti žvilgsnį į kitus, pirmiausia į Jėzų, ir rūpintis vieni kitais, nelikti abejingi savo brolių ir seserų likimui. Pernelyg dažnai viršų paima priešinga laikysena – abejingumas ir nesidomėjimas, kylantys iš savanaudiškumo, besidangstančio pagarba „privatumui“. Ir šiandien primygtinai aidi Viešpaties balsas, raginantis rūpintis vieni kitais. Ir šiandien Dievas prašo mūsų būti brolių ir seserų „sargais“ (plg. Pr 4, 9), kurti santykius, paženklintus abipusio rūpinimosi, dėmesingumo kitų gerovei ir visapusiškai gerovei. Didysis artimo meilės įsakymas reikalauja suvokti savo atsakomybę tam, kuris, kaip ir aš, yra Dievo kūrinys ir vaikas: tai, kad mes kaip žmonės dažnai ir tikėjimu esame broliai ir seserys, turi skatinti mus aplinkiniuose įžvelgti tikrąjį alter ego, be galo mylimą Viešpaties. Jei puoselėsime tokį brolišką žvilgsnį, solidarumas ir teisingumas, gailestingumas ir atjauta savaime trykš iš mūsų širdžių. Dievo tarnas popiežius Paulius VI sakė, jog šiandienį pasaulį kamuoja pirmiausia broliškumo stoka: „Pasaulis pasiligojęs. To priežastis ne tiek mažėjantys gamtos ištekliai ar jų susitelkimas kelių žmonių rankose, kiek broliškų ryšių tarp žmonių ir tarp tautų stygius“ (Enciklika Populorum progressio [1967 03 26], 66).

Sergėti kitą reiškia trokšti jai ar jam gera visais atžvilgiais – fiziniu, moraliniu ir dvasiniu. Dabartinė kultūra atrodo praradusi gėrio ir blogio jausmą. Todėl primygtinai būtina priminti, kad gėris egzistuoja ir paims viršų, nes Dievas yra geras ir daro gera (plg. Ps 119, 68). Gėris yra tai, kas teikia, saugo ir skatina gyvybę, brolystę ir bendrystę. Tad būti atsakingam už kitą reiškia trokšti ir siekti jo gerovės puoselėjant viltį, kad ir jis atsivers gėrio logikai; rūpintis savo broliais ir seserimis reiškia atverti akis jų poreikiams. Šventajame Rašte įspėjama saugotis, kad širdies neužkietintų savotiška „dvasinė anestezija“, neleidžianti matyti kitų kančių. Evangelistas Lukas kaip to pavyzdį pateikia du Jėzaus palyginimus. Palyginime apie gailestingąjį samarietį kunigas ir levitas abejingai praeina pro plėšikų apiplėštą ir sumuštą vyrą (plg. Lk 10, 30–32), o palyginime apie Lozorių turtų pertekęs vyras nepastebi prie jo durų iš bado mirštančio Lozoriaus (plg. Lk 16, 19 ir t.). Abiem atvejais čia susiduriame su „sergėjimo“, meilės ir atjautos kupino žvilgsnio į kitą priešingybe. Bet kas trukdo žmoniškai ir meiliai žvelgti į brolius ir seseris? Dažnai materialus turtas ir persisotinimas, bet neretai ir polinkis teikti pirmenybę asmeniniams interesams bei rūpesčiams. Niekada nevalia negebėti „jausti atjautos“ kenčiantiesiems; niekada mūsų širdis negali būti taip palenkta saviems reikalams ir savoms problemoms, kad nebegirdėtų vargšų šauksmo. Kaip tik širdies nuolankumas ir asmeninė kančios patirtis gali viduje pažadinti atjautą ir gebėjimą įsijausti: „Teisusis rūpinasi beturčių teisėmis, o nedorėlis negali tokio rūpinimosi suprasti“ (Pat 29, 7). Tada tampa suprantama, kodėl palaiminti „liūdintys“ (Mt 5, 4). t. y. tie, kurie geba išeiti iš savęs, kad pajustų kito skausmą. Susitikimas su kitais ir širdies atvėrimas jų poreikiams gali būti išganingi ir teikiantys palaiminimą.

Brolių ir seserų „sergėjimas“ taip pat reiškia rūpinimąsi jų dvasine gerove. Čia norėčiau priminti vieną, mano akimis, primirštą krikščioniškojo gyvenimo aspektą – brolišką pabarimą turint prieš akis amžinąjį išganymą. Šiandien visi paprastai labai imlūs artimo meilės ir rūpinimosi kitų fizine bei materialine gerove temai, o apie dvasinę atsakomybę už brolius ir seseris menkai užsimenama. Kitaip buvo ankstyvojoje Bažnyčioje ir dabar yra tikrai brandaus tikėjimo bendruomenėse, kur rūpinamasi ne tik brolių ir seserų fizine sveikata, bet ir jų dvasine gerove bei galutine paskirtimi. Šventajame Rašte parašyta: „Šviesk išmintingą žmogų, kad taptų išmintingesnis, mokyk teisųjį, kad daugiau išmoktų“ (Pat 9, 8 ir t.). Pats Kristus liepia pabarti nusidedantį brolį (plg. Mt 18, 15). Veiksmažodis elenchein, čia reiškiantis pabarimą, pavartotas ir nusakant pranašišką krikščionių užduotį viešai smerkti į blogį įpuolusią kartą (plg. Ef 5, 11). Bažnyčios tradicijoje „nusidėjėlio pabarimas“ laikomas vienu iš dvasinių gailestingumo darbų. Svarbu vėl atrasti šį krikščioniškosios artimo meilės matmenį. Blogio akivaizdoje nevalia tylėti. Galvoje turiu laikyseną tų krikščionių, kurie iš pagarbos žmogui ar tiesiog iš patogumo mieliau prisitaiko prie vyraujančios mąstysenos, užuot savo brolius ir seseris įspėję, kad šie vengtų mąstymo ir elgesio, prieštaraujančių tiesai ir neinančių gėrio keliu. Tačiau niekada krikščioniškojo pabarimo neturi motyvuoti noras smerkti ar kaltinti; tai visada daroma iš meilės bei gailestingumo ir kyla iš nuoširdaus rūpinimosi brolių ir seserų gerove. Apaštalas Paulius sako: „Broliai, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą!“ (Gal 6, 1). Individualizmo persunktame mūsų pasaulyje būtina iš naujo atrasti broliško pabarimo reikšmę, kad išvien žengtume šventumo keliu. Šventajame Rašte teigiama, kad net „teisusis septynis kartus puola“ (Pat 24, 16); visi esame silpni ir netobuli (plg. 1 Jn 1, 8). Vadinasi, padėti kitiems ir leisti jiems padėti mums nuoširdžiai save pažinti, pataisyti savo gyvenimą ir žengti teisingesniu Viešpaties keliu yra vertinga paslauga. Visada reikia meilės kupino ir įspėjančio žvilgsnio, kuris pažintų ir suprastų, įžvelgtų ir atleistų (plg. Lk 22, 61), kaip kiekvieno mūsų atžvilgiu darė ir tebedaro Viešpats.

2. „Vieni kitus“: abipusiškumo dovana

Šis kitų „sergėjimas“ prieštarauja dvasinei laikysenai, kuri, gyvenimą apribodama vien žemišku matmeniu, neįstengia pažvelgti į tai eschatologiniu aspektu ir individualios laisvės vardu priima bet kurį moralinį pasirinkimą. Tokia visuomenė kaip mūsų gali tapti kurčia ir fizinei kančiai, ir dvasiniams bei moraliniams gyvenimo poreikiams. Tarp krikščionių to neturėtų būti! Apaštalas Paulius ragina siekti to, kas „pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui“ (plg. Rom 14, 19), daryti artimui gera ir rūpintis jo pažanga (plg. Rom 15, 2), ieškant ne savo naudos, bet to, „kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti“ (1 Kor 10, 33). Šio nuolankumo ir artimo meilės persmelkto pabarimo ir įspėjimo krikščionių bendruomenėje neturėtų trūkti.

