Katalikų Bažnyčia Lietuvoje po totalitarizmo
Bažnyčios
struktūrų plėtra
Bažnyčia
ir demokratinė valstybė
Katalikiško
gyvenimo pakopos
Lietuvos
gyventojai pagal tikybą (2001 m.)
1989 m. Lietuvoje įsisiūbavęs visuomenės laisvėjimo procesas, kurio
dėka 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta nepriklausoma demokratinė Respublika,
didžia dalimi rėmėsi šiuolaikine žmogaus teisių samprata. Religijos
išpažinimo laisvės kaip vienos iš labiausiai SSSR totalitarizmo
užgniaužtų asmens laisvių atstatymas tapo svarbiu antisovietinės
dainuojančios revoliucijos motyvu. Naujos eros Lietuvos katalikams
ženklu tapo seniausios ir svarbiausios šventovės Vilniaus arkikatedros
bazilikos, kuri sovietmečiu buvo paversta muziejumi gražinimas
1988 m. spalį. Jau 1989 m. dauguma išorinių katalikišką veiklą ribojančių
užtvarų buvo sugriauta, ir prasidėjo dinamiška
bažnytinių struktūrų plėtra bei vidinis religinių bendruomenių
atsinaujinimas, sekant Vatikano II Susirinkimo gairėmis.
Dvasinės, intelektualinės, organizacinės ir medžiaginės Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pastangos posovietinį dešimtmetį skleidėsi trijose plotmėse. Pirmoji ikikarinių veiklos erdvių, formų, organizacijų atkūrimas. Antroji sakralinių ir bendruomeninių pastatų tvarkymas bei naujų centrų išsiplėtusiuose miestuose steigimas. Trečioji nureligėjusios, pomodernios, informacinės visuomenės poreikius atitinkančių šiuolaikiškų sielovados, evangelizacijos, katekizacijos ir šalpos iniciatyvų plėtotė. Ji tapo ypač akcentuojama trejus rengimosi Didžiajam krikščionybės jubiliejui metus.
Atgimimo dešimtmetis prasidėjo iškilmingais religinės prasmės susibūrimais,
o jo pabaiga Jubiliejiniais
krikščionybės metais buvo pažymėta iškilių, visą Lietuvą apėmusių
katalikiškų sambūrių. Po 1990 m. pusantro karto išaugo katalikų
nuošimtis, devyni iš dešimties tikinčiųjų ir aštuoni iš dešimties
visų Lietuvos gyventojų laiko save katalikais. Tiesa, praktikuojančiųjų
dalis skirtingose vyskupijose
svyruoja nuo 8 iki 16% katalikų. Naujų seminarijų
steigimas ir gausūs pašaukimai leido gerokai atjauninti dvasininkiją.
Parapijų tinklas išsiplėtė nuo 634 iki 689, daugiau kaip šimtu pagausėjo
veikiančių bažnyčių, įkurta ar atkurta maždaug du šimtai viešų koplyčių.
Ryškia XX a. pabaigos permaina tapo pašvęstojo
gyvenimo institutų sugrįžimas iš pogrindžio į viešą bažnytinį
ir visuomeninį gyvenimą. O į jį įsitraukę katalikai
pasauliečiai mezga sutraukytus bendruomeninius ryšius, dominuoja
karitatyvinėje, evangelizacinėje, kultūrinėje veikloje bei katalikiškoje
žiniasklaidoje. Nors sparčių permainų akivaizdoje ne sykį buvo
sunku geriausiu būdu sutvarkyti Bažnyčios
ir valstybės santykius, abipusę gerą valią liudija tikybos
pamokos valstybinėse mokyklose, nacionalizuoto bendruomenių
turto grąžinimas, armijos
sielovada.
Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal tikybą pagal 2001 m. surašymo duomenis
žr. lentelę.
|
|
|