Popiežiaus Benedikto XVI žinia 27-osios Pasaulinės jaunimo dienos (2012 m. Verbų sekmadienis) proga
 
 

POPIEŽIUS BENEDIKTAS XVI

„Visuomet džiaukitės Viešpatyje“ (Fil 4, 4)

Žinia 27-osios Pasaulinės jaunimo dienos proga

Brangūs jaunuoliai!

Džiaugiuosi vėl galėdamas kreiptis į jus 27-osios Pasaulinės jaunimo dienos proga. Mano širdyje tebegyvi prisiminimai apie mūsų susitikimą Madride praėjusių metų rugpjūtį. Tai buvo ypatingos malonės metas, kai Viešpats palaimino jaunuolius, susirinkusius iš viso pasaulio. Dėkoju Dievui už visus vaisius, kuriuos davė tas renginys, vaisius, kurių jaunuoliai ir jų bendruomenės ateityje patirs vis gausiau. Dabar žvelgiame jau į kitą mūsų susitikimą Rio de Žaneire 2013 m. Jo tema – „Eikite ir padarykite mokiniais visas tautas“ (plg. Mt 28, 19).

Šių metų Pasaulinės jaunimo dienos tema paimta iš šventojo Pauliaus paraginimo Laiške filipiečiams: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje“ (4, 4). Džiaugsmas yra krikščioniškosios patirties šerdis. Per kiekvieną Pasaulinę jaunimo dieną išgyvename didelį džiaugsmą, bendrystės džiaugsmą, buvimo krikščionimis džiaugsmą, tikėjimo džiaugsmą. Tai vienas iš mūsų susitikimų bruožų., Liūdesio ir nerimo paženklintame pasaulyje džiaugsmas yra svarbus krikščioniškojo tikėjimo grožio ir patikimumo liudijimas.

Bažnyčia pašaukta nešti į pasaulį džiaugsmą, autentišką ir tvarų džiaugsmą, džiaugsmą, kurį angelai paskelbė piemenims tą naktį, kai gimė Jėzus (plg. Lk 2, 10): Dievas ne tik prakalbo, ne tik įvykdė žmonijos istorijoje įstabių ženklų, bet ir taip prie mūsų prisiartino, kad tapo vienu iš mūsų ir pragyveno visą žmogaus gyvenimą. Kiek daug jaunų žmonių aplink jus šiais sunkiais laikais turi išgirsti, kad krikščionių žinia yra džiaugsmo ir vilties žinia! Norėčiau kartu su jumis apmąstyti šį džiaugsmą ir tai, kaip jį surasti, kad galėtumėte jį giliau patirti ir perteikti kiekvienam sutiktajam.

1. Mūsų širdis sukurta džiaugtis

Džiaugsmo troškimas glūdi kiekvieno vyro ir kiekvienos moters širdyje. Daug labiau negu nedelsiamo ir trumpalaikio pasitenkinimo mūsų širdis ieško tobulo, pilnatviško ir tvaraus džiaugsmo, gebančio suteikti „skonio“ mūsų egzistencijai. Tai ypač galioja jums, nes jaunystė yra gyvenimo, pasaulio, kitų ir savęs nuolatinio atradimo metas, atvirumo ateičiai metas ir metas, kai labai trokštama laimės, draugystės, dalijimosi ir tiesos, metas, kai jaudina aukšti idealai ir kuriami dideli planai.

Kiekviena diena kupina nesuskaičiuojamų Viešpaties dovanojamų mažų džiaugsmų – džiaugsmo gyventi, džiaugsmo gėrėtis gamtos grožiu, džiaugsmo dėl gerai atlikto darbo, džiaugsmo padėti kitiems, nuoširdžios ir tyros meilės džiaugsmo. Įdėmiau pažvelgę, surastume daugybę kitų priežasčių džiaugtis: tai laimingos akimirkos šeimos gyvenime, draugystė, savo talentų atradimas, sėkmės, iš kitų sulaukti pagyrimai, gebėjimas save išreikšti ir suvokti, kad esi suprastas, jausmas, kad padėjai kitiems. Taip pat naujų žinių įgijimas studijuojant, naujų horizontų atsivėrimas keliaujant ir susitikimų metu, galimybė kurti ateities projektus. Paminėti galėtume ir didžiųjų literatūros kūrinių skaitymą, gėrėjimąsi meno šedevrais, muzikos klausymąsi ar muzikavimą, filmo žiūrėjimą. Visi šie dalykai mus tikrai gali džiuginti.

Bet kiekvieną dieną susiduriame ir su daugybe sunkumų ir giliai viduje imame nerimauti dėl ateities, net galime suabejoti, ar tik trokštamas pilnatviškas ir tvarus džiaugsmas nėra iliuzija ir bėgimas nuo tikrovės. Daugelis jaunuolių savęs klausia: ar tobulas džiaugsmas apskritai įmanomas? Ieškoti džiaugsmo galima leistis įvairiais keliais, kai kurie pasirodo klaidingi, net pavojingi. Bet kaip atskirti tikrą ir tvarų džiaugsmą nuo nedelsiant patirto ir apgaulingo malonumo? Kaip surasti gyvenime tikrą džiaugsmą, kuris išliktų ir mūsų neapleistų sunkumų akimirkomis?

2. Tikrojo džiaugsmo šaltinis yra Dievas

Autentiškas džiaugsmas, ir nedideli kasdieniai, ir didžiausi gyvenime džiaugsmai, kyla iš Dievo, net jei iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo. Todėl kad Dievas yra amžinosios meilės bendrystė, begalinis džiaugsmas, kuris neužsisklendžia, bet sklinda, kad aprėptų visus, kuriuos Dievas myli ir kurie myli Dievą. Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą iš meilės, kad galėtų apipilti mus savo meile ir pripildyti savo artumu bei malone. Dievas nori padaryti mus savo dieviškojo ir amžinojo džiaugsmo dalininkais ir padeda mums suvokti, kad mūsų gyvenimo vertė ir gilioji prasmė yra būti jo sutiktiems, priimtiems ir mylimiems, būti priimtiems ne trapiai – žmogiškai, bet besąlygiškai – dieviškai: aš esu mylimas, turiu vietą pasaulyje ir istorijoje, esu asmeniškai mylimas Dievo. Jei Dievas mane priima ir myli ir aš esu tuo tikras, tada aiškiai ir patikimai žinau, jog gera, kad esu gyvas.

Dievo begalinė meilė mums pilnatviškai atsiskleidžia Jėzuje Kristuje. Jame glūdi mūsų ieškomas džiaugsmas. Evangelijoje regime, kad džiaugsmas lydi Jėzaus gyvenimo pradžios įvykius. Arkangelui Gabrieliui skelbiant Mergelei Marijai, kad ji bus Išganytojo motina, jo pirmutinis žodis yra: „Džiaukis!“ (Lk 1, 28). Jėzui gimus, Viešpaties angelas piemenims sako: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11). Kūdikio ieškoti išėję išminčiai, „išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi“ (Mt 2, 10). Viso šio džiaugsmo priežastis yra Dievo, tapusio vienu iš mūsų, artumas. Būtent tai šventasis Paulius turi galvoje rašydamas filipiečiams: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti“ (Fil 4, 4–5). Mūsų džiaugsmo pirmutinė priežastis yra mus priimančio ir mylinčio Viešpaties artumas.

Susitikimas su Jėzumi visada kelia didžiulį vidinį džiaugsmą. Tai liudija daug Evangelijos istorijų. Prisiminkim Jėzaus apsilankymą pas Zachiejų, nesąžiningą mokesčių rinkėją ir viešą nusidėjėlį. Jėzus jam pasakė: „Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“ Tada, pasak šventojo Luko, Zachiejus „su džiaugsmu priėmė jį“ (Lk 19, 5–6). Tai – susitikimo su Viešpačiu džiaugsmas, Dievo meilės, galinčios perkeisti visą mūsų gyvenimą ir atnešti išganymą, pajutimo džiaugsmas. Zachiejus nusprendžia keisti gyvenimą ir atiduoti pusę savo turto vargšams.

Jėzaus kančios valandą ta meilė išryškėja visa savo galia. Žemiškojo gyvenimo pabaigoje, vakarieniaudamas su draugais, Jėzus pasako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš mylėjau. Pasilikite mano meilėje! ... Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 9, 11). Jėzus trokšta nuvesti savo mokinius ir kiekvieną iš mūsų į džiaugsmo, kuriuo dalijasi su Tėvu, pilnatvę, kad Tėvo meilė jam būtų mumyse (plg. Jn 17, 26). Krikščioniškojo džiaugsmo esmė – būti atviram Dievo meilei ir priklausyti jam.

Evangelijoje pasakojama, kad Marija Magdalietė ir kitos moterys nuėjo aplankyti kapo, kur Jėzus buvo palaidotas po mirties. Angelas apreiškė joms įstabią naujieną apie Jėzaus prisikėlimą. Tada, pasak evangelisto, jos nubėgo nuo kapo „apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo“ pasidalyti linksma žinia su mokiniais. Pakeliui moterys sutiko Jėzų, kuris tarė: „Sveikos!“ (Mt 28, 8–9). Joms buvo dovanotas išganymo džiaugsmas. Kristus yra gyvas ir tas, kuris nugalėjo blogį, nuodėmę ir mirtį. Jis yra tarp mūsų kaip Prisikėlusysis ir pasiliks su mumis iki pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20). Blogis mūsų gyvenime netaria paskutinio žodžio; tikėjimas į Kristų sako, kad nugali Dievo meilė.

Gilus džiaugsmas yra vaisius Šventosios Dvasios, darančios mus Dievo vaikais, gebančiais patirti ir ragauti jo gerumo ir kreiptis į jį „Aba – Tėve“ (plg. Rom 8, 15). Džiaugsmas yra Dievo artumo ir veikimo mumyse ženklas.

3. Išlaikyti krikščioniškąjį džiaugsmą širdyje

Čia mums kyla klausimas, kaip gauti ir išlaikyti šią gilaus, dvasinio džiaugsmo dovaną?

Vienoje iš psalmių sakoma: „Džiaukis iš širdies Viešpačiu, ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis“ (Ps 37, 4). Jėzus mums aiškino, kad „su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą“ (Mt 13, 44). Dvasinio džiaugsmo atradimas ir išsaugojimas yra susitikimo su Viešpačiu vaisius. Jėzus kviečia mus sekti paskui jį ir visą gyvenimą remti juo. Brangūs jaunuoliai, nebijokite surizikuoti atverti savo gyvenimą Jėzui Kristui ir jo Evangelijai. Būtent per tai surasite vidinę ramybę ir tikrąją laimę. Būtent per tai pilnatviškai gyvensite kaip Dievo vaikai, sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą.

Ieškokite džiaugsmo Viešpatyje: džiaugsmas yra tikėjimo vaisius ir kasdienis Viešpaties artumo, jo draugystės pripažinimas: „Viešpats yra arti!“ (Fil 4, 5). Tai kliovimasis Viešpačiu, augimas jo pažinimu ir meile. Netrukus pradėsime Tikėjimo metus, jie mums padės ir mus padrąsins. Brangūs bičiuliai, išmokite regėti, kaip Dievas veikia jūsų gyvenime, atrasti jį kasdienio gyvenimo įvykiuose. Patikėkite, kad jis visada ištikimas sandorai, sudarytai su jumis jūsų Krikšto dieną. Žinokite, Dievas niekada jūsų neapleis. Dažnai kreipkite akis į jį. Jis atidavė dėl jūsų savo gyvybę ant kryžiaus, nes jus myli. Jo tokios didelės meilės kontempliacija žadina mūsų širdyje viltį ir džiaugsmą, kurių niekas negali sugriauti. Krikščionys niekada negali liūdėti, nes sutiko Kristų, atidavusį dėl jų savo gyvybę.

Ieškoti Viešpaties ir surasti jį savo gyvenime reiškia priimti jo žodį, džiuginantį mūsų širdį. Pranašas Jeremijas rašė: „Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę“ (Jer 15, 16). Išmokite skaityti ir apmąstyti Šventąjį Raštą. Ten surasite atsakymus į savo svarbiausius klausimus dėl tiesos. Dievo žodis atskleidžia jo įstabius darbus žmonijos istorijoje, pripildo mus džiaugsmo ir akina šlovinti ir garbinti: „Ateikite, džiaugsmingai giedokime Viešpačiui; ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsčia“ (Ps 95, 1, 6).

Liturgija yra ypatinga vieta, kur Bažnyčia išreiškia gaunamą iš Viešpaties džiaugsmą ir perteikia jį pasauliui. Kiekvieną sekmadienį krikščionių bendruomenė per šv. Mišias švenčia pagrindinį išganymo slėpinį – Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Tai labai svarbus momentas visiems Viešpaties mokiniams, nes sudabartinama jo meilės auka. Sekmadienis yra diena, kai susitinkame su prisikėlusiu Kristumi, klausomės jo žodžio ir maitinamės jo Kūnu ir Krauju. Kaip girdėjome vienoje iš psalmių: „Ši diena yra Viešpaties duota, – linksminkimės ir džiūgaukime“ (Ps 118, 24). Per Velykų vigiliją Bažnyčia gieda Exultet, džiaugsmo, kad Jėzus Kristus nugalėjo nuodėmę ir mirtį, himną: „Tedžiūgauja dangaus angelų minios! ... Tesilinksmina nušvitusi žemė ... Nuo galingos tikinčiųjų giesmės skliautai šie tevirpa.“ Krikščioniškasis džiaugsmas gimsta iš suvokimo, kad esam mylimi Dievo, kuris tapo žmogumi, paaukojo už mus gyvybę ir nugalėjo blogį bei mirtį. Tai reiškia gyventi meile jam. Šventojo Kūdikėlio Jėzaus Teresė, jauna karmelitė, rašė: „Jėzau, džiaugiuosi mylėdama tave“ (P 45, 1897 m. sausio 21 d.).

4. Meilės džiaugsmas

Brangūs bičiuliai, džiaugsmas artimai susijęs su meile. Tai viena nuo kitos neatsiejamos Šventosios Dvasios dovanos (plg. Gal 5, 23). Meilė kelia džiaugsmą, o džiaugsmas yra meilės forma. Palaimintoji Teresė iš Kalkutos atkartojo Jėzaus žodžius „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35) sakydama: „Džiaugsmas yra meilės tinklas, kuriuo galima pagauti sielas; Dievas dovanoja linksmai. Kas dovanoja su džiaugsmu, dovanoja daugiau.“ Pasak Dievo tarno Pauliaus VI: „Pačiame Dieve visa yra džiaugsmas, nes visa yra dovanojimas“ (Apaštališkasis paraginimas Gaudete in Domino, 1975 05 09).

Turėdami prieš akis įvairias savo gyvenimo sritis, žinokite, kad mylėti reiškia būti pastoviam, patikimam ir ištikimam įsipareigojimams. Tai daugiausia galioja draugystei. Mūsų draugai tikisi, kad būsime nuoširdūs, ištikimi ir sąžiningi, nes tikra meilė ištveria ir sunkumų laikotarpius. Tas pat pasakytina apie jūsų darbą, studijas ir teikiamas paslaugas. Ištikimybė ir ištvermė darant gera teikia džiaugsmą, net jei ne visada iš karto.

Norėdami patirti meilės džiaugsmą, turėtume būti ir dosnūs. Negalime tenkintis duodami minimaliai. Gyvenime turime visapusiškai įsipareigoti ir ypatingą dėmesį skirti vargšams. Pasauliui reikia kompetentingų ir dosnių vyrų ir moterų, trokštančių tarnauti bendrajam gėriui. Visomis išgalėmis sąžiningai studijuokite, plėtodami savo talentus, ir jau dabar palenkite juos tarnauti kitiems. Kad ir kur būtumėte, ieškokite būdų, kaip padėti kurti teisingesnę ir žmoniškesnę visuomenę. Visą gyvenimą vadovaukitės tarnystės dvasia, o ne galios, materialinės sėkmės ir pinigų siekiu.

Kalbėdamas apie dosnumą, norėčiau paminėti vieną ypatingą džiaugsmą. Tai džiaugsmas, kurį jaučiame atsiliepdami į pašaukimą paskirti visą savo gyvenimą Viešpačiui. Brangūs jaunuoliai, nebijokite, jei Kristus šaukia jus į pašvęstąjį, vienuoliškąjį, misionieriškąjį gyvenimą ar į kunigystę. Būkite tikri, jis pripildo džiaugsmo visus, kurie atsiliepia į jo kvietimą palikti viską, kad būtų su juo, ir nepadalyta širdimi atiduoti save visą tarnavimui kitiems. Lygiai taip Dievas suteikia didelio džiaugsmo vyrams ir moterims, visiškai atiduodantiems save vienas kitam santuokoje kurti šeimą ir būti Kristaus meilės Bažnyčiai ženklais.

Leiskite priminti jums trečią elementą, vedantį į meilės džiaugsmą. Tai leisti broliškai meilei augti mūsų pačių ir mūsų bendruomenių gyvenime. Bendrystė ir džiaugsmas artimai susiję. Neatsitiktinai šventasis Paulius ragina: „Visada džiaukitės Viešpatyje!“ (Fil 4, 4), vartodamas daugiskaitą, ir kreipiasi į visą bendruomenę, o ne į individualius narius. Tik gyvendami broliška bendryste patiriame tą džiaugsmą. Apaštalų darbuose pirmoji krikščionių bendruomenė nusakyta šiais žodžiais: „Savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi“ (Apd 2, 46). Prašau jūsų visomis išgalėmis padėti mūsų krikščioniškosioms bendruomenėms būti ypatingomis dalijimosi, dėmesingumo ir rūpinimosi vieniems kitais vietomis.

5. Atsivertimo džiaugsmas

Brangūs bičiuliai, patirti tikrą džiaugsmą taip pat reiškia atpažinti pagundas, nutolinančias mus nuo jo. Šiandienė kultūra neretai spaudžia mus tučtuojau pasiekti tikslus, laimėjimus ir malonumus. Tai skatina ne ištvermę, sunkų darbą ir ištikimybę įsipareigojimams, bet nepastovumą. Siunčiama žinia ugdo vartotojišką mąstyseną ir žada apgaulingą laimę. Patirtis moko, kad turtai nelaiduoja laimės. Kiek daug žmonių yra apsupti materialinių turtų, o jų gyvenimas kupinas nevilties, liūdesio ir tuštumo! Trokšdami tvaraus džiaugsmo, turime gyventi meile ir tiesa, gyventi Dievu.

Dievas trokšta, kad būtume laimingi. Štai kodėl davė konkrečias kelio gaires – Įsakymus. Laikydamiesi jų, surandame gyvenimo ir laimės taką. Iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti kaip draudimų sąrašas ir kliūtis mūsų laisvei. Tačiau įsigilinę Kristaus naujienos šviesoje pamatysime, kad įsakymai yra esminių ir vertingų taisyklių, kaip laimingai gyventi pagal Dievo planą, rinkinys. Ir priešingai, dažnai regime, jog apsisprendimas statydinti gyvenimą nusigręžus nuo Dievo ir jo valios baigiasi nusivylimu, liūdesiu ir nesėkmės išgyvenimu. Nuodėmės kaip atsisakymo klausyti Dievo ir jo draugystės atmetimo patirtis padaro mūsų širdį niūrią.

