Gegužės ARTUMA – apie daugvaikystę
 
 Naujasis „Artumos“ numeris skiriamas daugiavaikei motinystei – tam daugeriopam grožiui, kuris kažkaip esmiškai ir akivaizdžiai dera gegužės mėnesį.

Juk gegužę – tikras grožio triumfas! Visų motinų ir dangiškosios Motinos, kiekvienos šeimos ir pačios Sekminių ugnies – Šventosios Dvasios, kuri, pasak tėvo kapucino Raniero Cantalamessos, ir pati yra kaip motina. Gegužės „Artuma“ ir pradedama šio Popiežiaus namų pamokslininko knygos „Dvasios giesmė“ ištrauka, liudijančia, kaip motiniškai Šventoji Dvasia mus veda į Tėvo artumą, o šįkart palydinčia žurnalo skaitytoją į gausių, Dvasios palaimintų, šeimų artumą.

Savo gyvenimus „įsipatoginusieji“ galbūt atrastų joje savo „sveikam protam“ nesuprantamų dalykų (pvz., septynių vaikų šeimoje). Tačiau dauguma skaitytojų greičiausiai netvers džiaugsmu, skaitydami, kaip nuostabiai ir su išminties Dvasios dovana, daugiavaikės motinystės prasmę suvokia tikrai nelengvo vargo, o neretai – visuomenės priešiškumo naštą nešančios mamos – apie tai Lauros Aleknienės ir Jolitos Pukelienės straipsniuose; kaip sesių ir brolių vertę – juk „viena futbolo komanda“ – sugeba suprasti vaikai, kalbinami Aldonos Atkočiūnaitės; kaip vis dėlto sunku užaugti vienturčiams (rašo Guostė Tamulynaitė); kaip šiandienos džiaugsmas turėti brolių ir sesių atperka vaikystės nuoskaudas (pasakoja Eglė Dovydaitytė). Žurnalą skaitantiems tėvams psichologė Zita Vasiliauskaitė pažeria labai praktiškų patarimų, kaip savo meilę be skriaudos padalyti visiems vaikams. Taip jau būna, kad jiems greit pasidaro per seklu begalinėje tėvų meilės jūroje. Kodėl būtina laiku atrišti vaikams sparnus, rodo gyvenimo pavyzdžiai Sigitos Purytės straipsnyje.

Į pačių moters gelmių – motiniškumo refleksiją, neatidėliotinai svarbią šiandien, kreipia spausdinamos žinomos ugdytojos Domicelės Petrutytės mintys. XX a. šventoji Džiana Bereta Mola, kurios istorija pasakojama gegužės „Artumoje“, vainikuoja daugiavaikės motinystės grožį ir visas motiniškumo refleksijas visiškai perkelia į motinos širdį, kurioje ir randasi (arba, deja, ne) patys tikrieji, nė žodžių nereikalaujantys apsisprendimai.

Daug apsisprendimų kasdien prireikia ir valdžios žmonėms: iš Algimanto Ramono straipsnio apie nacionalinį susitarimą dėl šeimos politikos atrodo, kad sunkiausiai kelią skinasi vertybinės srities sprendimai.

Apsispręsti dabarties skaudulių akivaizdoje tenka ir Bažnyčiai. Dr. Jono Malinausko, Tomo Vilucko straipsniuose džiugu skaityti ir patvirtinimą, jog ir puolama ji renkasi tiesos kelią, ir savalaikį priminimą, kokia uola iš tiesų remiasi Bažnyčios pamatai.

„Bažnyčia nebijo atvirumo ir dialogo“, – sako apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, kalbinamas Saulenos Žiugždaitės. Ir jautriai primena, kad ši dabartinė situacija gali tapti ir proga „atsinaujinti mums patiems, atnaujinti šeimas, atnaujinti visuomenę“. Juk kaip kitaip, jei ji mums Motina, milijonus vaikų prie savęs glaudžianti, bet nei vienam vietos nepritrūkstanti, nei vienam Meilės nepagailinti.
  
 
   
Apie naujienų grupes 
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt