Vyskupų sinodo 3-iosios neeilinės generalinės asamblėjos parengiamasis dokumentas „PASTORACINIAI IŠŠŪKIAI ŠEIMAI EVANGELIZACIJOS KONTEKSTE“
 
 

PASTORACINIAI IŠŠŪKIAI ŠEIMAI EVANGELIZACIJOS KONTEKSTE

Vyskupų sinodo 3-iosios neeilinės generalinės asamblėjos parengiamasis dokumentas

Vatikanas, 2013 [11 05]

I. Sinodas: šeima ir evangelizacija

Užduotį skelbti Evangeliją visai kūrinijai Viešpats tiesiogiai patikėjo savo mokiniams, ir Bažnyčia tą užduotį vykdo istorijoje. Mūsų laikais akivaizdi socialinė ir dvasinė krizė yra pastoracinis iššūkis, susijęs su Bažnyčios evangelizacine užduotimi šeimos, gyvybiškai svarbaus visuomenės ir bažnytinės bendruomenės branduolio, atžvilgiu.

Siūlyti Gerąją Naujieną apie šeimą tokiame kontekste kaip niekada neatidėliotina ir būtina. Temos svarbą rodo tai, kad Šventasis Tėvas Vyskupų sinodui nustatė darbo planą, kurį sudaro du etapai: pirmasis etapas – 2014 m. neeilinė generalinė asamblėja, skirta status quaestionis apibrėžti ir vyskupų liudijimams bei pasiūlymams, kaip skelbti šeimoms Evangeliją ir kaip joms ja gyventi, surinkti; antrasis – 2015 m. eilinė generalinė asamblėja, kurioje bus ieškoma pavienių asmenų ir šeimų pastoracijos konkrečių gairių.

Šiandien iškilo prieš keletą metų dar negirdėtų problemų, pradedant paplitusiomis faktinėmis poromis, nesiekiančiomis santuokos ir kartais net apskritai atmetančiomis tokią mintį, ir baigiant tos pačios lyties žmonių, kuriems neretai leidžiama įsivaikinti vaikų, sąjungomis. Iš gausių naujų situacijų, reikalaujančių Bažnyčios dėmesio ir pastoracinių pastangų, pakaks paminėti skirtingoms konfesijoms ar religijoms priklausančių asmenų santuokas, šeimas su vienu iš tėvų, poligamiją, santuokas, susijusias su kraičiu, kartais laikomu nuotakos pirkimo kaina, kastų sistemą, neįsipareigojimo kultūrą ir išankstinį nusistatymą, kad santuokos ryšys gali būti laikinas, Bažnyčiai priešiškas feminizmo atmainas, migracijos reiškinius ir šeimos sąvokos performulavimą, reliatyvistinį pliuralizmą santuokos atžvilgiu, žiniasklaidos įtaką liaudies kultūrai santuokos bei šeimos gyvenimo supratimo matmeniu, įstatymų projektus grindžiančias mąstymo tendencijas, nuvertinančias santuokinio ryšio tvarumą bei ištikimybę, surogatinės motinystės reiškinio plitimą, naujus žmogaus teisių aiškinimus. Bet pirmiausia įvardytina, kad bažnytinėje srityje apsilpo ar pranyko tikėjimas santuokos sakramentiškumu ir gydomąja sakramentinės atgailos galia.

Visa tai rodo, kad pasaulio episkopatas cum et sub Petro neatidėliotinai turi skirti dėmesio šiems iššūkiams. Jau vien pagalvojus, pavyzdžiui, apie tai, kad šiandien daugybė vaikų bei jaunuolių, gimusių netvarkingose santuokose, niekada nemato sakramentus priimančių savo tėvų, pasidaro suprantama, kokius neatidėliotinus iššūkius evangelizacijai kelia dabartinė situacija, regima visose „globalinio kaimo“ dalyse. Šią tikrovę šiandien ypač atitinka didelis imlumas mokymui apie Dievo gailestingumą bei švelnumą sužeistiems žmonėms geografiniuose bei socialiniuose paribiuose: todėl labai laukiama pastoracinių sprendimų šeimos atžvilgiu. Tad Vyskupų sinodo mintys šiomis temomis atrodo ir itin reikalingos bei neatidėliotinos, ir privalomos kaip ganytojų meilės jiems patikėtiesiems bei visai žmonių šeimai išraiška.

II. Bažnyčia ir Geroji Naujiena apie šeimą

Geroji Naujiena apie Dievo meilę skelbtina visiems gyvenantiems šia pamatine žmogiška sutuoktinių poros ir vaikų dovanai atviros bendrystės – šeimos patirtimi. Tikėjimo mokymas apie santuoką, kad pasiektų bei perkeistų širdis pagal Jėzuje Kristuje apreikštą Dievo valią, pateiktinas veiksmingai bei suprantamai.

Čia apsiribojama esminėmis nuorodomis į biblinius tekstus apie santuoką ir šeimą. Tas pat pasakytina apie Magisteriumo dokumentus: prasminga apsiriboti Bažnyčios visuotiniu mokymu, papildomu keliais Popiežiškosios šeimos tarybos dokumentais. Sinode dalyvausiantiems vyskupams paliekama užduotis pacituoti atitinkamų savo vyskupiškųjų institucijų dokumentus.

Niekada įvairiausiose kultūrose netrūko aiškaus ganytojų mokymo ar konkretaus liudijimo tikinčių vyrų ir moterų, labai skirtingomis sąlygomis gyvenusių Gerąja Naujiena apie šeimą kaip neįkainojama dovana jų pačių ir jų vaikų gyvenimui. Įsipareigoti artimiausiam neeiliniam Sinodui įkvepia bei palaiko troškimas kuo veiksmingiausiai visiems skelbti šią žinią viliantis, kad „Bažnyčiai patikėtas apreiškimo lobis vis labiau“ pripildys „žmonių širdis“ (DV 26).

Dievo, Kūrėjo ir Atpirkėjo, planas

Biblinės žinios apie šeimą grožis kyla iš žmogaus sukurtumo pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 24–31; 2, 4b–25). Susaistyti neišardomo sakramentinio ryšio, sutuoktiniai gyvena meilės, tėvystės, motinystės ir savo, kaip Dievo kuriamojo darbo dalyvių, didžiausio kilnumo grožiu.

Su jų susivienijimo vaisiaus dovana jie prisiima atsakomybę už asmenų žmonijos ateičiai auginimą bei auklėjimą. Prokreacija vyras ir moteris, kupini tikėjimo, atsiliepia į pašaukimą būti Dievo bendradarbiais sergint kūriniją ir gausinant žmonių šeimą.

Palaimintasis Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime Familiaris consortio taip pakomentavo šį aspektą: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26 ir t.); pašaukė jį į būtį iš meilės, kartu pašaukdamas meilei. Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8) ir savyje išgyvena asmeninio bendravimo meilės paslaptį. Sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir nepaliaujamai palaikydamas jį būtyje, Dievas suteikia vyrui ir moteriai pašaukimą, taigi gebėjimą mylėti ir jausti atsakomybę už meilę ir šeimą (plg. Gaudium et spes, 12). Todėl meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas“ (FC 11).

Šis Dievo Kūrėjo planas, sujauktas gimtosios nuodėmės (plg. Pr 3, 1–24), istorijos tėkmėje reiškėsi išrinktosios tautos vingiais iki laiko pilnatvės, kai ne tik Dievo Sūnaus įsikūnijimu buvo patvirtinta Dievo išganingoji valia, bet ir atpirkimu dovanota malonė šiai valiai paklusti.

Dievo Sūnus, Žodis, kūnu tapęs (plg. Jn 1, 14) Mergelės Marijos įsčiose, gyveno bei užaugo Nazareto šeimoje ir dalyvavo Kanos vestuvėse, kurių šventimą praturtino pirmuoju iš savo „ženklų“ (plg. Jn 2, 1–11). Džiugiai priėmė šeimišką savo pirmųjų mokinių svetingumą (plg. Mk 1, 29–31; 2, 13–17) ir Betanijoje paguodė sielvartaujančią savo draugų šeimą (plg. Lk 10, 38–42; Jn 11, 1–44).

Jėzus Kristus atkūrė santuokos grožį vėl iškeldamas priešais akis vientisą Dievo planą, dėl žmogaus širdies kietumo atsisakytą net Izraelio tautos tradicijoje (plg. Mt 5, 31–32; 19. 3–12; Mk 10, 1–12; Lk 16, 18). Grįždamas prie ištakų, Jėzus mokė sutuoktinių vienybės bei ištikimybės ir atmetė atstūmimą bei svetimavimą.

Kaip tik nepaprastu žmogaus meilės grožiu – meilės, įkvėptai išaukštintos jau Giesmių giesmėje ir pranašų Ozėjo (plg. 1, 2–3, 3) bei Malachijo (plg. 2, 13–16) reikalautu bei gintu santuokos ryšiu, – Jėzus patvirtino pirmapradį vyro ir moters meilės kilnumą.

Bažnyčios mokymas apie šeimą

Ankstyvųjų krikščionių bendruomenėje šeima irgi rodosi kaip „namų Bažnyčia“ (plg. KBK 1655). Naujojo Testamento apaštališkųjų laiškų „šeimos kodeksuose“ antikinio pasaulio didžioji šeima įvardijama kaip vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, turtingųjų ir vargšų solidarumo vieta (plg. Ef 5, 21–6, 9; Kol 3, 18–4, 1; 1 Tim 2, 8–15; Tit 2, 1–10; 1 Pt 2, 13–3, 7; taip pat plg. Laiškas Filemonui). Pirmiausia Laiške efeziečiams santuokinė vyro ir moters meilės laikoma dideliu slėpiniu, išreiškiančiu Kristaus ir Bažnyčios meilę pasaulyje (plg. Ef 5, 31–32).

Amžių tėkmėje ir pirmiausia Naujausiaisiais laikais iki mūsų dienų Bažnyčia nenuilstamai nuolatos ir vis išsamiau mokė apie šeimą bei ją pagrindžiančią santuoką. Viena iškiliausių ištarų pateikta Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes. Aptariant kai kurias neatidėliotinas problemas, santuokos ir šeimos kilnumui skatinti čia skiriamas ištisas skyrius, kuriame nusakoma jų vertė visuomenės statydinimui: „Šeima, kurioje įvairios kartos susitinka ir padeda viena kitai įgyti gilesnės išminties bei derinti asmens teises su kitais visuomeninio gyvenimo reikalavimais, sudaro visuomenės pamatą“ (GS 52). Ypač primygtinai krikščionybę išpažįstantys sutuoktiniai raginami puoselėti kristocentrinį dvasingumą: „Galiausiai pačius sutuoktinius, sukurtus pagal gyvojo Dievo paveikslą ir tikrąją asmens sąrangą, tesieja vieną su kitu meilės lygybė, dvasios darna ir abipusis šventumas, kad sekdami Kristumi, savo gyvenimo pradmeniu, savo pašaukimo džiaugsmais ir aukomis bei savo ištikima meile liudytų tą meilės slėpinį, kurį Viešpats apreiškė pasauliui savo mirtimi ir prisikėlimu“ (GS 52).

Mokymą apie santuoką ir šeimą Petro įpėdiniai praturtino ir po Vatikano II Susirinkimo, pirmiausia Paulius VI enciklika Humanae vitae, kurioje konkrečiai mokoma principų ir praktikos. Vėliau apaštališkajame paraginime Familiaris consortio popiežius Jonas Paulius II išdėstė dieviškąjį planą, susijusį su pirmaprade santuokinės meilės bei šeimos tiesa: „Vienintelė vieta, kur yra galimas toks visiškas atsidavimas, yra santuoka, kai yra santuokinės meilės sąjunga arba sąmoningas ir laisvas pasirinkimas, kai vyras ir moteris sudaro paties Dievo numatytą vidinę gyvenimo ir meilės bendriją (plg. Gaudium et spes, 48), ir tik šia prasme išryškėja šios bendrijos tikroji esmė. Santuokos institucija nėra nepagrįstas valdžios ar visuomenės kišimasis į svetimus reikalus nei kažkokios išorinės formos primetimas, bet vidinis reikalavimas santuokinės meilės, kuri viešai patvirtinama kaip vienintelė ir išskirtinė, šitaip išsaugant visišką ištikimybę Dievo Kūrėjo planams. Ta ištikimybė, nevaržanti asmens laisvės, apsaugo nuo visokio subjektyvumo ir reliatyvumo ir suteikia galimybę vadovautis Kūrėjo išmintimi“ (FC 11).

Šios pamatinės mintys toliau tęsiamos Katalikų Bažnyčios katekizme: „Santuokinę sąjungą, kuri vyrą ir moterį labai glaudžiai suvienija gyventi ir mylėti, nustatė ir savais įstatymais aprūpino Kūrėjas. Savo prigimtimi ši sąjunga yra skirta sutuoktinių gerovei ir vaikų gimdymui bei auklėjimui; tokiam pakrikštytųjų ryšiui Viešpats Kristus suteikė sakramento kilnumą (plg. Vatikano II Susirinkimas. Gaudium et spes, 48; Kanonų teisės kodeksas, 1055, 1)“ (KBK 1660).

Katekizme išdėstytas mokymas apima ir teologinius principus, ir dorovinį elgesį bei plėtojamas dviejuose skirtinguose skirsniuose: Santuokos sakramentas (1601–1658) ir Šeštas įsakymas (2331–2391). Atidus šių katekizmo vietų skaitymas padeda šiuolaikiškai suvokti tikėjimo mokymą, remiantį Bažnyčios veikimą šiandienių iššūkių akivaizdoje. Bažnyčios pastoracija įkvėpimo semiasi iš santuokos, laikomos Dievo plano dalimi, tiesos: Dievas sukūrė vyrą ir moterį ir, atėjus laiko pilnatvei, Jėzuje apreiškė santuokinės meilės pilnatvę suteikdamas jai sakramento rangą. Sutarimu grįsta krikščioniškoji santuoka yra apdovanota sutuoktiniams tenkančiomis gėrybėmis bei užduotimis, bet sykiu neapsaugota nuo poveikio nuodėmės (plg. Pr 3, 1–24), galinčios padaryti gilių žaizdų bei sumenkinti sakramento kilnumą.

Neseniai paskelbtoje popiežiaus Pranciškaus enciklikoje Lumen fidei apie šeimą kalbama tikėjimo kontekste pažymint, „kokie tvirti saitai gali sieti žmones, kai tarp jų yra Dievas (LF 50). „Pirmutinė aplinka, kurioje tikėjimas apšviečia žmonių miestą, yra šeima. Galvoje pirmiausia turiu tvarų santuokinį vyro ir moters ryšį. Jis gimsta iš jų meilės, kuri yra Dievo meilės ženklas ir artumas, iš pripažinimo bei priėmimo lytinio skirtingumo gėrio, leidžiančio sutuoktiniams susijungti į vieną kūną (plg. Pr 2, 24) ir duoti pradžią naujai gyvybei, kuri yra Kūrėjo gerumo, išminties ir meilės plano apraiška. Remdamiesi šia meile, vyras ir moteris gali pažadėti vienas kitam meilę aktu, aprėpiančiu visą jų gyvenimą ir daugeliu bruožų primenančiu tikėjimą. Pažadėti meilę visam laikui įmanoma tik atradus už kitus didesnį planą, kuris mus remtų ir leistų mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį“ (LF 52). „Tikėjimas nėra nedrąsių žmonių priebėga, priešingai, jis gyvenimą išplečia, įgalina atrasti didį pašaukimą, pašaukimą mylėti, ir laiduoja, kad ta meilė patikima, verta, kad jai save patikėtum, nes jos pagrindas – Dievo ištikimybė, tvirtesnė už visas mūsų silpnybes“ (LF 53).

__________________________________________
© Vertė „Bažnyčios žinios“, 2013 m. Nr. 12
__________________________________________

III. Klausimynas

Čia pateikiami klausimai padės dalinėms Bažnyčioms aktyviai dalyvauti pasiruošiant Ekstraordinariniam Sinodui, kurio tikslas – skelbti Evangeliją apie šeimą šiandienos pastoracinių iššūkių akivaizdoje.

1. Apie Šv. Rašto ir Bažnyčios Mokymo šeimos klausimais skelbimą

a) Kiek iš tiesų pažįstamas Šv. Rašte, pastoracinėje Konstitucijoje Gaudium et spes, apaštalinėje adhortacijoje Familiaris consortio ir kituose posusirinkiminiuose dokumentuose išdėstytas Katalikų Bažnyčios mokymas apie šeimos vertę? Kaip mūsų tikintieji yra ugdomi šeimos gyvenimui pagal Bažnyčios mokymą?

b) Ar visiškai priimamas Bažnyčios mokymas ten, kur jis yra pažįstamas? Ar pasitaiko kliūtys, skelbiant jį praktiškai? Kokios?

c) Kaip Bažnyčios mokymas yra skleidžiamas pastoracinėse programose šalies, vyskupijų ir parapijiniu lygmeniu? Kaip katechezėje atspindima šeimos tematika?

d) Kiek – ir ypač kokiais aspektais – toks mokymas yra iš tiesų pažįstamas, priimamas, atmetamas ir/ar kritikuojamas už Bažnyčios ribų? Kokie kultūriniai faktoriai trukdo pilnam Bažnyčios mokymo apie šeimą priėmimui?

2. Apie santuoką pagal prigimtinį įstatymą

a) Kokią vietą pasaulietinėje kultūroje – tiek instituciniame, švietimo ir akademiniame, tiek ir paprastų žmonių lygmenyje - užima prigimtinio įstatymo samprata? Kokiais antropologiniais įvaizdžiais remiamasi šioje diskusijoje apie prigimtinį šeimos pagrindą?

b) Ar pakrikštytieji, bendrai imant, pripažįsta pačią prigimtinio įstatymo sampratą, nusakančią vyro ir moters sąjungą?

c) Kaip praktiškai ir teoriškai vertinama prigimtiniu įstatymu paremta vyro ir moters sąjunga, kuriant šeimą? Kaip ši tema pristatoma ir gvildenama pasaulietinėse ir bažnytinėse struktūrose?

d) Kaip atsakoma į pastoracinius iššūkius, iškylančius tuomet, kai santuokos sakramento prašo nepraktikuojantys ar save netikinčiais pristatantys pakrikštytieji?

3. Šeimos pastoracija evangelizacijos kontekste

a) Kokia patirtis sukaupta per paskutinius dešimtmečius, ruošiant poras santuokai? Kaip stengtasi skatinti sutuoktinių ir šeimų evangelizaciją? Kaip skatinti šeimų kaip „namų bažnyčios“ savivoką?

b) Ar pasisekė pasiūlyti maldos šeimoje būdų, kurie jai padėtų atremti šiandieninės kultūros ir gyvenimo kompleksiškumo iššūkius?

c) Kaip šiandieninėje krizės tarp kartų situacijoje krikščioniškos šeimos sugebėjo įgyvendinti savo pašaukimą perduoti tikėjimą?

d) Kokiu būdu vietinės Bažnyčios ir šeimos dvasingumo judėjimai sugebėjo sukurti pavyzdinius veikimo ir gyvenimo būdus?

e) Koks yra konkretus ir šiandien įtikinantis porų ir šeimų indėlis, skleidžiant integralų požiūrį į krikščioniškas šeimas ir poras?

f) Kokį pastoracinį dėmesį parodė Bažnyčia, palaikydama besiruošiančias šeimai ar išgyvenančias krizę poras?

4. Apie pastoraciją, kuomet susiduriama su sudėtingomis santuokinėmis situacijomis

a) Ar vietinės Bažnyčios pastoracijoje dažnai susiduriama su gyvenančiais kartu nesusituokus, „pabandymui“ (ad experimentum)? Kiek procentų taip gyvenančių galėtų būti?

b) Ar egzistuoja faktinės partnerystės, nepripažįstamos šeimomis nei bažnytinės, nei civilinės teisės požiūriu? Ar yra patikimų statistinių duomenų apie jas?

c) Ar vietinės Bažnyčios pastoracijoje dažnai susiduriama su išsiskyrusiaisiais bei vėl susituokusiais išsiskyrusiaisiais? Kiek procentualiai tokių asmenų galėtų būti? Kaip - pasitelkiant tam pritaikytas pastoracines programas - sprendžiama ši problema?

d) Kaip visais šiais atvejais pakrikštytieji išgyvena savo neįteisintą būklę? Ar jie ją suvokia? O gal paprasčiausiai yra tam abejingi? Ar jaučiasi atstumti ir skaudžiai išgyvena negalėjimą priimti sakramentus? ]

e) Kokie yra išsiskyrusių ir vėl susituokusių asmenų prašymai dėl Eucharistijos ir Susitaikymo sakramentų? Kiek šiose situacijose esančių asmenų prašo šių sakramentų?

f) Ar kanoninės praktikos, sprendžiant apie santuokinio ryšio pripažinimą negaliojančiu, supaprastinimas galėtų iš tiesų pozityviai prisidėti prie dėl to besikreipiančių asmenų problemų sprendimo? Jei taip, kokiomis formomis?

g) Ar egzistuoja pastoracija, skirta pagelbėti tokiais atvejais? Kaip vykdoma tokia pastoracinė veikla? Ar egzistuoja šios veiklos nacionalinės ir vyskupijų programos? Kaip Dievo gailestingumas skelbiamas išsiskyrusiesiems bei vėl susituokusiems išskyrusiesiems? Kokia Bažnyčios parama teikiama jiems žingsniuojant tikėjimo keliu?

5. Apie tos pačios lyties asmenų sąjungas

a) Ar jūsų šalyje egzistuoja civilinis įstatymas, pripažįstantis tos pačios lyties asmenų sąjungas, prilyginant jas tam tikru būdu santuokai?

b) Kokia yra dalinių ir vietinių Bažnyčių nuostata tiek civilinės valdžios, skatinančios civilines tos pačios lyties asmenų sąjungas, tiek pačių tokiose sąjungose gyvenančių asmenų atžvilgiu?

c) Kokia pastoracinė prieiga įmanoma gyvenimą tokiose sąjungose pasirinkusių asmenų atžvilgiu?

d) Kokia pastoracinė elgsena rekomenduotina tais atvejais, kuomet norima perduoti tikėjimą vaikams, įvaikintiems sąjungoje gyvenančių tos pačios lyties asmenų?

6. Apie vaikų, kurių tėvai gyvena neįteisintose santuokose, švietimą

a) Koks yra tokiose situacijose gyvenančių vaikų ir paauglių proporcinis santykis, lyginant juos su teisėtai sudarytose šeimose gimusiais ir augančiais vaikais?

b) Kokia yra į Bažnyčią besikreipiančių tėvų nuostata? Ko jie prašo? Ar tik sakramentų, ar taip pat ir katekezės bei bendrojo religijos mokymo?

c) Kaip dalinės Bažnyčios atsiliepia į šių vaikų tėvų norą išauklėti savo vaikus krikščioniškai?

d) Kaip šiais atvejais vyksta sakramentinė praktika: paruošimas, sakramento suteikimas ir palydėjimas?

7. Apie sutuoktinių atvirumą gyvybei

a) Kiek krikščionys iš tiesų pažįsta Humanae vitae mokymą apie atsakingą tėvystę? Kaip suvokiamas skirtingų gimimo reguliavimo metodų moralinis vertinimas? Kas siūlytina iš pastoracinio požiūrio taško, kad pagilėtų šis suvokimas ir pažinimas?

b) Ar toks moralinis mokymas priimamas? Kokie problematiškesni šio mokymo aspektai apsunkina jo priėmimą daugumai porų?

c) Kokius natūralius metodus siūlo dalinės Bažnyčios, kad padėtų sutuoktiniams įgyvendinti Humanae vitae mokymą?

d) Turint omenyje šią temą, kokia patirtis susiformavo švenčiant Atgailos ir Eucharistijos sakramentus?

e) Kokie skirtumai šiuo klausimu išryškėja tarp Bažnyčios mokymo ir pasaulietinio auklėjimo?

f) Kaip skatinti kuo atviresnį gimčiai mentalitetą? Kaip skatinti gimimų augimą?

8. Apie ryšį tarp šeimos ir asmens

a) Jėzus Kristus apreiškia žmogaus slėpinį ir pašaukimą: ar šeima - privilegijuota vieta tam įgyvendinti?

b) Kokios kritinės šeimos situacijos šiandieniniame pasaulyje gali tapti kliūtimi asmens susitikimui su Kristumi?

c) Kiek asmenų kartais išgyvenamos tikėjimo krizės atsiliepia šeimos gyvenimui?

9. Kiti iššūkiai ir pasiūlymai

Ar yra kitokių iššūkių ir pasiūlymų, susijusių su šiame klausimyne nagrinėjamomis temomis, kuriuos atsakantieji į šiuos klausimus manytų esant naudingais ar reikalaujančiais neatidėliotino sprendimo?

_________________________________________
© Vertė LVK Sekretoriatas
_________________________________________

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt