2010 04 23
Vilnius, Apaštališkoji nunciatūra

Mieli bičiuliai,
pasiklausius Vilniaus katedros choro, kuris savo nuostabiu giedojimu pradėjo šį mūsų susitikimą Popiežiaus šventės proga, norėčiau, kad ir mano žodžiai būtų kaip giesmė, tik žinau, kad jos skambėjimas bus daug kuklesnis.

Dėkoju jums visiems už dalyvavimą, kuris man yra nepaprastai malonus. Ypatingai dėkoju Lietuvos Valdžios atstovams Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui ir jo žmonai Rasai, savo draugams Ambasadoriams bei jų bendradarbiams, ir žinoma, iš visos širdies broliškai dėkoju Lietuvos vyskupams, ypač Kardinolui Audriui Juozui Bačkiui, Vyskupų Konferencijos pirmininkui Arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, mieliems kunigams, vienuoliams ir vienuolėms, katalikiškų judėjimų, asociacijų ir organizacijų atstovams, kultūros pasaulio bei žiniasklaidos žmonėms ir visiems bičiuliams… Tad kuo nuoširdžiausiai sveikinu visus čia susirinkusius.

Popiežiaus šventė mus suburia aplink mylimą Benedikto XVI asmenį. Visai neseniai, balandžio 16 d., jam sukako 83 metai, o balandžio 19 d. jis šventė penktąsias išrinkimo Popiežiumi metines. Su malonumu prisimenu tą 2005 m. balandžio 19 d. vakarą, kai 18 val. 15 min. centriniame Šv. Petro bazilikos balkone pasirodė šviesus, besišypsantis, atviras ir nuginkluojantis kardinolo Jozefo Ratzinger’io, garbingo kilnios Vokietijos sūnaus, tapusio Benediktu XVI, veidas. Tada jis pasakė: „Brangūs broliai ir seserys, po didžiojo Popiežiaus Jono Pauliaus II – garbingieji Kardinolai išrinko mane – paprastą ir nuolankų Viešpaties vynuogyno darbininką. Mane ramina tai, kad Viešpats moka darbuotis bei veikti ir su netobulais įrankiais, bet visų pirma pasivedu jūsų maldoms“.

Per šiuos penkerius metus Benediktas XVI – nuolankus, bet nepailstantis Viešpaties vynuogyno darbininkas – neabejotinai visiems padarė įspūdį savo nepaprasta kultūra, bet, ko gero, dar labiau savo subtiliu žmogiškumu: jo meilumas ir romumas, jo sugebėjimas „būti viskuo“ sutinkamiems žmonėms, ne tik savo bendradarbiams, bet ir tiems, kuriems skiria vos keletą akimirkų, jo įsiklausymas ir jo kalbėjimas leidžia jausti jį kaip tikrą draugą.

Todėl, nors iš prigimties Benediktui XVI yra svetima siekti pripažinimo, jis yra populiarus ir mylimas Popiežius. Jis pats atskleidė to paslaptį: „paklusnumas tiesai, o ne viešosios nuomonės diktatūrai“. Tiesai, kuri visada yra sujungta su meile, nes vykdyti teisingumą mylint – tai krikščioniškosios egzistencijos pagrindinė taisyklė.

Benediktas XVI rodo ryškų pavyzdį, kaip vykdyti „tiesą meilėje“, vadovaudamas Bažnyčiai, sprendžiančiai skaudžią seksualinio išnaudojimo, kurio kaltininkai yra Bažnyčios vyrai, problemą. Tai parodo nuginkluojantis Laiško Airijos katalikams atvirumas. Taip pat Bažnyčios pastangos išaiškinti šiuos baisius nusikaltimus, pradedant pripažinimu to, kas yra įvykę, susirūpinimu dėl aukų ir jų atžvilgiu atliktų veiksmų pasekmių. Vykstant paradoksaliai subtilios, o kartais ir ne taip subtilios agresijos, kurstomos ne vieno spaudos organo ir viešosios nuomonės kūrėjų, kampanijai prieš šį popiežių, kurio neabejotinas nuopelnas yra skaidrumas įžeidimų akivaizdoje, Benediktas XVI atsiliepė taip: „puolami pasaulio, kuris kalba apie mūsų nuodėmes, matykime, kad atgaila yra malonė ir kad iš tiesų būtina atgailauti, tai yra, pripažinti, kur esame suklydę savo gyvenime“. Net ir neteisingame puolime, nukreiptame prieš Bažnyčią, Benediktas XVI mato kančios, kuri gali vesti į apsivalymą ir atsinaujinimą, malonę.

Manau, kad Benedikto XVI pavyzdys ir stilius gali būti paraginimas mums visiems be išimties. Kai žvelgiame į pasaulį, kuriame gyvename, nelabai turime kuo pasidžiaugti. Pastebime ritimąsi žemyn diena iš dienos tiek viešame, tiek privačiame gyvenime, ir tai jau siekia susirūpinimą keliantį lygį. Bet labiausiai neramina tai, kad individualizmas ir reliatyvizmas, kurį nori prievarta primesti tam tikra kultūra, galiausiai ima griauti mūsų visuomenės, moralinės atsakomybės, bendrų sumanymų pamatus. Neišvengiamai kyla klausimas: ar pajėgsime vėl pakilti? Tikiu, kad visi suvokiame, jog reikia ne paviršutiniškų pertvarkymų, bet dvasinio ir moralinio atsivertimo. Krizė yra gili, dėl to reikalingos ir gilios permainos, pradedant sąžinės atsinaujinimu.

Šiuos savo pamąstymus baigiu, grįždamas prie brangaus Benedikto XVI asmens, kuriam skirta ši šventė. Paskutiniuose savo Enciklikos apie viltį puslapiuose jis rašo: „Gyvenimas atrodo it plaukimas per dažnai tamsią ir audringą istorijos jūrą, beieškant kelią mums rodančių žvaigždžių. Tikrosios mūsų gyvenimo žvaigždės yra teisingai gyventi mokėję žmonės. Jie yra vilties šviesuliai. Žinoma, pati šviesa, saulė, patekėjusi virš visų istorijos tamsybių, yra Jėzus Kristus. Bet kad jį atrastume, mums reikia ir artimų šviesulių – žmonių, dovanojančių šviesą iš šviesos ir taip rodančių kryptį, kuria turėtume plaukti“ (Spe salvi, 49). Norėčiau kiekvienam iš jūsų ir visiems mums palinkėti būti gyvenimo kelionėje “žvaigžde”. Žvaigžde, kuri šviečia ir šildo, kuri nušviečia gyvenimą ir sušildo širdį tų, kuriuos sutinkame ir kurie yra šalia mūsų. Tuomet kelionė per istorijos jūrą visiems taps ramesnė ir džiugesnė. Dėkoju jums. Ir telaimina Dievas mus ir mūsų Lietuvą!

Arkivyskupas Luigi Bonazzi
Apaštališkasis nuncijus