Dar gerokai prieš Velykų šventes skaitytojus pasieksiantis naujas „Artumos“ numeris Prisikėlimo šlovę byloja auksu tviskančiu viršeliu su Dievo Avinėliu centre – visai mažu ir paradoksiškai paprastu, kuriam jau tuoj tuoj bus skirta didžioji žmonijos išgelbėjimo misija. Tasai Avinėlis, kurį Kauno arkikatedros liturginių reikmenų puošyboje surado žurnalo dailininkė Silvija Knezekytė, puikiai iliustruoja į Velykas skaitytojus palydinčią vieno pirmųjų Bažnyčios Tėvų šv. vyskupo Melitono Sardiečio homiliją. Visa tai redakcija skiria kaip velykinę dovaną savo skaitytojams, linkėdama tikrai palaimingo Velykų laukimo ir jų išsipildymo.

Vos tik po jų, jau per Atvelykį, švęsime popiežių Jono Pauliaus II ir Jono XXIII kanonizaciją. Tebus tikras džiaugsmas skaitytojui pasimėgauti straipsniu apie kiek mažiau mums pažįstamą Joną XXIII ir jo gerumo „žiedelius“: tai šis popiežius ne tik pradėjo Vatikano II Susirinkimą, bet sakė, kad popiežiumi gali tapti kiekvienas, jei juo tapo netgi jis; tai jis „kanonizavo“ gerumą, ir netyčia, kaip jam iš dangaus turbūt atrodo, ir pats bus kanonizuotas – už visai rimtai siekto gerumo dvasingumą.

Tačiau didžioji balandžio „Artumos“ dalis skiriama IV Dekalogo įsakymui. Kaip reikiant įsibėgėjant Šeimos metams, pats metas kalbėti, kaip šeima, tėvų ir vaikų ryšiai atitinka paties Dievo numatytąją pagarbos pirmenybę.

Žurnale primenama, jog tai ne tik Dievo mintis, bet ir Jo paties įsipareigojimas (juk pagarba tėvams yra ilgo ir laimingo gyvenimo pažadas); atrandamas ir Jėzaus mokymo apie IV įsakymą gilumas: paakinimas atleisti ir... paleisti savo tėvus, kad per tai atrastume kai ką amžinesnio – Dievo meilę. Argi ne dėl to tėvai ir nusipelno didžiausios pagarbos?

Kitas klausimas – o kiek mes, ypač vaikai, esam ar būsim pajėgūs su pagarba pasilenkti prie jau nieko nebegalinčio savo artimo? Pasak visad šiltai „Artumai“ rašančio tėvo Antano Saulaičio SJ, pasilenkti prie to, kuriam „iš šeimos, bendruomenės, žmonijos liko tik <...> kambarėlis, netgi tik <...> lovytė“? Kad pagarbos tėvams stokojame, rašo redaktorė Vanda Ibianska, teigdama, kad nedaug prisimenanti tokios besąlygiškos meilės atvejų. Betgi gražiausi jos prisiminti ir papasakoti labai įkvepia!

Pagarba tėvams pagal IV įsakymą „prišaukė“ ir kitą ypač šiandienos aktualiją – tai tėvų pagarbą vaikams primenant, kokia svarbi ji vaiko savivertei, ir perspėjant manančius, jog vaikai savaime gerbs tėvus ir kitus suaugusiuosius, jei patys nebus gerbiami.

Su pagarba neišvengiamai susiję klusnumo, autoriteto klausimai balandžio tekstuose pažeria netikėtų gaivių atsakymų: autoritetas – tai juk pagalba žmogui tikrai augti, ir ko vertas žmogaus gyvenimas, jei jis gali nusilenkti vien savajam ego?
Žurnale patariama, kaip tapti tikru autoritetu vaikams – tai ir tėvų meilės (ne valdžios!) užduotis, ir kūryba, „kurios apstus gyvenimas šeimoje“. Šiuo atžvilgiu įdomi Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės publikacija apie kunigų tėvus ir motinas, kurie nepritaria arba nuolankiai priima savo vaikų šiems laikams beveik herojiškus apsisprendimus.

Kaip pagarbiai ir pats Dievas priima žmogaus pastangas, pribloškiamai atvirai dalijasi sutuoktiniai Dalė ir Benas Ulevičiai. Akivaizdu: šeima ne vien krizių, sunkumų, bet tikra Viešpaties stebuklų vieta, jei tik joje labiausiai norima, kad „kitas“ – ne „aš“ – būtų laimingas.

Ne tokiu optimizmu dvelkia publikacija apie šaltąjį karą prieš santuoką inicijuojant Seime Lygių galimybių įstatymo pakeitimą. Laisvos visuomenės institutas entuziastingai ir argumentuotai ragina atiduoti „balsą už gyvybę“, kad Seimas irgi pagaliau taptų gyvybės šalininku, įstatymu apgindamas ją dar negimusią.

Paskutiniai žurnalo puslapiai buria į gražią bendrystę kvietimu į nacionalinę Šeimų šventę Kaune gegužės 15 d. ir Carito velykinę akciją solidariai paremiant vargingiau gyvenančias šeimas. Taigi su pagarbia meile vieni kitiems „Įžiebkime viltį kartu!“

Dalė Gudžinskienė