Kartais krikščioniškojo gyvenimo kelias nelengvas, o ištikimybė Dievo meilei susiduria su kliūtimis, ir retkarčiais suklumpame. Tačiau Dievo gailestingumas mūsų niekada neapleidžia, jis visada teikia mums galimybę sugrįžti pas jį, susitaikyti su juo ir patirti jo atleidžiančios bei vėl priimančios meilės džiaugsmą.

Brangūs jaunuoliai, dažnai eikite Atgailos ir Sutaikinimo sakramento! Tai iš naujo atrandamo džiaugsmo sakramentas. Šventosios Dvasios prašykite šviesos, kurios reikia, kad pripažintume savo nuodėmingumą ir melstume Dievo atleidimo. Reguliariai, giedrai ir kupini pasitikėjimo švęskite šį sakramentą. Viešpats visada išties rankas jus priimti, nuplaus jus ir įvesdins į savo džiaugsmą, nes danguje džiaugiamasi net dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio (plg. Lk 17, 7).

6. Džiaugsmas išbandymų laikotarpiais

Galiausiai širdyje dar gali sukirbėti abejonė, ar tikrai įmanoma džiugiai gyventi išbandymų, ypač skausmingiausių ir slėpiningiausių, laikotarpiais. Ramybės neduoda mintis, ar sekimas paskui Viešpatį, savęs patikėjimas jam tikrai atneša laimę.

Atsakymas galėtų būti patirtis tokių pačių kaip ir jūs jaunuolių, suradusių Kristuje šviesą, teikiančią jėgų ir vilties net sunkiausiose situacijose. Palaimintasis Petras Jurgis Frasatis (Pier Giorgio Frassati) (1901–1925) per savo trumpą gyvenimą patyrė daug išbandymų, tarp jų buvo ir tokia romantinė patirtis, kuri jį giliai sužeidė. Tokiomis aplinkybėmis jis seseriai parašė: „Klausi, ar aš laimingas. Kaip galėčiau toks nebūti? Kol tikėjimas teikia jėgų, esu laimingas. Katalikas negali būti nelaimingas... Paskirtis, kuriai esame sukurti, neatsiejama nuo erškėčių kelio, bet tas kelias nėra liūdnas. Jis džiugina net tada, kai jame pasitaiko ir skausmo“ (Laiškas seseriai Lucianai, Turinas, 1925 02 14). Palaimintasis Jonas Paulius II, pateikdamas palaimintąjį Petrą Jurgį kaip pavyzdį jaunimui, apibūdino jį kaip „jaunuolį, užkrečiantį džiaugsmu, nugalėjusiu daugybę jo gyvenimo sunkumų“ (Kreipimasis į jaunuolius, Turinas, 1980 04 13).

Chronologiškai mums artimesnė yra neseniai palaimintąja paskelbta Klara Badano (Chiara Badano) (1971–1990). Ji patyrė, kaip skausmas gali būti meilės perkeistas ir slėpiningai būti panardintas džiaugsme. Labai kentėdama nuo vėžio, aštuoniolikmetė Klara meldėsi Šventajai Dvasiai už sąjūdžio, kuriam priklausė, jaunuolius. Melsdama sau išgijimo ji taip pat prašė Dievo apšviesti visus tuos jaunuolius savo Dvasia ir suteikti jiems išminties bei šviesos. „Tai tikrai buvo Dievo artumo akimirka. Fiziškai kentėjau, bet mano siela dainavo“ (Laiškas Chiarai Lubich, Sassello, 1989 12 20). Jos ramybė ir džiaugsmas kilo iš visiško pasitikėjimo Viešpačiu ir susitaikymo su savo liga kaip slėpininga jo valios jos ir visų labui apraiška. Ji dažnai kartodavo: „Jėzau, jei tu to trokšti, tai to trokštu ir aš.“

Šiedu liudijimai, atrinkti iš gausybės kitų, rodo, kad tikri krikščionys niekada nebūna apimti nevilties ar liūdni net susidurdami su sunkiais išbandymais, kad krikščioniškasis džiaugsmas yra ne bėgimas nuo tikrovės, bet antgamtinė galia, padedanti atlaikyti kasdienio gyvenimo iššūkius. Žinome, kad nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus yra čia su mumis ir kad jis visada yra ištikimas draugas. Būdami jo kančios dalininkai, esame ir jo šlovės dalininkai. Su juo ir jame kančia perkeičiama į meilę. O čia atrandame džiaugsmą (plg. Kol 1, 24).

7. Džiaugsmo liudytojai

Brangūs bičiuliai, baigdamas norėčiau padrąsinti jus būti džiaugsmo misionieriais. Negalime būti laimingi, jei kiti nėra laimingi. Džiaugsmu reikia dalytis. Eikite ir skelbkite kitiems jaunuoliams apie džiaugsmą suradus brangų lobį, kuris yra pats Jėzus. Negalime pasilaikyti tikėjimo džiaugsmo sau: kad liktų mumyse, turime jį perteikti kitiems. Šventasis Jonas sakė: „Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis... Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas“ (1 Jn 1, 3–4).

Krikščionybė kartais pateikiama kaip gyvensena, kuri dusina laisvę ir yra priešinga mūsų laimės ir džiaugsmo troškimams. Tai toli gražu netiesa. Krikščionys tikrai laimingi, nes žino, jog jie ne vieni, žino, kad juos savo rankose visada laiko Dievas. Jums, jaunieji Kristaus sekėjai, tenka užduotis parodyti pasauliui, kad tikėjimas atneša laimę ir džiaugsmą, kuris tikras, pilnatviškas ir tvarus. Jei kartais krikščionių gyvenimas atrodo varginantis ir nuobodus, kaip tik jūs pirmi turite parodyti džiugią ir laimingą tikėjimo pusę. Evangelija yra „geroji naujiena“, kad Dievas mus myli ir kad kiekvienas iš mūsų jam svarbus. Parodykite pasauliui, kad tai tiesa!

Būkite karšti naujosios evangelizacijos misionieriai! Neškite ieškantiems bei kenčiantiems džiaugsmą, kurį Jėzus trokšta jiems dovanoti. Neškite į šeimas, mokyklas ir universitetus, į darbo vietas ir draugų grupes, visur, kur gyvenate. Pamatysite, kaip tai užkrečiama. Gausite šimtąkart daugiau – savo pačių išganymo džiaugsmą ir Dievo gailestingumo veikimo kitų širdyse džiaugsmą. O kai paskutinę dieną stosite Viešpaties akivaizdon, išgirsite jį ištariant: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! … Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 21).

Telydi jus šiame kelyje Mergelė Marija. Ji įsileido Viešpatį į save ir paskelbė apie tai šlovinimo ir džiaugsmo giesme – Magnificat: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 46–47). Marija visa širdimi atsiliepė į Dievo meilę paskirdama savo gyvenimą tarnauti jam nuolankiai ir visą save atiduodant. Jos šaukiamasi kaip „Mūsų Džiaugsmo Priežasties“, nes ji dovanojo mums Jėzų. Teveda ji jus į tą džiaugsmą, kurio niekas neįstengs iš jūsų atimti!

Vatikanas, 2012 03 15

BENEDICTUS PP. XVI
_____________________________________

© Vertė „Bažnyčios žinios“
Paskelbė KATALIKAI.LT

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt