Žemaičių Kalvarija, Mišparai, 2012 07 01

Broliai ir seserys, susirinkome Žemaičių Kalvarijoje vedami to paties tikėjimo, širdį ir akis keldami į Švč. Mergelę Mariją, Šeimų Karalienę. Jos motiniška meilė kreipia mūsų žvilgsnį į Dievą, kuris yra taip arti mūsų, tačiau kartais pasilieka tarsi neatrastas Lobis. Vis ieškome ko nors, ko atrodo tarsi vienintelio dalyko trūksta iki pilnos laimės. Ir gal ne visada išgirstame Jėzaus žodžius: „tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno“ (Lk 10, 41–42). Švč. Mergelės Marijos motiniška globa labiausiai ir yra nukreipta į tai, kad nepamirštume, kas svarbiausia: kas reikalinga ne tik čia ir dabar, bet kas turi išliekamąją vertę amžinybės požiūriu.

Ne kartą sakome, jog esame Marijos žemės vaikai, Marijos vaikai. Tai iš tiesų didelė dovana, jei Švč. Mergelė Marija mums yra ne tolima istorija, meniškas paveikslas, bet gyvas asmuo, kurio pavyzdžiu galime sekti, į kurį galime kreiptis maldoje ir sulaukti tylaus, subtilaus atsako. Vienais iš savo žodžių ant kryžiaus Jėzus apaštalo Jono asmenyje patikėjo mus visus Marijai ir ją pavedė mums. Kiekvienas Bažnyčios bendruomenės narys gali kreiptis į Mariją kaip į savo dangiškąją Motiną. Daugiaamžės to patirties vaisiùs tarsi apibendrina šv. Bernardo maldos žodžiai: „Maloningoji Mergele Marija, [...] amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas“.

Visgi, tas pats vienintelis iš apaštalų po kryžiumi stovėjęs Jonas, kuriam Jėzus patikėjo Mariją kaip Motiną, tokiais žodžiais kalba mums visiems: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1). Štai kas yra didžiausias mūsų turtas: esame Dievo vaikai. Ši tiesa nepanaikina mūsų ryšio su savo prigimtine šeima, savuoju kraštu, su Mergele Marija ir kitais šventaisiais: ji duoda tai, ko jokiomis savo pastangomis nebūtume galėję pasiekti. Būti Dievo vaiku – tai Dievo dovana, kurią Jis suteikė, „atėjus laiko pilnatvei“, – kaip sako apaštalas Paulius Laiške galatams.

„Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5). Ši eilutė mums žinomoje turtingoje apaštalo Pauliaus raštijoje yra vienintelė vieta, nurodanti į Mariją. Čia netgi nepaminimas jos vardas. Kalbama apie Dievo Sūnų, „gimusį iš moters“. Marija lieka tarsi šešėlyje, tačiau dėl to ji netampa mažiau reikšminga.

Dievas atsiuntė savo Sūnų dėl mūsų, kad Jis, gimdamas iš moters, būtų visa kuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę. Tai reiškia, kad Jis tapo reikalingas Marijos kaip motinos globos, jos paprasto kasdienio darbo. Dievo Karalystė – ne iš šio pasaulio, ne šio pasaulio jėga kuriama, tačiau kiekvieno iš mūsų indėlis jai yra svarbus. Pirmasis indėlis – tai mes patys, mūsų širdis, Dievo vaiko širdis. Ne technologijų pažanga pati savaime parodo, kiek yra pažengusi į priekį Dievo Karalystė, bet tai, kiek mes esame Dievo vaikais ir kiek savo kasdienybėje gyvename, kaip Dievo vaikams dera. Tad iš Mergelės Marijos, iš moters gimęs Dievo Sūnus tepamoko mus su meile, ištikimai ir sąžiningai atlikti savo pareigas, kokios menkos ir nereikšmingos jos neatrodytų.

Švč. Mergelės Marijos ryšys su Jėzumi Kristumi pranoksta fizinės motinystės santykį. Prisimename trumputį Evangelijos epizodą, kai viena moteris iš minios, turbūt sužavėta Jėzaus mokymo, ištarė pagyrimo žodžius Jo motinai: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo“. Gi Jėzaus atsakymas pabrėžė dar gilesnio ryšio svarbą: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 27–28). Šie žodžiai pasako, kad tas didesnis palaiminimas, didesnė vienybė su Jėzumi yra prieinami kiekvienam Jo mokiniui, negalinčiam būti su juo fizinės giminystės santykyje. Tačiau ir Marija turėjo dalį didžiajame Dievo žodžio klausytojos ir vykdytojos palaiminime. Juk dar prieš priimdama Dievo Žodžio įsikūnijimą savo įsčiose, ji priėmė jį savo širdimi, dieviškajam Apreiškimui ištardama „Tebūnie“. Tad Švč. Mergelė Marija išlieka mums pavyzdžiu, kaip kasdien turime būti atviri tam, ką Viešpats mums kalba per Šventąjį Raštą, per vidinius įkvėpimus maldoje. Jai užtariant, būkime atidūs, kad ir šiandienos rūpesčių apsuptyje atpažintume ir vieni kitiems parodytume per Jėzų Kristų atėjusios „laikų pilnatvės“ ženklus. Ne gąsdinančius ir bauginančius, bet viltį įkvepiančius ir gėrį kurti skatinančius ženklus.

Pagaliau, prisiminkime ir šio sekmadienio Evangeliją apie moterį, kuri išgijo iš ją ilgai varginusios negalės, kai prisilietė prie Jėzaus apsiausto. Ne pats prisilietimas tarsi kokia magiška priemonė išgydė ją, bet jos tikėjimas. Juk aplink Jėzų buvo susirinkusi didelė minia, kuri tiesiog spaudė Jį, tačiau esminė permaina įvyko tik gyvenime šios moters, kuriai Jėzus pasakė: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“ (Mk 5, 34).

Švč. Mergele Marija, kaip reikia ir mums, kad su tokiu tikėjimu – su Tavo ar su šios Evangelijoje minimos moters tikėjimu – prisiliestume prie Jėzaus. Kaip reikia, kad mūsų tikėjimas nebūtų formalus ir bevaisis, kaip demonų, kurie „tiki ir dreba“ (Jok 2, 19). Mūsų Užtarėja, savo Sūnui mus paveski. Padėk mums visada laikytis Jėzaus, kad tarp visų vargų ir negalių išsaugotume Dievo vaiko širdį, tyrą ir skaidrią kaip versmė, nepasiduodančią liūdesiui, ištikimą ir kilnią.