Viešpaties mokiniai, susivieniję su Kristumi per Eucharistiją, gyvena bendrystėje, susaistančioje juos vieną su kitu kaip vienatinio kūno narius. Tai reiškia, kad kitas priklauso man – jo gyvenimas, išganymas susiję su mano gyvenimu ir išganymu. Čia užkabiname itin gilų bendrystės aspektą: mūsų egzistencija susijusi su kitų egzistencija, ir tai gali kreipti į gera ir į bloga; ir nuodėmei, ir meilės darbui būdingas visuomeninis matmuo. Bažnyčioje, mistiniame Kristaus Kūne, tas abipusiškumas įgyja regimą pavidalą: bendruomenė nuolatos atgailauja ir prašo atleidimo už savo narių nuodėmes, tačiau ji taip pat visada džiaugiasi joje vykstančiais dorybės ir meilės liudijimais. Šventasis Paulius ragina visus narius rūpintis vieniems kitais (plg. 1 Kor 12, 25), nes visi esame vienas kūnas. Šia bendra priklausomybe remiasi meilė savo broliams ir seserims, pasireiškianti ir išmaldos davimu – būdinga gavėnios praktika drauge su malda ir pasninku. Savo dalyvavimą viename Kūne, Bažnyčioje, kiekvienas krikščionis gali išreikšti ir konkrečiai rūpindamasis didžiausiais vargšais. Sergėti vieniems kitus taip pat reiškia atpažinti gėrį, Viešpaties daromą kituose, ir išvien su jais dėkoti už malonės stebuklus, kuriuos geras ir visagalis Dievas nenuilsdamas daro savo vaikams. Matydamas Šventosios Dvasios veikimą aplinkiniuose žmonėse krikščionis negali nejausti džiaugsmo ir nešlovinti už tai dangiškojo Tėvo (plg. Mt 5, 16).

3. „Skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“: bendrai žengti šventumo keliu

Šie žodžiai iš Laiško žydams (10, 24) akina mus pamąstyti apie visų pašaukimą į šventumą, apie nuolatinę pažangą dvasinio gyvenimo kelionėje siekiant aukštesniųjų malonės dovanų ir vis didesnės bei vaisingesnės meilės (plg. 1 Kor 12, 31–13, 13). Vienas kito sergėjimas turėtų paskatinti mus vis labiau vienas kitą tikrai mylėti „tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos“ (Pat 4, 18), laukiant tos dienos Dieve, kai saulė nebenusileis. Mums dovanotas gyvenimo laikas teikia puikią progą mylint Dievą atrasti ir daryti gerus darbus. Taip pati Bažnyčia auga ir plėtojasi, kol pasieks Kristaus pilnatvės amžiaus saiką (plg. Ef 4, 13). Turėdami prieš akis šią dinaminę augimo perspektyvą, ir mes raginame skatinti vieniems kitus siekti meilės ir gerų darbų pilnatvės.

Deja, visada tyko vangumo pagunda, pagunda nuslopinti Dvasią ir atsisakyti investuoti „talentus“, dovanotus mums mūsų ir kitų gerovės labui (plg. Mt 25, 25 ir t.). Visi gavome gausių dvasinių ar materialinių dovanų Dievo planui įgyvendinti, Bažnyčios gerovei ir asmeniniam išganymui siekti (plg. Lk 12, 21b; 1 Tim 6, 18). Dvasiniai mokytojai mums primena, jog tas, kas tikėjimo gyvenime nedaro pažangos, regresuoja. Brangūs broliai ir seserys, atsiliepkime į visuomet aktualų raginimą siekti „įprastinio krikščioniškojo gyvenimo aukšto standarto“ (plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte [2001 01 06], 31). Bažnyčia, išmintingai pripažindama ir skelbdama kai kuriuos pavyzdingus krikščionis palaimintaisiais bei šventaisiais, nori per tai sužadinti ir troškimą sekti jų dorybėmis. Šventasis Paulius ragina mus: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Rom 12, 10).

Pasaulyje, reikalaujančiame iš krikščionių atnaujinto meilės ir ištikimybės Viešpačiui liudijimo, visi tepajunta primygtinį poreikį stengtis vieniems su kitais lenktyniauti meile, tarnavimu ir gerais darbais (plg. Žyd 6, 10). Toks paraginimas ypač svarbus šventuoju pasirengimo Velykų šventei laiku. Nuoširdžiai linkėdamas švento ir vaisingo gavėnios meto, patikiu jus Mergelės Marijos užtarimui ir visiems teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2011 m. lapkričio 3 d.

BENEDICTUS PP. XVI
______________________

Vertimas „Bažnyčios žinios“, 2012 m. Nr. 2

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt