(KAP) Liepos 24 d. Aruno di Cadore popiežius Benediktas XVI susitiko su penkiais šimtais Belluno-Feltre ir Treviso vyskupijų kunigų ir atsakė į įvairius jų klausimus.

Vatikano II Susirinkimas – Bažnyčios Magna charta

Kalbėdamas apie Vatikano II Susirinkimą, Benediktas XVI šį Bažnyčios įvykį pavadino Bažnyčios Magna charta. XIX ir XX a. Bažnyčiai ir pasauliui vienas kito atžvilgiu smarkiai susvetimėjus, šis Susirinkimas atrodęs kaip „naujos Sekminės“, įgalinančios Bažnyčią iš naujo įtikinti žmoniją. „Visi buvome kupini vilties, tačiau tikrovė vėliau iš tikrųjų pasirodė sunkesnė“, – sakė popiežius. Tačiau istorija rodo, kad laikas po Susirinkimų visada buvęs nelengvas. Po didžiojo Nikėjos Susirinkimo, kuriame buvo suformuluotas krikščioniškasis Tikėjimo išpažinimas, įsivyravo ne vienybė ir santarvė, bet chaotiškas „visų kovos prieš visus“ būvis. Turint tai prieš akis, nenuostabu, jog ir po Vatikano II Susirinkimo nebuvo lengva suvirškinti šio Bažnyčios Susirinkimo „didžią žinią“. Augimas, pasak popiežiaus, visada reiškiąs ir kančią.

Laikotarpiu po Susirinkimo, Benedikto XVI žodžiais, būta dviejų „istorinių pervartų“ 1968 ir 1989 metais. 1968 m. buvusi „didžiulė kultūrinė Vakarų krizė“. Tuo metu pasitraukė po Antrojo pasaulinio karo baisybių Europos krikščioniškąsias šaknis iš naujo atradusi ir su didžiu įkvėpimu į atkūrimo darbus kibusi karta. Tuomet aikštėn iškilo ir nesėkmės, atkūrimo spragos, didelis vargas pasaulyje. 1968 m. „kultūrinės revoliucijos“ žinia iš esmės buvusi ši: per 2000 metų krikščionybei nepavyko sukurti geresnio pasaulio, būtina iš naujo pradėti nuo nulio, o mokslinį receptą šiam naujam pasauliui pastatydinti teikiąs marksizmas. Bažnyčioje irgi būta maniusių, jog „kultūrinės revoliucijos“ troškęs ir Susirinkimas, ir marksistinę „kultūrinę revoliuciją“ tapatinusių su Susirinkimo intencija. Kiti laikęsi požiūrio, jog „taip griaunama Bažnyčia“. Tarp šių dviejų kraštutinių požiūrių, pasak popiežiaus, daug kas nuolankiai bei tyliai stengėsi įgyvendinti „tikrąją Susirinkimo dvasią“. Klaidingo progresizmo ir priešiškumo Susirinkimui triukšme, lydima gausybės kančių bei nuostolių, Bažnyčia „labai tyliai“ augo.

Antroji pervarta buvusi 1989 m. žlugus komunistiniam režimui. Atsakas į tai, pasak Benedikto XVI, buvo ne kai kurių tikėtasis „grįžimas prie tikėjimo“, bet visiškas „postmodernusis“ skepticizmas: „Niekas nėra tiesa, kiekvienas pats turi žiūrėti, kaip gyventi“, tiesa esanti nepakanti. Šių dviejų „kultūrinių lūžių“ – 1968 m. „kultūrinės revoliucijos“ ir 1989 m. „nuopuolio į nihilizmą“ – aplinkoje Bažnyčia toliau nuolankiai einanti savo keliu. Benediktas XVI sakė: „Šiame kelyje turime augti kantrybe ir naujaip sužinoti, ką reiškia įveikti triumfalizmą.“ Susirinkimas to troškęs, tačiau Susirinkimo tėvai galvoje turėję praeities triumfalizmus, pavyzdžiui, Baroko epochą. Tačiau kryžius nesuderinamas ir su naujuoju triumfalizmu, manančiu, jog dabar auganti „didžioji ateities Bažnyčia“. Kristaus Bažnyčia visada turi būti nusižeminusi, ir būtent todėl ji yra didi ir kupina džiaugsmo.

Popiežius kalbėjo: „Mano galva, labai svarbu, kad mes šiandien atviromis akimis išvystume po Susirinkimo išaugusius teigiamus dalykus – liturgijos atnaujinimo, pasaulio ir vyskupijų sinodų, parapijos struktūrų, naujos pasauliečių atsakomybės, Bažnyčios katalikiškumo naujo patyrimo matmenimis.“ Būtina vėl atrasti didįjį Susirinkimo paveldą, iš naujo skaitant didžiuosius Susirinkimo tekstus su patirtimi, davusia vaisių tokioje daugybėje sąjūdžių ir naujų religinių bendruomenių. Lydimi „kryžiaus nusižeminimo“ ir „prisikėlusio Kristaus džiaugsmo“ bendrabūvio, jo savo Bažnyčiai Susirinkimu dovanoto kaip didžiojo kelrodžio, krikščionys gali žengti į priekį „džiugiai ir kupini vilties“.

„Kreacionizmas“ ir „evoliucionizmas“

Popiežius Benediktas XVI taip pat aptarė gilesnius jaunuolių nenoro gyventi motyvus. Kai teigiama, kad Dievo nėra ir kad jis nėra gyvybės Kūrėjas, prasmės netenka ir pavienio asmens gyvenimas. Šiame kontekste popiežius tarė žodį apie „kreacionizmo“ ir „evoliucionizmo“ ginčą, kur vienas ir kitas požiūris pateikiami taip, tarsi tikintis į Dievą negalįs pripažinti evoliucijos, o besilaikąs evoliucijos turįs atmesti Dievą. Tokia priešprieša, pasak popiežiaus, yra „absurdas“: evoliucijos naudai kalba daug mokslinių įrodymų, evoliucijos teorija praturtina žinias apie gyvybę ir laikytina tikrove. Tačiau evoliucijos teorija neatsako į visus klausimus, pirmiausia didžiuosius filosofinius: iš kur visa? Kodėl yra kelias, galiausiai atvedantis prie žmogaus?

Popiežiaus teigimu, labai svarbu – ir tai jis pabrėžė savo „Regensburgo paskaitoje“, – kad protas atsivertų. Moksliniai rezultatai – svarbus dalykas, tačiau jų neužtenka visai tikrovei paaiškinti. Svarbu suvokti, kad pirma visa ko yra protas ir kad žmogus irgi yra šio „kūrybiško proto“ atspindys. Žmogus turės suprasti, jog jo būtis protinga, jog jo norėta ir jis turi prasmę, jog didžioji kiekvieno asmens užduotis – šią prasmę atrasti ir įgyvendinti ir per tai „prie Kūrėjo norėtosios didžiosios kosminės darnos pridurti naują elementą“.

Dešimt įsakymų ir dialogas su musulmonais

Pasaulis, kuriame nėra Dievo, visada yra „savivalės ir egoizmo pasaulis“. Pasak Benedikto XVI, tik ten, kur pasirodo Dievas, yra šviesos ir vilties: „Mūsų gyvenimas turi prasmę, kurios negalime pagaminti, bet kuri yra už mus pirmesnė ir mus remia.“ Popiežius pabrėžė esminę Dešimties įsakymų reikšmę ugdant sąžinę. „Kristaus šviesos“ ir Bažnyčios gyvenimo patirties fone vis iš naujo skaitomuose įsakymuose pateiktos „svarbiausios pagrindinės vertybės“.

Dešimt įsakymų popiežius minėjo ir atsakydamas į vieno kunigo klausimą, kaip laikytis imigrantų, išpažįstančių kitokį, pirmiausia islamo, tikėjimą, atžvilgiu. Benedikto XVI žodžiais, Dešimties įsakymų patirtis glūdinti ir islame, ir šį sąlyčio tašką būtina gilinti. „Turime ir galime ieškoti sutarimo dėl pagrindinių vertybių, išreikštų Dešimčia įsakymų ir sutrauktų į dvigubą Dievo ir artimo meilės įsakymą. Bendru keliu keliaujame pas Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, Dievą, kuris galiausiai yra Dievas žmogišku veidu, Dievą, esantį Jėzuje Kristuje“, – sakė popiežius. Kaip pirmaisiais amžiais, taip ir šiandien krikščionys turi būti visada pasirengę kiekvienam atsakyti apie juose glūdinčią viltį. Tas atsakas, pasak popiežiaus, yra „būtina dialogo ir skelbimo sintezė“. Pirmutinis reikalavimas, žinia, yra artimo meilė kitiems. Jei tai pavyksta, lengviau supažindinti ir su tokios laikysenos šaltiniu, krikščioniškuoju tikėjimu.

Puoselėjant dialogą neįmanoma iškart imtis didžiųjų tikėjimo slėpinių, net jei musulmonai kažkiek pažįsta Jėzų, kurio negarbina kaip Dievo, bet kurį pripažįsta esant dideliu pranašu. Musulmonams būdinga ir meilė Marijai. Tad bendrų elementų, galinčių būti dialogo išeities taškais, esama ir tikėjimo srityje. Tačiau pirmutinis būtinas ir įmanomas dalykas yra esminis sutarimas dėl gyvenimo vertybių.

Naują sąjungą sudariusių išsituokusiųjų problema

Popiežius Benediktas XVI taip pat pareiškė savo nuomonę naują santuoką sudariusių išsituokusiųjų klausimu. Benediktas XVI pirmiausia akcentavo „prevenciją“. Šiandien, anot jo, daugelis žmonių praradę jausmą, kad santuoka iš prigimties orientuota į viso gyvenimo trukmę. Tačiau visuomenėje, paženklintoje skyrybų gausa, šiandien vyrauja kitoks modelis. Laikoma „normaliu“ dalyku susituokti, išsituokti ir vėl susituokti. Todėl Bažnyčios ir jos rengimo santuokai kursų užduotis yra padėti jauniems žmonėms iš naujo atrasti visą gyvenimą trunkančios santuokos paveikslą. Popiežiaus nuomone, porų nevalia palikti vienų net ir „didžiausių krizių“ metu. Sutuoktinius pravartu globoti bent per pirmą dešimtį jų bendro gyvenimo metų. Būtinas viena kitai padedančių „šeimų tinklas“.

Vienų nevalia palikti nė naują sąjungą sudariusių išsituokusiųjų. Juos globoti pašaukti kunigai, šeimos, sąjūdžiai. Įvairiopa globa turėtų šiems žmonėms parodyti, kad Bažnyčia juos myli, kad jie, net ir būdami sunkioje situacijoje, yra Bažnyčios nariai.

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt