Šventumas ir šventieji

Tūlas katalikas išvardys kelis šventuosius, bet jam kur kas sunkiau seksis apibūdinti, kas yra šventumas. Šventumas nė vienam krikščioniui neturėtų būti abstrakcija, tolima ar net nepasiekiama ir todėl jo nedominanti tikrovė. Juolab, kad be šventumo nebūtų ir šventųjų.

Šventumo dovana

„Paulius ir Timotiejus, Kristaus Jėzaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje Jėzuje, gyvenantiems Filipuose“ (Fil 1, 1) – savo laišką Filipų bendruomenei pradeda apaštalas Paulius. Jis taip kreipiasi ne į kanonizuotuosius, bet į gyvą, žemišką krikščionių bendruomenę. Taigi mums, krikščionims, šventumas yra dovana, pirmoji ir esminė dovana, kurią gavome per Krikštą. Per Krikštą mes išties įžengiame į Dievo šventumą. Šventumas – tai priklausomybė Šventajam, triskart Šventajam (plg. Iz 6, 3). Būtent šventumas kuria mūsų krikščioniškąjį buvimą, jis yra malonės, sudievinančios žmogų, paverčiančios jį Dievo sūnumi ar dukra, slėpinys. Tad šia prasme visi pakrikštytieji gali būti vadinami šventaisiais.

Šventumo siekinys

Kiekvienas krikščionis yra kviečiamas į šventumą, t. y. raginamas siekti šventumo, kurio užuomazgas gavo per Krikštą: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3); „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Šventumo reikia be paliovos siekti, jis yra ne tik dovana, bet ir užduotis. Šios dovanos įgyvendinimui „turi būti palenktas visas krikščioniškasis gyvenimas“ (Novo millennio ineunte, 30). Gautoji dovana visomis jėgomis turi būti auginama ir puoselėjama: „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės“ (Lumen gentium, 5).

KAS YRA ŠVENTIEJI?

Plačiausia prasme visi pakrikštytieji yra šventieji. Tačiau sakant „šventasis“ dažniausiai turima minty kanonizuotasis, vadinasi, Bažnyčios viešai pripažintas šventasis.

Pirmiausia šventieji yra didžiulės Dievo šeimos – Bažnyčios nariai. Šios šeimos nariai tarpusavyje bendrauja – dalijasi Dievo malonės dovanomis. Bažnyčia po nuodugnaus tyrimo kai kuriuos savo narius iškilmingai kanonizuoja, t. y. paskelbia turėjus didvyriškų dorybių, išlaikius ištikimybę Dievo malonei ir pasiekus meilės tobulybę bei vienybę su Kristumi – Bažnyčios Galva. Kanonizuodama šventuosius Bažnyčia mums sako: į šiuos brolius ir seseris Kristuje galite drąsiai kreiptis užtarimo, sekti jų krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu. Šventieji nėra tik praeities didvyriai ar sustingę pavyzdžiai. Jie nuolat atspindėdami Dievo šventumą mus ragina visu gyvenimu gręžtis į Viešpatį.

Šventieji mums atskleidžia, kad „šventumo kelių yra daug ir pritaikytų kiekvieno pašaukimui“, tačiau „šventumo keliai yra asmeniniai“ (Novo millennio ineunte, 31). Visi esame kviečiami į šventumą, kiekvienas pats turime nueiti šį kelią.

Lietuviški šaltiniai internete

Greitai šiuose puslapiuose galėsite pasiskaityti apie:
Šventųjų bendravimą
Kanonizaciją
Šventųjų „laipsnius“: Bažnyčios mokytojus ir kankinius.