Ištrauka iš 2006 m. Katalikų interneto tarnybos išleistos knygos 
„JĖZUS. Tikėjimas, faktai“

C. P. THIEDE*

Jėzus ir jo gimimas. Istoriniai šaltiniai ar pamaldžios legendos?

Winstonui Churchilliui priskiriamas gražus pasakymas, jog jis pasitikįs statistika tiek, kiek pats ją suklastojęs. Ar iš tiesų 25 procentai anglikonų parapijų klebonų, kaip neseniai rašyta, netiki gimimo iš mergelės? Į tai galima žvelgti ir kitaip: nepaisydami nepaliaujamos kritiškai nusistačiusių teologų ir žurnalistų propagandos, net 75 procentai vis dar nepasiduoda įkalbinėjimui atsisakyti tikėjus gimimą iš mergelės. Tam tikrai reikia drąsos. Juk viskas atrodo aišku. Viena vertus, gimimas iš mergelės galįs geriausiu atveju egzistuoti tik kaip bet kokio istorinio pagrindo stokojantis dievų mitas. Kita vertus, apie tai pasakojąs tik vienas evangelistas, būtent Matas, dar ir pats suklydęs versdamas. Kas tokių rezultatų akivaizdoje dar drįs laikytis tradicijos, abejoti kritikos prielaidomis? Istorikams tai nekliūva. Jie juk žino, jog neteisingos abi prielaidos: teisingumo kriterijus niekada negalįs būti tai, kad apie tam tikrą įvykį iš kelių pasakotojų praneša tik vienas, ir pranešimo įtikimumo kriterijus negalįs būti tai, jog metraštininkai smulkmenose skirtingai išdėlioja akcentus.

Kiekvienas Naujojo Testamento skaitytojas žino, jog pasakojimų apie gimimą nepateikia du evangelistai – Morkus ir Jonas. Jiems rūpi viešai besirodantis, veikiantis ir skelbiantis, mirsiantis ir prisikelsiantis Jėzus. Šitai suponuoja, jog tas Jėzus prieš tai turėjo gimti. Tad kam gi minėti tai, kas savaime suprantama? Į akis taip pat krinta, kad pasakojimai apie gimimą ir vaikystę anaiptol nepridurti daug vėliau. Seniausioje Morkaus evangelijoje jų nėra. Tačiau jų nėra nė Jono evangelijoje, pasak tradicijos, paskelbtoje vėliausiai, o pasakoja apie tai „tik“ du viduriniai evangelistai. Antikoje tai nieko nestebino. Niekur rankraščiuose nėra nė pėdsako, kad prie Morkaus ir Jono evangelijų norėta ką nors pridurti ar iš Mato ir Luko ką nors išbraukti. O ir kam? Anuomet, kai tekstai šiandien prieinamu pavidalu buvo paskelbti bei perduodami toliau, kai dar žinota, kaip Antikoje rašoma istorija, šie skirtumai, žinoma, nekėlė problemų. Lygiai taip į debatus, kaip šiandien madinga, nebūdavo įtraukiamas Paulius, esą dar nieko nežinojęs apie gimimą iš mergelės. Pauliaus būtų laukę daug darbo, prireikus teisintis dėl visko, ko jis tariamai nežinąs. Mąstymo klaidą, jog jei kas nors ko nors nemini, tai to ir nežino, jau ankstyvaisiais krikščionybės laikais darydavo tik polemistai. Pauliui, žinia, neketinusiam rašyti Jėzaus biografijos, bet kaip prielaidą tarusiam, jog skaitytojai jau seniai informuoti apie pagrindinius jo gyvenimo bruožus, visiškai pakako tarsi prabėgomis pabrėžti, jog Jėzus buvęs ne koks nors Antikos dievų mito dangiškasis reiškinys, bet tikrai ir fiziškai gimęs iš moters (Gal 4, 4). Kiti gimimo aspektai toje vietoje išvis nesvarbūs. Apskritai ankstyviausi krikščionių autoriai, nesigilinę į gimimą, tikrai neužsitraukdavo įtarinėjimų, kad nieko apie tai nenutuokią. Taip pat, pavyzdžiui, ir garsusis imperatorių gyvenimų aprašymų autorius Svetonijus selektyvų pasakojimą apie Julijaus Cezario darbus pradeda nuo jo gyvenimo šešioliktų metų, o apie gimimą nieko neužsimena. Tuo tarpu pasakodamas apie imperatorių Augustą, kuriam valdant gimė Jėzus Kristus, jis nepagaili vietos išsamiam genealoginiam medžiui ir gimimo istorijai.

Ne visada patikimai žinome, kodėl konkrečiu atveju vienąkart nusprendžiama kai ką pranešti, kitąkart – ne. Autorių dėl to nevalia įtarinėti nežinojimu. Matas ir Lukas, kaip ir abu kiti autoriai, prieš akis turėjo gana savitą savo skaitytojų būrį, kaip šiandien pasakytume, adresatų grupę. Daugiausia žydams rašytoje ir žydų tradicijas gerai pažįstantiems skaitytojams skirtoje Mato evangelijoje pabrėžiamos Iz 7, 14, Mch 5, 1 ir Sk 24, 17 pranašystės apie gimimą iš mergelės, apie Betliejų kaip Mesijo gimimo vietą ir apie žvaigždę, patekėsiančią iš Jokūbo. Žydas Lukas, matyt, turintis graikišką ir pagonišką praeitį, akcentus dėlioja kitaip. Tik jis mini Dievo pasiuntinį – angelą Gabrielių, ir šią detalę graikų ir romėnų skaitytojams padėjo gana lengvai suprasti senieji jų pasakojimai apie dievų pasiuntinius; tik jis pačioje pasakojimo apie gimimą pradžioje mini Jėzaus gausimą titulą – Dievo Sūnus (Lk 1, 35), kurį turėjo ir romėnų imperatorius. Taip jis savo pasakojimą įšaknija Romos imperijos tikrovėje, kuriai priklauso ir chronologinės nuorodos bei gyventojų surašymas. Visi šie momentai sukėlė aistringų naujesniosios kritikos prieštarų Jėzaus istorijos įtikimumo atžvilgiu.

Tačiau ką gi iš tiesų matome Mato ir Luko evangelijose? Niekur nesusidaro įspūdis, jog istorijos laisvai pramanytos, iš visų jėgų stengiantis arba parodyti, kad pranašystės išsipildė, arba patenkinti graikų ir romėnų aplinkos lūkesčius. Įdėmus skaitytojas čia gali pasimokyti kai ko, kas naudinga skaitant ir visą Naująjį Testamentą. Tad pažvelkime atidžiau. Jau pradžioje aptinkame, kai kurių akimis, liūdnai pagarsėjusią ištarą iš Iz 7, 14: „Todėl pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis [Dievas su mumis]“. Įprastiniam Mesijo lūkesčių repertuarui ši eilutė nepriklausė. Todėl galima atmesti versiją, jog Matas gimimą iš mergelės pramanęs, norėdamas parodyti išsipildžius tekstą, visų žydų sietą su Mesijo gimimu. Kaip tik to jis ir nedarė. Atmestinas ir taikymasis prie Antikos dievų mitų. Mat priešingai vis dar atkakliai kartojamiems ką kita tvirtinantiems teiginiams, nei visoje ikikrikščioniškojoje literatūroje, nei kokiame Antikos dievų epe neaptiksime nė vienos įtikinamos paralelės su gimimu iš mergelės ir pradėjimu iš Dievo Dvasios. Tad Matas ir Lukas (1, 34–35) tikrai nemėgdžiojo provaizdžių, idant, sekdami kitomis religijomis, galėtų pateikti mitinę istoriją apie Dievo sūnų.

Tačiau gal Matas tiesiog kvailai suklydo, tą Izaijo tekstą susiedamas su mergele? Juk hebrajiškame tekste galiausiai užrašyta ‘alemāh, o tai pirmiausia reiškia „jauna moteris“. Mergelė biologine prasme hebrajiškoje Biblijoje žymima žodžiu betūlāh. Dabar reikėtų pažvelgti į tuos kelis tekstus, kuriuose vartojamas žodis ‘alemāh. Akivaizdu, jog visur čia iš esmės galvoje turimas mergeliškumas. Tuometinėje žydų kultūrinėje aplinkoje jauna netekėjusi moteris tebebūdavo mergelė. Pakitusių Naujųjų laikų gyvenimo papročių neturėtume lengvabūdiškai perkelti kitai epochai. Tačiau tai dar ne viskas, nes betūlāh yra ne kas kita, kaip biologinio būvio nusakymas, galiojantis bet kuriam amžiui. Aštuoniasdešimtmetė „senmergė“ irgi yra betūlāh, bet jau nebe ‘alemāh. Tačiau Izaijas nedviprasmiškai kalba apie jauną, gimdyti galinčią moterį, todėl nebegali rinktis ir turi vartoti hebrajišką žodį ‘alemāh. III–II a. pr. Kr., apie du šimtus metų iki Jėzaus gimimo, žydai žydams versdami hebrajišką Bibliją į graikų kalbą (tai vadinamoji Septuaginta) irgi turėjo apsispręsti, kaip versti šią sąvoką. Jie visiškai teisingai suprato šią vietą pagal kontekstą ir pasirinko žodį parthenos, „mergelė“. Būtent šį graikišką tekstą cituoja savo ruožtu graikiškai rašantis Matas. Tai reiškia, kad jis neklysta, bet remiasi šimtamečiu žydiškuoju Izaijo pranašystės perteikimu. Kitaip tariant, nei Matas, nei Lukas nėra ko nors klaidingai supratę ar ką nors perėmę iš ankstesnių istorijų apie dievus. Kiekvienas savaip dėliodamas akcentus, jie pavaizdavo tai, ką patys buvo išsiaiškinę. Be to, istorikai vis labiau įsitikina, kad ne tik evangelijos senesnės, negu ilgą laiką manyta (šiandien galima teigti, jog visos keturios parašytos iki Jeruzalės sugriovimo 70 m. po Kr.), bet ir jų autoriai turėjo galimybę prieiti prie pačių dalyvių, tiesioginių liudytojų ir tų liudytojų giminaičių ar pažįstamų, o tai dar svarbiau. Jokiu būdu ne klaidinga, bet, priešingai, labai tikėtina, jog būtent Lukas, nedviprasmiškai pabrėžiantis klausinėjęs liudytojų (1, 2–3), pats apklausė dar ir Mariją. Tai, kaip jis ir Matas vaizduoja įvykius, stipriai skiriasi nuo graikų, romėnų, egiptiečių ir persų dievų mitologijos. Jokio perdėto plėtojimo, jokių biologinių svarstymų apie pradėjimo ir gimimo procesą. Slėpinys išlieka ir turi išlikti. Pasakotojus ir pirmuosius skaitytojus domino ne tai, kaip tai įvyko, bet kad tai įvyko. Galime konstatuoti, kad ištaros istorikui neduoda protingo pagrindo abejoti jų teisingumu. Ir kaip tik pats Lukas parodo, jog istorinius šaltinius lydi dar šis tas – tikėjimas į istorijoje veikiantį Dievą. Tai liudija tiek Marijos padėkos malda, žinoma kaip Magnificat (Lk 1, 45–55: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju...“), tiek pažadas Teofiliui evangelijos pradžioje (1, 4). Vėl matyti, jog istoriškumas – ne viskas. Nuo istorijos Jėzaus neatsiejamas tikėjimo Kristus.

Tarp dalykų, kuriuos nebūtinai mini senovės istorikai, yra gimimo data ir vieta. Šiuo atžvilgiu apie Jėzų mes gerai informuoti. Apie Betliejų kaip gimimo vietą praneša išsyk du evangelistai – Matas (2, 1) ir Lukas (2, 4). Vis pasigirstantys įtarinėjimai, jog Betliejus kaip gimimo vieta pramanytas, idant būtų galima teigti išsipildžius Mch 5, 1–3 pranašystę, Jėzui iš tikrųjų pasaulio šviesą išvydus Nazarete, neturi pagrindo. Tiesa, jau Jėzaus amžininkams neabejotinai krito į akis, kad jis buvo galilėjietis iš Nazareto, nes su Betliejumi, išskyrus kelis mėnesius iškart po gimimo, jo niekas nesiejo. Trečiasis evangelistas Jonas net pateikia čia vieną savo ironiškų scenų. Po ypač įspūdingų Jėzaus žodžių kai kurie žydai tvirtina: „Jis Mesijas!“, o kiti prieštarauja, sakydami, jog Mesijas turėtų ateiti ne iš Galilėjos, bet „iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas“ (Jn 7, 41–42). Dar ir dabar galime įsivaizduoti supratingą šypseną, kurią Jonui čia pavykdavo sukelti skaitytojams: jis, kaip ir jie, žinojo, kad Jėzus kilęs iš Betliejaus ir pagal ano meto teisę įtėvio Juozapo dėka perėmęs ir Dovydo genealogiją (nepriklausomai nuo evangelijų, Jėzaus kilmę iš Dovydo taip pat pabrėžia Paulius Rom 1, 3!). Bet iki galutinio Jėzaus kaip Mesijo apreiškimo tai liko niekur garsiai neskelbtina informacija. Pats Jėzus, kaip sutariama visose evangelijose, netroško per anksti tapti viešai garbinamu Mesiju. Per didelė buvo nesusipratimų galimybė ir per dideli pavojai; vėliau tai pamatysime aiškiau. Tas pat pasakytina apie kitą informaciją, sąmoningai irgi niekur neskleistą: Jėzus kilęs ne tik iš Dovydo, bet per savo fizinės motinos Marijos genealogiją ir iš Aarono (Lk 1, 5 ir 1, 36). Daugelis žydų, tarp jų ir esenai, laukė daugiau negu vieno Mesijo. Vienas turėjo būti kilęs iš Dovydo namų, ir į jį žvelgta kaip į karinį nugalėtoją, tiek viduje, tiek išorėje parblokšiantį ir pavergsiantį visus priešininkus bei priešus. Tuo tarpu kitas turėjo kilti iš Aarono namų ir būti kunigiškasis Mesijas. Jėzuje abu lūkesčiai sutapo, tačiau rezultatai buvo visiškai kitokie, negu jo gyvenamuoju laiku laukė diduma žydų, tarp jų ir jo paties mokiniai. Taigi matyti, kokių skirtingų lūkesčių ir aiškinimų būta šioje Erodo epochoje.

Jonas tiksliai pastebi, jog dėl Jėzaus asmens „kilo nesutarimas“ (7, 43). Tas pat pasakytina apie gimimo vietą. Yra tokia pranašo Michėjo ištara: „O iš tavęs, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, man kils tas, kuris valdys Izraelį. Jo kilmė siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus. Todėl jis paliks juos iki laiko, kai laukiančioji kūdikio bus pagimdžiusi; tuomet jo giminių likučiai sugrįš pas Izraelio vaikus. Jis tvirtai laikysis ir ganys savo kaimenę Viešpaties galia, Viešpaties, savo Dievo, galingu vardu“ (5, 1–3). Tačiau šį tekstą ne visi žydai laikė mesijine pranašyste ar skelbė kaip tokią. Trumpas Jono pasakojimas labai aiškiai tai parodo. Juk čia tos pranašystės laikosi vos keli žydai. Kiti nesunkiai gali laikyti Jėzų Mesiju, nė nesusimąstydami apie gimimo vietą. Panašiai liudija ir Matas. Išminčiams iš Rytų atvykus pas Erodą Didįjį ir ėmus klausinėti apie naujo karaliaus gimimo vietą, Erodas visiškai sutrinka. Jis, vienas geriausių tuometinės astronomijos, astrologijos ir mesijinių lūkesčių žinovų, turi pirma pasikviesti Rašto aiškintojus. Tie atsiverčia knygas ir pasiūlo Michėjo pranašystę (Mt 2, 1–5). Atsakymas – Betliejus. Kitaip tariant, čia, kaip ir daug kur kitur evangelijose, viskas kitaip, negu norėtųsi Naujųjų laikų Biblijos kritikai. Senojo Testamento pranašystė tikrai nedavė pagrindo neistoriniam vyksmui pramanyti. Priešingai, iš pradžių – visiškai mįslingas įvykis. Betliejus? Kodėl būtent Betliejus? Ar nebūtų įspūdingiau, pavyzdžiui, Jeruzalė, šventyklos miestas ir taip pat Dovydo miestas? Pirma – įvykis ir tik vėliau – klausimas, kaip jis suprastinas padedant pranašams. Vadinasi, pirma – gimimas Betliejuje ir tik vėliau – Michėjo pranašystės atradimas iš naujo.

Tokie pavyzdžiai rodo, jog evangelijos kaip istoriniai šaltiniai apie Jėzų traktuotinos rimtai. Beveik refleksiškai daroma išlyga, jog tai „tik“ tikėjimo liudijimai, kurių istorinė vertė menka, patikrinimo neišlaiko. Kita vertus, neturėtume daryti klaidos ir vertinti evangelijų pagal šiuolaikinės istoriografijos matą. Kas šiandien rašo įžymaus amžininko biografiją, tas tikrai nėra neutralesnis ar nešališkesnis nei evangelistai. Tačiau vaizdavimo išsamumas bei skaitytojų lūkesčiai, tikintis gyvenimo aprašymo, kiek įmanoma, neturinčio spragų, šiandien kitokie. Vieną didžiųjų XX a. biografijų – Golo Manno Wallenstein – sudaro 1368 puslapiai, įskaitant pastabas ir rodykles. Tam neprilygsta nė visos keturios evangelijos, kartu sudėtos. Anuomet to niekas nelaukdavo. Negana to, daug kas iš to, ko šiandien nebežinome ir dėl nesuskaičiuojamų prarastų Antikos šaltinių nebegalime patenkinamai rekonstruoti, anuometiniam skaitytojui buvo savaime suprantami dalykai. Tokiais atvejais kaltę dėl mūsų pačių žinojimo spragų kvaila versti evangelijų autoriams. Vis dėlto naujų papirusų ar archeologinių radinių dėka nuolat pavyksta gauti patenkinamų žinių. Imkime tris pavyzdžius iš Jėzaus gimimo ir vaikystės istorijos: Kvirino „surašymą“, Betliejaus žvaigždę ir bėgimą į Egiptą.

Esama patikimo atramos taško Jėzaus gimimo metams nustatyti. Jis turėjo būti gimęs dar tebegyvenant Erodui Didžiajam (Mt 2, 1; Lk 1, 5). Erodas mirė 4 m. pr. Kr. Dėl to, kad Jėzus atėjo į pasaulį bent ketvertu metų anksčiau už „Jėzaus gimimą“, Naujasis Testamentas nekaltas. Atsakomybė tenka vienuoliui Dionyzui Mažajam, VI a. pirmoje pusėje knygoje Apie Velykų šventę pateikusiam naują krikščioniškąją chronologiją ir keliose vietose apsiskaičiavusiam. Tačiau iki pat šiandien šalia Luko evangelijos neišniro joks įrodymas, kad imperatorius Augustas Erodo laikais būtų liepęs surašyti visus Romos imperijos gyventojus ir kad Kvirinas tuo laiku būtų buvęs romėnų valdininkas, atsakingas už imperijos dalį, apimančią Galilėją ir Judėją. O juk būtent tokia yra Kalėdų istorijos pradžia: „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmas surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia“ (Lk 2, 1–5).

Daug kas čia tebėra atvira ir tyrinėtojų karštai aptarinėjama. Paliudyta pirmą tokio pobūdžio administracinį aktą buvus ir Kviriną atsakingas pareigas Sirijos provincijoje užėmus tik 6 m. po Kr. Gal Lukas suklydo? Galbūt tada, kai jis rašė, prabėgus 65-eriems metams po Kristaus gimimo, tiksliai nebežinota faktinių datų? Galbūt po tokio ilgo laiko nė Marija, kaip linktume tarti, klausinėjama Luko, savo prisiminimuose jau nebeturėjo taip ryškiai prieš akis faktų sąryšių? Epochoje, kurioje niekas nieko neprotokoluodavo, nepasižymėdavo dienoraščiuose ir nekaupdavo kompiuterinėse duomenų bazėse, tai neturėtų stebinti. O galbūt ilgesnes sekas Lukas tiesiog sutankina laiko atžvilgiu? Gal reguliarius įrašymus į mokesčių sąrašus Augusto nurodymu imperijoje imta koordinuoti tik 6 m. po Kr., Sirijos provinciją valdant Kvirinui, kurio tiesioginiam pavaldumui Judėja ir Samarija atiteko atstatydinus Erodo sūnų Archelają, o iki tol Augusto draugas Erodas atlikdavo ilgesnes regionines mokesčių apskaitas, todėl Lukas administracinės kulminacijos tašką pasitelkia smulkesniam ankstesniam įvykiui aprašyti? Be to, kai kurių tyrinėtojų akimis, graikišką Luko sakinį derėtų versti kitaip: „Šis [mokesčių] surašymas buvo padarytas pirmiau už įvykusį Kvirinui valdant Siriją“. Ar Lukas, rašydamas graikiškai oikumenē, tikrai pažodžiui turėjo galvoje, jog mokesčių apskaita turėjo apimti visus Romos imperijos gyventojus, ar tą žodį pavartojo taip, kaip mes šiandien pasakome: „visas pasaulis“, omenyje turėdami tam tikrą žmonių grupę – Luko atveju tai būtų Erodo valdomos srities žmonės, – o ne visus apgyvento Žemės rutulio žmones? Abejonių nekeliantiems sprendimams informacijos nepakanka. Tačiau neabejotina, kad šio surašymo veikiantieji asmenys egzistavo ir kad šiandien turimos žinios neleidžia Luko pasakojimo atmesti kaip laisvo pramano. Daug svarbiau kas kita: vienas archeologinis radinys patvirtino, jog Lukas tiksliai, iki pat neišvengiamų varginančių kelionių ir kalbinių smulkmenų, pavaizdavo romėnų mokesčių surašymą.

Jau nuo seno žinomi papirusai iš romėnų Egipto, tarp kurių pasitaiko surašymo dokumentų. Taigi jau seniai žinoma, kad dėl įtraukimo į sąrašus anais laikais reikėdavo keliauti iš savo gyvenamosios vietos į kilmės vietą. Atsakant į prieštarą, jog Egiptas buvęs labai toli ir kitaip valdomas, negu Sirijos provincija ir jos sritys Galilėja, Samarija bei Judėja, jau kelerius metus galima nurodyti sensacingą Judėjos rankraščių radinį – visą vienos žydės, vardu Babata, šeimos archyvą, kuriame taip pat yra patvirtintas romėnų mokesčių deklaracijos nuorašas. Archyvas rastas vadinamojoje „laiškų“ oloje Nahal Arugote į šiaurę nuo Masados prie Negyvosios jūros jau 1961 m. ir visas paskelbtas 1989 m. Babata, keliuose tekstuose taip pat vadinama Babta, veikiausiai buvo prisidėjusi prie 132–135 m. po Kr. Simono bar Kochbos maišto. Sukilimo pabaigoje dalis vyrų ir moterų įsitvirtino daugybėje olų išilgai Negyvosios jūros. Babata pasiėmė savo turtą, įskaitant brangius papuošalus. Paskelbus dokumentus, tyrinėtojai kelerius metus sutelktai gilinosi į originalius Simono bar Kochbos laiškus iš šios olos; tik 1995 m. Bonos senųjų kalbų filologas Klausas Rosenas atkreipė dėmesį į iškilią Babatos archyvo reikšmę Naujojo Testamento laikų istorijai. Galvoje turima mokesčių deklaracija, pateikta 127 m., taigi valdant imperatoriui Adrianui. Kaip ir Luko pasakojimas apie Mariją bei Juozapą, ji surašyta graikiškai.

Iš ten sužinome, jog Babata buvo sudariusi antrą santuoką su vyru, vardu Judanas (kituose archyvo dokumentuose jis trumpai vadinamas Judu), ir gyveno su juo Maocos kaime į pietryčius nuo Negyvosios jūros. Maoca priklausė romėnų Arabijos provincijai su sostine Petra. Dokumente pažymima, kad ten ji gyveno nuosavoje žemėje, vadinasi, nebuvo beturtė sutuoktinė. Jos sutuoktinis buvo kilęs iš En Gedžio, esančio Judėjos provincijos Jericho administracinėje apygardoje. Jis irgi turėjo nuosavos žemės Maocoje. Mokesčių deklaracijoje Babata formaliai vadina Judaną ne savo vyru, bet globėju; tuometinė, kaip ir Jėzaus laikų, teisė reikalavo, kad moteris, net turėdama turto, teisiniuose sandoriuose nurodytų tokį globėją. Per 127 m. surašymą Babatai teko keliauti į mokesčių įstaigą Rabate už 40 kilometrų. Nors Judano mokesčių dokumentas neišliko, šia proga jis, matyt, ne tik lydėjo žmoną kaip „globėjas“, bet ir pateikė savo deklaraciją. Babatos dokumente iki smulkmenų išvardijama jos nuosavybė, jos tėvo Simono palikimas, nustatomi mokesčių tarifai ir sklypo ribos. Nurodomi dokumento sudarymo metai, mėnuo, diena, pradedant dvyliktų imperatoriaus Adriano valdymo metų ir baigiant keturių dienų iki gruodžio nonų nuorodomis; pagal šiandienį laiko skaičiavimą tai būtų 127 m. gruodžio 2 d. Nors Babata po kelerių metų prisidės prie Simono bar Kochbos maišto prieš romėnus, savo duomenų teisingumą ji patvirtina, prisiekdama Romos valdovo ir imperatoriaus laimės deive. Jos priesaika, jos pačios ir jos vyro parašai aiškiai aramėjiški, nes patvirtintame dokumento nuoraše nedviprasmiškai pabrėžiama, jog priesaika išversta. Dokumentą pasirašęs Romos valdininkas savo ruožtu rašo imperijos administracine kalba – lotyniškai; panašiai ir Pilotui rūpėjo, kad tarnybinės bausmės lentelės ant Jėzaus kryžiaus įrašas būtų lotyniškas, tarsi užantspauduotas oficialia kalba. Į graikų kalbą, t. y. visų Romos imperijos rytų gyventojų visuotinę kalbą, Babatos dokumente taip pat išverstas gavimą patvirtinantis Rabato valdininko įrašas. Penki liudytojai iš Rabato kitoje dokumento pusėje patvirtina nuorašo teisingumą ir vėlgi savo kalba – nabatėjiškai. Datos prie įvairių parašų rodo, jog visas administracinis aktas užtruko apie keturias dienas. Turint omenyje 40 km atstumą, dar pridėtinos dvi dienos kelio iš Maocos į Rabatą ir dvi atgal. Tad šiems reikalams sutvarkyti Babatai ir Judanui prireikė geros savaitės gruodžio pradžioje. Tai buvo tinkamas metų laikas, nuėmus paskutinį derlių. Jį buvo galima parduoti administracinio centro turguje, o kadangi mokesčių deklaruoti susirinkdavo daug žmonių, atsirasdavo ne tik gerų pardavimo perspektyvų bei galimybių sutvarkyti kitus reikalus, bet ir tokių problemų, kokią mini Lukas: užeigos būdavo pilnos. Apie tai, ar Babata ir Judanas rado „vietos užeigoje“, administraciniame romėnų dokumente, savaime suprantama, nutylima. Tačiau kadangi tuo metu vargiai būdavo galima rezervuoti numerį elektroniniu paštu ar telefonu, mokesčių mokėtojui niekas negarantuodavo patogaus gyvenimo viešbučio kambaryje.

Paralelės su metų laiku, tradiciškai laikomu Jėzaus gimimo metu, su kelias dienas trunkančia kelione ir su visiškai normalia problema – rasti būstą mieste, kuriame vykdavo surašymas, gerokai stebina, juolab atmetus galimybę, kad Lukas šį specifinį dokumentą „nusirašė“ arba, priešingai, Babata savo archyve turėjo suklastotą Luko pasakojimo variantą. Tačiau dar labiau stebina – ne tik tuos, kurie ir be to Lukui priskiria istorinių duomenų tikslumą, – teisinės paralelės iki mažiausių smulkmenų. Iš pradžių nurodomas imperatorius, kurio vardu atliekamas surašymas: Adrianas – Babatos ir Judano, Augustas – Marijos ir Juozapo atveju. Kitas vardas – vietininko bei legato: Titas Aninijus Sekcijus Florentinas dokumente iš „laiškų“ olos ir Publijus Sulpicijus Kvirinas Luko evangelijoje. Toliau nurodomas įsakymo objektas – raginimas pateikti raštišką mokesčių deklaraciją. Luko evangelijoje ir Babatos dokumente vartojamas tas pats graikiškas žodis apographestai. Lukas paaiškina tą pat, kas plaukia ir iš surašymo valdant Adrianui konteksto: „Visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą“ (2, 3). Asmenišką Babatos formulę: „Aš, Babata, raštu deklaruoju, ką turiu kaip nuosavybę“, atitinka Luko kaip istoriko nuoroda: „Jis [Juozapas] turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia“. Abiejuose raštuose formaliai atitinka ir kilmės bei turto duomenys. Babata nurodo savo tėvo, iš kurio paveldėjo turtą, vardą ir priduria, jog visa tai – jos nuosavybė. Lukas sako, kad Juozapas turėjo vykti iš Nazareto į Betliejų, nes buvo kilęs iš Dovydo namų. Vėlgi išnyra tas pats graikiškas žodis oikos („namai“) Luko evangelijoje ir oikousa („gyvenanti“) Babatos dokumente. Net jei evangelistas čia kalba nebe griežtomis teisinėmis formuluotėmis, o biblinės kalbos kategorijomis, kiekvienas Luko skaitytojas suprato, kad Juozapas Betliejuje arba netoli jo turėjo žemės nuosavybės.

Jau dabar akivaizdu, kad Lukas puikiai išmanė romėnų mokesčių deklaravimo procesą ir bendrąsias sąlygas, bet svarbiausias paskutinis momentas: atidiems Luko evangelijos skaitytojams visada krisdavo į akis, kad Juozapas vyko užsirašyti ne vienas, bet „su savo sužadėtine Marija“. Kodėl? Atsakymas plaukia iš paralelės su kita moterimi – Babata. Marija, nors ir nėščia, apskritai turėjo vykti kartu tik dėl to, kad pati Betliejaus apylinkėse turėjo žemės. Lygiai kaip Babata, Marija irgi galėjo turėti nuosavo turto; jei nebūdavo sūnų, tai paveldėdavo dukterys (Sk 27, 8). Juozapui čia tenka toks pat vaidmuo, koks vėliau Judanui, – ne sužadėtinio ir sutuoktinio, kokie juodu, žinoma, irgi buvo, bet teisinio „globėjo“, turėjusio savo parašu patvirtinti žmonos duomenis. Iš to nebūtinai plaukia, kad Marija ir Juozapas kiekvienas turėjo žemės pačiame Betliejuje, kur vyko surašymas. Babatos ir Judano atveju matėme, jog jiems teko keliauti 40 km, nors jų turtas, priešingai negu Marijos ir Juozapo, buvo toje pačioje administracinėje apygardoje, kurioje jie ir gyveno. Daug tikėtiniau, kad kiekvieno jų nuosavybė nuo mokesčių apskaitos vietos buvo tolokai, tam keliui įveikti neužteko vienos dienos, ir veikiau pietuose ar pietryčiuose negu šiaurėje (šiaurėje už 9 km buvo Jeruzalė, vakaruose – En Keremas, pasak tradicijos, Marijos artimos giminaitės Elzbietos tėvų gyvenamoji vieta) ir kad dėl to jie turėjo ieškoti būsto pačiame Betliejuje, užuot nakvoję nuosavoje žemėje. Be to, jei žemės nuosavybę sudarė vien žemės ūkio reikmėms naudojamas plotas, tai galbūt nėščiajai ten nė nebuvo patogių gyvenimo sąlygų. Šiaip ar taip, aišku, kad nė vienas jų Betliejuje neturėjo nuosavo namo.

Aišku dar ir tai, kad Marija ir Juozapas iš Nazareto į Betliejų keliavo ne tik šį vieną kartą. Augusto bičiulio Erodo ir paties Augusto surašymai, atliekami jo vietininkų, būdavo kartojami nereguliariais laikotarpiais. Atsakomybės už žemės nuosavybę Marija ir Juozapas negalėjo išvengti. Šie sąryšiai rodo dar ir tai, kad tas turtas turėjo duoti pajamų. Jei tai būtų buvęs tik menkavertis sklypelis, bent jau Marija, nepaisydama senos paveldėjimo tradicijos, veikiausiai būtų pardavusi nuosavybę giminaičiui, užuot paskutiniais nėštumo mėnesiais nesvetingu žydų žiemos pradžios metu pati leidusis ilgon kelionėn. Statybininkas Juozapas turėjo pajamų iš savo profesinės veiklos, buvo garbingas žydų religinės bendruomenės narys; iš žydų šaltinių žinome, jog būtent tektōnes – taip šios profesijos žmonės, medį ir akmenį apdorojantys statybininkai, vadinami Naujajame Testamente – būdavo gerbiami kaip itin pamaldūs ir išmanantys Bibliją. Šias Juozapo pajamas dar papildydavo įplaukos iš jo ir jo sužadėtinės, o vėliau žmonos, Betliejaus apylinkėse turėtos žemės nuomos.

Galbūt turėtume atsisveikinti su romantišku neturtingos Jėzaus kilmės vaizdiniu. Marija ir Juozapas tikrai nebuvo pasiturintys šiandiene šio žodžio prasme. Tačiau jie neabejotinai nepriklausė nė vargšų beturčių sluoksniui. Tai, kad Jėzus pasaulio šviesą išvydo „tvartelyje“, lėmė pragmatinės priežastys, kurių nepavyko išvengti nė turtingai Babatai ir jos Judanui: Betliejuje nebuvo laisvų vietų dėl į surašymą atvykusių mokesčių mokėtojų gausos. Tai, kad keturiasdešimtą dieną po gimimo, aukodami Jėzų šventykloje, jie paaukojo „porą purplelių ar du balandžiukus“ (Lk 2, 24), remiantis Kun 12, 8, aiškinta kaip aukotojų neturto ženklas, tačiau čia tikrai nueita per toli. Marija ir Juozapas tiesiog laikėsi žydų atnašų aukojimo paprasčiausiu pavidalu tradicijos. Suvokdami vaiko išrinktumą, po kelių minučių patvirtintą Simeono ir pranašės Onos, jie, užuot tenkinęsi kukliu seno priesako išpildymu, per keturiasdešimt dienų būtų įstengę iš giminių tarp Betliejaus ir En Keremo pasiskolinti pakankamai šekelių – jei iš tiesų būtų stigę pinigų, nors tuo sunku patikėti, – kad galėtų paaukoti avį. Tačiau būtent šią akimirką jiems, matyt, labiau rūpėjo simbolinis kuklumas. Be to, suprasti šią simboliką šiandien mums gali padėti balandžio reikšmė išganymo istorijoje; pakanka tik prisiminti Nojaus balandį su alyvos šakele, Šventosios Dvasios balandį ir net tiesiog priežodžiu tapusį taikos balandį. Tačiau nei Marija, nei Lukas to neakcentuoja. Priešingai, Lukas mini balandžiukų auką nei kaip nors paaiškindamas skaitytojams visuomeninę Marijos ir Juozapo padėtį, nei primesdamas balandžiukams kokią simbolinę interpretaciją, o taip, tarsi tai būtų tiesiog savaime suprantama.

Dar kartą grįžkime prie Jėzaus gimimo. Datą galima nustatyti tiksliau, nes iki šiol neatsižvelgėme į dar vieną evangelijų pasakojimų veiksnį – astronomus iš Babilonijos, netrukus po Jėzaus gimimo pasirodančius Jeruzalėje, o vėliau – Betliejuje, ir atkeliaujančius čia paskui žvaigždę (Mt 2, 1–12). Pamaldžiose legendose dar pridurta šio to, ko nėra tekste. Juk nieko nepasakyta nei apie tai, kad vyrai buvo trise, nei apie tai, kad jie buvo karaliai. Iš trijų dovanų daryta išvada, jog būta trijų asmenų, o kadangi dovanos turėjo karališkąją vertę, tie asmenys paversti karaliais. Svarbiau tai, ką apie juos galima sužinoti iš paties teksto. Jie vadinami magoi; tai profesionalūs astronomai, darbavęsi observatorijose, praktikavę žvaigždžių aiškinimą ir galbūt kilę iš kunigų luomo. Tai reiškia, kad pas Jėzų traukė nežydai, pagonys, priklausantys aukščiausiam savo visuomenės išsilavinusiųjų sluoksniui. Tuo metu garsėjo babiloniškoji Siparo observatorija netoli Babilono, „Rytų šalyje“, kaip šių vyrų tėvynę vadina Matas. Ir iš tiesų būtent Sipare prie Eufrato archeologai yra radę 8 m. pr. Kr. dantiraščio lentelę, kurioje iš anksto apskaičiuotas bet koks didesnis ateinančių metų planetų judėjimas. Ne mažiau kaip penkiskart šioje lentelėje minimas pagrindinis įvykis – Jupiterio ir Saturno konjunkcija. Šį įvykį buvo galima iškart paaiškinti: Jupiteris laikytas pasaulio valdovo planeta, o Saturnas – srities, romėnų vadinamos Palestina, planeta. Babiloniečių apskaičiuotoji konjunkcija įvyko Žuvų ženkle, o šis astronomams, kaip aiškinama ir rabinistinėje literatūroje, simbolizavo sritį tarp Vakarų Mesopotamijos ir Nilo šalies rytų – vėliau neabejojamai žydų gyvenamas žemes. Šiuos duomenis patvirtina kiti molinių lentelių radiniai. Vadinamojoje Berlyno planetų lentelėje, sudarytoje jau 17 m. pr. Kr. ir šiandien išlikusioje nuorašo ant egiptiečių papiruso pavidalu, apskaičiuotas visas planetų judėjimas iki pat 10 m. po Kr. Ši lentelė liudija, kad ir tokiuose didžiuosiuose „Vakarų“ miestuose kaip Aleksandrija ir Roma šie reiškiniai buvo žinomi ir siejami su dideliais lūkesčiais. Imperatorius Augustas, kaip ir jo vasalai, aistringai domėjosi tokiais dalykais. Galiausiai reikšminga dar ir tai, kad Augustas pats buvo laikomas Jupiteriu, o Saturnas – aukso amžiaus planeta. Jei lentelėje buvo nurodyta 7 m. pr. Kr. įvyksianti šių planetų konjunkcija, tai Augustas ir jo šalininkai tais metais turėjo laukti svarbaus, visa pranokstančio jo valdymo laikotarpio įvykio, o astronomai iš Rytų numatė pasaulio valdovo gimimą Palestinoje.

