| Meditacija Kristaus Kno ir Kraujo ikilms proga
Kodl tiek daug bado pasaulyje? Kodl i bado turi mirti vaikai, o kiti dsta pertekliuje? Kodl elgeta Lozorius vis dar turi dairytis trupinius nuo turtuolio stalo, niekada negaldamas perengti jo rm slenksio? Tik ne dl to, kad em nestengia iauginti duonos visiems. Siekiant ilaikyti kain, u ems vaisi naikinim Vakar alyse mokamos premijos, tuo tarpu kitur mons mirta i bado. mogaus protas iradingiau ieko nauj griovimo priemoni negu nauj gyvenimo keli. Jis iradingiau visuose pasaulio kampeliuose kuo gausiau paskleidia griaunamuosius ginklus, negu aprpina duona. Kodl taip yra? Todl, kad ms sieloms trksta maisto, kad ms irdis akla ir sudirusi. Širdis nerodo protui kelio. Pasaulis skendi netvarkoje, nes netvarkoje skendi ms irdis, nes jai trksta meils, kuri parodyt keli teisingum.
Visa tai turdami prie akis, imame suprasti ios dienos skaitini odius, kuriais Viepats atkirto tonui, paraginusiam j akmenis paversti duona: mogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu odiu, kuris ieina i Dievo lp (Mt 4, 4). Idant visiems pakakt duonos, pirma reikia pamaitinti mogaus ird. Idant tarp moni sivyraut teisingumas, jis pirma turt iaugti irdyse, o be Dievo ir be esmingo maitinimosi jo odiu jis neauga. Tas odis tapo knu, tapo mogumi, kad galtume j gauti, kad jis galt mums bti maistas. Kadangi mogus per maas, kad pasiekt Diev, Dievas pats pasidar maas, kad galt tapti ms maistu ir per tai mes galtume gauti meil i meils, o pasaulis tapt jo karalyste.
Šie sryiai yra Kristaus Kno ir Kraujo ikilms dmesio centre. ms miest ir kaim gatves ineame Viepat, knu tapus, duona tapus Viepat. Šios gatvs turi bti jo keliai. Jis turi gyventi ne alia ms udarytas tabernakuliuose, bet tarp ms, ms kasdienybje. Jis turi eiti ten, kur mes einame, gyventi ten, kur mes gyvename. Jo ventykla turi tapti pasaulis, kasdienyb. Kristaus Kraujo ir Kno ikilm rodo, k reikia su juo susivienyti, – j priimti visa savo bties vientisybe. Viepaties Kno negalima valgyti tiesiog kaip duonos rieks. J galima gauti tik atsiveriant jam visu savo gyvenimu. „Štai a stoviu prie dur ir beldiuosi, – sako Viepats Apreikime Jonui. – Jei kas igirs mano bals ir atvers duris, a pas j ueisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Kristaus Kno ir Kraujo ikilm nori padaryti Viepaties beldimsi girdim ir ms vidiniam kurtumui. Per procesij jis garsiai beldiasi ms kasdienyb ir prao: „Atidaryk man duris! Pradk gyventi manimi!“ Neutenka atidaryti dur akimirksniui, trumpam, per Miias, ir vl udaryti. Tai vyksmas, persmelkiantis visus laikus ir visas vietas. „Atsiverk man, – sako Viepats, – kaip a tau atsivriau. Atidarykite man pasaul, kad galiau ten engti, kad galiau apviesti js ikrypus prot, kad galiau veikti js irdi kietum. Atverk man savo ird, kaip a tau savo atlapojau. sileisk mane“. Jis sako tai kiekvienam i ms ir visai ms bendruomenei: sileiskite mane savo gyvenim, savo pasaul. Gyvenkite manimi, kad btumte gyvi i tikrj – o gyventi visada reikia duoti kitam.
Tad Kristaus Kno ir Kraujo ikilm yra mums adresuotas Viepaties kvietimas ir kartu j kreipiamas ms auksmas. Visa vent yra didel malda: duok mums save. Duok mums savo tikrosios duonos. Kristaus Kno ir Kraujo ikilm taip padeda geriau suprasti Viepaties mald „Tve ms“, kuri yra vis mald malda. Ketvirtas praymas, duonos praymas, tarsi snara jungia tris Dievo karalyst orientuotus praymus su trimis paskutiniaisiais, susijusiais su ms vargais. Ko mes ia meldiame? Tikrai duonos iai dienai. Tai praymas mokini, gyvenani ne i turt ir kapital, bet i Viepaties kasdienio gerumo, todl ir turini su juo bendrauti, nuolatos j velgti bei juo pasitikti. Tai praymas moni, nekaupiani didelio turto ir nesistengiani savo jgomis susikurti saugumo, bet pasitenkinani tuo, kas btina, kad turt laiko tam, kas tikrai svarbu. Tai paprastj, nuolankij malda, malda t, kurie myli neturt Šventojoje Dvasioje ir taip gyvena.
Taiau praymas turi ir dar gilesn prasm. Juk odis, kur veriame kaip „kasdiens“, graik kalboje kitur neinomas – epiousios. Tai „Tve ms“ odis. Ir labai tiktina, kad jis, kad ir kiek mokslininkai diskutuot apie jo prasm, reikia bent ir tai: duok mums rytojaus duonos, btent bsimojo pasaulio duonos. Ties sakant, tik Eucharistija yra atsakymas tai, k is paslaptingas odis epiousios reikia: bsimojo pasaulio duona, duodama mums jau iandien, idant bsimasis pasaulis jau iandien prasidt tarp ms. Taip is praymas virsta meldimu, kad ateit Dievo karalyst ir emje pasidaryt kaip danguje. Praktikai tai reikia, kad per Eucharistij dangus ateina em, iandien ateina Dievo rytojus, rytojaus pasaul nedamas iandien. Bet t praym praktikai sutraukiami ir praymai gelbti nuo pikto, atleisti kaltes, neleisti gundyti: duok mums ios duonos, kad mano irdis tapt budri, kad ji galt prieintis blogiui, skirti gera ir bloga, kad imokt atleisti, kad turt jgos atsispirti gundymui. Tik tada, kai bsimasis pasaulis taps bent iek tiek iandienis, kai pasaulis jau iandien prads darytis dievikas, jis taps tikrai mogikas. Praydami duonos einame pasitikti Dievo rytojaus, idant jo karalyst jau iandien prasidt tarp ms. Ir galiausiai nepamirkime, jog visus „Tve ms“ praymus tariame kaip „mes“: n vienas negali sakyti: „mano Tvas“, iskyrus Jz. Mes visi galime tik sakyti: „ms Tvas“, todl ir turime visada prayti kartu su kitais ir u kitus, perengti save, atsiverti; ir apskritai meldiams teisingai tik tada, kai bname taip atsivr. Visa tai pasakoma per ms procesij su Viepaiu. Ta procesija yra tartum ypatingas Kristaus Kno ir Kraujo ikilms enklas.
Kai Viepats Kafarnaumo sinagogoje baig eucharistin kalb, daugelis mokini nuo jo pasitrauk; visa tai jiems buvo perdm sunku, perdm slpininga. Jie troko tiesiog politinio sprendimo, visa kita jiems atrod nepakankamai praktika. Argi ir iandien yra ne taip? Per pastaruosius imt met daugyb pasitrauk, nes jiems Jzus neatrod pakankamai praktikas. K jie nuveik, visi matome. Kai Viepats iandien ia ms klausia, ar ir js norite pasitraukti, i Kristaus Kno ir Kraujo dien kartu su Simonu Petru i visos irdies atsakykime: „Viepatie, pas k mes eisime?! Tu turi aminojo gyvenimo odius. Mes tikjome ir painome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 67 ir t.). Amen.
Tekstas paskelbtas Katalik interneto tarnybos ileistoje Benedikto XVI / J. Ratzingerio knygoje „Pakeliui pas Jz Krist“ (Kaunas, 2005). |