Irena Eglė Laumenskaitė

AR UŽBAIGĖME TIKĖJIMO METUS?

Popiežiaus Benedikto XVI paskelbti Tikėjimo metai pasibaigė. Bet ar galime manyti, kad juos užbaigėme, jei iškilmingai tą atšventėm ir praeitą rudenį Lietuvos vyskupai paskelbė naujus – Šeimos metus? Pastarieji pareikalaus ne mažiau pastangų – renginių, susitikimų, pastoracinių planų. Tačiau liks tas pats svarbus klausimas: ar jie ką nors pakeis esančioje šeimų sielovadoje, ar prisidės prie to, kad bažnyčioje susituokusiųjų katalikų šeimos bus tvirtesnės, kad liudys santuokos vertę visuomenėje?

Bet dabar grįžkime prie pasibaigusių Tikėjimo metų analizės. Šiems buvo skirtos rimtesnės pastangos nei ankstesniems – Dievo Gailestingumo – metams jau todėl, kad jie buvo inicijuoti Popiežiaus. Sukurtas net internetinis puslapis, tikėjimo klausimais parengta video medžiaga, vyko didesni ir mažesni renginiai, inicijuoti projektai, atspausdintas ir padalintas spalvotas leidinukas, kuris trumpai aiškina Bažnyčios tikėjimo išpažinimą. Skaitant Tikėjimo metams skirtus pastoracijos planus, akivaizdu, kad buvo numatyta žmones pakviesti, skatinti, raginti gilintis į katalikų tikėjimą, skaityti Šventąjį Raštą ir Katalikų Bažnyčios Katekizmą, rengti konferencijas ir seminarus, rašyti straipsnius tikėjimo tema, o vyskupijų ir parapijų mastu gerai parengti katechetinius pašnekesius ir pamokslus, pritaikytus tikinčiųjų supratimui.

Tikėjimo metų šventimas

Gerai, kad numatyti dalykai vyko, bet kas įprastai ir dažniausiai yra vieši renginiai? Pareiga juos suorganizuoti, pakviesti daugiau žmonių, o tai reikalauja nemažų rengėjų pastangų. Į juos žmonės daugiau ar mažiau susirenka, pabūna, dalis paklauso, pasižmonėja ir...išsiskirsto. Pirmiausia atsiskaitoma, kad renginys įvyko, „atsižymima“, kad dalyvauta, apie tai kur nors paskelbiama. Konferencijas, ypač mokslines, dažniau renkasi suinteresuotieji, kad už jas būtų galima atsiskaityti vadovams arba mokslinių darbų ataskaitoje, įsirašyti į savo CV, rečiau – tiesiog pasiklausyti, susitikti su bendraminčiais. Į kitus viešus renginius gausiausiai ateina nedirbantys, daugiau laiko turintys vyresnio amžiaus žmonės (taip buvo ir Tikėjimo metų renginiuose), nes tai socialinio dalyvavimo, tarpusavio pabendravimo galimybė – „kitus pamatyti ir save parodyti“. Lieka atviras klausimas: ką dalyviai, juose būdami suprato, ką svarbaus išsiaiškino, nes sprendžiant iš garsiai klausiamų dalykų, dažnai pasitaiko, kad prelegentai kalba apie „ratus“, o uolesni viešo renginio žiūrovai teiraujasi ar pasisako apie „ batus“... Kaip sumažinti tą atotrūkį: kalbėti ir klausytoją kalbinti taip, kad būtent aptariamas klausimas ar dalykas jį paliestų, paskatintų apie tai susimąstyti? Jei tai mokslinė konferencija, – tas nėra aktualu, nes ji ne tam skirta. O jei tai renginys apie mūsų, katalikų, tikėjimą ir gyvenimą juo?

Grįžtant prie Tikėjimo metų renginių, paminėsiu tik tai, kas man pasirodė problemiška. Konkretus pavyzdys – žinia, kaip Šiaulių vyskupijoje buvo paminėtas popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje jubiliejus. Buvo atidengtas jam skirtas monumentas, jo vardu pavadintas takas, surengta nuotraukų paroda, sakralinės muzikos koncertas, o taip pat viešam apžiūrėjimui buvo įrengti kambariai, kuriuose prieš dvidešimt metų Popiežius apsistojo labai trumpam (pailsėti ir pavalgyti). Žmonės susirinko, žiūrėjo, bet ką mes tuo parodėme? Kaip mes gražiai juos įrengėme jo sutikimui, kaip gražiai jį minime – kaip „gražiai pasirodėme“? Ar visos šios pastangos daug bendro turi su galimybe ir netgi būtinybe gilintis į tai, ką Popiežius mums kalbėjo, kas tiesiogiai kelia klausimus mūsų tikėjimui ir visuomenės gyvenimui? Bet ar kelia, jei susitikimams ir minėjimams pasibaigus, į tuos Popiežiaus pastebėjimus, kvietimus ir padrąsinimus nedaug gilinamasi, kalbama ar svarstoma? Jubiliejaus proga Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose nuskambėjusios Jono Pauliaus II ištaros Lietuvos žmonėms iki šiol lieka labai aktualios, nes vargu ar daug kas mūsų tikėjimo praktikoje ir viešajame gyvenime pasikeitė... Bet ką mes tuomet ir dabar įsidėmėjome, ar dėl to susimąstome, kiek į visa tai gilinamės?

Kad šie klausimai neliktų retoriniai, pasiremsiu Tikėjimo metų antroje pusėje atlikto Lietuvos gyventojų reprezentatyvaus tyrimo rezultatais. Išreikšdama ganytojams pagarbą už drąsą išsiaiškinti konkretesnę mūsų tikėjimo ir jo praktikos situaciją (kaip kitaip gali būti rengiami pastoraciniai planai?) trumpai pristatysiu šį tyrimą, juolab, kad patys ganytojai išsakė būtinybę jo medžiagą plačiai ir nuodugniai svarstyti. Tyrimas „Tikėjimas ir religingumas Lietuvoje, 2013“ buvo inicijuotas Lietuvos vyskupų konferencijoje ir perimtas Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo jo įgyvendinimui. Klausimynas buvo išsamus (80 klausimų), respondentų atranka reprezentatyvi ne tik Lietuvos, bet ir konkrečių vyskupijų mastu ( surinkti ir analizuoti 1400 respondentų atsakymai), apklausą atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“, turintis ilgametę patirtį kiekybiniuose sociologiniuose tyrimuose.

Kas šiame tyrime mane labiausiai nustebino? Didesnė pusė (virš 60%) save laikančių katalikais katalikų (krikščionių) tikėjimo klausimais nesidomi, nes dauguma mano, kad jiems užtenka to, ką ir taip žino. Užtenka to, ką kažkada girdėjo, rengdamiesi Pirmajai Komunijai ir gal nugirdo Mišiose ar kur kitur? Juk kas sekmadienį į bažnyčią eina nedidelė laikančių save katalikais dalis. O kas daugeliui jau yra žinoma, ir kaip suprantas tikėjimas?

Kas mums yra tikėjimas?

Šis klausimas nėra savaime aiškus jau vien todėl, kad lietuvių kalba mes turime vieną žodį tikėjimas gerokai skirtingiems dalykams įvardinti. Kitų krikščionybę priėmusių tautų kalbose skiriami du žodžiai: doxa – episteme (graik.), belief – faith (angl.), la croyance – la foi (pranc.), das Meinen – Glauben (vok.), wierzenie – wiara (lenk.), верование - вера (rus.) putare – credere (lot.).

Puto reiškia laikyti kuo nors, manyti – netobulai žinoti. Tai daugiau susiję su žmogiškais lūkesčiais, kurie turi kažkokį tai pagrindą, bet jis nėra aiškus, nėra tikrai išmėgintas. Credo – patikėti, pavesti, tikėti (į ką), laikyti tiesa (ką). Todėl credere yra labiau įsitikinimas, tikras žinojimas. Antra vertus, tai reiškia ir mokymą, ir jo išmėginimą gyvenimo praktikoje.

Todėl religija, svarstant ją pasaulietiniu požiūriu, yra „tikėjimai (believes) ir praktikos, susieti su šventais dalykais“ (E. Durkheim), t.y. su tuo, ką žmonės laiko šventu. Toks prigimtinis, žmogiškasis tikėjimas (numanymas, spėjimas, nuostata, ritualinis žinojimas) yra būdingas archainėms religijoms. Tikima, nes manoma, kad kažkas man nepažįstamo egzistuoja ir to išpažinimas gyvenime padeda. Tuo remiasi daugelis kolektyvinių ritualų, spėjimai apie anapusinę tikrovę, ateities būrimai ir net prietarai. O tikima pirmiausia todėl, kad taip daro „visi“, todėl nėra ko giliau aiškintis.

Kita žodžio prasme tikėjimas kyla ne iš paties žmogaus, ne iš ,,apačios”, bet iš ,,viršaus”, t.y. iš paties Dievo Apreiškimo, ir vyksta kaip Dievo ir žmogaus susitikimas, o taip pat kaip žmogaus atsakas į Dievo kvietimą. Šia prasme tikėti – tai pripažinti KITO, kaip Asmens, buvimą ir atsiverti abipusiam santykiui. Taip suprantamas tikėjimas yra nuoseklus, tikras ir patikimas, nes patikrintas asmeniška ir daugelio kitų krikščionių patirtimi. Ji šimtmečiais buvo liudijama tikėjimą atitinkančiu elgesiu ir gyvenimu, nepaisant kliūčių, radikalių išbandymų ir net rizikos už tą mirti. Tai tūkstančio krikščionių kankinių, t.y. liudytojų (pirmine graikiško žodžio martys prasme) palikimas. Lietuviško žodžio kitokia, tiesioginė reikšmė greičiausiai sako, kad mums tai buvo pirmiausia ir labiausia vien išoriškai matomas reiškinys (žmogaus nukankinimas mirčiai). Jis natūraliai turėtų kelti baimę, norą to išvengti, nes tokios beprotiškos drąsos tikrasis motyvas ir realus pagrindas mums nėra pažįstamas. Ką dažnam lietuviui gali sakyti Tertuliono teiginys „kankinystė yra naujų krikščionių sėkla“? Greičiausiai visuomenėje įsišaknijusią nuomonę, kad mūsų graži archainė baltų religija buvo brutaliai nustelbta kitos – kalaviju atneštos ir svetimšalių primestos religijos. Ir kažkaip greta to gyvuoja teiginys, kad „esu, katalikas todėl, kad taip tikėjo mūsų tėvai ir protėviai“... Taigi, ką šiuo atveju reiškia tikėjimas: nelabai apibrėžtų nuostatų ir atitinkamų apeigų praktikavimą, ar asmens gyvenimą perkeičiančią ir laikančią patirtį?

Į anketoje pateiktą klausimą „Ką Jums reiškia tikėti?“ buvo galimybė atsakyti, pasirenkant ne vieną iš visos įvairovės galimų atsakymų (be pateiktų galimų pasirinkimų labai nedaugelis „suktų galvą“ ir į atvirą klausimą atsakytų). Kol nematau konkrečiai suformuluoto klausimo ir atsakymų į jį variantų esu linkusi abejoti spaudoje vis pasirodančiais kokio nors tyrimo rezultatais, nes nuo klausimo ir galimų atsakymų formulavimo labai priklauso tie skelbiami didesni ar mažesni procentai. Neretai akivaizdu, kad klausimas formuluojamas tiek abstrakčiai, jog lieka neaišku kaip respondentas galėjo jį suprasti, juolab, kad ir pasiūlyti atsakymai tokie pat abstraktūs. Be to žmonės bent viena ausimi yra girdėję kaip ir ką reikėtų tikėti, todėl „tinkamą“ atsakymą daugmaž atpažįsta ir atžymi. Nepatikimų rezultatų išvengiama ir tuomet, kai adekvatūs, katalikų (krikščionių) tikėjimą nusakantys atsakymai nėra pateikiami pasirinkimų sąrašo pradžioje, idant žmogus galėtų atsakyti taip, kaip jis pats supranta. Taigi, kas dažniausiai buvo pasirenkama? Šiame straipsnyje išsamiau nenagrinėsiu visų tyrimo rezultatų, todėl pateiksiu daugeliu atvejų suapvalintus duomenis, kad jie nebūtų „dauginami“ ar komentuojami be konteksto.

Laikantys save katalikais dažniausiai teigia (pusė jų), kad jiems tikėti – tai per didžiąsias šventes (pvz. Kalėdas ir Velykas) nueiti į Mišias. Tai reikštų būti kataliku „kaip visi“ – iš tradicijos. Tokį katalikų tikėjimo supratimą patvirtina tiek vyraujanti bažnytinė praktika, tiek dažniausi atsakymai į anketos pradžioje pateiktą klausimą „Kokį žmogų jūs vadintumėte praktikuojančiu kataliku“? Pusė katalikų mano, kad tai reiškia būti pakrikštytu, kartas nuo karto dalyvauti Mišiose ir bent kartą per metus prieiti išpažinties. Tačiau dar ketvirtadalis jų mano, kad praktikuojančiam katalikui užtenka būti pakrikštytam, nueinant į bažnyčią specialiomis progomis, bet išpažinties neinant. Tikėjimo samprata yra abipusiai susijusi su bažnytine praktika: dalyvaujantiems kiekvieną sekmadienį Mišiose tikėti – tai eiti sekmadieniais į bažnyčią, priiminėti sakramentus, palaikyti asmenišką santykį su Dievu, skaityti Šv. Raštą, dalyvauti parapijos gyvenime.

Antras dažniausias atsakymas į klausimą „Ką Jums reiškia tikėti?“ – tai retsykiais nueiti į bažnyčią ir pasėdėti tyloje. Jį pernai pasirinko daugiau nei trečdalis katalikais save laikančių Lietuvos gyventojų. Tokia tikėjimo samprata dažniau yra priimtina 18-34 m. amžiaus katalikams ir moterims (abiejose grupėse – virš 40%). Tas greičiausia reikštų, kad tikėjimą suprantame kaip asmeninę psichologinę būseną, kas šiandien ypač būdinga Naujojo Amžiaus (New Age) religingumui. Tikėjimą kaip bandymą įsiklausyti į save ir medituoti vienumoje pasirenka ir trečdalis tų, kurie neišpažįsta jokio tikėjimo, o taip pat jauni katalikai. Tačiau neskubėkime „teisti“, pasižiūrėdami ką dar nurodo šie du vyraujantys atsakymai.

Atėjimas būtent į bažnyčią pasėdėti tyloje gali reikšti ir neįsisąmonintą Dievo ieškojimą, kai nėra asmeniško santykio su Juo ir aiškesnės Dievo sampratos. Tai gali būti ir bandymas klausytis To, kuris garsiai nešaukia, kantriai laukia mūsų atsigręžimo į Jį, nes yra Asmuo, o ne objektas, kuris apibrėžiamas žmogiško mąstymo kategorijomis ar kaip tvirtovė užkariaujamas maldų artilerija. Ar bažnyčioje greta tikėjimo tiesų „formuluočių“ dažnai girdime tokį kvietimą atsiliepti į Dievo kalbėjimą tyloje ir Jo klausytis savo gyvenimo įvykių kontekste? Akivaizdu, kad esant minėtai neaiškiai tikėjimo sampratai, yra reikalinga sielovada, kuri padėtų pereiti nuo neapibrėžto siekio, ypač būdingo jaunimui ir nominaliems katalikams, prie asmeniško susitikimo su Dievu ir Bažnyčios bendrystės patirties.

Kitas, tam tarsi priešingas dalykas – didžiausias „proginių katalikų“ paplitimas Lietuvoje – taip pat yra šansas katalikų Bažnyčiai. Tai galimybė bent porą kartų per metus tuos žmones, gausiai susirinkusius šventinėse Mišiose, priimti, pakviesti susitikimams, o ne vien atlaikyti jų formalių išpažinčių prieš didžiąsias šventes maratoną. Kita vertus, tai užduotis ir jautriau į jų buvimą bei dažnai nebylius klausimus reaguoti tose vietose ir aplinkybėse, kur jie yra atviresni gyvenimo prasmės, kančios bei prisikėlimo tikrovei (ligoje, mirties akivaizdoje, kitose žmogui dramatiškose situacijose, kai jis susiduria su savo prigimtiniu trapumu). Kitose katalikiškose Europos šalyse laikantys save katalikais daugiau nei mūsiškiai lanko bažnyčią sekmadieniais (ypač Lenkijoje ir Airijoje), bet jų tarpe daugiau ir tų, kurie beveik niekad į ją neateina.

Taigi, ar pasitenkindami vien katalikų gausa per didžiąsias šventes ir toliau neieškosime būdų kaip juos asmeniškai pakalbinti, konkrečiai pakviesti? Gal reikėtų sudaryti galimybę šiems dar neužgesusios „paprotinės tradicijos“ žmonėms atsiverti sąmoningai Dievo paieškai, asmeniškam tikėjimui, išsiaiškinti dažnai nesuprantamas katalikų tikėjimo tiesas? Kokią prasmę turi vien konstatavimas ar burnojimas, kad žmonės pernelyg lengvai patraukiami okultinių dalykų, pavojingų sektų ar abejotinų dvasingumo praktikų, jei jiems, kol jie dar ateina į bažnyčią, siūlome tik daugeliui nelabai suprantamas apeigas, formalias katechezes, bet nekalbiname jų apie tikėjimą jų pačių prieštaringo gyvenimo kontekste? O būtent šito, kaip rodo aptariamo tyrimo duomenys, jiems labiausiai ir stinga, kad jie aktyviau Bažnyčioje dalyvautų : asmeniškesnio ir šiltesnio santykio tarp tikinčiųjų bei dėmesio vienas kitam, didesnio kunigų atvirumo, galimybės išsiaiškinti tikėjimo dalykus, o taip pat ir aiškesnio kvietimo, kad suprastų, jog kiekvieno jų bažnyčioje reikia... Per tai ar jie atpažins, kad yra Jėzaus Kristaus laukiami, bus galima juos pakviesti ir prie jiems dar „kietų“ tikėjimo dalykų. Taigi, Jėzus Kristus kaip krikščionybės alfa ir omega, kaip mūsų tikėjimo ir gyvenimo pilnatvės laidas turėtų būti kataliko gyvenimo centre. O kas Jis mums yra?

Kas mums yra Jėzus Kristus?

Į klausimas „Ar tikite, kad yra Dievas?“ daugelis krikščionių ir ne krikščionių gali atsakyti teigiamai, sudėdami į šį atsakymą labai skirtingas Dievo sampratas ar įvaizdžius. Taigi, jis nedaug ką gali atskleisti. Pasiūlius pasirinkimui kelias konkrečias sampratas, krikščioniškoji – Triasmenis Dievas – lieka vyraujanti, bet pasirenkama jau rečiau. Tačiau atsakymas, kas laikančiam save kataliku yra Jėzus Kristus, gali atskleisti jo krikščioniškojo tikėjimo pagrindus.

Tai, kad Jėzus Kristus yra žmogumi tapęs Dievas (Dievo Sūnus), pripažįsta kiek mažiau nei pusė visų save katalikais laikančių apklaustųjų. Kiti du pasirinkimai (ypatingas Dievo pranašas, daręs stebuklus, bei savo savybėmis ir gebėjimais išsiskiriantis žmogus) reiškia, kad trečdaliui Lietuvos katalikų Jėzus Kristus yra vien tik žmogus. Šis žemiškai kasdienei mąstysenai būdingas supratimas yra didžiausias iššūkis priimti krikščionių tikėjimo išskirtinumą (Dievą, tapusį žmogumi, už mus numirusį ir Tėvo prikeltą) bei gyvą tikėjimą kaip gyvenimą kuriančią jėgą. Tas reikalautų gilesnės (ne formalios ar pažintinės) katechezės. Dar penktadalis katalikų arba abejoja, kad toks žmogus iš viso gyveno, arba nežino ką manyti. Pastaruosius atsakymus gerokai dažniau pasirenka vyrai ir 18-29 m. amžiaus jaunimas.

Žinoma, atsakymai į klausimą „Kas Jums yra Jėzus Kristus?“ priklauso nuo katalikų tikėjimo praktikos: Jėzų Kristų kaip Dievo Sūnų labiau pasirenka tie, kurie dažniau dalyvauja Mišiose, save laiko tikinčiais, meldžiasi bent kartą per savaitę, o taip priimantys kitas katalikų tikėjimo tiesas (tiki, kad yra gyvasis Triasmenis Dievas, suvokia Bažnyčios svarbą ir kt.) Bet vis tik drįsčiau suabejoti ar pati bažnytinė praktika (atėjimas į Mišias, išpažintis, mada), jei ji perimta vien „iš tradicijos“ ar aplinkos, yra pakankama krikščionio santykiui su Dievu, jei neklausiame savęs ar asmeniškai pažįstu Jėzų Kristų, ar esu paliestas Jo Artumo, ar Jo klausausi savo kasdienybėje? Kalbu apie krikščioniškojo atsivertimo būtinybę, kaip pamatinį ir ne vienkartinį įvykį, kaip tikrovę, kuri laipsniškai mane perkeičia, nes tikėjimą į gyvą Triasmenį Dievą daro mano gyvenimo pilnatvės ir jėgos šaltiniu. Dažnam mūsų katalikui toks klausimas yra net įtartinas – krikščioniškasis atsivertimas jam yra terra incognita, juolab, kad bažnyčioje apie tai mažai yra girdėjęs, bet šį žodį naudoja „sektantai“...

Į klausimą „Ar esate patyręs krikščioniškąjį atsivertimą (vidinį susitikimą su Prisikėlusiuoju Jėzumi Kristumi ar/ir Šventosios Dvasios palietimą)?“ didesnė pusė laikančiųjų save katalikais tiesiog atsakė neigiamai. Patyrusiųjų atsivertimą yra dešimtadalis, o penktadalis nėra tikri ar yra atsivertimą patyrę, ar ne, bet į pamaldas vaikšto; dar dešimtadalis abejoja, nes kažką jaudinančio yra patyrę, tačiau praktikuojančiais krikščionimis netapo. Pastarieji gal buvo paliesti kažkokio ekstazinio išgyvenimo – W. James, o vėliau A. Maslow įvardijamo kaip peak experience, – kuris pats savaime dar nėra susitikimas su dieviškuoju Asmeniu. Suprantama, aktyviai praktikuojantys katalikai dažniau nei kiti yra patyrę krikščioniškąjį atsivertimą kaip jų tikėjimą ir praktiką palaikančią tikrovę ir tiki, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. Tačiau ką reiškia, kad jie žino tą kaip krikščionių tikėjimo tiesą, išpažįstamą Bažnyčioje kiekvieną sekmadienį? Atsakymas nėra savaime suprantamas, nes savo laiku Karoliui Wojtylai, tuo metu buvusiam įžymiojo teologo R. Garrigou-Lagrange, O.P. doktorantui, o vėliau tapusiam popiežiumi Jonu Pauliumi II, prireikė drąsos paprieštarauti savo moksliniam vadovui nesutinkant Dievą laikyti „Objektu“, nes Jis yra „Asmuo“. Gal nuo to, ar mes asmeniškai pažįstame Prisikėlusįjį Kristų kaip Asmenį, o ne vien žinome jį kaip krikščionių tikėjimo objektą, priklauso ne tik mūsų tikėjimo, bet ir gyvenimo tikrovė?

Tarpe abejojančiųjų ar Jėzus kaip žmogus iš viso gyveno yra daugiausia (trys penktadaliai) nepatyrusiųjų asmeniško susitikimo su Dievu. Ir jų abejonė yra suprantama. Nemistifikuoju atsivertimo kaip ekstazinės būsenos, nes krikščioniškasis atsivertimas yra ne Dievo potyris (Dievas nepažįstamais potyriais), bet krikščioniškasis patyrimas. Tai ne šiaip kažko mistiško išgyvenimas, bet realiai patirtas vidinis susitikimas su Prisikėlusiuoju Jėzumi, kai Jo Artumas, Šv. Dvasios prisilietimas yra atpažįstami ir įvardijami Bažnyčios mokymo bei savo gyvenimo kontekste. Atsivertimas gali ir turi būti liudijamas ne vien autentiško įvykio pasakojimu, bet labiausiai – nauju gyvenimu, kuris pradeda būti matomas kaip mano didėjantis atvirumas sau ir kitiems, vidinė ramybė, tikėjimo nuoseklumas, noras ir mokymasis tarnauti kitiems.

Probleminiai tikėjimo klausimai

Klausimas ką ir kodėl mes tikime yra nepaliaujamai aktualus, ypač kai tikėjimui yra laisvai apsisprendžiama, nes jis nebegali būti „įskiepijamas“ kaip šeimos ir tautos tradicija ar socialinės raiškos norma, juolab kai visuomenės gyvenimas aktyviai siūlo krikščionių tikėjimui priešingus dalykus. Todėl šiandien kaip ir Tertulijono laikais galime geriau suprasti, kad „krikščionimi negimstama – juo tampama“ sąmoningai įsipareigojant asmeniškam ir bendruomeniškam santykiui su Prisikėlusiu Kristumi.

Taigi, jei nepažįstame Dievo kaip Asmens (Triasmenio) ir netikime, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus – dėl mūsų Atpirkimo priėmęs Kryžių ir prisikėlęs – tai „mūsų tikėjimas tuščias, ir mes dar tebesame savo nuodėmėse“ (plg. 1 Kor 15,17). Būtent neišsiaiškinus ir nesupratus šito, mes neskiriame Dievo Sūnaus Įsikūnijimo tikrovės ir dievybių bei sielų „persikūnijimo“, o taip pat neskiriame amžinojo gyvenimo Kristuje ir kito (naujo) gyvenimo po mirties. Todėl neretai įtikime žmogui patrauklia reinkarnacija – kad po mirties vėl atgimstama, tik priėmus kitą žemišką kūną. Trečdalis Lietuvoje save laikančiųjų katalikais tiki reinkarnacijos buvimu ir dar tiek pat abejoja yra ji ar ne. Reinkarnacija netiki tik likęs jų trečdalis. Katalikai, kurie tiki reinkarnacija, dažniau yra moterys, 18–24 metų jaunimas, o taip pat Kauno, Klaipėdos ir kiek mažesnių miestų gyventojai (kiekvienoje šių grupių reinkarnacija tiki apie 40% apklaustųjų arba daugiau). Kaip teigia etnologai, tikėjimas burtais, amuletų bei talismanų galia taip pat nemažėja, apimdamas ir jaunimą.

Jei manipuliavimas šiais dalykais yra istoriškai senas reiškinys, tai tikėjimas reinkarnacija plinta perimant Rytų religijas, tačiau daugiausia Naujojo Amžiaus (New Age) sinkretiškojo religingumo pavidalu. Šis naudoja Rytų religijų kai kurias sąvokas, išplėsdamas ir sudabartindamas jų turinius, ir todėl pretenduoja į visuotiną dvasingumą. O lietuvio ausiai dvasingumas ypač patrauklus, nes savyje talpina beveik viską: nuo bet kurios žmogiškosios raiškos, susietos su nematerialia tikrove, iki visų galimų dvasių pasaulio. Ir visa tai nepavaldu „mokslo šviesai“. Greičiau priešingai: mokslas vis labiau naudojamas pragmatiniams tikslams, kam pasitelkiami ir magijos atributai bei praktikos, nes šiuolaikinis žmogus siekia valdyti visas gyvenimo situacijas savo pastangomis „apsidrausdamas“ bei „kurdamas ir tobulindamas save“.

Tikėjimas reinkarnacija bei karma atliepia senas žmogaus pretenzijas paaiškinti žmogišku protu nepaaiškinamus ir skaudžius dalykus: pvz. kodėl niekuo nekalti vaikeliai gimsta neįgalūs, suserga baisiomis ligomis, arba vienus, paprastai gerus žmones nuolat ištinka nelaimės, o kitiems – blogesniems – kažkodėl puikiai sekasi? Todėl bandoma nesuprantamą žmogaus elgesį, nepaaiškinamus fizinius negalavimus ar net žmogaus apsisprendimus paaiškinti jo „ankstesniais gyvenimais“. Jų patvirtinimui šiandien pasitelkiami regresyvios hipnozės seansai, latentinė vaizduotė ir kiti „moksliškai“ skambantys dalykai. Paradoksalu, kad tuo ignoruojama galimybė su psichologijos, profesionalios psichoterapijos ir krikščioniškojo vidinio išgydymo pagalba įveikti daugelį šių negalavimų, kuriuos sukelia asmens gyvenimo dramatiškų įvykių, šeimos santykių skausmingas paveldas. Tai padėtų nesusitelkti vien į save (savo savastį – self), nes toks „aš“ ieškojimas kreipia atgalios, į save pačius ir į domėjimąsi reinkarnacija.

Kai Jėzaus mokiniai, matydami nelaimės ištiktus žmones, klausia Jo apie galimas to priežastis, Jėzaus atsakas yra radikalus dviem aspektais. Viena, Jis reikalauja atsivertimo, sakydamas: „...manote, kad jie buvo kaltesni už kitus? Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (plg. Lk 13, 5); kita, Jėzus atgręžia mokinius ir mus ne į žmogaus praeitį, bet į susitikimą su Juo, kas keičia mus ir mūsų ateitį, kviesdamas pasitikėti Jo meilės kiekvienam mūsų galia: „Nei jis [neregys nuo gimimo] nusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jn 9, 3). Taigi, ar nesigriebiame reinkarnacijos, ateities būrimų ir kitokių dabar siūlomų sprendimų būtent todėl, kad sunkiai pakeliamoje situacijoje mes, katalikai, nepasitikime Prisikėlusiuoju Kristumi – neatpažįstame Jo gelbstinčio, gydančio ir išganančiojo veikimo mūsų gyvenimuose, o taip pat neprašome Jo šviesos bei pagalbos?

Su tikėjimu reinkarnacija glaudžiai susijęs ir požiūris į religiją. Mus, kaip ir kitus Vakarų kultūros žmones, sudrumstė šiuolaikinis religinis ir vertybinis reliatyvizmas: apie 40% laikančiųjų save katalikais Lietuvoje mano, kad visos religijos yra vienodai geros. Greičiausiai tai reiškia, kad jos iš esmės vienodos – kalba tą patį... Todėl ir kitoks beveik trečdalio katalikų pasirinkimas (yra viena teisinga religija, tačiau ir kitose religijose yra kai kurių pagrindinių tiesų) dar neteikia vilties, kad pradėjome suprasti Vatikano II Susirinkimo kvietimą tarpreliginiam dialogui. Dialogas reikalauja ne tik atvirumo, įsiklausymo, gilesnio kito pažinimo, bet taip pat ir savo aiškios tapatybės. Jei mūsų krikščioniškoji yra mums miglota, neatpažinta ir neįsisąmoninta, nes tikime „kaip visi“, dialogą greičiausiai suprantame kaip panašumo atpažinimą, susitapatinimą. Todėl neretai diskusijose apie religijų skirtumus džiaugiamės, kad ir kitos religijos kalba tas pačias pagrindines tiesas... Akivaizdu, kad neturime elementarių žinių apie Dievo, pasaulio ir žmogaus sampratų jose skirtumus. Bet didesnė problema, kad nepažįstame krikščionių tikėjimo pagrindų. Ir greičiausiai todėl, kad jis daugeliui asmeniškai neaktualus – neatliepia jų gyvenimo klausimų, žmogiškos egzistencijos rūpesčių, nes pateikiamas kaip Bažnyčios mokymo formuluočių ir filosofinių išvedžiojimų rinkinys. Todėl nenuostabu, kad apie 40% tų, kurie neišpažįsta jokio tikėjimo, teigia, kad nei viena religija neturi ir negali ką svarbaus pasakyti šiuolaikiniam žmogui.

Visi šie dalykai nurodo į gilesnės katechezės, orientuotos ne vien į tikėjimo tiesų išdėstymą, bet pirmiausia į atsivertimą ir asmenišką santykio su Kristumi būtinybę, kam greičiausiai pritrūko laiko, jėgų ir pirmiausia pasirengimo įvairių renginių kupinais Tikėjimo metais.

Atviri tikėjimo klausimai

Šiandien jau kalbama apie gilesnio santykio su Dievu užmezgimą ir palaikymą. Bet koks jis realiai gali būti, kai dabartinis santykis – apeiginis, neįsisąmonintas ar savaiminis – daugelio nėra atpažįstamas? Ką jame keisti ir kaip? Ką reiškia kurti pasitikėjimo santykius, kuo jie remiasi? Visi šie klausimai neatskleisti ir nepermąstyti, nes mes patys sau nepažįstami – nematome Kristaus žvilgsnio šviesoje nei kas esame, nei kaip elgiamės ir kokių gilesnių motyvų esme vedami. Koks kitoks tai turi būti santykis, nei besiremiantis vien žmogišku teisingumu, Bažnyčios skelbiamų dalykų aktyvesniu propagavimu, o kartais ir mūsų pačių pragmatiniais tikslais, kuriuos nežinia kaip reflektuoti? „Kas, mano Dieve, esi Tu, ir kas esu aš?“ – štai kokio šv. Augustino pagrindinio klausimo mes sau nekeliame, nes tarsi savaime kažką žinome. Taip ir sukamės ratu, šiandien patekdami į naujus, krikščionims aktualius iššūkius ir užduotis. O jiems atliepti nebeužtenka didesnio maldų skaičiaus, gerų darbų ar nuopelnų, praktikuojamų pagrindinių dorybių su neaiškiomis širdies intencijomis, bet jau reikia atsivertimo, atvirumo, pasitikėjimo nuostatos, santykių užmezgimo... Tačiau kokio, ir kaip tą daryti, kad tie „teisingi dalykai“ netaptų naujais uolių katalikų burtažodžiais?

Gal pradžiai vertėtų išsiaiškinti kodėl mūsų kaip krikščionių tikėjimas turėtų būti ne asmeninis, bet asmeniškas, ne bendruomeninis-kolektyvinis, bet bendruomeniškas, t.y. bažnytiškas? Mūsuose vyraujantis apeiginis tikėjimas nėra sąmoningas ir brandus jau vien todėl, kad jis savo istorine patirtimi yra bendruomeninis-kolektyvinis: esame katalikai „kaip visi“ ir tikime „kaip visi“, o dabar „kaip visi“ patiriame tikėjimo iššūkius, nes kasdienis gyvenimas yra netgi priešingas tam, ką Bažnyčia moko. Kaip atsiverti asmeniškam tikėjimui (abipusiam santykiui su Dievu ir artimu), kad dabar vyraujantis iš kolektyvinio nevirstų šiuolaikiškai privačiu (asmeniniu), kai dažnai ateinama tik į Mišias, jose pavieniui pabūnama, paklausoma ir tyliai pasimeldžiama dėl savo rūpesčių bei reikalų? Religinis individualizmas šiandien patraukia pirmiausia tuos, kurie neturi bendruomenės gyvenimo patirties ir susitelkę vien į savo poreikius.

Tai klausimas kaip prakalbinti žmones kaip asmenis – besąlygiškai vertingus, unikalius, kurių kiekvieną Dievas myli nelygstamu būdu, nepriklausomai nuo jų vertingumo ar nevertumo kitų žmonių ir savo akyse? Teologiniu lygmeniu tai būtų klausimas „Kaip mes suprantame jau atmintinai išmoktą teiginį, jog žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą“? Ką reiškia paveikslas (o gal atvaizdas?), ir ką panašumas? Ar savo filosofiniu supratimu teigdami, kad protas ir laisva valia yra Dievo pagrindinės savybės, vis dar pradedame nuo to, jog esame asmenimis būtent todėl, kad turime protą ir laisvą valią? Ar šie nėra tik žmogui duotos galios, kurias sugebame panaudoti ir destruktyviais, ne Dievo atvaizdo tikslais? Ar vis iškeliame pirmiausia savo autonomiškumą, kuris tikrai neatspindi Dievo, nes Jis yra santykiškas (trijų dieviškųjų Asmenų tarpusavio meilės santykis)? O gal neskiriame autonomiškumo nuo asmens savarankiškumo? Taip retoriškai klausiu todėl, kad nusakydami žmogų pagal jam priskiriamas konkrečias charakteristikas, mes jo kaip asmens nekalbiname, o tik jį apibrėžiame kaip objektą. Taigi, kaip galime priimti ir prakalbinti asmenį, kai patys savęs nepatiriame kaip unikalius, besąlygiškai vertingus ir Dievo mylimus? Ar įsižiūrime, įsiklausome į žmonių gyvenimus, kad jų kontekste kalbėtume apie tikėjimo klausimus? Visa tai atviri klausimai galimai kitokiai (ne „indoktrinuojančiai“) katechezei ir klausimai pirmiausia sau.

Gal pradėję nuo mūsų asmeniško santykio su Dievu (juk tiki asmuo, o ne tauta), mes adekvačiai prieisime prie Bažnyčios poreikio mums. Nes tikėjimo tikrovei ir gyvenimui mums reikalingi kiti – broliai ir seserys Kristuje, kurie mus priima, save mums dovanoja, ir mes mokomės atsakyti tuo pačiu. Ar Bažnyčia pirmiausia nėra asmenų tarpusavio bendrystė Kristaus meilėje (J. Ratzingerio įvardinimu – communio personarum), ir todėl tapo bendruomenė, vėliau išvystydama ir institucinę struktūrą? Prakalbus atvirkščia kryptimi, „proginiams“ katalikams būdingas institucinis požiūris į Bažnyčią mus gali nukreipti vien „teisingam“ žinojimui ir pasyviam priklausymui jai, o galiausiai jau dažnai išsakomai abejonei „Ar man būtina Bažnyčia ir religinės apeigos, jei aš turiu savo asmeninį santykį su Dievu?“ Apie pusę laikančiųjų save katalikais jau abejoja Bažnyčios reikalingumu...

Taigi, atviru klausimu lieka derama pusiausvyra ir sąsaja tarp tikėjimo kaip krikščionių mokymo turinio (išpažįstamų tikėjimo tiesų) ir tikėjimo kaip asmeniško ir bendruomeniško santykio su Dievu bei artimu. Nes tik iš sąmoningo ir nuoseklaus krikščionių tikėjimo gimsta pasitikėjimas Dievu ir vienų kitais, gimsta jėga tuo gyventi visuomenėje, gyvą tikėjimą liudyti pasauliui (pirmiausia šeimos nariams ir netikintiems aplinkiniams) bei sąmoninga ištikimybė jam. Į viso to iššūkius ir poreikį nurodo ir aptariamo tyrimo duomenys.

Ko katalikai laukia iš kunigo? Atvirumo ir dėmesingumo žmonėms, jo elgesio atitikimo Bažnyčios mokymui , kompetencijos tikėjimo klausiamais, gebėjimo tą perduoti ir burti žmones. Jaunimui labiau nei kitiems reikia kunigo gebėjimo ir noro paaiškinti nesuprantamus dalykus, o ypač tikėjimo išmanymo bei drąsos atsakyti į keblius klausimus, kas svarbiau yra ir vilniečiams bei didelių miestų gyventojams. Tuo tarpu tie, kurie labiau angažuojasi savo parapijai (aukoja bendruomenės reikalams didesnę sumą arba prisideda prie bažnyčios išlaikymo savo darbais ir veikla) yra reiklesni ir kunigo gebėjimui pakviesti bei burti žmones, patikėti jiems veiklas. Ar kunigai pasirengę tokiam bendravimui, jei seminarijose susitelkta į tikėjimo žinių ir dogmų įsisavinimą, liturgines apeigas, Bažnyčios teisinius reikalavimus, net gamtos ir pažinimo filosofijos klausimus? Ar ne per mažai jose svarstoma kaip mes patys save suvokiame, kaip atpažįstame savyje Dievo atvaizdą, kaip jį įžvelgti kiekviename kitame, kad galėtume kaip asmenį prakalbinti, suprantamai atsakyti į jam rūpimus tikėjimo klausimus ir bendradarbiauti su juo?

Jei Bažnyčią siejame vien su religinėmis apeigomis, dalyvavimas bažnyčios (parapijos) gyvenime mums nebus aktualus. Gražus buvo pastoracinis paraginimas skatinti tikinčiųjų savanorystę parapijose, bet gal ją suprantame kaip uolių katalikų (dažniausiai moterų) pagalbą kunigui tvarkant ir prižiūrint aplinką, organizuojant šventes ir atlaidus? Kol kas parapijos, bendruomenės gyvenime dalyvauja tik dešimtadalis katalikų, kurie bent kartą per metus ateina į bažnyčią (dauguma dalyvaujančiųjų – ateinantys į bažnyčia bent sekmadieniais arba dažniau). Ir šis dalyvavimas daugiausia reiškiasi pagalba kokiam nors konkrečiam darbui, kai tam pakviečia klebonas ar koks kitas kunigas. Kiek rečiau – ir tuomet, jei pakviečia kas nors iš parapijos padėti kokiam nors renginiui. Karitatyvinė ir kita nuolatinė veikla yra būdinga tik ketvirtadaliui dalyvaujančiųjų parapijos gyvenime, o tai reikštų, kad ja užsiima vos trys procentai visų, kurie bent kartą per metus ateina į bažnyčią. Mes dar nesiejame savanorystės su rūpesčiu ir veiklia meile artimui (neapsiribojant atneštų drabužių ir kitų reikalingų daiktų padalinimu), nes artimą kaip ir save pačius greičiausiai suprantame kaip religinių apeigų „vartotojus“, kaip Bažnyčios „paslaugų“ objektus...

Beveik pusė dalyvaujančiųjų parapijos, bendruomenės veikloje dalyvauja maldos grupėse, mažiau – šeimų ar jaunimo grupelėse. Sprendžiant pagal katalikų atsakymus ar skaito Šventąjį Raštą, pusė jų nėra jo skaitę, tačiau nemažai kas namuose turi; trečdalis yra vartę ar bandę skaityti, bet susidūrė su pernelyg daug nesuprantamų dalykų. Nepaisant to, nemažai kas norėtų drauge skaityti ir aiškintis Dievo žodį. Tuomet lieka klausimas: ar kunigai ir seminaristai turi patirties ir įgūdžių asmeniškai gilintis į Dievo žodį, juo maitintis, šia patirtimi dalintis bei kalbinti per Dievo žodį kitus?

Būtent pirmiausia jų pavyzdys kaip dalintis savo tikėjimu galės tam labiau parengti ir pasauliečius. Nes pusė save laikančių katalikais teigia, kad savo gyvenime nėra sutikę gyvai tikinčiojo krikščionio. Tačiau sutiktieji krikščionys, kurie buvo giliai tikintys, paskatino penktadalį laikančiųjų save katalikais ieškoti tikėjimo, gilintis į jį ir praktikuoti. Mūsų katalikams dalintis savo tikėjimu su kitais nėra įprasta: jis dažniausiai praktikuojamas privačiai. Tuo tarpu šeimoje, o juo labiau visuomenėje gyvename pagal pasaulietinius elgesio kriterijus, gal net nesusimąstydami ar jie neprieštarauja krikščioniškiesiems. Daugeliui, o ypač jauniems žmonėms, buvimas kataliku nėra svarbus socialinės tapatybės sandas. Taigi, net aktyvesni katalikai dažniausiai kalba apie savo tikėjimą tik su jiems artimais – savo parapijos žmonėmis ar tikinčiais aplinkiniais bei kitais krikščionimis. Bet jei dalis mūsų išdrįstame apie tai kalbėti ir netikintiems šeimos nariams, o juo labiau viešai, kyla klausimas kaip tą darome? Pagalvojus apie daugelio katalikų socialinę patirtį, o taip pat ir tikėjimo žinių turinius kyla daug klausimų. Šio tyrimo respondentai, kurie neišpažįsta jokio tikėjimo, dažniau nei kiti atsako, kad tikinčiųjų katalikų nėra sutikę arba sutiktieji jiems nepatiko ir todėl nepastūmėjo jų domėtis tikėjimu. Taigi, kaip mums tapti Kristaus Gerosios Naujienos nešėjais, o svarbiausia, gyvais liudytojais kitiems?

Tikėjimo klausimais labiau domisi tie katalikai, kurie dažnai dalyvauja Mišiose, yra vyresnio amžiaus, dažniau moterys; be to ir tie, kurie turi aukštąjį humanitarinį išsilavinimą. O kokie tikėjimo klausimai katalikus domina? Pirmasis pagal pasirinkimų skaičių buvo klausimas „Ar išsilavinęs žmogus gali būti giliai ir nuoširdžiai tikintis katalikas?“ Jam atsakyti nepakaktų vien racionalių įrodymų, kad religija, protas ir mokslas yra suderinami dalykai. Besidomintiems tikėjimo klausimais svarbesnės yra ne tikėjimo žinios, bet gyvenimas su Dievu Bažnyčioje, šeimoje ir visuomenėje: santykio su Dievu, maldos ir jos praktikos dalykai bei tai, kaip pažinti Dievą, kuriuo Bažnyčia tiki; o taip pat kas yra Bažnyčia, kodėl ir kaip joje dalyvauti.

Žmonės tą norėtų sužinoti pirmiausiai per viešas, visiems prieinamas ir plačiai skelbiamas paskaitas, o taip pat ir per tęstines radijo laidas, kai yra galimybė klausti ar pasisakyti, bei straipsnius spaudoje – jiems pažįstamais ir mažiau pastangų reikalaujančiais būdais. Aktyvesni katalikai nurodo ir maldos bei Šv. Rašto skaitymo grupeles, katechezes bažnyčioje bei rekolekcijas. Tačiau įdomu tai, kad nesidomintys tikėjimo klausimais, retai į bažnyčią einantys jauni žmonės kaip svarbų galimos pagalbos būdą išskiria gerokai daugiau asmens pastangų reikalaujančius viešus kursus, kuriuose reikėtų ne tik klausytis, bet ir skaityti, ruoštis, tarpusavyje svarstyti, gaunant ir tokias studijas patvirtinančią pažymą. Gal Bažnyčia jiems iki šiol nepatraukli būtent dėl būdų, kokiais krikščionių mokymo turinys yra perteikiamas? Juk dauguma jų mažai aktualizuoja šiandienius žmogaus gyvenimo iššūkius, dėl ko šie žmonės turbūt ir nesidomi katalikų tikėjimo klausimais. Gal tai būtų vienas iš atsakymų kaip pakviesti ir kitų, savo abejingumu tikėjimui ar abejonėmis išsiskiriančių, grupių žmones. Tai dažniausiai techninių ir gamtos mokslų atstovai, vyrai, jaunimas – tie, kurie, jei tikėjimu anksčiau domėjosi, negavę ieškotų atsakymų, nuo jo pasitraukė.

...ir ne vien tikėjimo klausimai

Jei jaunų žmonių, netgi laikančių save katalikais, didesnis abejingumas tikėjimui yra rūpestis ir užduotis visai Bažnyčiai, tai Bažnyčia Lietuvoje turi dar vieną iššūkį. Kaip aiškiai rodo tyrimo duomenys, bet patvirtina ir mūsų patirtis, katalikų bažnyčiose absoliučiai vyrauja moterys (išimtį gal sudaro tik kelios aktyvios parapijos Vilniuje ir turbūt Kaune, bet dažniau tik sekmadienio Mišiose). Kitose Europos katalikiškose šalyse tokios didžiulės vyrų ir moterų disproporcijos Bažnyčioje nėra. Suprantama, kad moterų visur yra daugiau, kur susiliečiama su antgamte ar vidiniu žmogaus gyvenimu. Kalbant konkrečiau, būtent jos turi didesnę patirtį dalyvauti gimimo ir mirties slėpiniuose, yra jautresnės asmens unikalumui ir trapumui. Bet moterys yra pagavesnės ir dvasių tikrovei, kas nėra vienareikšmiška, nes dažniau dalyvauja įvairiose magijos apeigose bei būrimų salonuose, o taip pat visokiose šiuolaikinių dvasingumo praktikų grupėse. Kaip minėjau, jos labiau tiki reinkarnacija, amuletų bei talismanų galia, net jei yra katalikės.

Kuo tikėjimo klausimais skiriasi mūsų vyrai? Jie gerokai mažiau nei moterys laiko save tikinčiais, o tai reiškia – daugiau netikinčiais ir abejojančiais; menkiau praktikuoja tikėjimą nuo pat vaikystės (gal motinos labiau ragindavo ir vesdavo dukras į bažnyčią, nes seniai įprasta, kad vyrams užtenka per šventes pabūti bažnyčios gale priklaupiant ant vieno kelio). Šiandien tai reiškiasi taip pat tuo, kad katalikai vyrai paprastai ateina į Mišias tik tam tikromis progomis arba neina visai. Jie dažniau praktikuojančiu kataliku laiko „nominalųjį“ – pakrikštytąjį, bet į bažnyčią retai einantį ir išpažinties neinantį žmogų; tuo pačiu ir patys rečiau nei moterys eina išpažinties (dažnai net neatsimena kada buvo) bei ženkliai rečiau meldžiasi. Akivaizdu, jie parapijos gyvenime itin retai dalyvauja (nebent prie proginių ar sezoninių „vyriškų“ darbų, kai pakviečia kunigas). Taigi, tuo tarsi patvirtinamas mūsuose senas nerašytas supratimas, jog „bažnyčia – tai moterų ir kunigų reikalas“ (ritualas, neracionalus, praktiškai nenaudingas užsiėmimas). Žinoma, ši nuostata atsirado tam tikrų istorinių patirčių bei kultūrinių pokyčių sąveikoje, bet tapo tarsi socialine norma. Todėl vyrai beveik neturi lūkesčių Bažnyčiai ir kunigams (nebent, kad nevažinėtų prabangiomis mašinomis), kritiškiau vertina Bažnyčios mokymą (ypač socialiniais klausimais), mažiau nei moterys domisi tikėjimo dalykais (jiems dažniau užtenka to, ką žino arba visai nesidomi), dažniau abejoja ar žmogus Jėzus Kristus iš viso yra buvęs. Panašu, kad vyrus mažiau domina net kultūros lygmens dalykai...

Tačiau Bažnyčioje tas nėra rimčiau reflektuojama. O gal tai susiję ir su jau pasenusia, bet Lietuvoje vis dar vyraujančia archainės ir tradicinės visuomenės antropologija? Ji ilgą laiką buvo gaji visoje Bažnyčioje teigiant, kad žmogaus lytiškumas yra atskira jo charakteristika. Pagal ją moteriai priskiriamas iracionalus mąstymas, vien emocinės reakcijos (tegul bažnyčioje bent išsiverkia), paklusnumas, pareiga rūpestingai patarnauti kitiems ir panašūs dalykai, kurių pagal nusistovėjusį stereotipą labiau reikia Bažnyčioje. Bet gal tai reiškia, kad vyrai turėtų būti vien racionalūs ir dalykiški, emociškai nejautrūs, neįsiklausantys, ekspansyvūs ir neatidūs kito kaip asmens unikalumui, žvelgdami į jį labiau funkciškai? Savo ruožtu ar toks mąstymas neturi poveikio Bažnyčios gyvenimui, kunigų patirčiai bei nuostatoms, o tuo pačiu ir kunigystės įvaizdžiui?
Ilgalaikė vakarietiška žmogaus samprata, tapatinanti protą su racionalumu, o širdį – vien su emocijomis ir jausmais prisidėjo prie to, kad teologija tapo tik specialistams įkandamu mokslu, o maldos praktika – emocijų ir vaizduotės sritimi. Įsivyravus „tikėjimui iš tradicijos“, kai malda priskiriama „moterų darbui“ , vyrai Lietuvoje neatpažįsta, kad krikščionių tikėjimas yra socialinė praktika, kuri reikalauja ir tikėjimo supratimo, ir jo susiejimo su realiu žmogaus gyvenimu bei elgesiu, ir tą išreiškiančios maldos. Socialinę patirtį bei nuostatas vaikams labiausiai perduoda tėvas, tad jei jis šeimoje nesimeldžia, kitų tam nepakviečia, o bažnyčioje tik retsykiais „apsilanko“, didelė tikimybė, kad vaikai (ypač sūnūs) tikėjimo taip pat nepraktikuos. Jei šis „iš tradicijos“ vis dar gyvuoja, vaikai formaliai gerbs religiją, ypač jei motina yra praktikuojanti. Lenkų bendruomenėse (taip pat ir Lietuvoje) vyrai nuo bažnytinės (bent sekmadieninės) praktikos nenusišalina, nes yra tie, kurie šeimos gyvenime liudija tikėjimo svarbą. Todėl lietuviai vyrai gali atrasti krikščionių tikėjimą kaip protingą ir svarbų gyvenime, jei tam padės tinkama sielovada ir sąmoningas dėmesys šeimos santykiams: jei bus drauge gilinamasi į krikščionių tikėjimo klausimus, atviriau svarstoma dabartinė vyro ir moters patirtis šeimoje, jų kaip asmenų skirtingumas ir papildomumas (atsirandantis pažįstant vienas kitą ir bendraujant, o ne dėl išankstinių kultūrinių nuostatų), istoriškai paveldėti vaidmenų ir santykių stereotipai bei pastangos drauge juos įveiki.

Taigi, tikėjimo kaip mūsų gyvenimo klausimai lieka aktualūs ir šiemet, kai susitelkėme šeimos svarbai, ypač jei norime, kad šeima būtų „mažoji (namų) Bažnyčia“, kur suaugusieji ir vaikai patiria tikėjimą kaip jų gyvenimą laikančią jėgą. Tik ši gyvenimo pilnatvės patirtis ir jos liudijimas gali padėti šeimoms atlaikyti dabartinius visuomenės skersvėjus bei stiprinti jas. Pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionių šeimų gyvenimui priešingi socialiniai įpročiai ir juos palaikantys įstatymai buvo įveikti krikščionių gyvenimo liudijimu ir jo plitimu – realiu gyvenimu, kuris ilgainiui pakeitė socialines nuostatas ir įstatymus. Todėl ir šiandien, stiprėjant ideologiniam nepalankumui santuokos ir šeimos atžvilgiu, svarbiausia yra stiprinti šeimos narių bendrystę ir šeimų solidarumą drauge mokantis kaip krikščionių tikėjimu gyventi ir pradėti jį liudyti orientyrus prarandančioje visuomenėje.

________________________________________

Irena Eglė Laumenskaitė – humanitarinių mokslų daktarė, VU įsteigto Religijos studijų ir tyrimų centro pirmoji vedėja, dirbanti ir religijos sociologijos srityje.