2018 m. kovo 29 d.
Velykinis ganytojiðkasis laiðkas
Brangûs broliai ir seserys,
sveiki sulaukæ ðventø Velykø – Kristaus prisikëlimo ðventës! Šiandien prisikëlimo ðviesa áveikë tamsumas. Šiandien Kristus, nugalëjæs nuodëmæ ir mirtá, mums visiems dangaus vartus atvërë. Velykos – tai Pascha, perëjimas ið mirties á gyvenimà, ið vergovës á Dievo vaikø laisvæ. Dievas „ið grynos meilës, laisvu savo valios nutarimu“ (Ef 1, 5) siuntë mums Gelbëtojà Jëzø ir troðkta suvienyti mus su savimi, padaryti savo vaikais. Èia glûdi giliausia Velykø ðventës prasmë, ið èia kyla dþiaugsmas ir neblëstanti viltis.
Šià prisikëlimo ðviesà daþnai uþgoþia nusivylimo, netikrumo dël ateities, beprasmybës ar abejingumo debesys. Kristaus prisikëlimas kartais tampa tik graþia istorija, o nuodëme paþenklintas gyvenimas atrodo patrauklesnis ir malonesnis, nors jis tëra mirties paunskmë. Prisikëlimo ryto spinduliai sunkiai sklaido mûsø gyvenimo tamsumas. Taèiau pats Kristus mus dràsina: „Nebijok, maþoji kaimene. Að nugalëjau pasaulá“ (Lk 12, 36; Jn 16, 33). Kristus yra gyvas ir pasilieka tarp mûsø iki pat pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20). Krikðtu esame miræ su Kristumi, kad „pradëtume gyventi atnaujintà gyvenimà“ (Rom 6, 4). Kristus mus kvieèia tapti prisikëlimo bei ðviesos vaikais (plg. Jn 12, 36), savo gyvenimu liudyti prisikëlimo tikrovæ.
Popieþius Pranciðkus Apaðtaliðkajame paraginime Evangelii Gaudium taikliai primena, kad „Kristaus prisikëlimas nëra praeities dalykas, bet turi pasaulá persunkusios gyvybinës jëgos. Kur visa atrodo jau miræ, vël ima rodytis prisikëlimo daigai. Tai neprilygstama jëga“ (Evangelii Gaudium, 276). Prisikëlimas ámanomas, ir mes galime jame dalyvauti. Kai neleidþiame nusvirti rankoms ir nepasiduodame nusivylimui, mes jau liudijame prisikëlimo viltá. Kai nepritariame blogiui ir nuodëmei, þengiame á gyvenimà. Kai neuþmerkiame akiø prieð neteisybæ, tampame tiesos vaikais. Kai neapsiribojame tik savo interesais ir pastebime maþiausià, jau esame prisikëlimo tikrovëje. Kiekvienà kartà, kai priimame Dievo gailestingumà ir maitinamës Eucharistijos duona, mes keliamës ið dvasinio nuovargio ir mirties naujam gyvenimui.
Šie metai Lietuvai ypatingi. Minime Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo ðimtmetá ir ðv. Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dvideðimtpenkmetá. Švenèiame Trakø Dievo Motinos, Lietuvos globëjos metus ir su dþiaugsmu laukiame popieþiaus Pranciðkaus atvykstant pas mus ðá rudená. Turime daug graþiø ir svarbiø progø susiburti kartu, dþiaugtis laisve ir dëkoti Dievui uþ visas suteiktas dovanas. Mûsø nueitas laisvës kelias ne kartà paliudijo, kad prisikëlimas ir naujas gyvenimas ámanomas dëka þmoniø dràsos, pasiryþimo, apsisprendimo dël gërio, laisvës ir dël Dievo. Tikëjimas juos vedë pirmyn, o viltis nepalûþo. Šiø metø minëjimai ir susitikimai tebus persmelkti Kristaus prisikëlimo ðviesos. „Kristus Jëzus – mûsø viltis“, skelbia ðv. Tëvo vizito Lietuvoje ðûkis, o pats popieþius Pranciðkus ragina mus pabusti ið dvasinio miego ir semtis jëgø ið Kristaus.
„Prisikëlæs ir paðlovintas Kristus yra gilioji mûsø vilties versmë, ir jo pagalbos vykdant jo patikëtàjà misijà niekada nestigs“ (Evangelii Gaudium, 275). Leiskime tikëjimo dþiaugsmui prabusti, leiskime Kristui mus prikelti, bûkime Jo prisikëlimo ir naujo gyvenimo liudytojai bei dalyviai.
Lietuvos vyskupai