bažnyčios šventieji ir Lietuva
 











 
 

Palaimintasis Jurgis Matulaitis

Vilkaviškio vyskupijos puslapiai apie arkivyskupą Jurgį Matulaitį
Vilkaviškio vyskupijos puslapiai: Marijampolės mažoji bazilika ir pal. J. Matulaičio kapas

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis, MIC (1871-1927, lenkiška vardo forma Jerzy Matulewicz) – pirmasis Naujųjų laikų lietuvių palaimintasis. Jo vienuoliškas bei ganytojinis šventumas skleidėsi tautinės neapykantos ir ankstyvųjų bolševizmo iššūkių įkaitintoje aplinkoje. Gimęs ūkininko šeimoje, dešimties metų likęs našlaitis, Matulaitis giminaičių rūpesčio dėka mokėsi Lenkijoje, Kelcų bei Varšuvos kunigų seminarijose, baigė Sankt-Peterburgo Katalikų dvasinę akademiją. 1898 m. įšventintas kunigu, jis netrukus pagarsėjo kaip vienas gabiausių ir aktyviausių Lietuvos bei Lenkijos dvasininkų. Sekdamas Leono XIII enciklika Rerum novarum, Matulaitis pradėjo šiuose kraš-tuose skleisti Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą. 1905-1909 m. jis įsteigė krikščionių darbininkų są-jungą, įtakojo krikščionių demokratų partijų kūrimąsi, Varšuvoje bei Vilniuje organizavo socialinius kursus dvasininkams ir inteligentams, tapo pirmuoju Dvasinės akademijos sociologijos profesoriumi.

1909 m. Matulaitis pasiryžo atkurti bei reformuoti dėl carinio persekiojimo nunykusią Kunigų Marijonų kongregaciją, 1911-1927 buvo jos generolas. Jis gelbėjo ir moterų vienuolijoms, formavo Naujųjų laikų sąlygas atitinkantį vienuoliško gyvenimo modelį, kurio svarbiausi bruožai – aktyvi dvasinė bei socialinė veikla, lietuvių, lenkų, gudų bendro darbo pavyzdys nacionalizmo supriešintiems katalikams.

1918 m. konsekruotas vyskupu, Matulaitis valdė Vilniaus vyskupiją septynerius metus esant karo padėčiai ir nuolat besikeičiant valdžioms. Konfrontuojančių lietuvių, lenkų, gudų kaltintas lojalumo jų politiniams siekiams stoka, Matulaitis pirmiausia siekė būti ganytojas visų tautų žmonėms. Jis dėjo reikšmingų pastangų įveikti tautinę ir socialinę neapykantą, kunigų politikavimą, įprotį Bažnyčios autoritetu dangstyti grupinius interesus. Dėl stiprėjančio lenkų nacionalistų spaudimo 1925 m. priverstas atsistatydinti iš ordinaro pareigų, paskirtas tituliniu Adulio arkivyskupu – apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai. Apaštalų Sosto ir Lietuvos konkordato bei Lietuvos bažnytinės provincijos projektai buvo parengti ir 1926 m. įteisinti Matulaičio pastangomis.

Po staigios arkivyskupo mirties paskelbti įspūdingi jo dienoraščiai, žinomi „Užrašų“ pavadinimu. Matulaitis beatifikuotas 1987 m., švenčiant Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį. Jo palaikai ilsisi Marijampolės prokatedros koplyčioje. Čia liepos pradžioje rengiamas atlaidų aštuondienis, o visa Bažnyčia palaimintąjį mini liepos 12 d.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio „Užrašai"

Gausiame rašytiniame pal. Jurgio Matulaičio palikime ypatingą vietą užima jo dienoraščiai, plačiau žinomi „Užrašų" pavadinimu. Juos sudaro vadinamasis dvasinis dienoraštis „Reflections, Illuminations, Inspirations and Resolutions", dvi reliacijos apie lankymąsi Romoje ir du pluoštai pastabų apie įvykius bei sprendimus vyskupavimo Vilniuje metu. Tai neįkainojamas dvasingumo, Bažnyčios, politinės ir kultūros istorijos dokumentas, dominantis ne tik Lietuvos, bet taip pat Gudijos bei Lenkijos tyrinėtojus. Jis byloja slaptingas dvasios atsivėrimo Dievui patirtis, autoriaus stebėtiną socialinį bei istorinį įžvalgumą, ypatingą jo atsidavimą Bažnyčiai. Išversti į penkias kalbas, „Užrašai“ jau šešis dešimtmečius yra svarbus dvasinės saviugdos šaltinis Marijonų vienuolijai ir daugeliui pasauliečių katalikų, o dažnas jų posakis tapo chrestomatiniu.

„Jaučiu gerai, kad tik tada žmogus tikrą Dievo sūnų liuosybę įgyji, kada išsinėręs iš savymeilės kailio apsisiauti Kristaus dvasios ir malonės rūbu, kada savęs ir šio pasaulio, ir piktos dvasios tikrai išsižadėjęs, pradedi įeiti, įsigilinti į Viešpatį Dievą, kada savo sugedusį kūną ir šio pasaulio ankštutėlę gūžtelę dvasia apleidęs, apsigyveni Aukščiausiojo būstuose: kaip tada pasidaro protas aiškus, laisva dvasia, širdis plati ir atvira. Tada tik iš tikrųjų pradedi jausti, kad visi žmonės broliai, o žmonija – tai tik viena šeimyna; ir pradedi savo karšta širdimi visus apglobti, visus prie savo širdies imi maloniai glausti. Įmanytum visą kraują po šlakelį atiduoti, – kad tik tuos savo brolius, tą Dievo šeimynėlę prie Dievo atvedus, prie Bažnyčios, kad su Kristumi juos suvienijus. Kada Dievo meilė į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdva pasidaro, kad visi žmonės, be jokių skirtumų ar tai luomų, ar tautos į ją sutelpa.“

Iš dvasinio dienoraščio, 1910 XI 17