Nacionalinių delegatų universitetinei sielovadai susitikimas Bukarešte
 
 

Europos universitetų misija – visapusiškas žmogaus asmens ugdymas (sis)
Nacionalinių delegatų universitetinei sielovadai susitikimas Bukarešte

2008 m.  rugsėjo 26-28 dienomis Rumunijos sostinėje Bukarešte įvyko metinis nacionalinių delegatų universitetinei sielovadai susitikimas. Susitikime dalyvavo delegatai iš visų Europos valstybių. Konferenciją telegrama pasveiko popiežius Benediktas XVI, susitikime dalyvavo Bukarešto arkivyskupas metropolitas J. E. Joan Robu. Pranešimus skaitė CCEE delegatas universitetinei sielovadai vyskupas J. E. Marek Jedraszewski, CCEE antrasis sekretorius kun. dr. Ferenc Janka, Europos universitetinės sielovados komiteto vadovas iš Romos mons. Lorenzo Leuzzi, Saleziečių universiteto Romoje profesorius Enrico dal Covolo. Konferencijoje taip pat buvo pasidalinta įspūdžiais ir ateities perspektyvomis po Sidnėjuje vykusių pasaulio jaunimo dienų bei aktualijomis, švenčiant šiais metais apaštalo Pauliaus metus.
Apibendrinant visų pranešėjų mintis, pasidalytus įspūdžius ir nubrėžtas ateities gaires galima teigti, kad Europos universitetų misija šiandien yra suvokti universitetą kaip integralaus žmogaus ugdymo (si) vietą. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje universitetai labiau buvo suvokiami kaip laisvo mokslinio tyrinėjimo vieta, kaip tik empirinės tiesos ieškojimų vieta. Viena iš pagrindinių šio laikmečio universitetų problemų yra tai, jog vykdant mokymo ir tyrinėjimo misiją nebelieka vietos paties žmogaus ugdymui (si), vidinei asmens brandai. Bažnyčia skatina universitetų bendruomenes praplėsti taip vadinamą „racionalumo idėją“. Tikra yra ne tik tai, ką patiriame penkiais pojūčiais, dar egzistuoja ir taip vadinamasis „šeštasis jausmas“ – intuicija bei širdis. Pastaroji glaudžiai yra susijusi su tikėjimu ir viltimi. Taigi, visavertė tiesa yra ne tik empirinė, bet ir metafizinė. Sukurtasis pasaulis nurodo į antgamtinį dvasinį pasaulį.

Šiandien plečiasi žmogaus įvairių gyvenimo sričių pažinimas. Tobulėja mokslas: gamtos dėsniai vis dažniau traktuojami principu „priežastis – padarinys“. Esant tokiai pasaulėjautai kalbėti apie Dievą būna sudėtinga. Žmogus kišasi į visas gyvenimo sritis, net tas, kurios priklausytų tik Dievui (pvz., klonavimas). Taip technologijų dėka žmogus modeliuoja gyvenimą, ir pasaulis, rodos, vis labiau „pasiduoda“ valdomas ir kontroliuojamas, taigi ir nuspėjamas. Minėtas mokslo vystymasis, nors daugeliu aspektų yra naudingas žmogui, turi ir neigiamą pusę: didėjant mokslo ir technikos pažangai, žmogus pradeda suprasti, kad nėra visagalis, nes yra paslapčių, kurių neįmanoma atkleisti, klausimų, į kuriuos modernusis mokslas negali atsakyti. Ne viską galima įrodyti, apčiuopti, ištirti. Yra tam tikrų ribotumų. Tokį atsargumą lemia šie motyvai: 1) krizės. Nepaisant visų technologinių laimėjimų, pasaulyje vis dar egzistuoja badas, nelaimės, katastrofos, terorizmas, ligos, karai. Taigi ekonominė ir socialinė pažanga, be dvasinio žmogaus vystymosi, problemos neišsprendžia. 2) ateities baimė. Gamtinių išteklių mažėja, išsivysčiusių šalių ekonominė plėtra taip pat turi ribas. Žmogui kyla naujų iššūkių, atsiranda naujų nepagydomų ligų (pvz., AIDS ir kt.). 3) diskusijos dėl pagrindinių vertybių. Ne viskas, kas įmanoma technologiniu požiūriu, yra etiška. Pliuralistinei visuomenei kyla atsakomybės už padarinius klausimas. Bažnyčios pozicija dėl daugelio bendrųjų žmonių vertybių tampa nepakeičiama, dar daugiau – teisingas Dievo suvokimas garantuoja, kad teisingai bus pažintas žmogus ir pasaulis. 4) Dvasinis alkis. Nors pasaulis šiandien labai „technologizuotas“, žmogus tebetrokšta dvasinių dalykų, ieško ramybės, džiaugsmo. Tai rodo populiarėjantys ir gausiai besikuriantys įvairūs dvasiniai judėjimai bei organizacijos (pvz., „New Age“ ir kt.).

Krikščionybė teigia, kad už žmogaus sąmonės ribų yra kita sąmonė – nepalyginamai didesnė, kurią įvardija kaip Dievas. Mąstymas yra natūralus mus supančios realybės pažinimas protu, o tikėjimas – tai pasitikėjimas kitu, Dievu, žinojimas, kad to kito esi mylimas, pripildytas jo malonės/meilės. Ar įmanoma šiandien suderinti protą ir tikėjimą, krikščioniškąją moralę ir masinės kultūros siūlomą/primetamą gyvenimo stilių? Vienas iš daugelio galimų atsakymų būtų toks: reikėtų išmintingai derinti empirinį pažinimą ir dvasinį tobulėjimą, tikėjimą ir protą. Vien empirinis mokslas, tik nustatantis ryšį tarp priežasties ir padarinio, to padaryti negali: pažinimas be išminties nepajėgus atsakyti į klausimą, kur yra riba tarp gėrio ir blogio, tarp gyvenimo ir mirties, tarp pažinto ir dar nepažinto, tarp laikino ir tai, kas amžina.

Susitikimo rengėjai pranešė, kad Europos universitetinės sielovados artimiausiuose planuose yra siekis 2009 metų vasarą surengti Europos studentų susitikimą Romoje. 2010 m. pasibaigia taip vadinamo „Bolonijos proceso“ įgyvendinimo laikas, šia proga taip pat bus organizuojamas Romoje Europos dėstytojų susitikimas.

Sekantis nacionalinių delegatų susitikimas vyks kitų metų rugsėjo mėn. Porto mieste Portugalijoje.

Kun. prof. dr. Arvydas Ramonas
Nacionalinis delegatas universitetinei sielovadai
KU kapelionas

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt