Šv. Kalėdų laukimu jau pradedantiems gyventi dideliems ir mažiems savo skaitytojams ARTUMA paskutiniame 2010-ųjų numeryje svarsto gerumo temą. Troškimo ką nors gera nuveikti dėl artimų ar visai nepažįstamų žmonių, dėmesio vargstančiųjų paramos akcijoms paprastai netrūksta šiame advento laike. Tad pats metas pasvarstyti apie mūsų gerumo intencijas: daryti gera – dėl ko? Sąžinei nuraminti, dangaus karalystei pelnyti po mirties ar ją jau dabar kurti?..

Ypač šeimoms siekiantis tarnauti ARTUMOS mėnraštis pirmajame puslapyje spausdina joms skirtą Lietuvos vyskupų laišką. Tai ramybės palinkėjimas šeimoms, kartu su Juozapu ir Marija laukiančioms Vaikelio Jėzaus Gimimo. Drauge – tai padėka šeimoms, kurios, kaip rašoma laiške, „nepaisydamos išorinių ir vidinių sunkumų, saugo santuokinį vienumą ir neišardomumą“.

Laiške dėkojama ir toms šeimoms, kurios stengiasi veikti dėl kitų šeimų gerovės. Ką šiuo metu dėl jos daugiau, nei priimta Šeimos politikos koncepcija, Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos, mąsto/daro politikai, valstybės vadovai, gruodžio ARTUMOJE kalbamasi su LR Seimo Pirmininke Irena Degutiene. Žurnale keliama kita aktualija, žvilgsnius kreipianti vėlgi į Seimo langus: čia vėl rengiamasi priimti Dirbtinio apvaisinimo įstatymą. Skaitytojams turėtų būti pravarti dviejų teikiamų projektų „išklotinė“ paakinant juos pasidomėti, kokį pačių mūsų išrinktų Seimo narių požiūrį į žmogaus gyvybę atskleis šių projektų svarstymai.

Kol vaikų dar nevargina panašūs rūpesčiai, apie gerus darbus gruodžio ARTUMOJE pakalbinti sako, kad geri visi žmonės, o be gerumo „baisu būtų“. O kaip yra suaugusiųjų pasaulyje? Verta pasidairyti po naująjį numerį drauge su straipsnių autoriais paieškant atsakymų į labai gyvenimiškus klausimus: ar geri darbai turi dar kokią nors, ne proginę, vertę verslo pasaulyje? Ar gali būti pelninga ne pelno siekianti veikla? Kaip nepamesti gerumo esmės – dalijimosi ir nepasilikti su savo gerumu, pasak patarlės, tarsi šuneliui ant šieno, kuris nei pats ėda, nei kitam duoda? Kokių „pastangų vaisių“ labiausiai laukia sergantieji, vienišieji, atstumtieji? Kodėl ne visada mus patraukia kitų gerumas? Netgi – ką jis kai kada pridengia? Be viso to, ir esminis žurnalo temos klausimas – kada mūsų gerumas turi vertę Dievo akyse? – į jį atsakant tradiciškai glaustame teologiniame-bibliniame komentare.

Metų rūpesčių išvargintas skaitytojas gruodžio ARTUMĄ galės paimti į rankas ir atokvėpio valandą, pasidomėdamas, kokios šventovės skliautų erdve šįkart dailininkė Silvija Knezekytė papuošė žurnalo viršelį ir kas yra jos architektas, pasigėrėdamas Don Kamilio „mažojo pasaulio“ išmintimi ar pasistebėdamas, kaip šiais moderniaisiais laikais švelnusis Dievo meilės balsas sklinda ir ... milijoniniais trankiausios muzikos albumais. Be to, gyvai patirdamas, kur Lietuvoje mėginama „apgyvendinti“ tokias „dangiškas substancijas“, kaip taika, bendrystė ir meilė. O gal tiesiog ilgėliau stabtelėdamas prie vieno kito sakinio, kurio išmintis pranoktų daugelį pasaulio tekstų ir nutildytų daugelį beprasmių diskusijų: „Kai vakare kartu kalbame „Tėve mūsų“, nusileidžia namuose tokia ramybė, kurios pasaulis nei duoti, nei atimti negali“ (t. Antanas Saulaitis SJ).

Pasak gruodžio kalendoriaus autoriaus kun. Artūro Kazlausko, „po keistoku Kalėdų pavadinimu besislepianti šventės prasmė prašosi būti surandama“. Te kiekvienam ARTUMOS skaitytojui jos būna atradimas!

Dalė Gudžinskienė