| | Kun. doc. dr. Arvydas RAMONAS
Nacionalinis delegatas universitetinei sielovadai
Klaipėdos universitetas
Universitetinė sielovada III: Akademinės pastoracijos ugdymo uždaviniai
Akademinės sielovados pagrindiniu uždaviniu išlieka evangelizacija, tačiau ši evangelizacija yra specifinė, nes skirta intelektualams, kurie - kaip pastebi F. Schuller - jaučia poreikį pažinti Jėzų Kristų kitoje šviesoje, negu per vaikystėje išmoktas žinias. O visi kiti uždaviniai pasitarnauja tik dar didesniam humanizmo atėjimui į universitetinę aplinką. Universitetinės sielovados ugdymo uždaviniai šiandienos universitetuose būtų sekantys:
Asmeniniu pavyzdžiu liudyti prisikėlusį Kristų, kad studentija taptų „visuomenės statydintojais“ (Ecclesia in Europa, nr. 41), kurie vadovautųsi artimo meilės principu. Vadovaujantis Dievo žodžiu, sustiprinti ir paremti tiek profesūros, tiek studentijos asmenišką, individualų tikėjimo išgyvenimą, nepažeidžiant žmogaus apsisprendimo laisvės bei padėti akademinės visuomenės asmenims įsijungti į tikinčiųjų bendruomenę. Akademinės pastoracijos uždavinys padėti įtikėjusiems intelektualams atrasti savo vietą už universitetų ribų vietinėse Bažnyčiose, t.y., po galbūt „vaikiško tikėjimo“ ar netikėjimo tarpsnio padėti pagrindus, kad akademinė visuomenė gebėtų betarpiškai švęsti tikėjimą ir išpažinti jį pagal Bažnyčios tradiciją, kartu žinant tokio kalbėjimo apie Dievo paslaptį reliatyvumą ir priklausomybę nuo laiko (plg. Schuller, F., Niekada nepamirštame, kad galite rinktis, Naujasis židinys, Vilnius, Aidai 2001/6, p. 318-325).
Labai svarbu, jog akademinė pastoracija skatintų tarpdisciplininį dialogą. Universitetinės disciplinos kartu su religijos mokslais gali atsakyti į daugelį iškylančių klausimų. Teologiniai tyrinėjimai neturėtų atsilikti nuo mokslinės pažangos, o universitetinės disciplinos neturėtų atsisakyti religijos mokslų, nes šiandien pasaulyje nebeįmanoma įveikti civilizacijos problemų, orientuojantis tik į mokslinį – techninį progresą, bet reikalinga ir metafizinė kryptis.
Universitetinėje kultūroje labai svarbu, kad akademinė sielovada pasiūlytų konkrečius kelius asmeniškam krikščioniškam ryžtingumui ir atsakomybei brandinti. Šiandien ypatingai susiduriama su korupcija, todėl yra labai svarbu, kad universitetuose būtų ruošiami ne tik kompetentingi profesijų specialistai, bet ir teisingi valdininkai, įsiklausantys į paprastų žmonių bėdas., nes dažnai jaunimas baigęs universitetus užima vadovaujančius postus.
Kadangi universitetinę kultūrą sudaro ir įvairių tikėjimų ar religijų asmenys, akademinė sielovada turėtų skatinti tarpusavio pažinimą, supratingumą ir pasirengimą bendradarbiauti. Ekumeninis liudijimas ir bendradarbiavimas gali būti ypač vaisingas akademinėje terpėje studijuojant socialinius klausimus ir apskritai giliau gvildenant visus klausimus, susijusius su žmogumi ir jo egzistencijos bei veiklos prasme (plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, Popiežiškoji pasauliečių taryba, Popiežiškoji kultūros taryba, Bažnyčia universitete ir universitetinėje kultūroje, 1994/05/22 www.lcn.lt/bzinios).
Akademinė sielovada turi būti misionieriško pobūdžio nepamirštant silpnesniųjų, kurie gali pakliūti į įvairius struktūros savanaudiškus tikslus. Akademinė sielovada turėtų padėti ginti tokių asmenų teises ir padėti pasijusti pilnaverčiais asmenimis.
Taigi, akademinė sielovada universitete, turėdama konkrečius uždavinius, turi padėti universiteto studentams ir dėstytojams susitikti su Kristumi, kuris nori, kad kiekvienas asmuo būtų laimingas ir viltingas, nebijantis ateities. „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).
Norint gauti teigiamus pastoracijos ugdymo rezultatus, Bažnyčia skatina „Dievo žodį skelbti metodais, labiausiai atitinkančiais įvairių žmonių grupių ir daugelio profesinių terpių poreikius, kad Kristaus šviesa įsiskverbtų į kiekvieną žmonių gyvenimo sritį ir išganymo fermentas iš vidaus perkeistų socialinį gyvenimą“ (Jonas Paulius II, Catechesi Tradentae, Vilnius, 1996, p. 128). Vadinasi, šiandien reikia naujai bei įtikinamiau Evangeliją pristatyti universitete, bei jos skelbimui panaudoti efektingesnius pastoracinius metodus ir būdus. Remiantis aukščiau minėtu katalikiško auklėjimo kongregacijos dokumentu „Bažnyčia universitete ir universitetinėje kultūroje“ būtina išskirti universitetinės sielovados ugdymo būdus:
Pastoracijos sėkmei reikalinga malda, kurios metu prašoma Šventosios Dvasios pagalbos, kad padėtų įžvelgti esamą situaciją ir tinkamai būtų galima įterpti Evangelijos gyvybinę sėklą.
Individualus asmenų evangelizavimas padeda užmegzti dialogą su konkrečiais vyrais ir moterimis, dėstytojais ir studentais; padeda žmogui atsiliepti į Šventosios Dvasios paskatas atnaujinti ir įžvelgti buvimo prasmę šiame gyvenime.
Grupinis asmenų evangelizavimas. Juo Evangelinė žinia pasiekia ne vieną žmogų, o visą grupę. Grupėje yra ugdomas bendruomeninis jausmas, kuris pabrėžia asmenų svarbą vienas kito atžvilgiu. Taip yra mažinamas izoliacinis laukas, susvetimėjimas ir kuriama pasitikėjimo dvasia.
Dievo žodžio skaitymas (lectio divina). Šventasis Raštas yra svarbiausias krikščioniškojo dvasingumo ugdymo šaltinis: „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3,16). Dievo žodžio skaitymas ir apmąstymas tampa efektyvi nuoroda akademiniam jaunimui, besiblaškančiam sekuliarizuotoje visuomenėje, ieškant tiesos.
Įvairių katalikiškų maldos grupelių, sąjūdžių kūrimas bei palaikymas. Šios grupės tampa gyvos liudininkės visai universitetinei bendruomenei bei atidaro studijuojančiam jaunimui vartus į gilesnį Evangelijos pažinimą ir meilės tarnybą. Toks pastoracijos būdas kelia tikslą auklėti bei globoti jaunuolius, turinčius tikėjimo dvasia sutikti konkrečią aplinkos bei veiklos, į kurią jie įsitraukę, tikrovę.
Krikščioniškosios tikybos teologijos fakultetų ir katedrų kūrimas universitetuose. Šių fakultetų ir katedrų kūrimas sudaro galimybę skleisti humanistines idėjas bei pasiekti kitų profesinių studijų studentus bei dėstytojus.
Įvairių sielovados stotelių kūrimas studentų bendrabučiuose, kur jaunimas susiduria su situacija, kai daugelis krikščioniškų ir moralinių vertybių atsiduria lyg šešėlyje, o į pirmą vietą iškyla vartotojiškas požiūris, asmens orumo negerbimas.
Pastoracija pasiekia geresnių rezultatų, kai remiasi grupe žmonių, besirūpinančia akademinės bendruomenės dvasinėmis vertybėmis. Šią funkciją puikiai gali atlikti pastoracinė taryba, kuri padėtų ieškoti ir atrasti atsakymus į esminius gyvenimo klausimus. Pastoracijos tarybą turėtų sudaryti tikintys dėstytojai, studentai bei kapeliono institucija.
Įvairių konferencijų bei seminarų rengimas tikėjimo klausimais sudaro galimybes tobulėti tiek studentams, tiek ir patiems dėstytojams. Meninės raiškos vakarai, tęsiami Agapės, t.y. pasidalinimo mintimis bei vaišėmis, suteikia galimybę geriau pažinti vieniems kitus.
Bendruomeniškumo viršūnė yra liturginis šventimas, kurio metu gali susirinkti visi universiteto bendruomenės nariai, išpažįstantys tą patį tikėjimą. Šventasis Raštas sako: „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Taigi, liturginio šventimo metu nebėra nei dėstytojo, nei studento, nei universiteto personalo darbuotojo, o yra tikintieji, kurie liudija Kristaus meilę artimui.
Bendradarbiavimas su universiteto studentų sąjunga, darant tyrimus ir apklausas, padėtų realiai nustatyti dirbančiųjų ir studijuojančiųjų problemas, norus, pasiūlymus bei katalikų ir kitų konfesijų krikščionių skaičių. Taip pastoracinė taryba galėtų priimti tam tikrus sprendimus vykdant savo misiją.
Kiekvienas universitetas privalėtų turėti koplyčią, kaip Evangelijos tiesos sklaidos centrą. Koplyčios buvimas universitete sudarytų sąlygas studentams ir dėstytojams tobulinti dvasinį gyvenimą per individualią bei bendruomeninę veiklą.
Taigi, sielovadinių tarnybų kūrimas aukštosiose mokyklose pasitarnautų visapusiškam jauno žmogaus ugdymui, kuris sugebėtų išgyventi tikėjimą konkrečioje realybėje, savo visuomenėje bei galėtų gauti atsakymus į jam rūpimus egzistencinius klausimus ir visokeriopą dvasinę paramą. Pastoracinis ugdymas gali sumažinti tam tikrą distancinį atstumą tarp studentų ir dėstytojų bei padėti kurti krikščionišką ir bendražmogišką bendrystę pačioje akademinėje visuomenėje.
Bus daugiau |
į pradžią
į viršų