Popiežiaus Benedikto XVI žinia 46-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos (2012 05 20) proga „Tyla ir žodis – evangelizacijos kelias“
 
 

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Tyla ir žodis – evangelizacijos kelias

Žinia 46-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos (2012 05 20) proga

Brangūs broliai ir seserys!

Artėjant Pasaulinei visuomenės komunikavimo priemonių dienai, norėčiau pasidalyti su jumis mintimis apie vieną žmogiškojo komunikavimo aspektą, kuris, nors ir labai svarbus, dažnai užmirštamas ir ypač primintinas šiandien. Tai santykis tarp tylos ir žodžio. Siekiant autentiško dialogo ir tvirto žmonių suartėjimo, šiedu komunikavimo momentai turi būti subalansuoti, vienas kitą keisti ir papildyti. Kai tyla ir žodis vienas kitą šalina, komunikavimas suprastėja arba todėl, kad tam tikru mastu kurtina, arba todėl, kad kuria šaltą aplinką; ir priešingai, kai jie vienas kitą papildo, komunikavi-mas tampa vertingesnis ir reikšmingesnis.

Tyla yra esminis komunikavimo elementas ir be jos turiningi žodžiai neegzistuoja. Tyloje geriau girdime ir pažįstame patys save, gimsta ir plėtojasi mintis, aiškiau suprantame, ką norime pasakyti, arba, ko laukiame iš kito, apsisprendžiame, kaip save išreikšti. Tylėdami leidžiame kitam asmeniui kalbėti, save išreikšti ir neprisirišame prie savo žodžių bei idėjų jų tinkamai neišstatę akistaton su kitais. Taip atsiveria abipusio įsiklausymo erdvė ir tampa galimas pilnatviškesnis žmogiškasis ryšys. Pavyzdžiui, būtent tyloje rutuliojasi autentiškiausi komunikavimo tarp vienas kitą mylinčių asmenų momentai: gestai, veido išraiška, kūno ženklai, atskleidžiantys asmenį. Tyloje ypač intensyviai reiškiasi džiaugsmas, rūpestis ir kančia. Vadinasi, iš tylos kyla reiklesnis komunikavimas, aprėpiantis jautrumą ir gebėjimą įsiklausyti, dažnai parodantį ryšių mastą ir prigimtį. Ten, kur gausu žinių ir informacijos, tyla būtina tam, kas svarbu, nuo to, kas nenaudinga ir antraeiliška, atskirti. Nuodugnus apmąstymas padeda mums suvokti ryšį tarp įvykių, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo susiję, vertinti ir analizuoti žinias, o tai leidžia pasidalyti apmąstytomis bei dalykiškomis nuomonėmis ir siekti autentiško bendro pažinimo. Todėl būtina sukurti tam palankią aplinką, savotišką „ekosistemą“, kurioje darniai derėtų tyla, žodis, vaizdai ir garsai.

Dabartinė komunikavimo dinamika orientuota į klausimus ieškant atsakymų. Daugeliui žmonių, ieškančių patarimų, pasiūlymų, informacijos, atsakymų, komunikavimo išeities taškas yra paieškos mašinos ir socialiniai tinklai. Mūsų laikais žiniatinklis vis labiau tampa klausimų ir atsakymų vieta; negana to, šiuolaikinis žmogus dažnai bombarduojamas atsakymais į klausimus, kurių pats niekada nekėlė, ir į poreikius, kurių niekada nejautė. Tyla yra brangus turtas, padedantis orientuotis tokių gaunamų stimulų bei atsakų jūroje, atpažinti tikrai svarbius klausimus ir sutelkti į juos dėmesį. Sudėtingame ir margame komunikavimo pasaulyje daugelis domisi žmogaus egzistencijos galutiniais klausimais: kas aš? Ką galiu pažinti? Ką turiu daryti? Ko galiu tikėtis? Svarbu tokius klausimus formuluojantiems žmonėms atverti galimybę leistis į gilų dialogą, kurį sudarytų žodžiai, keitimasis nuomonėmis, bet sykiu ir kvietimas į apmąstymą ir tylą, kuri kartais būna iškalbingesnė negu skubotas atsakymas ir leidžia klausėjui įsigilinti į save bei atsiverti tam atsakymui, kurį Dievas įrašė į žmogaus širdį.

Nepaliaujamas klausimų srautas galiausiai rodo nerimą žmogaus, kuris nuolatos ir mažuose, ir dideliuose dalykuose ieško tiesos, suteikiančios jo egzistencijai prasmę ir viltį. Žmogaus netenkina paprastas ir tolerantiškas pasikeitimas kritinėmis nuomonėmis ir gyvenimo patirtimi: visi ieškome tiesos ir to trokštame ypač mūsų laikais, nes „keisdamiesi informacija, žmonės jau dalijasi savimi, savo požiūriu į pasaulį, savo viltimis, idealais“ (Žinia 2011 m. Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga).

Dėmesys skirtinas įvairioms žiniatinklio svetainėms, programoms ir socialiniams tinklams, galintiems šiandieniam žmogui padėti susimąstyti ir kelti autentiškus klausimus, bet kartu ir būti tylos ir maldos, meditacijos ar dalijimosi Dievo žodžiu erdvėmis. Esmingai sutrauktais glaustais sakiniais, dažnai ne ilgesniais nei Biblijos eilutė, galima išreikšti gilių minčių, jei neužmirštama puoselėti savo vidinio gyvenimo. Nestebėtina, kad įvairiose religinėse tradicijose vienatvė ir tyla laikomi tinkamomis erdvėmis padėti žmonėms atrasti patiems save ir tiesą, kuri visiems daiktams suteikia prasmę. Biblinio apreiškimo Dievas kalba ir be žodžių: „Kaip rodo Kristaus kryžius, Dievas kalba ir savo tyla. Dievo tyla, visagalio Tėvo tolybės patyrimas, yra Dievo Sūnaus, įsikūnijusio Žodžio, žemiškojo kelio esmingai svarbi atkarpa. <...> Dievo tyla yra tarsi anksčiau tartų žodžių tąsa. Tomis tamsiomis akimirkomis jis kalba per tylos slėpinį“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Verbum Domini, 21 [2010 09 30]). Kryžiaus tyloje kalba iškalbinga Dievo meilė, kuri yra didžiausia dovana. Po Kristaus mirties žemė tyli, o Didįjį šeštadienį, kai „Karalius miega ir įsikūnijęs Dievas prikelia tuos, kurie miegojo nuo amžių“ (plg. Didžiojo šeštadienio Aušrinė), nuskamba meilės žmonijai kupinas Dievo balsas.

Kai Dievas tyloje kalba žmogui, žmogus tyloje atranda galimybę kalbėtis su Dievu ir apie Dievą. „Mums reikia tylėjimo, virstančio kontempliacija, kuri leidžia įžengti į Dievo tylą ir patekti ten, kur gimsta Dievo žodis, atperkantis Dievo žodis“  (Pamokslas per šv. Mišias su Tarptautinės teologijos komisijos nariais 2006 m. spalio 6 d.). Mūsų kalbėjimas apie Dievo didybę visada lieka nepakankamas ir tada atsiveria erdvė tyliai kontempliacijai. Iš tos kontempliacijos visa savo vidine galia išauga misijos neatidėliotinumas, įpareigojanti būtinybė skelbti, „ką matėme ir girdėjome“, kad visi būtų bendrystėje su Dievu (plg. 1 Jn 1, 3). Tyli kontempliacija panardina į Meilės versmę – Meilės, kreipiančios mus į artimą, kad pajustume jo skausmą ir pasiūlytume jam Kristaus šviesą, Jo žinią apie gyvenimą, Jo visiškos meilės, kuri gelbi, dovaną.

Tylioje kontempliacijoje amžinasis Dievo Žodis, per kurį buvo sukurtas pasaulis, tampa dar aiškesnis, atsiveria išganomasis planas, Dievo įgyvendinamas visoje žmonijos istorijoje žodžiais ir darbais. Vatikano II Susirinkimas primena, kad „tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad išganymo istorijoje jo atlikti darbai atskleistų ir patvirtintų tai, ko mokė ir ką išreiškė žodžiais, o žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį“ (Dei Verbum, 2). Šio išganomojo plano viršūnė yra Jėzus iš Nazareto, viso Apreiškimo perteikėjas ir pilnatvė. Jis parodė mums tikrąjį Tėvo veidą, savo kryžiumi ir prisikėlimu iš nuodėmės ir mirties vergovės išvedė į Dievo vaikų laisvę. Ramybę žmogaus širdžiai suteikti galintis atsakymas į žmogaus pagrindinį klausimą dėl prasmės surandamas Kristaus slėpinyje. Kaip tik iš to Slėpinio randasi Bažnyčios misija ir kaip tik tas Slėpinys spiria krikščionis skelbti viltį ir išganymą, liudyti tą meilę, kuri skatina žmogaus kilnumą ir statydina teisingumą bei taiką.

Žodis ir tyla. Mokytis komunikavimo reiškia mokytis ne tik kalbėti, bet ir klausytis bei kontempliuoti, o tai ypač svarbu skelbiantiems Dievo žodį: tyla ir žodis yra esminiai ir neatsiejami Bažnyčios komunikacinės veiklos naujaip skelbiant Kristų šiandieniame pasaulyje elementai. Visą evangelizacinį Bažnyčios darbą per komunikavimo priemones patikiu Marijai, kuri tyloje „klausosi Žodžio ir leidžia jam suvešėti“ (plg. Malda per jaunimo susitikimą Lorete, 2007 09 01–02).

Vatikanas, 2012 m. sausio 24 d.,
Šv. Pranciškaus Salezo šventė

BENEDICTUS PP. XVI

_______________________________________________
„Bažnyčios žinios“ 2012 m. Nr. 4

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt