| Þemaièiø Kalvarija, Miðparai, 2012 07 01
Broliai ir seserys, susirinkome Þemaièiø Kalvarijoje vedami to paties tikëjimo, ðirdá ir akis keldami á Švè. Mergelæ Marijà, Šeimø Karalienæ. Jos motiniðka meilë kreipia mûsø þvilgsná á Dievà, kuris yra taip arti mûsø, taèiau kartais pasilieka tarsi neatrastas Lobis. Vis ieðkome ko nors, ko atrodo tarsi vienintelio dalyko trûksta iki pilnos laimës. Ir gal ne visada iðgirstame Jëzaus þodþius: „tu rûpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykø, o reikia tik vieno“ (Lk 10, 41–42). Švè. Mergelës Marijos motiniðka globa labiausiai ir yra nukreipta á tai, kad nepamirðtume, kas svarbiausia: kas reikalinga ne tik èia ir dabar, bet kas turi iðliekamàjà vertæ amþinybës poþiûriu.
Ne kartà sakome, jog esame Marijos þemës vaikai, Marijos vaikai. Tai ið tiesø didelë dovana, jei Švè. Mergelë Marija mums yra ne tolima istorija, meniðkas paveikslas, bet gyvas asmuo, kurio pavyzdþiu galime sekti, á kurá galime kreiptis maldoje ir sulaukti tylaus, subtilaus atsako. Vienais ið savo þodþiø ant kryþiaus Jëzus apaðtalo Jono asmenyje patikëjo mus visus Marijai ir jà pavedë mums. Kiekvienas Baþnyèios bendruomenës narys gali kreiptis á Marijà kaip á savo dangiðkàjà Motinà. Daugiaamþës to patirties vaisiùs tarsi apibendrina ðv. Bernardo maldos þodþiai: „Maloningoji Mergele Marija, [...] amþiais nëra girdëta, kad apleistum bent vienà, kas bëga prie Tavæs, ðaukiasi Tavo pagalbos ir praðosi uþtariamas“.
Visgi, tas pats vienintelis ið apaðtalø po kryþiumi stovëjæs Jonas, kuriam Jëzus patikëjo Marijà kaip Motinà, tokiais þodþiais kalba mums visiems: „Þiûrëkite, kokia meile apdovanojo mus Tëvas: mes vadinamës Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1). Štai kas yra didþiausias mûsø turtas: esame Dievo vaikai. Ši tiesa nepanaikina mûsø ryðio su savo prigimtine ðeima, savuoju kraðtu, su Mergele Marija ir kitais ðventaisiais: ji duoda tai, ko jokiomis savo pastangomis nebûtume galëjæ pasiekti. Bûti Dievo vaiku – tai Dievo dovana, kurià Jis suteikë, „atëjus laiko pilnatvei“, – kaip sako apaðtalas Paulius Laiðke galatams.
„Atëjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntë savo Sûnø, gimusá ið moters, pavaldø ástatymui, kad atpirktø esanèius ástatymo valdþioje ir kad mes ágytume ávaikystæ“ (Gal 4, 4–5). Ši eilutë mums þinomoje turtingoje apaðtalo Pauliaus raðtijoje yra vienintelë vieta, nurodanti á Marijà. Èia netgi nepaminimas jos vardas. Kalbama apie Dievo Sûnø, „gimusá ið moters“. Marija lieka tarsi ðeðëlyje, taèiau dël to ji netampa maþiau reikðminga.
Dievas atsiuntë savo Sûnø dël mûsø, kad Jis, gimdamas ið moters, bûtø visa kuo á mus panaðus, iðskyrus nuodëmæ. Tai reiðkia, kad Jis tapo reikalingas Marijos kaip motinos globos, jos paprasto kasdienio darbo. Dievo Karalystë – ne ið ðio pasaulio, ne ðio pasaulio jëga kuriama, taèiau kiekvieno ið mûsø indëlis jai yra svarbus. Pirmasis indëlis – tai mes patys, mûsø ðirdis, Dievo vaiko ðirdis. Ne technologijø paþanga pati savaime parodo, kiek yra paþengusi á prieká Dievo Karalystë, bet tai, kiek mes esame Dievo vaikais ir kiek savo kasdienybëje gyvename, kaip Dievo vaikams dera. Tad ið Mergelës Marijos, ið moters gimæs Dievo Sûnus tepamoko mus su meile, iðtikimai ir sàþiningai atlikti savo pareigas, kokios menkos ir nereikðmingos jos neatrodytø.
Švè. Mergelës Marijos ryðys su Jëzumi Kristumi pranoksta fizinës motinystës santyká. Prisimename trumputá Evangelijos epizodà, kai viena moteris ið minios, turbût suþavëta Jëzaus mokymo, iðtarë pagyrimo þodþius Jo motinai: „Palaimintos ásèios, kurios tave neðiojo“. Gi Jëzaus atsakymas pabrëþë dar gilesnio ryðio svarbà: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo þodþio ir jo laikosi“ (Lk 11, 27–28). Šie þodþiai pasako, kad tas didesnis palaiminimas, didesnë vienybë su Jëzumi yra prieinami kiekvienam Jo mokiniui, negalinèiam bûti su juo fizinës giminystës santykyje. Taèiau ir Marija turëjo dalá didþiajame Dievo þodþio klausytojos ir vykdytojos palaiminime. Juk dar prieð priimdama Dievo Þodþio ásikûnijimà savo ásèiose, ji priëmë já savo ðirdimi, dieviðkajam Apreiðkimui iðtardama „Tebûnie“. Tad Švè. Mergelë Marija iðlieka mums pavyzdþiu, kaip kasdien turime bûti atviri tam, kà Vieðpats mums kalba per Šventàjá Raðtà, per vidinius ákvëpimus maldoje. Jai uþtariant, bûkime atidûs, kad ir ðiandienos rûpesèiø apsuptyje atpaþintume ir vieni kitiems parodytume per Jëzø Kristø atëjusios „laikø pilnatvës“ þenklus. Ne gàsdinanèius ir bauginanèius, bet viltá ákvepianèius ir gërá kurti skatinanèius þenklus.
Pagaliau, prisiminkime ir ðio sekmadienio Evangelijà apie moterá, kuri iðgijo ið jà ilgai varginusios negalës, kai prisilietë prie Jëzaus apsiausto. Ne pats prisilietimas tarsi kokia magiðka priemonë iðgydë jà, bet jos tikëjimas. Juk aplink Jëzø buvo susirinkusi didelë minia, kuri tiesiog spaudë Já, taèiau esminë permaina ávyko tik gyvenime ðios moters, kuriai Jëzus pasakë: „Dukra, tavo tikëjimas iðgelbëjo tave, eik rami ir bûk iðgijusi ið savo ligos“ (Mk 5, 34).
Švè. Mergele Marija, kaip reikia ir mums, kad su tokiu tikëjimu – su Tavo ar su ðios Evangelijoje minimos moters tikëjimu – prisiliestume prie Jëzaus. Kaip reikia, kad mûsø tikëjimas nebûtø formalus ir bevaisis, kaip demonø, kurie „tiki ir dreba“ (Jok 2, 19). Mûsø Uþtarëja, savo Sûnui mus paveski. Padëk mums visada laikytis Jëzaus, kad tarp visø vargø ir negaliø iðsaugotume Dievo vaiko ðirdá, tyrà ir skaidrià kaip versmë, nepasiduodanèià liûdesiui, iðtikimà ir kilnià. |