Popiežiaus Benedikto XVI Žinia 2012 m. Pasaulinės misijų dienos proga „Pašaukti leisti suspindėti tiesos žodžiui“
 
 

BENEDIKTAS XVI

„Pašaukti leisti suspindėti tiesos žodžiui“ (Apaštališkasis laiškas Porta fidei, 6)

Žinia 2012 m. Pasaulinės misijų dienos proga

Brangūs broliai ir seserys!

Pasaulinė misijų diena šiais metais kupina ypatingos prasmės. Vatikano II Susirinkimo pradžios 50-osios metinės, Tikėjimo metų atidarymas ir Vyskupų sinodas naujosios evangelizacijos tema sustiprina Bažnyčios troškimą drąsiau ir karščiau įsipareigoti missio ad gentes, kad Evangelija pasiektų žemės pakraščius.

Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, kuriame dalyvavo katalikų vyskupai iš visų žemės kampelių, buvo spindintis Bažnyčios visuotinumo ženklas, nes pirmą kartą susirinko tiek daug Susirinkimo tėvų iš Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos ir Okeanijos. Vyskupai misionieriai ir iš vietinių gyventojų kilę vyskupai, tarp nekrikščionių išsibarsčiusių bendruomenių ganytojai, leido išvysti visuose žemynuose esančios Bažnyčios vaizdą ir aiškino sudėtingą tuometinio vadinamojo „Trečiojo pasaulio“ tikrovę. Kaip jaunų ir kylančių Bažnyčių, kupinų aistros skleisti Dievo karalystę, ganytojai jie savo turtinga patirtimi daug prisidėjo prie evangelizacijos ad gentes neatidėliotinos būtinybės pakartotino patvirtinimo ir Bažnyčios misijinės prigimties atsiradimo ekleziologijos centre.

Misijinė ekleziologija

Ši vizija neprarado reikšmės ir šiandien, priešingai, buvo vaisingai apmąstyta teologijos bei pastoracijos lygmeniu ir sykiu neatidėliotinai siūlosi iš naujo, nes Kristaus nepažįstančiųjų padaugėjo: „Žmonių, laukiančių Kristaus, vis dar be galo daug,“ – enciklikoje Redemptoris missio apie misijinės užduoties nuolatinį galiojimą rašė palaimintasis Jonas Paulius II ir pridūrė: „Negalime ramiai gyventi matydami milijonus savo brolių ir seserų, išpirktų Kristaus krauju, bet nieko nenutuokiančių apie Dievo meilę“ (86). Paskelbdamas Tikėjimo metus, aš irgi rašiau: „Šiandien, kaip ir tada, jis (Kristus) siunčia mus į pasaulio kelius visoms žemės tautoms skelbti jo Evangelijos“ (Apaštališkasis laiškas Porta fidei, 7). Tas skelbimas, kaip teigia Dievo tarnas Pauliaus VI apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi, „Bažnyčiai nėra pasirinkimo dalykas. Tai pareiga, pavesta jai Viešpaties Jėzaus įsakymu, kad žmonės galėtų tikėti ir būti išgelbėti. Ši Naujiena iš tiesų yra būtina. Ji nepakartojama. Ji niekuo nepakeičiama“ (5). Vadinasi, turime susigrąžinti apaštalavimo polėkį, būdingą pirmosioms krikščionių bendruomenėms, kurios, nors nedidelės ir neginamos, gebėjo savo skelbimu ir liudijimu paskleisti Evangeliją po visą anuomet žinomą pasaulį.

Todėl nestebėtina, kad Vatikano II Susirinkimas ir vėlesnis Bažnyčios magisteriumas ypač pabrėžia Kristaus mokiniams patikėtą ir visai Dievo tautai – vyskupams, kunigams, diakonams, vienuoliams ir pasauliečiams – privalomą užduotį skelbti Evangeliją. Rūpintis Evangelijos skelbimu visame pasaulyje turi pirmiausia vyskupai, tiesiogiai atsakingi už pasaulio evangelizaciją, tiek kaip vyskupų kolegijos nariai, tiek kaip dalinių Bažnyčių ganytojai. Juk vyskupas yra gavęs „šventimus ne tik vyskupijos, bet ir viso pasaulio išganymo labui“ (Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 63); jis yra „tikėjimo šauklys, atvedantis Kristui naujus mokinius“ (plg. Ad gentes, 20) bei „atskleidžia Dievo tautos misijinę dvasią ir uolumą ir tarsi paverčia visą vyskupiją misioniere“ (ten pat, 38).

Evangelizacijos pirmenybiškumas

Todėl užduotis skelbti Evangeliją ganytojui neapsiriboja dėmesiu jo pastoraciniam rūpesčiui patikėtajai Dievo tautos daliai ir kelių kunigų ar pasauliečių išsiuntimu kaip fidei donum. Jam privalu aprėpti visą dalinės Bažnyčios veiklą, visas jos sritis, vienu žodžiu, visą jos būtį ir darbą. Vatikano II Susirinkimas nedviprasmiškai tai nurodė, o Magisteriumas pabrėžtinai patvirtino. Tai reikalauja gyvensenas, pastoracinius planus ir vyskupijos organizacines struktūras nuolat derinti su šiuo pamatiniu buvimo Bažnyčia matmeniu, ypač mūsų be paliovos kintančiame pasaulyje. Tas pat galioja pašvęstojo gyvenimo institutams ir apaštališkojo gyvenimo draugijoms bei bažnytiniams sąjūdžiams: Bažnyčios didelės mozaikos visos dalys turi jaustis užkalbintos Viešpaties užduoties skleisti Evangeliją, kad Kristus būtų skelbiamas visur. Mes, ganytojai, vienuoliai ir visi tikintys į Kristų, turime sekti pavyzdžiu šv. Pauliaus, kuris, būdamas „Kristaus Jėzaus kalinys dėl jūsų – pagonių“ (Ef 3, 1), dirbo, kentėjo ir kovojo, kad Evangelija pasiektų pagonis (plg. Kol 1, 24–29), ir negailėdamas jėgų, laiko ir priemonių stengėsi padaryti Kristaus žinią žinomą.

Ir šiandien misija ad gentes turi būti bet kurios bažnytinės veiklos nuolatinis horizontas, paradigma, – nes pačios Bažnyčios tapatybę sudaro tikėjimas slėpiniu Dievo, apsireiškusio Kristuje, kad atneštų mums išganymą, – ir užduotis liudyti ir skelbti Viešpatį pasauliui, kol jis sugrįš. Kaip šv. Paulius turime artintis prie toli esančiųjų, tų, kurie dar nepažįsta Kristaus ir nėra patyrę Dievo tėvystės, suvokdami, kad misijinis „bendradarbiavimas šiandien plečiasi įgydamas naujų formų, susijusių ne tik su ekonomine parama, bet ir su tiesioginiu dalyvavimu evangelizacijoje“ (plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 82). Tikėjimo metų šventimas ir Vyskupų sinodas naujosios evangelizacijos tema bus palankios progos misijiniam bendradarbiavimui suteikti naujų impulsų, pirmiausia šio antrojo matmens lygmeniu.

Tikėjimas ir skelbimas

Karštas troškimas skelbti Kristų akina mus žvelgti į istoriją, kad pažintume problemas, lūkesčius ir viltis žmonijos, kurią Kristus turi išgydyti, nuskaistinti ir pripildyti savo buvimo. Juk jo žinia visada aktuali, įsiskverbia į pačią istorijos širdį ir geba atsakyti į giliausius kiekvieno žmogaus klausimus. Dėl to visiems Bažnyčios nariams privalu suvokti, kad „neaprėpiami bažnytinės misijos horizontai ir sudėtinga dabarties situacija nūdien reikalauja naujų būdų, kaip veiksmingai perteikti Dievo žodį“ (Benediktas XVI. Apaštališkasis paraginimas Verbum Domini, 97). Tai pirmučiausia reikalauja individo ir bendruomenės pritarimo tikėjimu Jėzaus Kristaus Evangelijai, „ypač didelių permainų valandą, kurią kaip tik dabar išgyvena žmonija“ (Apaštališkasis laiškas Porta fidei, 8).

Evangelizacijos polėkiui šiandien kliudo tikėjimo krizė – ne tik Vakarų pasaulio, bet ir didelės dalies žmonijos, kuri vis dėlto alksta ir trokšta Dievo. Ji kviestina ir vestina prie gyvybės duonos ir gyvojo vandens, lygiai kaip samarietė, atėjusi prie Jokūbo šulinio ir kalbėjusi su Kristumi. Pasak evangelisto Jono, tos moters išgyvenimas ypač reikšmingas (plg. Jn 4, 1–30): ji sutinka Jėzų, kuris jos paprašo paduoti atsigerti, bet paskui prakalba apie gyvąjį vandenį, galintį visam laikui numalšinti troškulį. Iš pradžių moteris nesupranta, neatsiplėšia nuo materialaus lygmens, tačiau pamažu ji Viešpaties nukreipiama į tikėjimo kelią, ir ji atpažįsta, kad jis yra Mesijas. Šventasis Augustinas apie tai sako: „Ką dar (ta moteris) galėjo padaryti priėmusi Viešpatį Kristų į savo širdį, jei ne palikti ąsotį ir greitai nubėgti paskelbti džiugios žinios“ (Sermo 15, 30).

Susitikimas su Kristumi kaip gyvuoju asmeniu, numalšinančiu širdies troškulį, neišvengiamai pažadina norą pasidalyti džiaugsmu dėl jo artumo su kitais ir paskelbti apie jį, kad visi galėtų patirtį tą džiaugsmą. Norint skatinti seną krikščioniškąją tradiciją turinčių bendruomenių ir šalių, netenkančių ryšio su Dievu, naująją evangelizaciją, kad jos iš naujo atrastų tikėjimo džiaugsmą, būtina atnaujinti karštą užsidegimą perteikti tikėjimą. Rūpinimasis evangelizacija niekada neturi būti bažnytinės veiklos ir krikščionio asmeninio gyvenimo paribyje, bet privalo aiškiai tai ženklinti suvokiant save kaip Evangelijos adresatą ir kartu misionierių. Skelbimo šerdis visada lieka ta pati: dėl pasaulio išganymo mirusio ir prisikėlusio Kristaus kerigma, kerigma absoliučios ir tobulos Dievo meilės kiekvienam žmogui, jos viršūnė yra atsiuntimas amžino viengimio Sūnaus, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris nepasigėdijo prisiimti mūsų varganos žmogiškosios prigimties, bet ją mylėjo ir iš nuodėmės bei mirties atpirko save paaukodamas ant kryžiaus.

Tikėjimas į Dievą, tikėjimas šiuo Kristuje įgyvendintu meilės planu yra pirmiausia dovana ir slėpinys, jį turim priimti į širdį bei gyvenimą ir už jį nuolatos Viešpačiui dėkoti. Tačiau tikėjimas yra dovana, duodama mums tam, kad ja dalytumės, tai talentas, gautas, kad duotų vaisių, šviesa, negalinti likti paslėpta, bet turinti apšviesti visą namą. Tai – svarbiausia mūsų gyvenime gauta dovana, kurios nevalia pasilaikyti vien sau.

Skelbimas tampa artimo meile

„Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ – sakė apaštalas Paulius (1 Kor 9, 16). Šie žodžiai galingai aidi kiekvienam krikščioniui ir kiekvienai krikščionių bendruomenei visuose žemynuose. Ir Bažnyčiai misijų srityse, dažniausiai jaunai ir neseniai įsteigtai, misionieriškumas tapo esminiu matmeniu, net jei ir jai pačiai dar reikia misionierių. Daugybė kunigų ir vienuolių iš viso pasaulio, gausybė pasauliečių ir net ištisos šeimos palieka savo tėvynę, vietinę bendruomenė ir leidžiasi į kitas dalines Bažnyčias liudyti ir skelbti Kristaus vardo, kuriame žmonės atranda išganymą. Tai vietinių Bažnyčių tvirtos bendrystės, dalijimosi ir meilės apraiška, kad visi žmonės galėtų girdėti ar iš naujo išgirsti išganingą žinią ir priimti sakramentus, tikrojo gyvenimo šaltinį.

Šiame iškilios tikėjimo, virstančio meile, apraiškos kontekste norėčiau paminėti Popiežiškąją misijų draugiją ir jai padėkoti. Jos veikimu Evangelijos skelbimas taip pat virsta pagalba artimui, teisingumu didžiausiems vargšams, švietimo galimybe tolimiausiuose kaimuose, medicinos pagalba nuošaliausiose vietovėse, išlaisvinimu iš vargo ir skurdo, išstumtųjų reabilitacija, vystymosi pagalba tautoms, etninio susiskaldymo įveikimu, pagarba gyvybei visose jos stadijose.

Brangūs broliai ir seserys, prašau Šventosios Dvasios išliejimo ant evangelizacijos ad gentes darbo ir pirmiausia ant jos darbininkų, kad Dievo malonė tvirčiau žengtų pasaulio istorijoje. Kartu su palaimintuoju Johnu Henry Newmanu meldžiu: „Viešpatie, lydėk mūsų misionierius į evangelizuotinus kraštus, įdėk jiems į lūpas tinkamus žodžius ir padaryk jų pastangas vaisingas.“ Mergelė Marija, Bažnyčios Motina ir evangelizacijos Žvaigždė, telydi visus Evangelijos misionierius.

Vatikanas, 2012 m. sausio 6-oji, Viešpaties Apsireiškimo iškilmė

BENEDICTUS PP XVI
________________________

 © Vertimas „Bažnyčios žinių“, 2012

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, [email protected]