Konferencijos 2009 m. spalį Kaune I ir II dalys bei atsakymai į klausimus (tekstą iš audioįrašo parengė ir sutrumpino ARTUMA, 2010 m. Nr. 1  ir 2)

Nuolatinis diakonas Johannesas FICHTENBAUERIS yra Vienos arkivyskupijos nuolatinių diakonų seminarijos rektorius, ekumeninės charizminės bendruomenės „Sugrįžimas pas Viešpatį“ įkūrėjas bei vadovas, Europos charizminių bendruomenių tinklo bei Austrijoje vykdomos ekumeninės programos „Kelias į susitaikinimą“ vadovas, iniciatyvos „Antrojo Jeruzalės Susirinkimo link“ vykdomojo komiteto narys, neformalios tarptautinės dialogo tarp katalikų ir mesijinių žydų grupės narys.

DĖL KO VERKIA DIEVAS

Susiskaldymas – didžiulė žala

Ekumenizmas yra skirtas visoms šalims – ir turinčioms daug skirtingų konfesijų, denominacijų, kaip yra, pvz., JAV ar Vokietijoje, ir toms, kur katalikai sudaro daugumą, kaip yra Austrijoje ar Lietuvoje. Kol krikščionybė tebėra suskaldyta, mes visi jaučiame to padarinius. Katalikų Bažnyčios – kaip Visuotinės Bažnyčios – vienybės dar nėra. Tai pavojinga žaizda. Jei nesiimame jos gydyti bent jau dabar, pasekmės bus labai labai skaudžios.

Kodėl tai ypač svarbu dabar? Didžiosios Romos imperijos ar krikščioniškos monarchijos laikais valstybė išlaikydavo vienybėje tai, ko nesugebėdavo Bažnyčia. Tačiau šiandien gyvename pliuralistinėje, pokrikščioniškoje visuomenėje, ir tai nepadeda mums išlikti vieningiems. Todėl dabar, kai pasaulis tik skaldosi ir sklaidosi, toji vienybė ypač turi būti mumyse, Bažnyčioje.

Kuriuo atžvilgiu Bažnyčios susiskaldymas reiškia pačio Dievo atmetimą [nepriėmimą, neigimą]? Senajame Testamente labai svarbus, raktinis žodis yra kebod, kuriuo hebrajiškai nusakoma Dievo šlovė. Dievo šlovė atsispindėjo Jeruzalės šventykloje, ji kelia žmonėms pagarbią baimę. Įdomu, jog evangelistas Jonas tą patį žodį pavartoja Jėzaus, Aukščiausiojo Kunigo, maldoje: „Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui... Meldžiu, tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena“ (Jn 17, 5. 21–22).

Kas čia išties sakoma? Kristus perdavė Bažnyčiai tą šlovę, kurią jis turi drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Bet kai Bažnyčia suskilo, joje neliko vienybės, kuri yra tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, Dievo šlovė paliko Bažnyčią. Todėl Bažnyčia prarado savo autoritetą. Trijų dieviškųjų Asmenų vienybė yra tobula – trys Asmenys, bet vienas Dievas. Kadangi Dievas yra vienas, tad vienintelė yra ir Bažnyčia, turinti atspindėti Jo šlovę – pačią Švč. Trejybės vienybę. Tačiau kai Bažnyčia yra pasidalijusi, Dievo šlovė išsisklaido. Tai tragiška. Deja, daugelio Bažnyčių vadovai mano, kad tai tik nedidelis, šiek tiek negražus dalykas. Anaiptol! Tai skandalas, papiktinimas! Krikščionybės skilimas nėra nežalingas, tai dangaus besišaukiantis nusikaltimas. Ir pasakysiu kodėl.

Kristus sumokėjo didžiulę kainą, atpirkdamas pasaulį – mes jo atperkančiąją galią iššvaistome. Labiau nei bet kuri kita nuodėmė susiskaldymas trukdo Kryžiui veikti visa galia, Bažnyčios autoritetas irgi sumenko. Tai nėra nežalinga! Tai kainuoja daugelio žmonių dvasinį gyvenimą. Suskilusi Bažnyčia nebegali vienu balsu melstis Tėvui. Kiekviena Bažnyčia meldžiasi savo maldomis, – čia kalbu ne apie žodžius, o apie širdis, – taigi Bažnyčioje nebelieka vienos, suvienytos dvasios. Katalikai meldžiasi dėl kitų dalykų nei protestantai, ortodoksai – dėl kitko nei vadinamosios laisvosios Bažnyčios. Į ką Tėvas turėtų atsiliepti? Tokia Bažnyčia užtaria maldoje daug menkesniu mastu. Tas pats ir šeimose. Kai tėvas ir mama nevieningi, jų autoritetas vaikų akyse menkesnis. Nesupraskite klaidingai: vieniši tėvai ar mamos nėra blogi tėvai. Iš išsiskyrusių tėvų taip pat eina daugybė palaiminimų vaikams. Tačiau dvasinis tėvų autoritetas tikrai nėra tas pats.

Politinio ir religinio autoriteto stoka

Bažnyčios pasidalijimas turi ir politinių padarinių. Būdama suskilusi ji kalba skirtingais balsais ir viešajame gyvenime. Kaip manote, kiek svarbiais mus laiko politikai? Kuo labiau esame susiskaldę, tuo mažiau atrodome reikšmingi. Liuksemburgo ministras pirmininkas Jeanas-Claude Junckeris, Europos reikalams angažavęsis politikas, vienam katalikiškam leidiniui į klausimą, kokia yra krikščionių įtaka Europos politikai, atsakė gan piktai: „Kai mes, politikai, kreipiamės į Bažnyčias, norėdami sužinoti nuomonę moralės politikos klausimais, negauname vienodo atsakymo, bet skirtingus iš skirtingų krikščionių. Liberalūs liuteronai mums sako ką nors visai kitaip nei konservatyvūs ortodoksai. O katalikai teigia dar kitokią nuostatą. Kodėl tuomet turėtumėm į jūsų, krikščionių, balsą atsižvelgti?“ Beje, šis politikas – uolus katalikas, sekmadieniais lanko bažnyčią, bet savo interviu vis tiek buvo labai kritiškas.

Bažnyčios susiskaldymas kai ką keičia ir pasaulyje. Štai islamas, kaip atskira religija, atsirado tik dėl Bažnyčios pasidalijimo. Pranašas Mahometas, ieškodamas atsakymų į gyvenimo ir tikėjimo klausimus, gavo skirtingus atsakymus iš skirtingų krikščioniškų bendruomenių. Tad, suprantama, jam buvo sunku įtikėti trivienio, arba trejybinio, Dievo vienybe. Jam atrodė, kad jos tiki trimis skirtingais Dievais, o tai negerai ir reikia sukurti kitą, teisingą religiją.

Vienybė yra visų rūpestis

Mums reikia naujo ekumenizmo. Bažnyčios susiskaldymas nėra kažkas naujo. Prieš tūkstantmetį ji skilo į Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Prieš 500 metų, Reformacijos laikais, Vakarų Bažnyčia dar susiskaldė. Ir tik prieš 100 metų pasireiškė pirmieji rimti bandymai sugrąžinti vienybę. 1910 m. Pasaulio misijų konferencijoje Edinburge anglikonų ir protestantų Bažnyčios siekė vienybės. Šias pastangas katalikai tada ignoravo. 1948 m. buvo įsteigta Pasaulinė Bažnyčių Taryba, joje dalyvauti taip pat stengėsi ir ortodoksų Bažnyčios. Bet tuometinis popiežius Pijus XII tarė, jog ši iniciatyva nėra iš Dievo. Katalikams prireikė dar dvidešimties metų, kad suvoktų, jog krikščionių vienybė, net pranokstant Katalikų Bažnyčios ribas, tikrai yra Dievo valia.

Vatikano II Susirinkime žengtas didžiulis žingsnis įsitraukiant į ekumeninį judėjimą. Tačiau vis dar yra katalikų, tebemanančių, kad tai buvo klaida. 1999-aisiais Vatikano atstovai susitiko su liuteronų Bažnyčios vadovybe ir pasirašė deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos. Šis įvykis pakeitė istoriją! Dokumentas pašalino pagrindinę priežastį, dėl ko įvyko Reformacija. Bet mažai kas apie jį žino. Ar dėl to jaučiamės artimesni liuteronams? Tikriausiai ne. Ir, tiesą sakant, liuteronai irgi. Taigi ekumenizme kažkas yra ne taip. Klasikinis ekumenizmas tam tikru atžvilgiu yra atsidūręs akligatvyje, nes daugeliui teologų tai tėra puiki sritis pasireikšti. Ekumenizmo tema parašoma daug knygų, atliekama studijų, bet tai negydo susiskaldymo žaizdos. Kai kurie Bažnyčių vadovai, net suprasdami pokyčių būtinybę, jų nenori, nes tai reikštų jų įtakos sumenkėjimą. Bažnyčios vienybė neįmanoma be galios atsisakymo.

Ar ši problema vien teologų ir Bažnyčių vadovų? Ne, ji taip pat yra ir mūsų. Nes daugelis pasauliečių krikščionių sako, kad vienybė nėra jų rūpestis: „Kol turiu savo bažnyčią, kur gerai šlovinama, teikiami sakramentai, gerai jaučiuosi. Man visai nerūpi, kad dangaus Tėvas verkia. Aš net nežinau to.“ Dar sakoma: „Mes vienijamės ir nekreipiam dėmesio į diskusijas apie ekumenizmą etc. Tiesiog elgiamės, tarsi vienybė jau būtų pasiekta. Kai norime, švenčiame kartu Viešpaties vakarienę, ką norim, tą krikštijam.“ Tada netrunkame pamatyti, kaip randasi dar viena nauja laisvoji Bažnyčia. Šis „savadarbis“ ekumenizmas neatsižvelgia į Bažnyčios istoriją, teologiją, paneigia Tradiciją, yra visiškai dirbtinis ir labai pavojingas, nes jis patrauklus, ypač jauniems žmonėms, sakantiems: „Man nerūpi praeitis. Mano gyvenimas yra ateitis. Ir mes patys ją sukursime.“

Tikiuosi, kad bent šiek tiek pajusime tą dangaus Tėvo skausmą dėl krikščionių susiskaldymo. Išgyvensime jį giliai savyje. Tik tuomet, kai nenumaldomai skaudės, būsime kažką supratę, tik tuomet galės gimti kažkas naujo.

* * *

Antroje konferencijoje diakonas Johannesas FICHTENBAUERIS aptaria penkis „naujojo ekumenizmo“, grindžiamo ne vien teologų diskusijomis, bet galinčio tikrai veikti ir vesti į vienybę, bruožus.

Ekumenizmas ir Šventoji Dvasia

1906 metais Los Andžele (JAV) juodaodžio pamokslininko Williamo J. Seymouro vadovaujamoje sekmininkų bendruomenėje nutiko kai kas labai svarbaus. Vieną dieną į ją nužengė Šventoji Dvasia, ir tai buvo ne tik vadinamojo „Azusa gatvės prabudimo“, bet ir paties didžiausio istorijoje, visą Bažnyčią palietusio prabudimo pradžia. Apie 700 milijonų, apytikriai trečdalis, pasaulio krikščionių šiuo metu priklauso charizminiam atsinaujinimo judėjimui. Šventoji Dvasia išliejama ne tik tam, kad šie žmonės skaitytų Šventąjį Raštą, naudotųsi juo savo gyvenime, kad melstųsi kalbomis, žinotų apie išgydymo maldą, kad būtų skelbiamos pranašystės ir vyktų charizminis šlovinimas. Be šių dalykų yra ir tai, ką krikščionys pamiršta: su Dvasios krikštu Dievas dovanoja ir ekumenizmo dovaną. Iš pat pradžių sekmininkai tikėjo, kad išlietoji dovana yra skirta visai Bažnyčiai. Vėliau, 7-ajame, 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose, prasidėjo daug skilimų. Sekmininkai laikė tai pasaulio pabaigos ženklu. Naujoji vienybė duodama atnaujintai Bažnyčiai. Šventoji Dvasia nori, kad visi krikščionys, tiek kitose bažnytinėse bendruomenėse, tiek mūsų Bažnyčioje, būtų užkrėsti tuo pačiu virusu. Šis virusas – tai vienybės troškimas. Tą patį galima pasakyti ir apie Katalikų Bažnyčioje atsiradusį charizminį atsinaujinimą. Tačiau vėliau šis aspektas atsinaujinimo judėjime buvo prarastas. Turbūt todėl, kad buvo per sunku, nors Dvasia niekada nėra sakiusi, kad tai lengvas kelias. Ji tik sakė duodanti tam galią. Tačiau vis dar turime brangiai už tai mokėti. Manau, kad „naujasis ekumenizmas“, kitaip nei „klasikinis ekumenizmas“, pirmiausia yra dvasinis judėjimas.

Esu įsitikinęs, kad negalime dalyvauti naujajame ekumenizme, jei nesame užsikrėtę tuo virusu, perkeičiančių mūsų širdį. Jis suminkština kiečiausias širdis ir užkrečia broliška meile kitų krikščioniškų judėjimų nariams. Įdomu, kad naujasis ekumenizmas visų pirma prasidėjo kaip maldos judėjimas. Vienybė neįmanoma, jei nėra nuolat už ją besimeldžiančių. Kai kurios kliūtys tokios sudėtingos, kad tik Šventoji Dvasia įstengia jas nugalėti. Jei šis ekumenizmas nebus didžiai palaikomas daugybės besimeldžiančiųjų malda, jis nebus sėkmingas. Praėjusio amžiaus pabaigoje „Kanzas Sičio pranašų“ grupės pastorius Mike’as Bickle’is skelbė, kad krikščionių vienybei pasiekti būtinas nuolatinis maldos užtarimas. Taigi jis kreipėsi į charizminio atsinaujinimo dalyvius visame pasaulyje, ir taip atsirado visą parą, visomis savaitės dienomis veikiantys „24/7“ maldos namai. Į juos besirenkanti atsidėjusių krikščionių grupė būna pasidalijusi po vieną maldos valandą taip, kad 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę būtų meldžiamasi ir šlovinama. Taigi maldos užtarėjai palaiko vienybės darbą. Dabar tokių „24/7“ maldos namų yra visame pasaulyje. Tam tikru atžvilgiu taip tęsiama vienuolynų atliekama užtarimo maldos tarnystė. Tai puikus būdas į ją įsitraukti pasauliečiams, negalintiems melstis visą dieną, tačiau norintiems įsipareigoti valandai per dieną ar savaitę. Manau, labiausiai vienybės siekti seksis tiems, kurie daugiausia melsis.

Susitelkimas į Kristų

Naujasis ekumenizmas kristocentriškas. Susitelkimas į Kristų – štai kas svarbiausia siekiant vienybės. Vienas klasikinio ekumenizmo sunkumų – pastangos tuo pat metu spręsti daugybę teologinių problemų. Vienybė prasideda, kai susiburiame apie Jėzų. Naujasis ekumenizmas veiksmingas tik tuomet, kai yra giliai į Jėzų atsivertusių krikščionių. Jis nėra skirtas ir dviprasmiškų nuostatų krikščionims: jie nesupras, ką čia darome. Tam reikia tik artimą asmeninį santykį su Jėzumi puoselėjančių, „pamišėlių dėl Jėzaus“, tokių krikščionių, kurie savo tapatybę pirmiau grindžia Jėzumi, o ne konfesiniu auklėjimu.

Deja, daug katalikų visų pirma sakosi esą katalikai, o tik po to linkę pažinti Jėzų. Čia kalbu ne apie netikinčius, bet apie tikinčiuosius, kurie nesižavi Jėzumi; taigi jų tikėjimo objektas yra ne Jėzaus asmuo, bet konfesinis mokymas. Naujajam ekumenizmui kaip tik būdinga, kad į jį įsitraukia tie, kurie turi suvokimą, kad Jėzus yra visa ko centras. Iš to, būdami įvairių Bažnyčių nariai, jie atpažįsta vieni kitus. Laisvųjų Bažnyčių krikščionys labai nustemba matydami, kad Katalikų Bažnyčioje taip pat yra Jėzaus sekėjų, mylėtojų, pamišėlių dėl Jėzaus. Akimirksniu susidraugaujama, kai pajuntama, kad žmogus yra iš tos pačios „genties“, taip pat myli Jėzų kaip ir aš.

Ši vienybė labai svarbi, egzistuoja net esant galybei teologinių skirtumų. Ir tai nėra vien jausminis išgyvenimas. Liuteronų ir katalikų pasirašytame dokumente (1999 m. Deklaracijoje dėl nuteisinimo doktrinos – red. past.) sakoma, kad nuteisinimas ateina tik per Jėzų. Jis yra viso atperkamojo darbo centras. Viso Bažnyčios mokymo centre yra Jėzus. Jei tikime į Jėzų, tikime ne tik tam tikru dalyku – tai yra visa apimantis tikėjimas. Tikėti į Jėzų ir suprasti jį reiškia suprasti visą katalikų tikėjimą. Jeigu esame susiję su Galva, tai esame susiję ir su visu Kūnu. Kadangi Jėzaus tiesa – pirmoji, visų svarbiausia, kiti dokumentai, mokymai, teiginiai yra tik antrinės reikšmės. Toji pamatinė tiesa nėra teorija – Tiesa yra Asmuo! Ir šiame Asmenyje mes randame vienybę. „Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo dvasinio aklumo bei širdies suakmenėjimo. Jie visiškai išglebo ir pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų. Bet jūs gi ne šito išmokote apie Kristų! Juk jūs apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje. privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 17–24).

Naujasis ekumenizmas yra susitelkęs į Kristų, t. y. kristocentriškas. Kuo daugiau tikime į Jėzų – Tiesą, tuo labiau suprantame atskiras tos Tiesos dalis. Iš tikrųjų yra sudedamosios dalys, specialiosios tiesos, tarkime, mokymas apie Apreiškimą ir Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tradiciją, mokymas apie sakramentus ir t. t. Jos visos labai svarbios ir teisingos, ir, tikiu, Katalikų Bažnyčia labai dėmesingai jas saugo. Vis dėlto kartais susitelkiame į atskirąsias tiesas, o ne į pačią Tiesą – Jėzų, tuomet detalės tampa už ją svarbesnės. Vatikano II Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio (11) mokoma apie tiesų „laipsniškumą“ arba hierarchiją. Ne visos tiesos yra vienodai svarbios. Naujajame ekumenizme turime išmokti to, kas svarbiausia, o kas – antraeilės ar trečiaeilės svarbos. Pavyzdžiui, visa, ką Bažnyčia moko apie Jėzaus Motiną Mariją, yra tiesa. Tuo tikiu kaip katalikas, tačiau pasitaiko, kad būdai kalbėti apie Marijos slėpinį, jį švęsti būna nesveiki ir pasitelkiami pažeidžiant pusiausvyrą. Žvelgdami į kai kurias grupes, galime susidaryti įspūdį, kad Marija yra svarbesnė už Jėzų.

Kartais laisvųjų Bažnyčių krikščionys klausia: „Ar katalikai tiki į keturis Dievus?“ Toks įspūdis susidaro ne dėl laisvųjų krikščionių kaltės – taip ir mums patiems gali atrodyti. Atskiros tiesos yra labai svarbios, tačiau turime suprasti, kur yra jų vieta esminės Tiesos atžvilgiu, kiek jos padeda mums suprasti centrą – patį Jėzų. Visas teisingas katalikų mokymas apie Mariją yra iš tikrųjų mokymas apie Jėzų. Tai, ką Katalikų Bažnyčia moko apie Jėzų ir apie Mariją, mums padeda geriau suprasti Jėzų ir Bažnyčią. Turime išmokti teisingai susidėlioti tiesas. Ir to laikydamiesi padėsime kitiems krikščionims, ne katalikams, mus suprasti.

Naujajame ekumenizme visoms Bažnyčioms reikia mokytis: laisvosioms Bažnyčios – iš mūsų, mums – iš protestantų, ortodoksų. Juk, pvz., daugelio dalykų, kuriuos žinome apie Šventąjį Raštą, išmokome iš protestantų. O katalikiškojo dvasingumo plėtra, pvz., per pastaruosius 40 metų dažniausiai buvo veikiama ortodoksų. Galime mokytis ir iš laisvųjų Bažnyčių – to evangelizacijos dinamizmo, kurį mes, ačiū Dievui, dabar turime Katalikų Bažnyčioje, išmokome iš laisvųjų Bažnyčių. Taigi visos Bažnyčios turi mokytis. Tačiau mokomės tik tada, kai suprantame, kaip atskiros tiesos yra susijusios su centrine Tiesa – pačiu Kristumi.

Ryšiai tarp brolių ir seserų

Naujajam ekumenizmui būdingas brolystės ryšys. Kaip minėta, klasikinis ekumenizmas buvo grindžiamas teoriniais ginčais. Naujasis ekumenizmas atrodo veiksmingas, jei tik yra ryšys ir tarpusavio pasitikėjimas. Šis ekumenizmas veikia per vienybės reikalo pirmtakus – vyrus ir moteris, kurie, būdami skirtingų Bažnyčių nariais, nori būti drauge ir kartu melsti vienybės, trokšta kurti ekumenines bendruomenes, steigti religinius dvasinius centrus, bendradarbiauti. Tik turint tokių vienybės pradininkų, ekumenizmas tampa tikras. Ir tai neišgalvota mūsų kasdienybės tikrovė. Dar neįmanoma švęsti Viešpaties vakarienės su kitos Bažnyčios atstovu, bet galima su juo valgyti, melstis, dirbti; mus gali sieti tvirta draugystė. Tokio bendradarbiavimo tinklas kuria tikrą vienybę, vykstančią dar prieš galutinį Bažnyčių susitaikinimą.

Austrijoje įsitvirtino puiki ekumeninių maldos pusryčių tradicija. Daugelio krikščionių Bažnyčių vadovai susirenka šeštą valandą ryte, šlovina Dievą, tuomet pusryčiauja ir kalbasi dvasinėmis temomis. Vienur maldos pusryčiai vyksta kiekvieną savaitę, kitur kas mėnesį. Įdomu, kad ryšys tarp pusryčių dalyvių, Bažnyčių vadovų esti toks stiprus, kad ir turėdami teologinių nesutarimų vienas kito neatstumia, bet randa būdų, kaip būti drauge. Jie yra nusiteikę darbuotis vienybės labui tiek, kiek reikės. Taigi drąsiai renkite tokius susibūrimus.

Bendrų misijų svarba

Naujajam ekumenizmui būdinga drauge atliekama misija. Jam labai svarbūs santykiai, bet svarbi ir bendra veikla. Ekumenizmas tikras tiek, kiek juo galima kažką paremti. Turime nepristigti drąsos eiti į gatves ir skelbti Evangeliją. Turime turėti drąsos kartu tarnauti vargšams. Klasikinio ekumenizmo iniciatyvose vykdoma daug teologinių diskusijų, bet stinga pasitikėjimo bendros evangelizacijos galimybe. Bendras evangelizavimas ir yra tai, kas patikrina tiesą. Jei turime tiek pasitikėjimo, kad galime tarnauti drauge, dalytis pergalės vaisiais, tai mūsų vienybė yra tikra. Pakartosiu, kas atrodytų labai paprasta: netikiu tokiu ekumenizmu, kai krikščionys negali gatvėje drauge skelbti Evangelijos.

Nuolankiųjų ekumenizmas

Naujasis ekumenizmas prasideda nuo širdžių nuolankumo. Jei į ekumeninį maldos susirinkimą atėję žmonės būtų kupini konfesinio išdidumo („mano Bažnyčia geriausia“), nieko neįvyktų. Dievui reikia liudijamo nuolankumo. Ekumenizmas gali plisti per tuos krikščionis, kurie nuolankiai pasiryžę jausti Tėvo skausmą, kad suvoktų ir pripažintų savo Bažnyčios klaidas ir nuodėmes. Tam reikia tokių krikščionių, kurie sugebėtų atsiprašyti kito krikščionio už savos Bažnyčios nuodėmes, padarytas kitos Bažnyčios atžvilgiu. Čia prašome ne savo asmeninių nuodėmių atleidimo, bet atleidimo atstovaujant visumai. Tokie krikščionys tapatinasi su savo Bažnyčia bei jos nuodėmėmis ir gali pasakyti: aš nusidėjau, nes mano Bažnyčia nusidėjo. Atleidimas atstovaujant visai Bažnyčiai suminkština net kiečiausias širdis. Tik su tokiais krikščionimis galime eiti į priekį. Tam reikia didžiulio nuolankumo. Šitaip elgtis – brangus, daug kainuojantis dalykas, tačiau tik tokie krikščionys gali pasitarnauti naujajam ekumenizmui.

Tobuliausias pavyzdys – popiežius Jonas Paulius II, 1999 metais nusprendęs Didžiojo 2000 m. jubiliejaus Pelenų trečiadienį prašyti atleidimo už Katalikų Bažnyčios nuodėmes. Tada kai kurie kardinolai buvo prieš ir sakė, kad tai neįmanoma, nes Katalikų Bažnyčia esanti šventa. Taip, Bažnyčia kaip visuma yra šventa, bet atskiri jos nariai nusidėjo. Tos nuodėmės sukėlė Bažnyčios skilimą. Bažnyčia tuo pat metu yra ir šventa, ir nuodėminga, nes ją sudaro nuodėmingi žmonės. „Štai kodėl aš, – sakė Jonas Paulius II, – turiu atsiprašyti Bažnyčios vardu.“ Atsimenu, kaip jis, lankydamasis Jeruzalėje, paliko Raudų sienoje maldos tekstą iš atsiprašymo už nuodėmes, kurias Bažnyčia yra padariusi žydų atžvilgiu. Daug žydų bei protestantų man yra sakę, kad būtent šio popiežiaus gesto 2000-aisiais dėka jie nutraukė ankstesnį nepasitikėjimą Katalikų Bažnyčia. Visus raginu sekti Jono Pauliaus II pavyzdžiu. Bažnyčia, kuri įstengia būti tokia nuolanki, tikrai gali keistis!

* * *

Johanneso Fichtenbauerio atsakymai į minėtos konferencijos Kaune dalyvių klausimus po pirmosios dienos dalies.

Ar privalau, siekdamas krikščionių vienybės, mylėti savo brolius ir tobulėti dvasiškai? Juk Dievas mane myli tokį, koks esu.

Tikiuosi, kad nesuklaidinau jūsų: sąvoką „tobulas“ vartojau tik kalbėdamas apie dieviškąją vienybę, t. y. tobulą Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybę – tobula tėra Švenčiausioji Trejybė. Kitas tobulos vienybės pavyzdys – šventųjų bendravimas danguje: jie jau apvalyti nuo nuodėmės ir juose nėra jokio netobulumo. O šioje žemėje susiduriame tik su netobula vienybe. Ir visai nesvarbu, kur – mūsų Bažnyčios viduje, bendruomenėje ar savo šeimoje, santuokoje – ji yra: kiekviena vienybės apraiška yra netobula. Tas pats pasakytina ir apie netobulą ekumenizmą. Juk neturėtume trokšti vienybės vien tik savo Bažnyčioje nesirūpindami visuotinės Bažnyčios vienybe. Todėl ekumenizmas yra ne mažiau svarbus, nei mūsų santykis su kitais katalikais, bendruomenės nariais. Mane erzina, kai tvirtinama, jog ekumenizmas dar gali palūkėti, svarbiausia – pasiekti katalikų vienybę. Tai klaidinga, nes tarsi sakoma: aš rūpinuosi vienybe su savo sutuoktiniu, bet sutuoktinių ir vaikų vienybei dar neatėjo laikas. Juk tai glaudžiai susiję. Tai susitaikinimo kultūra.

Kalbėjote apie konfesinį išdidumą. Ir aš nesyk esu girdėjusi, kad Katalikų Bažnyčia turi išganymo priemonių pilnatvę. Ar tokia laikysena ir būtų tas konfesinis išdidumas? Tai yra nuolanki pozicija, tačiau ji deklaruoja pilnatvę.

Vatikano II Susirinkimo teiginys apie tikėjimo paveldo (depositum fidei) pilnatvę, turimą Bažnyčios, pirmiausia yra teologinis. Juo katalikai nori pasakyti, kad jie buvo ištikimi visam iš apaštalų paveldėto tikėjimo turiniui. Tai visai gerai. (Beje, ir kitos Bažnyčios mano taip pat. Nežinau nei vienos krikščionių Bažnyčios, kuri manytų, kad nesuprato tiesos.) Konfesinis išdidumas būtų tuomet, jei teigtume, kad būdas, kaip mes suprantame ir skelbiame tiesą, vienintelis teisingas. Tarp tos visumos, kuo tu tiki, ir to, kaip veiki pagal savo tikėjimą, yra skirtumas. Ir Vatikano II Susirinkimo dokumentuose teigiama, kad mes, nors ir turime tikėjimo paveldo pilnatvę, kaip Katalikų Bažnyčia nusidėjome, nes ne visuomet tinkamai tai išreiškėme. Mes, Bažnyčia, buvome nepakankamai nuoseklūs arba linkę į kraštutinumus. Šiuo teiginiu Katalikų Bažnyčia minėtuose dokumentuose taip pat sako, kad mes nenorime būti išdidūs. Taip yra teoriškai, nors išties tebesama daug konfesinio išdidumo, kai susiduriama su atskirais Bažnyčių atstovais.

Gal paaiškintumėt pavyzdžiais, kaip skelbti Evangeliją su kitais krikščionimis, nes Lietuvoje tokios praktikos mažoka.

Vienas iš būdų – kviesti kitų konfesijų krikščionis bendrai švęsti. Kad ir Jėzaus šventę, kuri, nebūdama tradicine katalikų liturgine švente, taptų bendru šlovinimu. Tai galėtų būti ir viešas pamokslavimas, pvz., miesto aikštėje. Nesvarbu, kiek kitų krikščionių dalyvautų – šalyje, kur vyrauja katalikybė, dauguma, suprantama, būtų katalikai. Reikėtų pabrėžti, kad švenčiama būtent bendra visų krikščionių šventė. Ir ne katalikai kviestų kitus į savo surengtą šventę: ji būtų suorganizuota bendros ekumeninės grupės. Tada šventimas jau išreikštų tą vienybę, kuri būtų pasiekta dar tik rengiantis švęsti. Pradėčiau nuo tokio viešo paliudijimo. Ir garantuoju, kad pasaulietinės žiniasklaidos atstovai ateitų į tokius renginius, nes jiems tai būtų kažkas naujo. Jei tai pavyktų, galite žengti kitą žingsnį: eiti grupelėmis, sudarytomis iš protestantų, katalikų ir kitų krikščionių, ir dalyti Šventojo Rašto ištraukas. Toliau – reikėtų kurti bendrą sistemą, kaip rūpinsitės atsivertusiais žmonėmis, drauge mąstyti, kaip naujieji krikščionys galėtų įsitraukti į bendruomenes. Tai nebūtų lengva. Austrijoje laikomės principo, kad turintieji konfesiniu požiūriu aiškius namus yra aiškios konfesinės kilmės. Tarkim, žmogus buvo išauklėtas kaip katalikas, vėliau prarado savo tikėjimą ir vėl atsivertė. Tuomet, laikydamiesi šio principo, kviestumėm šį žmogų prisijungti prie Katalikų Bažnyčios. Tačiau jei atsiverčia žmogus, neturintis jokios konfesinės praeities, tuomet jis pats turėtų rinktis ir apsispęsti. Kad ir kiek naujų narių įsitrauktų į kurią nors Bažnyčią, tai neturėtų sutrikdyti evangelizuojančios bendruomenės vienybės.

BE AUTORIAUS LEIDIMO TEKSTO NEKOPIJUOTI!

Dėl visos konferencijos audio ar video įrašų galima kreiptis į „Gyvuosius akmenis“, tel. 37 322580, 8 650 10076, 8 656 88445.

www.katalikai.lt