Katalikų interneto tarnybos išleistos Josepho Ratzingerio / Benedikto XVI knygos
 
 

IEŠKOKITE KATALIKŲ KNYGYNUOSE:

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Apaštališkasis laiškas
motu proprio forma
PORTA FIDEI,
kuriuo skelbiami Tikėjimo metai

___________

Tikėjimo mokymo kongregacija

Nota su rekomendacijomis,
kaip švęsti Tikėjimo metus 

Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2012. – 48 p.

Šioje knygelėje – du nauji Bažnyčios dokumentai, skirti pasirengti Tikėjimo metams, kurie Visuotinėje Bažnyčioje prasidės 2012 m. spalį.  

Apaštališkuoju laišku Šventasis Tėvas Benediktas XVI ne tik paskelbia Tikėjimo metus, bet ir kviečia katalikus imtis naujosios evangelizacijos – atnaujinti tikėjimo džiaugsmą ir pažinimą, iš naujo užsidegti entuziazmu skleisti tvarų, patikimą ir veikiantį meile tikėjimą. 

Antrajame dokumente Tikėjimo mokymo kongregacija pateikia pastoracines rekomendacijas, kaip Visuotinė Bažnyčia, vyskupų konferencijos, vyskupijos, parapijos, kitos bendruomenės ir atskiri tikintieji turėtų rengtis ir švęsti Tikėjimo metus, kad „jie taptų puiki proga pasidalyti su kitais tuo, kas krikščionims brangiausia, – Jėzumi Kristumi, žmogaus Atpirkėju, Visatos Valdovu“.


IEŠKOKITE BIBLIOTEKOSE:

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Enciklika
CARITAS IN VERITATE
apie visapusišką žmogaus vystymąsi meilėje ir tiesoje

Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2009. – 120 p.

Trečioji popiežiaus Benedikto XVI enciklika, parašyta dabartinių socialinių bei ekonominių permainų pasaulyje metu, skirta socialiniams, ekonominiams ir finansiniams klausimams. Dedikuota ne tik kaip įprasta tikintiesiems, bet ir visiems geros valios žmonėms, jau sulaukė didelio susidomėjimo net verslininkų, bankininkų, politikų tarpe.

Benediktas XVI naujai atskleidžia, kad žmogaus ir visuomenės vystymasis, tame tarpe ir ekonominis, esmingai priklauso nuo atvirumo trancendencijai. Praktinis ateizmas, kurį nereta valstybė skatina, atima iš savo piliečių moralinę ir dvasinę jėgą, būtiną visapusiškai žmogaus gerovei ir pažangai. Todėl popiežius siūlo pasaulio moralinės rekonstrukcijos principus, o ekonominę krizę vertina kaip primygtinį paraginimą permąstyti ekonominio veikimo būdus.

Enciklikoje pasirodo anksčiau socialiniame Bažnyčios mokyme nenagrinėtos temos: neatlyginamumo principo ir dovanos logikos paženklintos ekonomikos būtinybė, abipusiu pasitikėjimu paremtos rinkos svarba, mokesčių subsidiarumo skatinimas, globalizacija kaip žmonių brolystė, o ne tik „kaiminystė,“ pagaliau pasaulinio teisinio autoriteto būtinumas pasaulio ekonomikai, taikai ir aplinkosaugai. Dar kartą pabrėžiama, kad rinka nėra autonomiška nuo etikos, o ekonominis gyvenimas – visais požiūriais – turi būti socialiai atsakingas.

Meilė tiesoje yra popiežiaus atsakymas į beįsivyraujančią visuomenėse reliatyvizmo diktatūrą ir skepticizmą. Tik tiesai ištikima meilė gali suvienyti socialinės ir ekonominės krizės ištiktą pasaulį. 


IEŠKOKITE KATALIKŲ KNYGYNUOSE:

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Enciklika
SPE SALVI
apie krikščioniškąją viltį

Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2008. – 64 p.

PRATARMĖ

1. „SPE SALVI facti sumus – esame išgelbėti viltimi“, – romiečiams ir mums sako Paulius (8, 24). „Atpirkimas“, išgelbėjimas, anot krikščioniškojo tikėjimo, nėra tiesiog duotas. Jis mums siūlomas ta prasme, kad mums dovanojama viltis, patikima viltis, kurios dėka galime pakelti dabartį: dabartimi, net jei ji sunki, galime gyventi bei ją priimti, jei ji veda į kokį nors tikslą ir jei esame dėl to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintų kelionėje dedamas pastangas. Dabar iškart kyla klausimas: kokio gi pobūdžio yra ta viltis, leidžianti sakyti, jog ja remdamiesi ir tiesiog vien dėl to, kad ji yra, esame atpirkti? Ir apie kokį tikrumą čia kalbama?



IEŠKOKITE KATALIKŲ KNYGYNUOSE:

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Enciklika
DEUS CARITAS EST
apie krikščioniškąją meilę

Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2006. – 64 p.


 


PRATARMĖ

1. „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve“ (1 Jn 4, 16). Šiais Pirmojo Jono laiško žodžiais nepakartojamai aiškiai atskleidžiama krikščionių tikėjimo šerdis – krikščioniškasis Dievo paveikslas ir iš to kylantis žmogaus ir jo kelio paveikslas. Be to, toje pačioje eilutėje Jonas mums pateikia, taip sakant, glaustą krikščioniškojo gyvenimo formulę: „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“.

Įtikėjome Dievo meilę – taip krikščionis gali išreikšti svarbiausią savo gyvenimo pasirinkimą. Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį. Savo evangelijoje Jonas tą įvykį apibūdino šiais žodžiais: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, <...> turėtų amžinąjį gyvenimą“ (3, 16). Pripažindamas, kad meilė yra svarbiausia, krikščionių tikėjimas perėmė tai, kas buvo Izraelio tikėjimo branduolys, bei suteikė tam branduoliui naujo gilumo ir platumo. Tikintis izraelitas kasdien melsdavosi Pakartoto Įstatymo knygos žodžiais, kuriuose, jo akimis, glūdėjo jo gyvenimo šerdis: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (6, 4–5). Jėzus įsakymą mylėti Dievą ir Kunigų knygoje pateiktą įsakymą mylėti artimą: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (19, 18; plg. Mk 12, 29–31) sujungė į vieną priesaką. Kadangi Dievas pamilo mus pirmiau (plg. 1 Jn 4, 10), meilė dabar yra ne tik „įsakymas“, bet ir atsakas į meilės dovaną, su kuria Dievas skuba mus pasitikti.

Pasaulyje, kur su Dievo vardu kai kada siejamas kerštas ar net pareiga nekęsti bei smurtauti, ši žinia labai aktuali ir neabejotinai reikšminga. Todėl šioje savo pirmoje enciklikoje noriu kalbėti apie meilę, kurią mums dovanoja Dievas ir kuria turime pasidalyti su kitais. Šitai jau išryškina dvi dideles artimai susijusias enciklikos dalis. Pirmoji dalis yra labiau teorinė: joje – savo pontifikato pradžioje – norėjau aikštėn iškelti kai kuriuos svarbius dalykus apie Dievo meilę, kurią jis slėpiningai ir maloningai rodo žmogui, taip pat atskleisti vidinį šios meilės ryšį su žmogiškosios meilės prigimtimi. Kita dalis yra konkretesnė, nes joje kalbama apie artimo meilės įsakymo bažnytinį vykdymą. Tema yra labai plati; tačiau išsamus jos aptarinėjimas pranoktų šios enciklikos tikslą. Trokšdamas iš naujo pažadinti pasaulyje žmogiškąjį atsaką į Dievo meilę, pabrėšiu kelis svarbiausius elementus...

 


IEŠKOKITE KATALIKŲ KNYGYNUOSE:

Popiežius BENEDIKTAS XVI / Joseph Ratzinger

PAKELIUI PAS JĖZŲ KRISTŲ

Iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas.
Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2005. – 144 p.

Pirmasis kard. Josepho Ratzingerio tekstų rinkinys lietuvių kalba po jo išrinkimo popiežiumi, trečioji knyga lietuvių kalba. Šiame pačio kard. J. Ratzingerio sudarytame rinkinyje pateikiamos reikšmingiausios jo pastarųjų metų publikacijos skirtos Jėzaus Kristaus slėpiniui. Akcentuodamas, jog evangelijų Jėzus visiškai kitoks, negu šiandien dažnai įsivaizduojamas, autorius ragina leistis į kelią pas tikrąjį Jėzų, „ieškoti autentiško, neiškreipto jo pavidalo“.  Autoriaus kalba įtaigi ir visiems prieinama. Visur ryškus jo neprilystamas teologijos išmanymas, skvarbus žvilgsnis. kai kurie apžvalgininkai šią knygą pavadino „tikėjimo pagrindų kursu geriausia to žodžio prasme“.

Leidėjų žodis

Šioje Josepho Ratzingerio, dabartinio popiežiaus Benedikto XVI, knygoje pateikiamos vienos reikšmingiausių jo pastarųjų metų publikacijos, visos tiesiogiai ar netiesiogiai skirtos Jėzaus Kristaus slėpiniui. Akcentuodamas, jog evangelijų Jėzus visiškai kitoks, negu šiandien dažnai įsivaizduojamas, autorius ragina leistis į kelią pas tikrąjį Jėzų, „ieškoti autentiško, neiškreipto jo pavidalo“.

Publikacijoje apie „Kristaus veidą Šventajame Rašte“ keliamas klausimas, kaip galima pamatyti Dievą ir ką apskritai reiškia ieškoti Dievo. Apžvelgdamas Senojo Testamento pamaldumą, autorius atkreipia dėmesį, jog čia Dievo ieškojimas buvo įgijęs Dievo veido ieškojimo pavidalą. Dievo veidas sutinkamas šventykloje, Dievo ieškoma ten keliaujant su nekaltomis rankomis bei tyra širdimi. Negana to, tas ieškojimas taip pat yra visą žmogų apimanti laikysena: jis yra pakeliui į susitikimą su Dievo veidu, kai yra „teisus“, tai yra kai daro tai, kas patinka Dievui. Tačiau tiesiogiai išvysti Dievo veidą nelemta, pamatyti galima tik Dievo nugarą. Bet tiesioginio regėjimo ilgesį vainikuos regėjimas „pabudimo“ akimirksnį. Naujojo Testamento naujybė yra Kristus. Jis yra Dievo veidas mums. Bet kaip pamatyti Kristų? Ieškoma ir pamatoma sekant. Sekti reiškia gyventi ten, kur yra Jėzus. O ta vieta, kur jo veidas mums tampa labai artimas yra Eucharistijos slėpinys, kuriame „Viešpats už mus leidžiasi paverčiamas nuodėme“.

Apmąstymuose apie „Kryžių ir naująją tikėjimo estetiką“ parodoma, jog tikėjimo tiesa pirmiausia atsiveria ne per samprotaujantį protą, bet per dvasinį sukrėtimą. Tokį sukrėtimą gali sukelti tikėjimo pagimdyto grožio išgyvenimas. Per tai susiliečiame su tiesos galia. Pasak autoriaus, „tikroji krikščionybės apologija,“ „viena vertus, yra šventieji, kita vertus, grožis, kurį pagimdo tikėjimas“. Atrasti tiesos, Kristaus, pažinimo per grožį būdą yra „primygtinis šios valandos reikalavimas“.

Trečiajame rašinyje gvildenama evangelizacijos bei įkultūrinimo tema. Mūsų sekuliarizuotosios kultūros atžvilgiu mums šiandien iškilusi tokia pati užduotis, kurią kadaise sprendė Bažnyčios tėvai pagoniškosios kultūros atžvilgiu, – kultūros evangelizacija. Tačiau kas tai yra? Evangelijai rūpi ne tik individas, bet ir kultūra, ji atvira visakm, kas kultūroje didu ir teisinga, tačiau kritiška tam, kas joje užveria vartus tikėjimui. Pasiremiant Bazilijaus Didžiojo pateiktu įtaigiu Evangelijos susitikimo su kultūra paveikslu, akcentuojama, jog evangelizacija yra ne „prisitaikymas prie kultūros, apsirengimas kultūros elementais paviršutiniškos įkultūrinimo sąvokos prasme“, bet „pjūvis“, kuriuo siekiama apvalyti, išgydyti sergančią kultūrą. Evangelizacija – tai „nuolatinis kantrus Logo ir kultūros susitikimas, kuriam tarpininkauja tikinčiųjų tarnystė“. Evangelizacija niekada nebūna vien intelektinis perteikimas, tai gyvenimo procesas, kuriam reikalinga bendruomenė, kurioje vyksta egzistencijos gijimas bei keitimasis.

Pagrindinėje knygos publikacijoje aptarinėjama Kristaus ir jo Bažnyčios vienatinumo bei visuotinumo tema. Tai savotiški 2000 m. Tikėjimo mokymo kongregacijos paskelbto dokumento Dominus Iesus komentarai. Iš pradžių stengiamasi atsakyti, iš kur randasi religinis reliatyvizmas, kodėl Jėzaus laikymas vienatiniu visų Išgelbėtoju traktuojamas kaip arogancija. Glaustai apžvelgdamas istorinio Jėzaus paveikslus nuo Harnacko iki New Age, autorius pabrėžia, kad jų negalią lemia, be kita ko, Evangelijos tekstų analizė istorinės kritikos metodais, paremtais filosofine prielaida, jog istorijoje pasitaiko tik tai, kas kyla iš mums žinomų gamtos bei žmogaus veikimo priežasčių ir todėl jokie dieviški įsikišimai negali būti istoriški. Autorius neginčija šios prielaidos teisėtumo, tačiau pastebi, jog šis vadinamasis „objektyvumo principas“ tampa „fatališkas ir pavojingas“ tada, kai suabsoliutinamas. Kai manoma, jog Dievo veikimo realiame pasaulyje negali būti, visa, kas susiję su Dievu, perkeliama į subjektyvaus potyrio sritį, „tada Jėzus negali būti Dievas, tada laikoma, kad jis išgyvenęs ypatingą Dievo potyrį“, tada jis pasidaro tik vienas iš asmenybių, turinčių didelių religinių potyrių, o jo laikymas vienatiniu bei visuotiniu išganymo nešėju ima rodytis kaip arogantiškas.

Kaip tad tokiomis sąlygomis keliauti pas tikrąjį Jėzų? Esminė problema, pasak autoriaus, šiandien yra Dievo klausimas: ar yra Dievas ir ar jis toks Dievas, kokį mums pavaizdavo Jėzus, tai yra, gebantis veikti pasaulyje ir bendrauti su mumis? Yra veikiantis Dievas, ar ne, – galiausiai yra apsisprendimo klausimas, lygiai kaip apsisprendimo dalykas yra ir pats objektyvumo principas. Rinktis Dievą reiškia rinktis gyvenimą, protą, gėrio ir tiesos objektyvumą. Apsisprendimas Dievop nėra vien intelektinis, bet apimantis visus egzistencinius klodus: „nuo naujo pažinimo neatsiejamas atnaujintas gyvenimas“. Tam, kuris leidosi Dievop, šalia akistatos su „tiesos mokymu“ būtina ir gyvenimo bendruomenė, įgalinanti „naujus patyrimus bei vidinius atsivėrimus“, bendruomenė, kurioje galima sutikti tikrąjį Jėzų, kuris su ja dalijasi bendru gyvenimu. Taip pažinus tikrąjį Jėzų, pažįstamas ir Tėvas, mat parodyti Dievą gali tik tas, kuris jį visiškai pažįstą ir yra matęs. O Dievą mato ir visiškai pažįsta tik Dievas. Visi kiti jo tiktai ieško iš tolo apgraibomis.

Toliau aptaręs misijos užduotį bei būtinybę, autorius nusako krikščionybės santykį su kitomis pasaulio religijomis. Jis primena, jog Bažnyčios tėvai, ikikrikščioniškajame pasaulyje ieškoję „Žodžių sėklų“, jas atrado ne religijose, bet filosofijoje, kritinio proto procese. Krikščionybė religijų atžvilgiu stoja kritinio proto pusėn, tačiau sykiu į jo istoriją irgi neįskirtina. Garbinimo formomis, liturgijos pavidalu ir gyvensenos formomis ji tęsia religijas, atnaujintas jos atnešto kulto. Krikščionybė perstato proto ir religijos santykį taip, kad pastaroji gyventų ženklinama tiesos reikalavimo. Turint tai galvoje, krikščioniui, pasak autoriaus, nevalia manyti, jog kiekvienas turįs gyventi toje religijoje, kuri jam teko dėl istorinių aplinkybių, nes visos religijos savaip yra išganymo keliai. Tada religija būtų užsklęsta nuo tiesos ir virstų vien įpročiu, bet pirmiausia ji žmones ne jungtų, bet esminiais būties klausimais atskirtų, įkurdindama juos atskirose tradicijose. Tas pat taikytina ir krikščionims: jie irgi turėtų ne tenkintis įpročiu virtusia krikščionybe, grynu apeigiškumu ir paveldėtais įpročiais, bet veržtis iš įpročio, idant susitiktų su tiesa, kūnu tapusia Jėzuje Kristuje.

Rašinyje „Žvelgti į Kristų“, atsiradusiame pasirengimo Didžiajam jubiliejui laikotarpiu, grįžtama prie Jubiliejaus prasmės. Autorius atkreipia dėmesį į būtinybę apvalyti atmintį, artimiau pažinti Kristų, įžiūrint jame nenykstamą bei atraminį mūsų gyvenimo pradą, bei jam atsiverti, primena popiežiaus Jono Pauliaus II raginimą „su nauju susidomėjimu grįžti prie Šventojo Rašto“. Norėdamas parodyti, kaip Šventajame Rašte atrasti Kristų, teisingai jį pamatyti bei įžiūrėti jame teisingo gyvenimo ir apskritai istorijos kryptį, autorius įtaigiai nagrinėja Mato pasakojimą apie Jėzaus gundymą. Publikacija baigiama karštu raginimu rinktis gyvenimą. Rinktis gyvenimą reiškia rinktis Dievą, o rinktis Dievą reiškia jį mylėti, vienytis su juo, kliautis juo ir patikėti jam save, vaikščioti jo keliais. Kaip rinktis Dievą, Kristų ir per tai gyvenimą, moko šventųjų pavyzdžiai.

Nedidelėje meditacijoje Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės proga apmąstoma, ką reiškia ši šventė. Visa ši šventė yra didelė malda: duok mums save, duok mums tikrosios duonos. Autorius žvilgsnis taip pat krypsta ir į tai, ką Viešpaties maldoje reiškia prašymas duoti kasdienės duonos. Jo akimis, tai ir būsimojo pasaulio duonos prašymas, prašymas, kad būsimasis pasaulis jau šiandien prasidėtų tarp mūsų.

Paskutiniai trys knygos rašiniai skirti Kristaus Kūno, Bažnyčios, ir Katalikų Bažnyčios katekizmo aktualumo temoms. Publikacijoje „Eucharistija – communio – solidarumas“ glaustai nuskaidrinamos minimosios sąvokos. Eucharistijos sakramento samprata išryškinama atskleidžiant, kodėl šis sakramentas nevadintinas Vakariene, kaip jis buvo iškeltas iš senųjų sąryšių ir įgijo savitą formą, besiremiančią žydų didžiąja padėkos ir laiminimo malda, kuriai Jėzus savo kančios išvakarėse suteikė naują gelmę. Nusakydamas Bažnyčios kaip communio esmę, autorius gyvai priešpriešina šią sąvoką concilium sąvokai, kuria po Vatikano II Susirinkimo irgi mėginta apibūdinti Bažnyčios prigimtį. Vėliau ji giliai teologiškai išskleidžiama remiantis Pauliaus ir Jono tekstais. Skleidžiant solidarumo sąvoką, atėjusią į Bažnyčią iš išorės, parodomi neigiami šios sąvokos taikymo nesiremiant Dievu padariniai, iškeliamas aikštėn jos krikščioniškasis turinys. Šiame kontekste taip pat pabrėžiama misijos būtinybė, keliais brūkšniais nužymima, kokia turėtų būti globalizacija. Rašinio pabaigoje, grįžus prie Eucharistijos sakramento, pastarasis apibūdinamas kaip perkeitimų grandinė, kurios tikslas – kad visa kūrinija taptų „naujuoju miestu“, gyvo Dievo gyvenamąja vieta.

Publikacijoje apie Bažnyčios visuotinumą bei katalikiškumą, remiantis į šv. Ignotu, iškeliamas aikštėn Kristaus ir katalikiškumo ryšys, katalikiškume įžiūrimas kokybinis ir kiekybinis matmuo. Kokybinis matmuo reiškia, kad Bažnyčioje Kristaus dėka glūdi gyvenimo pilnatvė, visos išganymo dovanos ir vienas bei vientisas atsakymas į visus visų žmonių klausimus ir ieškojimus. Tas vidinis katalikiškumas verčia Bažnyčią siekti išorinio, empirinio, katalikiškumo, būti visų tautų ir kultūrų Bažnyčia. Šio vidinio, kokybinio, katalikiškumo prasme Bažnyčia buvo virtualiai visuotinė jau nuo pat savo pirmosios akimirkos. Šią mintį autorius pagilina analizuodamas pasakojimą apie Sekmines Apaštalų darbuose. Galiausiai šis vidinis, kokybinis, katalikiškumas, visuotinumas priešpriešinamas babeliškajam visuotinumui. Babelio vienybė yra vienodumas, Kūrėjo norėtosios įvairovės slopinimas. Tai technicistinė vienybė, kai kuriama viena kalba, viena kultūra, visi vienodai kalba, rengiasi, elgiasi. Katalikiškasis visuotinumas yra vienybė įvairovėje, įvairovės nenaikinantis, bet abipusiu davimu bei ėmimu visus praturtinantis prisilietimas iš vidaus. Mat katalikiškoje Bažnyčioje viskas priklauso visiems, ir kiekviena Viešpaties turi būti išlaikyta bei išryškinta.

Pagaliau paskutiniame rašinyje apie Katalikų Bažnyčios katekizmo aktualumą, praėjus dešimčiai metų po jo paskelbimo, glaustai nusako Katekizmo atsiradimo aplinkybes, atsakydamas į kritiką nurodo jo paskirtį bei ribas, išsamiau aptaria kai kurias temas, viešuosiuose debatuose susilaukusias didesnio dėmesio, – Šventojo Rašto vartoseną katekizme, katekizmo mokymą apie sakramentus ir dorovę.

Sudėtingi dalykai knygoje pasakomi įtaigia, visiems prieinama kalba. Visur ryškus neprilygstamas autoriaus teologijos išmanymas, jo skvarbus žvilgsnis. Kai kurie apžvalgininkai šią knygą pavadino „tikėjimo pagrindų kursu geriausia žodžio prasme“.

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, [email protected]