Tačiau Augusto gyvenime 7 m. pr. Kr. nieko ypatingo neįvyko, nebent septyniolikta iš dvidešimt vienos imperatoriaus aklamacijos – šiuo laiko momentu jau seniai aiškiai rutina virtęs Augusto paskelbimas imperatoriumi. Tad kas gi įvyko 7 m. pr. Kr., jei tik astronomai nebus apsiskaičiavę? Jau 1606 m. Johannesas Kepleris pirmąkart retrospektyviai apskaičiavo Jupiterio ir Saturno konjunkciją (coniunctio) turėjus įvykti 7 m. pr. Kr. ir įžvelgė joje Betliejaus žvaigždę. Iš naujausių tyrinėtojų begalines abejones dėl Mato pasakojimo ir legendas apie kometą ar savotišką supernovą išsklaidė Naujojo Testamento žinovas Augustas Strobelis ir tokie garsūs astronomai kaip Konradinas Ferrari d’Occhieppo bei Theodoras Schmidt-Kaleris. Tiesą sakant, nebuvo nė tokio planetų susitikimo, kad dvi žvaigždės būtų atrodžiusios kaip viena: žiūrint pirmiausia iš Betliejaus, jos priartėjo viena prie kitos labai arti, tačiau liko atsiskyrusios. Vis dėlto Mato aprašymas, kuriame kalbama apie vieną Betliejaus žvaigždę, visiškai teisingas. Juk savo orbita skriejanti „pirmesnė“, didesnė planeta buvo Jupiteris. Būtent ji, babiloniškuosiuose Rytuose simbolizavusi aukščiausiąją dievybę, ir buvo ta „viena“ žvaigždė, dabar, Žuvų ženkle visiškai priartėdama prie Saturno, įgijusi papildomą ir, galima ramiai sakyti, su išganymo istorija susijusią reikšmę. Juk Saturnas, įvairiopai vadintas bei žymėtas, jau Senojo Testamento laikais aiškintas ir kaip žydų žvaigždė, iš pradžių, tiesa, kaip pagoniška „importinė prekė“, prieš kurią karštai protestavo pranašas Amosas (Am 5, 26; plg. Apd 7, 43). Čia galima įžvelgti tiesiog dieviškąją ironiją: tai, kas iš principo neteisinga, pagoniška ir klaidinga, būtent nežydų tautų tikėjimas žvaigždėmis, pasitelkiama tam, kad pagoniškasis protas pažintų žydų vienatinio Dievo veikimą istorijoje. Iš esmės įvyko štai kas: Rytų (babiloniečių) ir Vakarų (romėnų) aukščiausiosios dievybės Jupiterio planeta, akimirksnį tapusi šviesiausia, atsidūrė šalia Saturno planetos, Rytų astronomų tuometiniu kosmologijos supratimu atstovaujančios žydams. 7 m. pr. Kr. danguje jos buvo matyti kartu judančios planetine orbita ir kartu visiškai arti viena kitos „stovinčios“ Žuvų ženkle. Apskritai nesunku taip pat įsivaizduoti, jog, pavyzdžiui, Siparo observatorijos astronomai gerai išmanė žydų pranašystes ir lūkesčius, nes Pumbeditoje netoli Siparo buvo įsikūręs didžiulis žydų prekybos ir ugdymo centras. Babilonijos ir žydų mokslininkai šioje vietovėje gyvai bendravo.

Negana to, žvaigždžių judėjimą bei keletą tokių „sustojimų“ šiandien įmanoma apskaičiuoti dienos tikslumu. Pirmąkart šviesiai spindintys Jupiteris ir Saturnas kartu vakare patekėjo 7 m. pr. Kr. rugsėjo 15 d. Tai užrašyta jau senose dantiraščio lentelėse. Antras iš anksto apskaičiuotas „sustojimas“ įvyko lapkričio 12–13 d. Žiūrint iš Žemės, jis truko dvi savaites. Vėliausiai tada ir pasireiškė efektas, kurį Matas nusako Betliejaus žvaigždės sąvoka. Paaiškėjus, jog gimimo vieta yra Betliejus, Erodas iš Jeruzalės ten siunčia astronomus. Pasinaudodamas jais kaip šnipais, jis nori išsiaiškinti, kas ten iš tiesų atsitiko. Kaip tik tuo metu pasitaikė Zodiako šviesa astronomų vadinamas reiškinys, kai platus kūgio formos šviesos pluoštas nukrypsta į žemę. Šis Jupiterio sukeliamas dangaus reiškinys, kurį dar ir šiandien kartais galima stebėti, 7 m. pr. Kr. lapkritį atvirame kraštovaizdyje, pasaulyje be ryškiai elektros apšviestų miestų ir kaimų, aiškiai rodė į Betliejų. Savo apskaičiavimais pasitikintiems astronomams reikėjo tik vadovautis šia šviesa. Atėjus į Betliejų ir paklausinėjus apie ne itin seniai gimusį berniuką, jau buvo nesunku rasti reikiamą būstą. Ši Zodiako šviesa tų metų lapkričio 12–23 d. buvo matoma kasdien. Visa tai ne fantazijos, bet tikslūs faktai, kuriuos gali patikrinti kiekvienas matematikas ir astronomas. Iš jų plaukia ne tik tai, kad Betliejaus žvaigždė egzistavo, bet ir astronomų, „išminčių iš Rytų šalies“, atvykimo į Betliejų laikas. Šie faktai rodo, kad Jėzus atėjo į pasaulį iki 7 m. pr. Kr. lapkričio.

Šiandien Kalėdų šventę švenčiame gruodžio 25 d., Vidurio Europoje – dažniausiai jau išvakarėse, tačiau šios datos nerastume evangelijose ar kokiame kitame ankstyvųjų krikščionių rašinyje. Data Vakaruose pasirinkta tik IV a., siekiant, be kita ko, parodyti bažnytinės politikos nusistatymą prieš Mitros kultą, tą dieną šventusį vieną didžiųjų savo švenčių. Tačiau ji stebėtinai arti datos, kurią šiandien, turėdami prieš akis šaltinių stygių, galime laikyti tikėtina; jau Klemensas Aleksandrietis istoriniame teologiniame veikale Kilimai 190 m. po Kr. teigia, jog Jėzus gimęs sausio 6 d. Tačiau jis neatsižvelgė į įvairias ypatybes, būdingas tuometinei egiptiečių kalendoriaus sistemai, nors ir darė prielaidą dėl jos taikymo. Mat jis nedviprasmiškai rėmėsi tradicija, nusidriekiančia iki Marijos, Juozapo ir Jėzaus bėgimo į Egiptą. Jo nustatyta sausio 6-oji, dar ir šiandien, pirmiausia Rytų krikščionių Bažnyčiose, švenčiama kaip Jėzaus gimimo data, buvo pirmosios gimimo metinės. Gimti Jėzus atitinkamai turėjo prieš dvylika sinodinių mėnesių, arba prieš 354 dienas, vadinasi, 7 m. pr. Kr. sausio 17 d.
Tokia data plaukia iš apskaičiavimų su sąlyga, kad ankstyvosios Bažnyčios tradicija patikimai išlaikė bent pamatines datas. Kitaip tariant, įrašų, papirusų ar kitokios informacijos, neabejotinai patvirtinančios šią datą, nėra. Prie spėjamos teisingos laiko atkarpos galima tik priartėti. Tačiau tai neduoda pagrindo abejoti pačiais įvykiais. Kaip jau matėme, senovės istorikai tikrai ne visada pasakodavo apie asmenų gimimą, o tikslios dienos nuoroda būdavo ne taisyklė, bet išimtis. Jei Jėzaus gimimo metus, mėnesį ir dieną evangelistai būtų laikę būtinai pasakytinais dalykais, kažin ar jiems būtų buvę sunku atlikti reikiamus tyrimus. Tad apskritai niekas netrukdo švęsti gruodžio 24–25 d. arba, kaip kitur, sausio 6 d., ir vargu ar būtina kaip trečią šventadienį dar pridurti hipotetiškai nustatytą sausio 17 d. Ir šiuo atveju turėtume vaduotis iš šiuolaikinio įsivaizdavimo, jog geroje biografijoje pateiktina kiekviena chronologinė gyvenimo smulkmena. Anuomet taip niekas nemąstė ir nerašė. Tada rūpėję dalykai istoriškai patikimi: Jėzus gimė Betliejuje, valdant imperatoriui Augustui, gyvam tebesant Erodui, kaip galėtume pridurti, 7 m. pr. Kr. žiemą, kai mokesčių apskaita privertė jo motiną Mariją ir jos sužadėtinį Juozapą iš gyvenamosios vietos Nazarete vykti į Betliejų, kurio apylinkėse jie turėjo paveldėto turto.

Jau kelis kartus minėjome Erodo vardą. Jėzaus gimimo istorijoje tai ne tik pirmutinis orientyras, nustatant vėliausius galimus gimimo metus, ir ne tik žvaigždėmis tikintis valdovas, Babilonijos astronomus siunčiantis šnipinėti į Betliejų; į krikščioniškąją istoriografiją jis įžengė pirmiausia kaip tas, kuris, astronomams pas jį negrįžus, įsakė Betliejuje išžudyti kūdikius. Vargu ar dar reikia pabrėžtinai minėti, kad šias kūdikių žudynes ir „išminčių“ pabėgimą laiku į tėvynę, o vėliau Juozapo ir Marijos bėgimą į Egiptą daugelis šiandienių Biblijos tyrinėtojų irgi ištremia į legendų sritį. Jiems nepatinka perspėjimas, pasak Mato, perduotas vieniems ir kitiems per sapną, tarsi tai būtų neįmanoma. Ne tik istorikai, išmanantys savo šaltinius, bet ir 1 semestro psichologijos studentai žino, jog tai gali būti visiškai realus įvykis. Taip pat užkliūva, jog vaikų žudynės, per kurias, atrodo, iš jaunesnių negu dvejų metų berniukų Betliejuje ir apylinkėse mirties pavyko išvengti vien Jėzui, minimos tik Mato evangelijoje. Lukas, tiesa, dar pasakoja apie Jėzų šventykloje keturiasdešimtą dieną po gimimo ir prieš keletą mėnesių iki magų pasirodymo, tačiau vaikų žudynes bei laiką Egipte praleidžia ir pasakojimą tęsia nuo Nazareto.

Vaikų žudynių nemini nė žydų ir romėnų istorikas Juozapas Flavijus, kuriam šiaip jau vargiai pro akis prasprūsta kokia nors Erodo žiaurybė. Šis Juozapas visiems nenorintiems pasitikėti vien Naujuoju Testamentu yra savotiškas Naujojo Testamento laikų istorijos šventasis globėjas. Ką apie jį žinome? Žvilgsnis į jį padės geriau suprasti ne Naująjį Testamentą, o kitus žydų I a. istorijos šaltinius. Gimęs praslinkus septyneriems metams po Jėzaus mirties, 37 m. po Kr., Juozapas susipažino su trimis didžiaisiais ano meto žydų sąjūdžiais – sadukiejais, fariziejais ir esenais, galiausiai, kaip ir toks Šaūlis/Paulius iki jo, nusprendė tapti fariziejumi ir, prasidėjus sukilimui prieš romėnus (66–73 po Kr.), buvo paskirtas Galilėjos dalinių generolu. Nugalėtas ir paimtas į nelaisvę, romėnų vadui Vespasianui jis išpranašavo imperatorystę. 69 m. po Kr. pranašystei išsipildžius, Juozapas buvo priimtas į imperatoriaus šeimą, gavo giminės vardą Flavius ir darbavosi imperatoriaus dvare, nuolatos stengdamasis romėnams atskleisti taurius žydų tautos istorijos ir dabarties puslapius, o žydams – romėnų didybę.

Tad jis, panašiai kaip ir evangelistai, nebuvo istorikas be jokių užmačių. Jis nenorėjo rašyti istorijos, atsiribodamas nuo vertybių, „neutraliai“, bet turėjo prieš akis tikslą. Kas dėl tokios nuostatos peikia evangelistus, tas, norėdamas likti nuoseklus, bent lygiu mastu turi prikišti ją ir Juozapui, kaip, beje, ir kiekvienam kitam senovės istorijos rašytojui; mat tai, kad istorija buvo arba galėjo būti vaizduojama objektyviai ir nešališkai, yra iliuzija. Turint galvoje dar ir tai, jog būtent Juozapas Flavijus tiek Žydų karo istorijoje (apie 77–78 po Kr.), tiek Žydų senybėse (93–94 po Kr.), kaip įrodyta, rašydamas stengėsi derinti ir iš dalies – klaidingai, jam galioja ta pati taisyklė, kaip ir kitiems: konkretus atvejis nuolatos tikrintinas. Juozapas pateikia tris tekstus, tiesiogiai susijusius su Naujojo Testamento laikotarpiu: esminiais bruožais su evangelijomis sutampantį pasakojimą apie mirties bausmės įvykdymą Jonui Krikštytojui Macheronto tvirtovėje Erodo Antipo įsakymu, vadinamąjį testimonium flavianum apie Jėzų ir pasakojimą apie Jokūbo, nedviprasmiškai pristatomo kaip „Mesiju vadinto“ Jėzaus brolis, nužudymą. Iki pastarojo įvykio 62 m. po Kr. užbaigtuose Luko Apaštalų darbuose neteisėtas Jokūbo užmušimas akmenimis nebeminimas, tad Juozapas čia – vienintelis to meto šaltinis. Iš šių trijų ištarų nesutariama vien dėl ištaros apie Jėzų Senybėse 18, 63–64. Ir nesutariama tik dėl to, kad greta dalykiškos žinios, jog tai buvęs išmintingas mokytojas, stebukladaris, gerbiamas mokytojas, turėjęs daug sekėjų žydų bei pagonių, jog žydų hierarchijos iniciatyva jis buvęs Piloto pasmerktas mirti ant kryžiaus, tačiau „iki šios dienos“ (t. y. iki tada, kai Juozapas rašė Senybes, praslinkus šešiasdešimt trejiems metams nuo nukryžiavimo) tebeturįs didelį būrį sekėjų, pagal jo vardą besivadinančių krikščionimis, randama kukli ištara: „Šis buvo Kristus“. Žydui tai reiškė: „Šis buvo Mesijas“, nes Kristus graikiškai rašančiam Juozapui yra ne kas kita, kaip graikiškas žodis Christos, perteikiantis hebrajišką žodį māšīah (Mesijas).

Šį sakinį vis mėginta atmesti kaip vėlesnį krikščionių intarpą, nes taip esą nebūtų rašęs nė vienas žydas. Nuo visų autentiška laikomos ištaros apie nužudytą jo brolį Jokūbą (Senybės 20, 200) ji skiriasi tik vienu niuansu – vietoj „Šis buvo Mesijas“ pasakojime apie Jokūbą parašyta: „kuris vadinamas Mesiju“. Aišku, kad Juozapas čia pateikia ne savo nuomonę, bet tai, ką tikėjo Jėzaus sekėjai. Lygiai taip be niekur nieko galima suprasti ir testimonium flavianum. Alternatyvus aiškinimas leidžia įžvelgti šiame tekste tam tikrą rezignaciją, nes sakinyje „Šis buvo Mesijas“ akcentuotina praeities forma „buvo“. Jėzus buvo Mesijas, tačiau daugelio žydų, laukusių Mesijo, pergalingu karu išlaisvinsiančio iš romėnų jungo ir visų vidaus priešų, didžiosios viltys neišsipildė. Galbūt tai ir norėjo pasakyti Juozapas: Mesijas atėjo ir išėjo, bet niekas nepasikeitė. Jis nepasiekė pergalės, bet, priešingai, saviškių atiduotas priešams į rankas, triumfuojamai nesigynė. Didžiojo mesijinio laiko viltis pasirodė klaidinga. Taip skaitant tekstą, niekas nerodo, kaip ir kitokio aiškinimo atveju, kad tai vėlyvas krikščionių įterpinys. O šios sukilime prieš romėnus žlugusio žydų generolo ištaros skeptiškosios interpretacijos naudai liudija ir tai, kad jis nemini didžiojo vilties ženklo – Jėzaus prisikėlimo. Kadangi apskritai jo duomenys teisingi, jis neabejojamai turėjo būti apie tai girdėjęs, nes galiausiai dėl šio vis iš naujo liudijamo ir skelbiamo prisikėlimo tebegyvavo „krikščionių tauta“, – taip jis vadina jo sekėjus. Bet Juozapas tai nutyli. Mesijinės jo viltys sudužo, o pats krikščioniu tapti jis nenorėjo.

Šitaip ratas užsidaro. Tiesa, Juozapas Flavijus nemini Betliejaus vaikų žudynių, kaip ir daugelio kitų Erodo žiaurybių. Klaidinga iš to daryti išvadą, kad apie tai jis nieko nežinojęs arba kad viso to nebūta. Erodas Didysis kaip galimus varžovus galėjo nužudyti tris savo sūnus, du iš jų, Aleksandrą ir Aristobulą, – 7 m. pr. Kr., Jėzaus gimimo metais. Negana to, tais pačiais metais jis šaltakraujiškai įsakė mirtimi nubausti daugybę fariziejų, paskelbusių jam nepalankią pranašystę, jog netrukus gimsiąs karalius mesijas, turintis nuversti Erodą nuo sosto ir pradėti mesijinį amžių. Bent taip Juozapas pasakoja Senybių 17 knygoje. Sunku patikėti, jog toks sąžinės graužaties nejaučiantis vyras nebūtų liepęs, juo anksčiau, juo geriau, pašalinti mesijinį varžovą, besikėsinantį į karaliaus valdžią Izraelyje. Nužudytų jaunesnių negu dvejų metų amžiaus vyriškos lyties kūdikių nedideliame Betliejuje tuo metu veikiausiai būta mažiau negu tuzinas. Argi galėjo tai patraukti kieno nors dėmesį daug masiškesnių Erodo žvėriškumų kitose vietose ir kitais laikais akivaizdoje? Tiesą sakant, mums net žinoma paralelė: apie tą patį laiką Aškelono mieste prie Viduržemio jūros į šiaurę nuo Gazos, su kuria Erodas palaikė artimus ryšius, šaltakraujiškai nužudyta apie du šimtus mažų vaikų, iš kurių nė vieno nebuvo vyresnio negu dvejų metų amžiaus, o didžiuma – vos kelių mėnesių. Išskyrus kelias išimtis, visi jie vyriškos lyties. Prieš keletą metų atradę griaučius vieno didelio I a. pr. Kr. namo rūsyje, archeologai iki šiol nesutaria dėl žudynių priežasties. Anot paplitusios versijos, čia buvęs viešnamis, ir vyriškos lyties kūdikiai, pagimdyti jų netroškusių prostitučių, netrukus po gimimo būdavę nužudomi, o mergaitės paliekamos kaip viešnamio rezervas. Šio paaiškinimo naudai liudija tik būtinybė kaip nors kompensuoti trūkstamas žinias. Tačiau svarbiausia, kad šio vyksmo, per kurį žuvo gerokai daugiau kūdikių negu Betliejuje, Juozapas irgi nemini, maža to, priešingai negu Betliejaus atveju, kai galima remtis bent jau Matu, apie tai neužsimenama nė viename istoriniame šaltinyje. Taigi istorikų tyla, kaip rodo Aškelono kaulai, nieko nesako apie įvykio galimybę ar faktiškumą. Sykiu įsisąmonintina, kad senų pasakojimų apie kūdikius, išgyvenusius pasikėsinimus nužudyti, žydų ir egiptiečių tradicijoje galėjo būti ir anksčiau (pvz., Biblijos pasakojimas apie pintinėje paliktą Mozę, tiesa, nėra paralelė, tačiau vaizduoja bandymą nužudyti kūdikį), bet būtų tiesiog avantiūristiška kiekvieną įvykį atmesti kaip neistorinį, jei kas nors labai panašaus jau buvo nutikę anksčiau. Vienu žodžiu, niekas nekliudo pasitikėti Matu. Visi mėginimai demaskuoti jį kaip sakiusį netiesą iki šiol žlugdavo.

Nepagrįstai įtarinėjamam Matui tenka iškęsti dar vieną priekaištą – esą jis pramanęs bėgimą į Egiptą. Žinoma, visą vyksmą jis aiškina teologiškai, supranta kaip išsipildžiusią pranašystę ir Jėzaus sugrįžimą laiko Ozėjo pranašystės 11, 1 patvirtinimu. Tačiau, kaip matėme, būtų itin nemoksliška kiekvieną įvykį, kurį galima suprasti kaip pranašo žodžių išsipildymą, dėl to atmesti kaip neistorinį. Viena vertus, matėme, kad evangelijų pasakojimuose laikomasi kitokios sekos: pirma – įvykis, po to – mėginimas teologiškai ir pranašiškai jį aiškinti. Kita vertus, turėtų būti aišku, kad simbolinis, teologinis vyksmo aiškinimas ir jo istorinis faktiškumas vienas kito nepaneigia. Savaime suprantama, istorinius faktus galima aiškinti ir simboliškai arba laikyti senų pranašysčių išsipildymu. Nesunku įsivaizduoti, kad tokie supratimo būdai krikščionybės istorijoje daugeliui krikščionių buvo svarbesni už įvykių smulkmenas. Tačiau iš to dar nevalia daryti išvados, jog istorinis įtikimumas nuo pat pradžių nebuvęs reikšmingas. Šiaip ar taip, bėgimas į Egiptą nesiremia išankstine teologine duotybe, šūkiu: „Mes – Šventoji Šeima, todėl turime, kaip kadaise Juozapas, traukti į Egiptą, ir tada Jėzus iš ten grįš kaip antrasis Mozė“. Iš būtinybės išgyventi bėgta dar ir šiandien matomu karavanų keliu per Beer Šebą, „Abraomo miestą“, į šalį, kurioje tuo metu gyveno per milijoną žydų. Žinomos tokios vietovės kaip Aleksandrija su didžiausia žydų bendruomene už romėnų Palestinos ribų ir Didžiojo Hermopolio (Hermopolis Magna) miestas, kuriame atrasta vertingų Biblijos rankraščių, įskaitant Naująjį Testamentą, ir kuris vėlesnėje krikščioniškojoje tradicijoje vadinamas Jėzaus prieglobsčio vieta. Jau netoli Betliejaus būta pastogės, kuria nuo Jeremijo laikų naudodavosi keliautojai į Egiptą (Jer 41, 17). Matas, kuriam labai rūpėjo Jėzaus gyvenimo įvykius suvokti kaip žydų seniausių vilčių išsipildymą, bėgimą į Egiptą įtraukia į pasakojimą apie ankstyvuosius Jėzaus metus; tuo tarpu graikų ir romėnų kategorijomis mąstančiam bei savo skaitytojus prieš akis turinčiam Lukui to neprireikia, ir jis pasakojimą tęsia nuo beveik pilnametystės pagal žydų teisę sulaukusio Jėzaus Nazarete. Istorikui sunku suprasti, kodėl tai turėtų būti problema.
Baigdami kartu su Luku grįžkime į šio skyriaus pradžią. Juk dabar galima geriau suprasti tai, kas iš pradžių buvo paliesta tik prabėgomis: ankstyvas akcentavimas, Jėzui dar negimus, jog jis bus vadinamas Dievo Sūnumi, yra viena iškiliausių vietų Luko evangelijoje (1, 35). Skaičiuojant pagal skyrius bei eilutes, du kiti evangelistai Dievo sūnystę pabrėžia dar anksčiau – Jn 1, 34 Jono Krikštytojo liudijimu: „Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“; ir Mk 1, 1 antrašte: „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Evangelijos pradžia“. Tačiau Lukas, rašantis evangeliją aukštam Romos valstybės valdininkui, „prakilniajam“ (gr. kratistos) Teofiliui, pabrėžia, kad šis titulas kyla ne tik iš Krikštytojo liudijimo ar pažinimo, visiems tikintiesiems tapusio prieinamu po pirmųjų Velykų, bet ir iš to, kad dar prieš nėštumą per savo pasiuntinį (gr. angelos – „angelas“) Marijai jį pranešė pats Dievas. Taip Jėzaus gimimas akivaizdžiai įšaknydinamas į epochos politiką. Svarstydami, kokią viltį ir kokį iššūkį Jėzaus gimimas bei jo aplinkybės reiškė to meto žmonėms, iki šiol prieš akis turėjome žydų pranašystes, Erodo būgštavimus, babiloniečių ir rytiečių skaičiavimus, graikų ir romėnų mitus ir panašius reiškinius, o dabar atsiranda ir šis tas nauja: dar iki Marijos sūnaus gimimo angelo skelbimu Romos imperatoriui Augustui priešpriešinamas varžovas. Augustas buvo leidęs senatui sudievinti savo įtėvį Julijų Cezarį. Kaip divus Iulius sūnus, jis dabar buvo filius divi – „dieviškojo sūnus“. Graikiškai kalbančiuose Rytuose iš to radosi „dievo sūnus“ – huios theou, – ir tie patys graikiški žodžiai evangelijose taikomi Jėzui. Dar imperatoriui Augustui gyvam tebesant, jam pastatydintos trisdešimt septynios šventyklos, o po jo mirties jų padaugėjo dar dviem dešimtimis. Kelios tokios šventyklos stovėjo Erodo valdomoje teritorijoje, be kita ko, Pajūrio Cezarėjoje, Pilypo Cezarėjoje, kurioje vėliau Petras išpažins, kad Jėzus yra Mesijas, ir Samarijoje. Vienas nesuskaičiuojamų Jėzaus istorijos ryšių su romėnų pasauliu buvo tai, kad Juozapas su nėščia Marija iš Nazareto į Betliejų turėjo keliauti per Samariją, tą miestą, kurį Erodas buvo pervadinęs Sebasta – „Iškiliąja“ (lot. Augusta) ir kuriame tada stovėjo to paties Erodo pastatydinta ištaiginga šventykla, o imperatorius joje garbintas kaip dievo sūnus.

Ilgą laiką manyta, jog kreipinys „dievo sūnus“ ir tokios šventyklos buvusios ne daugiau kaip grynai išoriškas, gilesnės reikšmės neturėjęs ir iš tikrųjų niekieno rimtai netraktuotas nusilenkimo imperatoriui gestas. Tačiau dabar žinoma, jog romėnai tikėjosi, kad imperatorius bent imperijos Rytuose bus tikrai garbinamas. Tas pat tęsėsi ir po Augusto laikotarpio. Imperatorius Tiberijus, kuriam valdant nukryžiuotas Jėzus, irgi buvo „dievo sūnus“, o iki Romos imperijos pabaigos tokių imperatorių – dievų būta 182. Imperatoriaus kultas labiau už visa kita vienijo visas tautas, gentis ir sluoksnius, išskyrus vieną išimtį: religiniam imperatoriaus garbinimui priešinosi tik žydai ir dar iš judaizmo kilę krikščionys. Tuo tarpu visi kiti imperatorių – dievą laikė pasauliniu ir vienijančiu įvairių senų tėviškųjų dievybių, kurių Antikoje būta tūkstančiai, įsikūnijimu. Kitaip tariant, imperatoriaus kultas jokiu būdu nebuvo tik viena iš daugelio lojalumo Romos valdovui raiškos formų. Tai buvo religija. Kaip tokia ji ir funkcionavo. Egzistavo taisyklės, ir būdavo privalu griežtai jų laikytis norint laiduoti dievo geranoriškumą, o tikrasis tikėjimas reiškėsi ne asmeniniu, individualiu tikėjimu dogmų erdvėje, bet skrupulingai tiksliu kulto taisyklių laikymusi. Pavieniais atvejais šios sistemos dalis visiškai galėjo būti ir pamaldumas. Pavyzdžiui, prekybininkas, už savo sėkmę turėjęs būti dėkingas socialinei ir politinei Augusto taikai, matyt, jautė imperatoriui tai, ką mes vadiname pamaldumu. Olimpijoje rastame graikiškame įraše skelbiama: „Dieviškasis Augustas savo gerais darbais pranoko net Olimpo dievus“. Kad Augusto kaip dievo garbinimas prasidėjo anksti, liudija vienas papirusas iš Oksirincho. Jau 30 m. pr. Kr. du piliečiai ten pareiškia: „Prisiekiame Cezariu (Augustu), dievu iš dievo“. Kiti įrašai liudija, jog žmonės kartais kreipdavosi į Augustą malda, prašydami pagalbos bėdoje ir ligoje.

Istoriko akimis, visa tai labai tikėtina, nes Azijos provincijoje, gerai pažįstamoje Naujojo Testamento skaitytojams, Augusto taika truko apie tris šimtus metų, iki III a. vidurio. Tokios trukmės taikos laikotarpis žmonijos istorijoje buvo ir tebėra nepralenktas. Tačiau net šiomis sąlygomis galima įžvelgti ankstyvą konkurenciją: imperatorius ir jo įpėdiniai laikyti dievais, atnešusiais bei laidavusiais amžinąją taiką, tačiau lygia greta laukta Mesijo kaip taikos kunigaikščio po pergalingų karinių veiksmų. Mesijinės taikos sąvoka judaizme gyva iki šiandien. Imperatorius žydams buvo ne mesijinis taikos kunigaikštis, bet engėjas, šventvagiškai pasisavinęs savo statusą; Kumrano esenai viename rašto ritinio fragmente, vadinamame 4Q246, irgi rėmėsi Ps 82, 6–7, taigi Dievo seniai paskelbtu nuosprendžiu romėnams. Kita vertus, didžiumai žydų iki šiandien sunku laikyti Mesiju žydą Jėzų iš Nazareto, nes Jėzus neatitiko žemiškosios taikos, kokios žydų ortodoksai iki šiandien laukia kartu su pergalingu Mesijo atėjimu, apibrėžimo, nes taika žemėje pagal realiosios politikos, žemiškosios visuomenės matmenį iki šiol nėra tapusi tikrove. Jėzaus skelbtoji ir įkūnytoji Dievo taika buvo ir yra kitokia. Net tie žydai, kurie buvo jo mokiniai ir pirmieji sekėjai, įstengė tai suvokti tik po Velykų.

Kadangi imperatoriaus kulto nereguliavo viršesnis valdžios organas Romoje, o įvairios provincijos naudojosi skirtingomis autonomijos formomis (Vakaruose šis kultas vaidino daug mažesnį vaidmenį negu Rytuose), religinė praktika gerokai įvairavo. Graikiškai kalbančiuose Rytuose imperatorius, kaip kartais ir kiti aukšto rango geradariai, papildomai būdavo vadinamas sōtēr. Šis žodis krikščionių tikėjimo kalboje perteikiamas žodžiu „išganytojas“. Atsiliepdama į angelo žinią, Marija vadina Dievą savo Sōtēr (Lk 1, 47), o pasakojime apie gimimą Sōtēr (Išganytoju) vadinamas pats Jėzus (Lk 2, 11). Kitaip tariant, vadinant Jėzų ne tik Dievo Sūnumi, bet ir Išganytoju, metamas iššūkis visą imperiją vienijusiam kultui. Tiesiog programiškai galėtume formuluoti, kad iki savo gimimo ir per savo gimimą Jėzus yra naujasis pasaulio valdovas ir pasaulio išganytojas, ir anuomet tai neabejotinai žinojo bent jo motina. Žinia apie Erodo planuojamą žmogžudystę sulaikė ją nuo kokio nors ypatingo savo sūnaus traktavimo pirma laiko. Savo kaip Mesijo pasirodymo metą vėliau jis turėjo pasirinkti pats.

Ką iš principo turėtume manyti apie šią pirmų Jėzaus gyvenimo metų apžvalgą? Su keliais vertinimo kriterijais jau susidūrėme. Svarbiausiąjį galbūt pravartu dar kartą pakartoti kitais žodžiais: įrodymo nebuvimo nevalia painioti su nebuvimo įrodymu. Kitaip tariant, iš to, kad „tik“ Matas praneša apie Erodo planus ir darbus Betliejuje, dar neplaukia, kad šio įvykio nebuvo. Mažai ką bendra su mokslu turi daugeliui Naujojo Testamento tyrinėtojų būdingas tiesiog tarsi refleksas kylantis nusiteikimas manyti, jog abejotinais atvejais evangelistų atžvilgiu visada teisus Juozapas, ypač jei ano meto istorijos įvykio jis nemini ar pateikia kitaip. Istorikas gali daryti tik viena – tikrinti, ar turimas šaltinis, kaip toks, tikėtinas, ar ne. Jei esama jam priešingų šaltinių, tai jie, žinoma, traktuotini rimtai ir tirtini. Tačiau jei šalia to vieno liudijimo kitų ištarų nėra, tai iš jų nebuvimo nevalia daryti jokios išvados apie turimo šaltinio patikimumą. Šios elementarios pamatinės taisyklės žinomos kiekvienam istorikui. Tikra mįslė, kodėl jos taip retai taikomos Naujojo Testamento raštams.

Mūsų konkrečiu atveju tai reiškia, kad turime pranešimą apie gimimą iš mergelės, Betliejaus žvaigždę, Erodo įsakytas vaikų žudynes ir bėgimą į Egiptą; šių įvykių nevalia atmesti kaip neistorinių vien dėl to, kad autorius vadinamas Matu, o jo kūrinys priskiriamas literatūriniam evangelijų žanrui. Turime pranešimą apie Dievo žinią Marijai, jog jos sūnus bus vadinamas Dievo Sūnumi, taip pat sužinome apie mokesčių apskaitą, privertusią Mariją vykti į Betliejų. Nevalia abejoti tuo vien dėl to, kad pasakotojas yra vyras, vardu Lukas, tikėjęs tuo, ką rašė. Pirmiausia ir iš principo galioja taisyklė, jog tokiam pranešimui tol būdinga tokia istorinė vertė, kokią jam aiškiai ir sąmoningai priskiria autorius – juk jis neketina pateikti legendos, mitologinio pasakojimo, bet neabejotinai nori rašyti apie faktinius įvykius, – kol įtikimai negalima įrodyti priešingai. Kitaip tariant, kalbėta ir kalbama apie Mato, Luko ir jų tekstų nenaudai pateikiamų argumentų kokybę. Prisiminkime čia klasikinį, nuostabiai ironišką amerikiečių istoriko George’o Kennedy pasakymą: „Senovės autoriai kai kada turėdavo galvoje tai, ką sakydavo, o kartais net žinodavo, apie ką kalba“.

Tad kontūrai nubrėžti. Šioje knygoje neketinama visapusiškai, be spragų rekonstruoti informacijos apie istorijos Jėzų ir tikėjimo Kristų, bet norima tik mesti žvilgsnį į esminius momentus. Daug kas, kas užrašyta evangelijose, savaime tampa įtikima suvokus, kad tekstais galima pasitikėti ir kad esama būdų tariamoms ar tikroms problemoms įveikti. Būtent gimimo istorija, kuria taip mėgsta abejoti daug tariamai apsišvietusių žmonių, parodė mums, jog stovime ant patikimo pagrindo.

_____________________________________

Carsten Peter Thiede, garsus Naujojo Testamento laikotarpio bei aplinkos žinovas, archeologas, senovės rankraščių specialistas, gimė 1952 m. Berlyne, studijavo Berlyne, Ženevoje, Oksforde ir Kembridže, anksti susidomėjo Naujojo Testamento ištakomis. Izraelyje koordinavo šios šalies Antikos tyrimų įstaigos vykdomus žalos Negyvosios jūros srityje rastiems ritiniams nustatymo darbus, vadovavo Mocos-Emauso netoli Jeruzalės kasinėjimams, Beer Šeboje, Negevo Ben Guriono universitete, dėstė archeologijos bei Kumrano tekstų kursus. 1993–1998 m. vadovavo Paderborno (Vokietija) Mokslo teorijos pagrindų tyrimų institutui, vėliau Bazelio (Šveicarija) Teologijos nevalstybinėje aukštojoje mokykloje dėstė Naujojo Testamento laikotarpio istoriją. Bibliotheca Bodmeriana užsakymu, parengė Naujojo Testamento papiruso P73 pirmąjį leidimą...