| Dešimt Dievo meilės žodžių, kviečiančių į laisvę ir gyvenimą, padovanoti ant Sinajaus kalno, šiandienos pasaulyje skamba kaip nepopuliarūs ir senamadiški draudimai. Tačiau šis Laisvės Įstatymas yra visiškai kitoks, nei iš pirmo žvilgsnio mums gali pasirodyti. Jis kviečia į bendrystę: meilę, laisvę, santykį...
Šių metų liepos 23 – 31 dienomis Nemunaityje vyko jubiliejinė, penktoji Vilkaviškio vyskupijos ministrantų stovykla, pavadinimu „Atsiliepk“. Toks stovyklos pavadinimas pasirinktas todėl, kad per 9 stovyklos dienas, gilinantis į Dievo padovanotą Dekalogą, kiekvienas buvo kviečiamas į jį atsiliepti visu savo gyvenimu. Stovyklos tikslas – kuo giliau atskleisti Dievo meilės gelmę, kuri aiškiausiai atsispindi Dekaloge ir Eucharistijos slėpinyje.
Stovykloje dalyvavo virš šimto, 12 – 15 metų ministrantų, adorančių ir choristų. Su jais dirbo 20 vadovų komanda, stovyklai besirengianti beveik metus, kas kelis mėnesius susirinkusi į tris savaitgalio seminarus, skirtus aptarti nuveiktus darbus ir numatyti sekančius. Vadovų komandą sudarė kunigai, katechetai, mokytojai, studentai ir moksleiviai.
Stovykla prasidėjo Eucharistijos šventimu, kuriam vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Jis sveikino visus, susirinkusius į stovyklą ir kvietė pasinaudoti šia nuostabia proga – pagilinti savo tikėjimą. Homilijoje ganytojas padrąsino be baimės mylėti ir saugoti tikėjimo lobį. Šventųjų Mišių pabaigoje vyskupas kiekvienam asmeniškai padovanojo po Kristaus Evangeliją ir ne tik pakvietė, bet ir įpareigojo gilintis į Šventąjį Raštą.
Kiekvieną stovyklos dieną galima suskirstyti į 4 pagrindinius dienotvarkės elementus: katechezę, liturgijos šventimą, veiklos būrelius ir vakaro programas. Valandos trukmės katechezėse vaikams būdavo pateikiamas išsamus tos dienos temos ( įsakymo) paaiškinimas, remiantis Bažnyčios raštais, dvasininkų veikalais ir Šventojo Rašto išmintimi. Džiugu, jog vaikams išties rūpi, kaip konkrečiai Dievas kviečia per savo įsakymus į laisvę, į pilnatvišką gyvenimą.
Visos dienos centras – Eucharistijos šventimas vidurdienį, 12 valandą. Liturgija stovykloje užėmė išskirtinę vietą, nes taip būdavo ugdomas liturginis sąmoningumas ir pamaldumas, kuris labai reikalingas altoriaus tarnams. Vaikai noriai įsijungdavo į Eucharistijos šventimą, skaitydami skaitinius, nešdami atnašas, patarnaudami asistoje. Visą Šventųjų Mišių šventimą lydėdavo gražus visų giedojimas, taip išreiškiant maldos nuotaiką ir šlovės auką Viešpačiui.
Po pietų stovyklautojai susiskirstydavo į veiklos būrelius, kuriuose galėdavo išsiaiškinti jiems svarbius, nežinomus dalykus, kartu gilintis į tikėjimo slėpinius. Stovykloje veikė Liturgijos, Izraelio tautos kultūros, Šventojo Rašto pažinimo, Giedojimo, Rožinio, Bažnyčios istorijos, Krikščioniškosios bioetikos, Meilės žingsnių būreliai, skatinantys vis labiau gilintis į tikėjimo slėpinius ir be baimės žengti Dievo link.
Kiekvienos dienos vakarą nuskaidrindavo pakili nuotaika vakaro programos metu, kviečianti dar kartą įsigilinti į dienos temą. Vakaro programų metu vaikai galėdavo išsiaiškinti, kaip konkrečiai gerbti tėvą ir motiną, prakeliauti po blogio slėnį, kuriame turėjo išlikti tyri ir šviesūs, dalyvauti sporto varžybose ir taip parodyti, jog kūnas – tai gyvosios Šventosios Dvasios šventovės; parodyti savo talentus talentų vakare; dalyvauti „teisme“ ir mokytis sakyti tiesą, nieko daugiau, tik tiesą. Visi stovyklautojai džiaugėsi kiekvienu vakaru, kiekviena džiaugsmo akimirka, švenčiant tikėjimo ir meilės pilnatvę.
Visos stovyklos metu džiaugėmės nuostabiu Dievo veikimu, nuostabiomis Jo malonėmis, kurias Jis išliejo ant mūsų, Jo mokinių. Tvirtai tikimės, viliamės ir netgi žinome, jog šis Dievo ir mūsų darbas atneš tikrų vaisių Dievo Bažnyčiai ir pasauliui.
Stasys Zelenekas |