Popiežiaus BENEDIKTO XVI žinia 99-osios Pasaulinės migrantų dienos proga (2013 m. sausio 13 d.)
 
 

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Migracija – tikėjimo ir vilties kelionė

Žinia 2013 m. Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga

Brangūs broliai ir seserys!

Vatikano II Susirinkimas pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes priminė, kad Bažnyčia „keliauja kartu su visa žmonija“ (40), todėl „džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas“ (ten pat, 1). Tokia ištara paskatino Dievo tarną popiežių Paulių VI pavadinti Bažnyčią „žmogiškumo žinove“ (Enciklika Populorum progressio, 13), o palaimintąjį Joną Paulių II pareikšti, kad žmogus „yra pirmasis kelias, kuriuo turi žengti Bažnyčia vykdydama savo užduotį <...>, kelias, nužymėtas paties Kristaus“ (Enciklika Centesimus annus, 53). Enciklikoje Caritas in veritate man rūpėjo, tęsiant pirmtakų linijas, pabrėžti, kad „visa Bažnyčia, skelbdama, švęsdama ir darydama meilės darbus, visa savo būtimi ir visu savo veikimu skatina visapusišką žmogaus vystymąsi“ (11). Tai sakydamas prieš akis taip pat turėjau milijonus dėl įvairių priežasčių migraciją patyrusių vyrų ir moterų. Migracijos srautai „dėl įtrauktų asmenų gausos, dėl keliamų socialinių, ekonominių, politinių, kultūrinių ir religinių problemų, dėl dramatiškų iššūkių nacijoms ir tarptautinei bendruomenei“ išties yra sukrečiantis reiškinys (ten pat, 62), nes „kiekvienas migrantas yra žmogus, turintis neatimamas pagrindines teises, kurias visiems privalu gerbti visomis aplinkybėmis“ (ten pat).

Todėl 2013 m. Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną nutariau paskirti temai „Migracija – tikėjimo ir vilties kelionė“. Ši diena chronologiškai sutampa su Vatikano II Susirinkimo pradžios 50-ųjų ir apaštališkosios konstitucijos Exsul familia 60-ųjų metinių minėjimu ir sykiu yra artima tam metui, kai visa Bažnyčia švenčia Tikėjimo metus ir karštai imasi naujosios evangelizacijos iššūkių.

Gausybės migrantų širdyse tikėjimas ir viltis yra išties neperskiriami, nes jie labai trokšta geresnio gyvenimo, ir tą troškimą dažnai lydi mėginimas atsikratyti „beviltiškumo“ dėl nieko gero nežadančios ateities. Sykiu daugelį palaiko gilus tikėjimas, kad Dievas savo kūrinių nepalieka likimo valiai, o tokia paguoda padeda lengviau pakelti išsikeldinimo ir išsiskyrimo skausmą, galbūt puoselėjant slaptą viltį kada nors grįžti į savo kilmės šalį. Tad tikėjimas ir viltis dažnai būna kuprinėje tų, kurie iškeliauja suvokdami, kad turėdami tikėjimą ir viltį „galime pakelti dabartį: dabartimi, net jei ji sunki, galime gyventi bei ją priimti, jei ji veda į kokį nors tikslą ir jei esame dėl to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintų kelionėje dedamas pastangas“ (Enciklika Spe salvi, 1).

Plačiame migracijos lauke Bažnyčios motiniškas rūpestis skleidžiasi įvairiomis kryptimis. Viena vertus, ji mato migracijos reiškinį lydintį didžiulį skurdą ir kančias, dažnai nuvedančius į skausmingas ir tragiškas situacijas. Čia jos rūpestis reiškiasi konkrečia pagalba gausias kritines situacijas siekiant išspręsti dosniomis pavienių asmenų ir grupių, savanorių organizacijų ir sąjūdžių, parapijų bei vyskupijų įstaigų pastangomis, kartu bendradarbiaujant su visais geros valios žmonėmis. Kita vertus, Bažnyčia taip pat kelia aikštėn migracijos teigiamus aspektus, potencialą ir išteklius. Šia linkme ji pabrėžia konkrečias priėmimo priemones, skatinančias ir padedančias migrantus, prieglobsčio prašytojus bei pabėgėlius visiškai integruoti į naują socialinę kultūrinę aplinką. Neužmirštamas ir religinis matmuo, esmingai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimui. Kaip tik šiam matmeniui Bažnyčia, vykdydama Kristaus jai patikėtą misiją, turi skirti ypatingą dėmesį ir rūpestį: tai jos svarbiausia ir savita užduotis. Krikščionių iš įvairių pasaulio kraštų atžvilgiu pagarba religiniam matmeniui apima ir ekumeninį dialogą bei rūpinimąsi naujomis bendruomenėmis. Katalikų tikinčiųjų atžvilgiu jis reiškiasi, be kita ko, naujų pastoracinių struktūrų kūrimu ir pagarba įvairioms apeigoms, siekiant juos visapusiškai įtraukti į vietinių bažnytinių bendruomenių gyvenimą. Žmogiškasis skatinimas eina ranka rankon su dvasine bendryste, atveriančią galimybę „autentiškai iš naujo atsiversti į Viešpatį, vienintelį pasaulio Gelbėtoją“ (Apaštališkasis laiškas Porta fidei, 6). Bažnyčia visada siūlo brangią dovaną – susitikimą su Kristumi, duodantį pradžią tvirtai ir patikimai vilčiai.

Bažnyčia ir įvairios su ja susijusios įstaigos pašauktos migrantų ir pabėgėlių atžvilgiu vengti pavojaus teikti vien socialinę pagalbą, bet sykiu skatinti autentišką integraciją į visuomenę, kurioje visi nariai būtų veiklūs, atsakingi už kito gerovę, dosniai prisidėtų savo indėliu ir, kaip visaverčiai piliečiai, dalytųsi tomis pačiomis teisėmis ir pareigomis. Emigrantai puoselėja pasitikėjimo ir vilties jausmus, kurie įkvepia ir palaiko geresnių gyvenimo galimybių paiešką. Tačiau jie trokšta ne tik pagerinti savo ekonominę, socialinę ir politinę padėtį. Tiesa, emigruojama neretai iš baimės, pirmiausia tada, kai bėgti priverčia persekiojimai ir smurtas, patiriant atsiskyrimo su šeima ir nuosavybe, ligi tam tikro laipsnio laidavusia pragyvenimą, traumą. Tačiau kančia, didžiulės netektys ir kartais susvetimėjimo jausmas netikros ateities akivaizdoje nesugriauna svajonės neprarandant vilties ir drąsos susikurti svetimoje šalyje naują gyvenimą. Emigrantai išties tikisi būti priimti, tikisi sulaukti solidarios pagalbos ir surasti žmonių, kurie suprastų jų sunkumus bei tragedijas ir sykiu pripažintų jų atsinešamus gebėjimus ir vertybes bei būtų pasirengę dalytis su stokojančiaisiais bei nuskriaustaisiais žmogiškumu ir materialinėmis gėrybėmis. Iš tiesų verta pakartoti, kad „visuotinis solidarumas, kuris yra faktas ir teikia mums daug naudos, yra ir pareiga“ (Enciklika Caritas in veritate, 43). Migrantai ir pabėgėliai šalia sunkumų gali patirti ir naujų bei svetingų santykių, paakinančių prie juos priėmusios šalies gerovės prisidėti savo profesinėmis žiniomis ir socialiniu bei kultūriniu paveldu, o neretai ir savo tikėjimo liudijimu, suteikdami senos krikščioniškosios tradicijos bendruomenėms naujų impulsų, skatinančių susitikti su Kristumi ir kviečiančių pažinti Bažnyčią.

Žinoma, kiekviena valstybė turi teisę reguliuoti migracinius srautus ir vykdyti politiką atsižvelgdama į visuotinius bendrojo gėrio reikalavimus, bet visuomet laiduodama pagarbą kiekvieno žmogaus kilnumui. Asmens teisė emigruoti – kaip primenama Susirinkimo konstitucijos Gaudium et spes 65-ajame straipsnyje – yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių; ji leidžia žmogui įsikurti ten, kur jis mano galėsiąs geriau išskleisti savo gebėjimus, tikslus ir sumanymus. Tačiau dabartiniame socialiniame ir kultūriniame kontekste pirma teisės emigruoti būtina iš naujo patvirtinti teisę neemigruoti, t. y. pasilikti savo tėvynėje, kartu su palaimintuoju Jonu Pauliumi II pakartojant, kad „pirmutinė žmogaus teisė yra gyventi savo tėvynėje. Bet ši teisė veiksminga tik tada, kai nuolatos kontroliuojami emigruoti verčiantys veiksniai“ (Kreipimasis į 4-ąjį pasaulinį kongresą dėl migrantų ir pabėgėlių pastoracijos, 1998 10 09). Šiandien galime konstatuoti, kad migracija dažnai būna ekonominio netikrumo, pagrindinių gėrybių stygiaus, gamtos katastrofų, karų ir socialinių neramumų padarinys. Užuot buvusi pasitikėjimo, tikėjimo ir vilties kupina kelionė, emigracija tada tampa kančios keliu siekiant išgyventi, vyrai ir moterys emigracijos vyksme būna veikiau aukos, o ne atsakingi veikėjai. Nors kai kurie migrantai dėl deramos integracijos į priimamąją aplinką pasiekia gerą socialinę padėtį ir tinkamą gyvenimo lygį, daugelis gyvena visuomenės paribiuose, kartais yra išnaudojami, negali naudotis pagrindinėmis žmogaus teisėmis arba persiima elgsenomis, kenkiančiomis visuomenei, kurioje jie gyvena. Integracija apima teises ir pareigas, pagarbą migrantams bei rūpinimąsi jais, kad jie galėtų gyventi oriai, tačiau migrantams privalu gerbti vertybes, siūlomas visuomenės, į kurią jie įsitraukia.

Šiame kontekste iš akių nevalia išleisti nelegalios imigracijos klausimo. Ši tema dar skaudesnė tada, kai reiškiasi prekyba žmonėmis ir jų išnaudojimu, nuo ko neapsaugoti pirmiausia vaikai ir moterys. Šie nusikaltimai ryžtingai smerktini ir už juos skirtinos bausmės; kita vertus, pavojų migrantams tapti vadinamosios prekybos žmonėmis aukomis bent iš dalies sumažintų migracijos srautų sureguliavimas, tačiau to siekiant nevalia apsiriboti nei sandariu sienų uždarymu, nei sankcijų nelegaliems imigrantams sugriežtinimu, nei naujiems atvykėliams atbaidyti skirtų priemonių taikymu. Būtini planingi ir daugiašaliai veiksmai, skatinantys kilmės šalių plėtrą, veiksmingos kovos su prekyba žmonėmis priemonės, nuoseklios legalios imigracijos programos, didesnis nusiteikimas atsižvelgti į atskirus atvejus, kai prašoma humanitarinės apsaugos, o ne politinio prieglobsčio. Tinkamus norminius nuostatus turi lydėti kantrus ir nuolatinis mąstysenos ir sąžinės ugdymo darbas. Viso to siekiant svarbu plėtoti ir stiprinti bažnytinių įstaigų ir visapusiškai žmogaus asmens vystymuisi tarnaujančių institucijų tarpusavio supratimą ir bendradarbiavimą. Krikščioniškuoju požiūriu, socialinis ir humanitarinis įsipareigojimas jėgos semia iš ištikimybės Evangelijai suvokiant, kad tas, „kas seka tobulu žmogumi Kristumi, ir pats tampa žmogiškesnis“ (Gaudium et spes, 41).

Brangūs broliai ir seserys migrantai, ši Pasaulinė diena tepadeda jums atnaujinti pasitikėjimą Viešpačiu, visada stovinčiu mūsų pusėje, ir vėl tepaskatina dėti viltis į jį. Nepraleiskite progos su juo susitikti ir atpažinti jo veidą gerumo veiksmuose, kuriuos patiriate keliaudami. Džiaukitės, nes Viešpats yra šalia jūsų ir su juo galite nugalėti visus sunkumus ir kliūtis, brangindami daugybės žmonių jums rodomo atvirumo bei siūlomo priėmimo patirtį. Juk „gyvenimas atrodo it plaukimas per dažnai tamsią ir audringą istorijos jūrą, dairantis kelią mums rodančių žvaigždžių. Tikrosios mūsų gyvenimo žvaigždės yra teisingai gyventi mokėję žmonės. Jie yra vilties šešėliai. Žinoma, pati šviesa, saulė, patekėjusi virš visų istorijos tamsybių, yra Jėzus Kristus. Bet kad jį atrastume, mums reikia ir artimų šviesulių – žmonių, dovanojančių šviesą iš šviesos ir taip rodančių kryptį, kuria turėtume plaukti“ (Enciklika Spe salvi, 49). Visus jus patikiu Švenčiausiajai Mergelei Marijai, mūsų tikros vilties ir paguodos ženklui, „kelio žvaigždei“, kuri mums motiniškai artima visomis mūsų gyvenimo akimirkomis, ir nuoširdžiai visiems teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2012 m. spalio 12 d.

BENEDICTUS PP. XVI

_____________________________________

© Vertė „Bažnyčios žinios“
KATALIKAI.LT

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt