| 2009 m. sausio 13 d. minëjimui LR Seime
Pasidalyti su Jumis dvasinëmis áþvalgomis mane padràsino pirmomis kadencijos dienomis daþni pareiðkimai religine tema – dekalogu paremtos programos bei svarstymai apie demonø ir angelø veikimà ðioje institucijoje. Kaip ávertinti, o svarbiausia – ágyvendinti Dievo mums suteiktà laisvës dovanà, uþ kurià ðiandien galime bûti dëkingi?
Gaila, bet ne visi dëkingi uþ laisvës dovanà. Liûdna, bet daþnai girdime skausmingus þodþius: „ne tokios Lietuvos tikëjomës“, „ne dël tokios Lietuvos kovojome“. Vis dar randasi tø, kurie ilgisi „senø gerø laikø“. Suprantu skausmingas patirtis, nusivylimà, bet kiekvienà kartà skaudu tai girdëti. Ir verèia susimàstyti – kaip suvokëme tà laisvæ, kurios troðkome?
Vasario 16-osios Nepriklausomybës akto signataras ir vienas ið Ateitininkijos kûrëjø prof. Pranas Dovydaitis beveik prieð ðimtà metø pirmajame „Ateities“ þurnalo numeryje paskelbë straipsná „Trys pamatiniai klausimai“. Jo áþvalgos, manau, aktualios ir ðiandien.
Svarstydamas: kà mes matome aplink save?, – profesorius raðë, kad daugelis atsisako gyvojo Dievo, Kristaus, ir Jo tiesos. Þmogus nori bûti pats sau Dievas, pats sau norma ir visa ko ðaltinis. Jis nebenori tarnauti Aukðtesnei Esybei ir vengia Jos globos, siekdamas tapti laisvas, bûti þmogus, o ne vergas. Ne protas ir ðirdyje áraðytas ástatymas, bet nuodëmë vadovauja þmogui.
Nors þmogus troðko laisvës, ji galutinai dingo. Šiø laikø „laisvasis“ nepajëgia atsikratyti blogø áproèiø ar polinkiø net ir suprasdamas jø blogá. Jis neiðdrásta pasiprieðinti mados prietarams, rutinos vergovei. Jam svarbiausia, kà pasakys tie ir anie... Prieðingai, pirmøjø amþiø Kristaus iðpaþinëjas, matydamas prieð save baisiausias þemës jëgas – budelius su kankinimo árankiais, þinodamas, kas jo laukia, jeigu laikysis savojo tikëjimo, dràsiai ir su pasididþiavimu sakë: „Jûs galite man gyvybæ atimti, o ne sàþinæ, jûs galite turëti mano kraujà, o ne tikëjimà“. Dovydaitis kelia klausimà: kuris ið tø dviejø individø yra laisvesnis? Ir kalba apie stabus, kurie susiformavo Naujøjø laikø visuomenëje – technikos paþangà, egoizmà ir gobðumà. Materialistinë visuomenë veda prie karo ir mirties kultûros. Šiomis dienomis pasaulio dëmesys sutelktas á finansø krizæ. Šventasis Tëvas spalio mënesá pradëdamas Vyskupø Sinodà uþsiminë, kad dauguma modernaus pasaulio þmoniø savo namus, savo ateitá yra pasistatæ ant smëlio. Rinkos, finansø sistemos, prekybos industrija gali sutirpti per vienà dienà. Taip atsitikus aiðkëja, kad tai nëra joks pagrindas, neturi nieko bendra su gyvenimo prasme.
Mums reikia reformos, atsinaujinimo ne tik finansø srityje. Atnaujinimas nëra svetimas Baþnyèiai ir ið jos istorijos galime pasisemti patirties. Viena man labiausiai patinkanèiø atsinaujinimo istorijø vyko XIII a. Italijoje buvo grupë, kuri sulaukë Dievo paðaukimo atnaujinti Baþnyèià ir stengësi já realizuoti pamokslaudama: „Baþnyèiai reikia atsinaujinimo ir jûs turite atsinaujinti“. Nieko neiðëjo. Beveik tuo paèiu metu kitas italas iðgirdo Dievo paðaukimà atnaujinti Baþnyèià. Jis paëmë akmenëlá ir pradëjo atstatinëti koplyèià. Atëjo draugø, kurie jam padëjo. Maþa statybininkø grupelë toliau meldësi ir augo. Iki ðiol mes visi þinome tà jaunà italà. Tai ðv. Pranciðkus, kurio judëjimas gyvuoja visame pasaulyje. Šv. Pranciðkus iðgirdo Dievo Þodá, taèiau uþuot já primetæs kitiems, savo pavyzdþiu parodë teisingà kelià.
Puoselëti Tëvynës meilæ tà atimintinà sausio 13-àjà mums nereikëjo brangios pirotechnikos, ðviesos ir muzikos spektakliø, kultûriniø ðou. Jubiliejiniais minëjimais ir raginimais neiðauginsime sàmoningumo. Tam reikia gyvø pavyzdþiø – it tuometiniø lauþø ðviesos ir ðilumos, liaudies dainø ir kaimynø, besidalijanèiø duona ir arbata. Vaikai mokosi ne ið tëvø þodþiø, bet ið jø gyvenimo pavyzdþio.
Idant laisvai ir laimingai gyventume, mûsø santykiai tautoje turi bûti panaðûs á santykius darnioje ðeimoje. Visuotinë Baþnyèia mini ðv. Pauliaus metus – dviejø tûkstantmeèiø sukaktá nuo Tautø apaðtalo gimimo. Jo suteikti pamokymai apie ðeimos gyvenimà ðiandien daþnai kelia pasipiktinimà, ypaè tarp moterø, taèiau jie ypaè iðkalbingi pritaikius pilieèiams ir valdþiai. Laiðke efezieèiams Paulius raðo: „Jûs, moterys, bûkite klusnios savo vyrams lyg kad Vieðpaèiui, nes vyras yra þmonos galva, kaip Kristus yra Baþnyèios galva“ (Ef 5, 22–23). Moterims tai kelia pyktá, o vyrai mëgsta jas paerzinti. Manau, valdþios atstovai mielai cituotø Šventraðtá, jeigu rastø eilutæ: „Jûs, pilieèiai, bûkite klusnûs savo valdþios atstovams“. Taèiau tokios eilutës nëra, nors Paulius ir kvieèia mus melstis „uþ karalius ir visus valdovus, kad galëtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingà ir gerbtinà gyvenimà“ (1 Tim 2, 1–2).
Šeimyniniø santykiø esmæ, kaip jà suvokia ðv. Paulius, nusako kita eilutë, á kurià, deja, nei moterys, nei vyrai nekreipia tinkamo dëmesio. „Jûs, vyrai, mylëkite þmonas, kaip ir Kristus mylëjo Baþnyèià ir atidavë uþ jà save“ (Ef 5, 25). Jeigu vyras pasirengæs uþ savo þmonà galvà paguldyti, klusnumo reikalavimas nebeatrodo per sunkus, lemia ðeimos darnà.
Šeimos analogija mus gràþina prie ðiandien minimø ávykiø. Atkuriamojo Seimo nariai, susirinkæ ðiame pastate, buvo pasirengæ pasiaukoti uþ Tëvynës laisvæ. Jie prisiëmë didelæ rizikà, ir þmonës plûdo ginti parlamento, ginti Lietuvos. Tada nebuvo atotrûkio tarp pilieèiø ir valdþios.
Meldþiu mûsø tautos atstovams dràsos ir jëgø mylëti savo Tëvynæ, bûti pasiruoðusiems atiduoti uþ jà save. Rizikos, kuri tenka á misijas siunèiamiems mûsø kariams, visuomenë laukia ið visø, davusiø priesaikà. Jie turi prisiimti kuo didesnæ dalá rizikos, atsiþadëti savo saugumo, idant silpni ir paþeidþiami – ligoniai, pensininkai, bedarbiai, skurde gyvenantys pilieèiai, vaikai, ypaè naðlaièiai – jaustøsi saugesni ðiais nelengvais laikais.
Šv. Pranciðkus tyliai ir ramiai pradëjo Baþnyèios atnaujinimà nereikalaudamas, kad pirmiausia atsinaujintø visi kiti. Anomis sausio dienomis Seimo nariai dirbo savo vietose nieko nereikalaudami, o tauta pati apsupo parlamentà ir saugojo savo valdþià. Tad ir ðiandien linkiu Jums ryþtingø sprendimø, kad padëtumëte þmonëms rasti tikruosius gyvenimo pagrindus savo aukos pavyzdþiu ir iðmintimi. Tepadeda Jums Dievas.
Mons. Gintaras Gruðas |