Vasario ARTUMA: kam reikalinga ta Bažnyčia?
 
 

Nekrikščioniškoje aplinkoje Bažnyčia dažnai vaizduojama kaip tinkamai išplėtotų viešųjų ryšių produktas, kaip įstaiga, teikianti krikšto, laidojimo ir kt. paslaugas. Dar ji – estetiška erdvė vestuvių ceremonijai… O daugiau? Tad kam iš tiesų reikalinga ta Bažnyčia (kurią net po visų skandalų vis vien vadiname „šventa“?!)?

Tokie klausimai amžini tiems, kurie ją suvokia kaip pastatą arba kaip pragmatišką hierarchinę struktūrą. Negana to, monopolizavusią išganymą!.. Gi žinantiems, kad Bažnyčia – tai bendruomenė, Kūnas, kurio Galva – pats Kristus, yra paprasčiau ir aiškiau. „Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine““, – kadaise šią paslaptį aiškino šv. Augustinas.

Be to, verta žinoti, jog tarnavimas tik moralinei bei visuomeninei pažangai nėra nei vienintelis ar juolab pagrindinis Bažnyčios uždavinys šiandieniniame pasaulyje. „Visa, ką Bažnyčia veikia, skirta Dievo karalystei ateiti“, – teigia dr. Irena Vaišvilaitė, šiame numeryje pristatanti Vatikano II Susirinkimo dogminę konstituciją Lumen gentium („Tautų šviesa“). Autorė rašo: „Bažnyčios prigimtis yra ne idealuose ir siekiuose, bet Dieve, Švenčiausiojoje Trejybėje.“

Taigi vasario „Artumos“ autoriai kviečia naujomis akimis išvysti Visuotinę Bažnyčią, kuri nuo pat pradžių buvo ne žmogaus rankų darbas. Dr. Artūras Lukaševičius svarsto: „Jei Bažnyčia būtų paremta žmonių išskaičiavimu, argi darytų nepopuliarius ir sau pačiai skausmingus žingsnius?“ Jis taip pat primena katalikams, kad „pabaksnojimas, kur mūsų tikėjimas yra netikras, kur vienaip šnekam, kitaip darom, padeda išlaikyti jautrią sąžinę“.

Gavėniai artinantis, kun. Artūras Kazlauskas atkreipia dėmesį, kad „trys didieji gundymai – valgiu, turtu ir valdžia – gali (ir turi) būti nugalėti kasdien, nuolat“. Antanas Gailius įkvėptai rašo apie Pagonių kiemo iniciatyvą. Dėmesio: šioje „Artumoje“ jus pasitinka nauja rubrika „Tikiu. Padėk mano netikėjimui“, kurią išprovokavo ir į kurią aktyviai jungtis kviečiami patys žurnalo skaitytojai!

Kun. Kęstutis K. Brilius MIC pastebi, jog dažnas iš mūsų tebesilaikome nuostatos, kad „su visais turime kalbėtis kaip protingi, savo amžių net lenkiantys gudruoliai, o su Dievu pakanka tiek, kiek apie gyvenimo išbandymus ir kovas papasakotume penkiamečiam vaikui“. Įveikti šį paradoksą, šį nepateisinamą atsainumą galėtume... adoruodami Švč. Sakramentą – tą ypatingą susitikimo „veidu į veidą“ akimirką. Todėl Lietuvos vyskupai Tikėjimo metams parinko šūkį, skelbiantį intymią akistatą su Dievu: „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau“ (Ps 27, 8), ir todėl mūsų ganytojai kviečia tikėjimo karštį gaivinti adoracijoje. Numatyta, jog kiekvieną šių metų dieną vis kitoje Lietuvos bažnyčioje vyks nuolatinė Švč. Sakramento adoracija – taip, per visus metus ir per visas mūsų vyskupijas bei parapijas, susidarys tarsi nenutrūkstama maldos grandinė.

„Maži meilės darbai dėl sutuoktinio svajonės – labai svarbūs, kad būtų galima keliauti drauge“, – tikina tėvo Kentenicho šeimos pedagogikos akademijos dalyviai sutuoktiniai Dalia ir Leonas, net po 23 santuokoje išgyventų metų vienas kitame atrasdami daug nauja, patirdami ramybę dėl savo ateities, kai vaikai paliks namus („Žinau, kad bus gera gyventi dviese“). Tėvas Antanas Saulaitis SJ pasakoja apie Eucharistiją, švenčiamą ne bažnyčios pastate, o namų ar kitoje aplinkoje: primenama, jog „pirmykštėje Bažnyčioje visai nebuvo bažnyčių-pastatų, o krikščionys rinkdavosi tai vienuose, tai kituose namuose“; pabrėžiama tokių maldų galia greičiau ir kiek kitaip negu didžiulėje parapijos bažnyčioje susivienyti daugiabučio ar gatvės kaimynams. Kitaip tariant, nepaliaujamai mokomasi vienybės: juk kūnas lengvai pasiekia tikslą – tada, kai veikia darnoje.

Apie bendrystės priešingybę – įgimtą mūsų egocentrizmą ir tėvų pareigą padėti vaikui jį įveikti rašo Zita Vasiliauskaitė. Suaugusiųjų egocentrizmą „gydo“ kritiškas savęs ir pasaulio vertinimas. Tik, „kaip matome kasdienybėje, daugeliui išlaikyti pusiausvyrą tarp pažiūrų tvirtumo ir lankstumo yra pernelyg sudėtinga“, – tvirtina psichologė. O trijų vaikų tėtis savo dienoraštyje dalijasi (ne)išmoktomis kantrybės „pamokėlėmis“auklėjant vaikus.

Vanda Ibianska rašo apie Vasario 16-osios signatarus-kunigus – tuos, kuriems „esame skolingi už išlikimą tiek kaip valstybė, tiek kaip tauta“. Dr. Vincentas Vobolevičius aptaria nūdien Lietuvoje nusistovėjusią politinės valios tradiciją socialinius klausimus užgožti ekonominiais. Ramūnas Aušrotas supažindina su dažnai kine eksploatuojama apokalipsės idėja, besiremiančia žmogui priešiškos gamtos samprata, tarsi žmogus ir gamta nebūtų to paties Viešpaties kūrinys.

„Žmogaus gyvenime netrukus pradeda matytis vaisiai, kai jis įpranta praleisti ilgesnį laiką priešais Švč. Sakramentą. Galime sakyti, kad žmogaus veide tarsi atsispindi tai, kad jis yra kalbėjęsis su Viešpačiu maldoje“, – ganytojiškame laiške teigia arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. „Leisdami laiką priešais Kristaus Kūną akinamai baltos duonos pavidalu, „sušilsime“, nors ir kaip būtume sužvarbę“, – vasario šaltyje apie tikėjimo (į)karštį (kurio atgaivinimas ir yra pagrindinis Tikėjimo metų siekis) liudija sesuo Ona Vitkauskaitė MVS. Sušilkime!..

Rūta LAZAUSKAITĖ

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt