Laisvės premijos laureatės ses. Bernadetos MALIŠKAITĖS SJE kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje (2022-01-13)
 
 


2022 m. Laisvės premijos laureatės S. B. Mališkaitė ir s. Gerarda Šuliauskaitė su „LKB Kronikos“ bendradarbiais kard. S. Tamkevičiumi ir P. Plumpa Sausio 13-ąją. Trečiasis Laisvės premijos laureatas vysk. Jonas Boruta įteikimo renginiuose negalėjo dalyvauti dėl sveikatos būklės. Nuotrauka s. Juditos Stankūnaitės

Būkime ištikimi tiesai ir laisvei

Jūsų Ekscelencija Prezidente, Ekscelencijos užsienio šalių ambasadoriai, vyskupai, gerbiamieji: Seimo pirmininke, Seimo nariai, Vyriausybės vyrai ir moterys, garbūs Sausio 13-osios minėjimo dalyviai!

Kai sužinojau, kad esame nominuoti premijai, prieš akis iškilo Juozo Zikaro Laisvės statula. Ne tiek ji, kiek aukštas jos pjedestalas su jame įamžintomis kovomis, kurios vedė mus į laisvę... Esu dėkinga Lietuvos Respublikos Seimui, kad skirdami Laisvės premiją „Kronikos“ bendradarbiams, siunčiate žmonėms žinią, jog ginti tikėjimo laisvę - reiškia ginti ir pagrindines žmogaus teises bei siekį būti mąstančiu, atsakingu žmogumi. Laisvės statulos papėdėje regiu visus tuos, kurie nepakluso svetimai ideologijai ir prieš kuriuos vykdytus nusikaltimus „Kronika“ viešino.

Stebuklas, kad, žinant KGB sekimo mastą, „Kronika“ ėjo septyniolika metų. Sunaikinti jos nepavyko ne dėl to, kad leidusieji ar bendradarbiavusieji būtų buvę išskirtinai drąsūs, bebaimiai ar turintys ypatingų galių išlikti. Taip nebuvo. Už „Kronikos“ dauginimą ir platinimą buvo nuteista 14 žmonių, kurių kalinimo ir tremties metus sudėjus kartu, už kiekvieną išėjusį „Kronikos“ numerį, o jų – 81, yra sudėta maždaug vienerių metų nelaisvės kalėjime ar tremtyje auka... Pasiaukojimas dėl kilnaus reikalo visada anksčiau ar vėliau yra vaisingas. Bet ar to būtų užtekę? Tikrai ne. Tuos metus jautėme ir juos išgyvenome kaip Dovyduko kovą su Galijotu, ir kiekvienas, prisidėjęs prie „Kronikos“ leidimo, galėtų konkrečiais faktais paliudyti apie pačiais sunkiausiais momentais ypatingai juos globojusią Apvaizdos ranką.

Šiandien visus Lietuvos žmones, ir ypač to laikmečio bendraminčiùs, noriu sveikinti su pergale – ištikimybė Dievui, Tėvynei, žmogui buvo ir lieka prasminga ir palaiminta.

Pamenu, jau ūgtelėjusią tėvai mokė, jei reikėtų rinktis tiesą ar laisvę, rinkis tiesą: „Nepamiršk, kad per visus amžius dėl tiesos, tikėjimo, sąžinės laisvės žmonės sudėjo labai dideles aukas... mūsiškės – tik dar vienas lašas skausmo vandenyne. Prasilenksi su tiesa, pasiklysi,“ – sakydavo mama.

„Kronikos“ stiprybė – faktai. O tiesõs, panašiai kaip šviesõs, po puodu nepavoši. Tiesoje glūdi laisvės galia, na o „melo kojos trumpos ir molinės“. Žinoma, galima žmogų ir tautas pavergti iš išorės – surakinti grandinėmis ar pančiais, bet aukos jauseną, kuri mus daro bejėgiais, prisiimame patys – iš vidaus; jos neįsileisdamas žmogus, „ir gimęs grandinėse“, gali būti laisvas. Mat laisvė ir tiesa – dovana nuo Dievo... Krikščioniui tai – Jėzus Kristus, apie save liudijęs: „Aš esu Tiesa, Kelias ir Gyvenimas. Tiesa padarys jus laisvùs.“

Iš šiandien žinomų pasaulio mąstytojų, kurie nelyginant senieji pranašai, girdėti perspėjantys žodžiai, kad pasaulyje nyksta pati objektyvios tiesos samprata, ir kad žmonės dėl to turėtų išsigąsti ir susimąstyti, nes jai išnykus, dėl praktinių sumetimų melas gali tapti tiesa... Manau, kad sausio 13-oji kiekvienam mums yra geras laikas permąstyti savo santykį su tiesa ir laisve: laisvas nuo ko? ir laisvas kam? Ir kad laisvės be moralės ir atsakomybės nebūna.

Šiais metais Sausio 13-oji yra trisdešimt pirmas kartas, kai stovime čia ir prisimenam... Ir duok Dieve, kad toji atmintis mumyse ir per kartas neišblėstų. Istorija – sausi faktai. Atmindami mes jiems suteikiame prasmę, o patys įgauname tapatybę. Didele dalimi esame tuo, kuo mus padarė praeitis. Žydų kilmės anglų intelektualas filosofas, teologas, rabinas Jonathan‘as Sacks‘as yra sakęs: „tą palikimą renkuosi saugoti kitų kartų labui, nes, priešingu atveju, be tapatybės kas aš – dulkė ant begalybės paviršiaus“.

Sausio 13-osios naktį su jaunimo grupe iš Kybartų buvau prie Seimo rūmų, tikriausiai kaip ir dauguma jūsų. Per naktį išgyventa, išjausta, viltasi ir melstasi tiek ir taip, kad atrodė ne naktis, o šimtmetis... Nepaisydami grėsmingos nežinios, kurią stiprino kaustantis šaltis, nerimo ir baimės agresijos akivaizdoje, dvasios vienybę ir jos jėgą tiesiog apčiuopiamai jautėme: už tiesą ir laisvę buvome pasirengę žūti. Šiandien, kaip ir kasmet, susirenkame ne žūti, o gyventi, kad žuvusiųjų auka įgautų prasmę, kad tik ji, Lietuva, būtų laisva ir teisinga... kad žmogui joje būtų gera gimti ir augti. Užbaigti savo kalbą noriu to paties J. Sacks‘o žodžiais:

„Mylėkime savo artimą. Mylėkime ateivį, išgirskime šauksmą to, kurio kiti negirdi. Išgelbėkime vargstantį iš jo vargų. Rūpinkimės visų orumu. Paskatinkime turintį daugiau, nei jam reikia, dalytis savo palaima su tais, kurie turi mažai. Pamaitinkime alkstantį, priglauskime benamį, pagydykime sergantį kūnu ir dvasia. Kovokime su neteisybe, kad ir kas ją darytų ir kad ir kam ji būtų daroma... Tai moraliniai, ne ekonominiai ar politiniai dalykai. Tačiau be jų laisvė negyvuos. Moralė nėra pasirinkimas. Ji – būtinybė. /.../ ir kartais gelbėdamas kito kūną, išgelbsti savo sielą“.

Taigi, pretenzingai neklauskime, ką man davė gyvenimas laisvėje. Klauskime – ko gyvenimas nori iš manęs ir ką aš jam galiu duoti?

Nuo savęs norėčiau palinkėti, kad taip, kaip tą lemtingąją Sausio 13-osios naktį jautėme vieni kitus, taip ir šiandien jaustume. Kad mūsų rūpestį savimi, labiau ir sparčiau keistų rūpestis mumis, nes be tvaraus mes nebus ir autentiško aš. (plg. J. Sacks „Moralė“)

Su LAISVE!

Bernadeta Mališkaitė

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt