Seminarijos piligriminė kelionė į Gailestingumo šventovę

Gegužės 5 dieną, atsiliepdama į Lietuvos Vyskupų raginimą gilintis į Dievo Gailestingumą, visa seminarijos bendruomenė su vadovybe ir dvasios tėvu priešakyje išsirengė į piligriminę kelionę į Gailestingumo šventovę, tuo būdu norėdama prisidėti prie paskelbtų Gailestingumo metų paminėjimo. Piligriminis žygis prasidėjo nuo Faustinos namelio Antakalnyje, kuriame tų namų prižiūrėtojas, ponas Petras Mackėla papasakojo mums apie Faustinos regėjimus ir gyvenimą. Šioje vietoje seseriai Faustinai Jėzaus buvo padiktuota Gailestingumo vainikėlio malda. Dėkingumo už tai ženklan 15 val. buvo sukalbėtas gailestingumo vainikėlis, kuris tą valandą čia kalbamas kasdien. Vėliau visi ėjome į Aušros Vartus, pakeliui melsdamiesi rožinį. Aušros Vartuose, prie Gailestingumo Motinos kojų sugiedojome Marijos litaniją. Po to aplankėme Gailestingojo Jėzaus seseris, įsikūrusios name, kuriame gyveno dailininkas Eugeniusz Kazimierowski ir pal. kun. Mykolas Sopočko. Ses. Maja papasakojo mums apie sesers Faustinos ir kunigo Sopočkos susitikimą, bei apie paveikslo tapymo sunkumus. Pabaigoje sukalbėjome Gailestingumo litaniją. Po to aplankėme šv. Mykolo (dabar Bažnytinio paveldo muziejus) bažnyčią, kurioje pirmiausia kabėjo šis paveikslas. Ten ponas Pranas Morkus papasakojo apie paveikslo istoriją, apie jo nuolatines keliones iš vienos vietos į kitą, bei apie Gailestingumo kulto plitimą. Piligrimystę vainikavo šv. Mišios Gailestingumo šventovėje, kurias aukojo seminarijos rektorius kun. Žydrūnas Vabuolas, ugdytojas Jurgis Vitkovski, seminarijos dvasios tėvas kun. Rimgaudas Šiūlys. Visi dėkojo už pašaukimo dovaną, meldė jėgų ir stiprybės eiti pašaukimo keliu. Kun. Žydrūnas savo pamoksle kvietė būti drąsiais Kristaus liudytojais pasaulyje, nebijančiais pavojų ir sunkumų, tokiais kaip šv. ses. Faustina ir pal. kun. Mykolas Sopočko.

Diakonų piligriminė kelionė į Romą

Gegužės 6 dieną Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos diakonai Mindaugas Grenda, Stanislav Valiukevič, Arūnas Kalpakovas ir Mozė Mitkevičius drauge su seminarijos rektoriumi kun. Žydrūnu Vabuolu išvykome į piligriminę kelionę į Romą.
Apie Amžinąjį miestą - Romą - galima kalbėti labai įvairiai: pradedant antikos didybę menančiaiss imperatorių rūmų griuvėsiais ir baigiant ką tik iškeptos picos aptarimu. Mums, žinoma, įdomu ir viena ir kita, tačiau piligrimystės į Romą tikslas buvo visai kitoks. Vykome į Visuotinės Bažnyčios širdį... Turbūt nėra kitos vietos pasaulyje, kur taip paprastai galima tiesiog savimi išgyventi visą ekleziologijos kursą. Sudėtingos dogminės formuluotės nejučia virsta tikrove. Pažvelgus į didingų bažnyčių lubas nesunkiai galima pasinerti į dangiškosios Bažnyčios apmastymus. Vėsūs mozaikiniai grindiniai vėl grąžina į žemiškosios Bažnyčios gretas. Turistų šurmuliai visada primins, jog esame keliaujančios Bažnyčios dalis. Piligrimų minios, besišaukiančios šventųjų globos ir užtarimo, liudija užtariančiosios Bažnyčios žymę. Įmelstos katakombų sienos, menančios pirmųjų krikščionių laikus, skelbia apie tikinčiųjų drąsą ir ištikimybę Kristui.

Roma iš tiesų yra amžinas miestas, jame dingsta laiko suvokimas. Viskas čia pat, taip arti, taip autentiškai. Rodos, kad apaštalai dar vakar čia skelbė tikėjimo išpažinimą ir šventė Eucharistiją. Čia savaime išgyveni tai, jog esi Kristaus Bažnyčios narys, Visuotinės Bažnyčios, kuri jau Sekminių dieną džiaugėsi Šv. Dvasios išliejimu, narys. Čia gali pajusti Bažnyčios visuotinumą. Meldžiantis prie šv. Petro kapo suvoki, ką reiškia, jog Bažnyčia pastatyta ant apaštalų pamato. Hierarchinės Bažnyčios žymė atsiskleidė visai kitoje šviesoje, kai Vatikano aikštėje šalia kitų kalbų nuaidėjo ir lietuviškasis popiežiaus Benedikto XVI-jo pasveikinimas, o suteiktas palaiminimas išreiškė popiežiaus tėvišką rūpestį visais jam pavestaisiais.

Roma iš tiesų ypatinga vieta. Nepaisant žmonių įvairovės, nuolatinių grūsčių, prekybos erzelio, kultūros tirštumo ir meno vertybių gausos, visa aplinka pulsuoja nenusakoma harmonija ir ramybe. Rodos viskas tarpusavyje dera. Galiausiai pamatai, kokia gi įvairi ta mūsų Bažnyčia, koks gražus tas nevienodumas, kaip nuostabiai Dievas kiekvienam paveda ypatingą misiją, kaip visus suburia vieningai savo Bažnyčiai. Ir mes, keli piligrimai iš Vilniaus šv. Juozapo seminarijos, galėjome prie viso to prisiliesti. Bent trumpam...

Būtinai turiu tarti keletą žodžių apie Villa Lituania, o ypač Popiežinėje šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje gyvenančius brolius lietuvius, kurie nuoširdžiai mumis rūpinosi, kurių dėka Romoje jautėmės it namuose.

Norisi padėkoti visiems, kieno dėka turėjome galimybę išgyventi tai, kas palieka žymę ir kažkaip palengva įtakoja mūsų ateitį. Telaimina juos visus Dievas!

Baigiamieji VI kurso egzaminai šv. Juozapo kunigų seminarijoje

Gegužės 25 d. seminarijos šeštokams atėjo „paskutiniųjų“ išbandymų metas - baigiamieji egzaminai ir diplominių darbų gynimas. Diena prasidėjo Šventosiomis Mišiomis kurių metu visa seminarijos bendruomenė meldėsi už šeštakursius, prašydama jiems Dievo globos ir išminties. Sintezės egzamino metų šeštojo kurso studentai galėjo patikrinti savo žinias sukauptas per visus studijų seminarijoje metus ir jas pademonstruoti egzaminų komisijai. Antroji egzaminų dalis - tai rašto darbų gynimas. Šiemet šiam išbandymui ryžosi ir jį sėkmingai įveikė du šeštojo kurso studentai ir vienas praėjusių metų absolventas.

Šiais metais savo diplominio rašto darbus apsigynė ir teologijos bakalaurus įgijo:

• Diak. Mozė Mitkevičius, parašė ir apgynė diplominį darbą „„Meilės himno“ (1 Kor 12,31-14,1a) egzegezė ir teologija“;
• Diak. Edgaras Vegys, parašė ir apgynė diplominį darbą „Laisvės aspektas žmogiškuosiuose veiksmuose“;
• Diak. Mykolas Sotničenka, parašė ir apgynė diplominį darbą „Magnificat (Lk 1, 46-55) egzegezė ir teologija“.

Visa seminarijos bendruomenė nuoširdžiai sveikina naujuosius teologijos bakalaurus ir linki toliau gilintis į tikėjimą, kad būtų visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie juose gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15).

Klier. Robertas Moisevič