Gruodžio 10 d. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje buvo surengta mokslinė konferencija „Vatikano II Susirinkimo nutarimai: skaitymas, mąstymas, gyvenimas“, skirta šio Susirinkimo keturiasdešimtmečiui paminėti. Tądien seminarijos koplyčioje miesto intelektualioji visuomenė, klierikai šventė Eucharistiją, kuriai vadovavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis bei apaštališkasis nuncijus arkiv. Peteris Stephanas Zurbriggenas. Drauge meldėsi seminarijos vadovybės nariai, dėstytojai. Vilniaus arkivyskupas homilijos metu pabrėžė Susirinkimo nuostatų šiandienėje sielovadinėje veikloje įgyvendinimo svarbą. Pasak jo, vyskupai ir kunigai turi artimai bendradarbiauti su pasauliečiais, kurie irgi prisideda prie krikščioniškojo gyvenimo atnaujinimo. „Pats Vatikano II Susirinkimas yra Bažnyčios bandymas perskaityti laiko ženklus. Ir mes kasdienybėje esame skatinami juos suprasti, kad galėtume geriau įvykdyti Viešpaties valią ir tarnauti tikintiesiems”, – sakė kardinolas.

Konferencijos dalyvius pasveikino nuncijus arkiv. P. S. Zurbriggenas. Dr. Irena Vaišvilaitė, skaitydama pranešimą „Vatikano II Susirinkimas Bažnyčios istorijoje“, paminėjo priežastis, turėjusias įtakos jo sušaukimui, nurodė, kuo šis Susirinkimas buvo unikalus pasaulio istorijoje ir kuo skyrėsi nuo Tridento ir Vatikano I Susirinkimų. Pasak prelegentės, nuo griežtų doktrininių apibrėžimų pereita prie dialogiškumo, įsiklausymo, draugiško kitų minčių ir pasiūlymų priėmimo. Būtent šio Susirinkimo metu pati Bažnyčia giliau pažvelgė į save, apibrėžė savastį ir prigimtį paskelbdama dogminę konstituciją apie Bažnyčią Lumen gentium.

Kun. Šv. Rašto lic. Juozapas Minderis gvildeno temą „Dievo Žodis Bažnyčios gyvenime: Žodžio skelbimas“. Pranešėjas pasidalijo asmenine patirtimi apie tai, kokią reikšmę jo gyvenime turėjo Susirinkimo nuostatos ir dėmesys Šventajam Raštui. „Žodžio skelbimas yra pagrindinė visos Bažnyčios, kunigų ir pasauliečių tarnystė, kurią atlikdami su meile, uolumu ir kontempliacija pasieksime netikinčiųjų, abejojančiųjų širdis, sutvirtinsime tikinčiųjų kasdienos gyvenimą, kuris bus perkeistas Dievo Žodžio šviesos dėka”, – kalbėjo prelegentas.

Kun. lic. Danel Dikevič savo pranešime „Dei Verbum ir Galilėjaus Šventojo Rašto tiesos sampratos, arba kada buvo reabilituotas Galilėjus“ atkreipė dėmesį, kad Galilėjaus ir Vatikano II Susirinkimo Šv. Rašto sampratos sutampa, todėl Susirinkimo konstituciją galima neoficialiai laikyti Galilėjaus reabilitacija. Ši Galilėjaus „reabilitacija“ esanti simbolinė, tai tarsi visų intelektualų, mokslo žmonių reabilitacija. Vatikano II Susirinkimas patvirtino, kad tikėjimas ir mokslas neprieštarauja vienas kitam ir kad mokslo žmogus, naudodamas savo protą ir gebėjimus, gali gilintis į Šv. Rašto prasmę. Šitokia pozicija atvėrė kelią Šv. Rašto studijoms Katalikų Bažnyčioje pasitelkiant mokslinius, istorinės ir teksto kritikos metodus, be kurių šiandienės Šv. Rašto studijos neįsivaizduojamos.

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius kun. lic. Robertas Šalaševičius apžvelgė Švč. Trejybės teologiją po Vatikano II Susirinkimo. Prelegentas minėjo, kad šiuolaikinė Švč. Trejybės teologija turėtų gyvai ir suprantamai šiandienos žmogui atsakyti į svarbiausius klausimus: kas yra jis, kas yra Dievas ir kaip jiedu, kiekvienas su savo laisve, susitinka. Pranešėjas nusakė tomistinės teologijos permąstymo perspektyvas, supažindino su garsių teologų K. Rahnerio ir H. U. von Balthasaro indėliu atnaujinant šiuolaikinę teologiją. Pranešėjas pabrėžė, kad Susirinkimo dokumentuose teologijos perspektyva aiškiai įvardyta: ji turinti kuo artimiau sietis su istoriniu apreiškimu Kristuje. Vatikano II Susirinkimo dokumentai visus klausimus aptaria iš trejybinės perspektyvos. Būtent tai leidžia Bažnyčiai būti krikščioniškai iš tikrųjų, ne vien deklaruoti, kad ji tokia yra. Ši perspektyva kviečia ir toliau permąstyti visą teologinę sistemą, o kartu vis labiau ugdyti tikinčiųjų sąmoningumą, išgyvenant visą savo egzistenciją per santykį su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia.

Mokslinėje konferencijoje dalyvavęs svečias iš Lenkijos, Balstogės seminarijos vicerektorius kun. dr. Andrzejus Proniewski kalbėjo tema „Bažnyčia ir pasaulis. Vatikano II Susirinkimo minčių recepcija ir aktualumas“. Svečias trumpai apibūdino dokumentus atskleisdamas pagrindines jų mintis, kalbėjo apie Bažnyčios savastį ir sąvokas, padedančias naujai apibrėžti tai, kas yra Bažnyčia. Pasak prelegento, Susirinkimas suteikė Bažnyčiai visuotinumo. Jis paskatino Bažnyčią aktyviau dalyvauti kultūriniame, visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Kartu su atviresne pozicija visuomenės atžvilgiu ji išlaikė pozityvesnę vidinę atmosferą: padidino tarpusavio pasitikėjimą, sustiprino bendradarbiavimo dvasią tarp vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių. Pranešėjas minėjo, jog Bažnyčia ir pasaulis turi ne konkuruoti ir lenktyniauti tarpusavyje, bet vis artimiau bendradarbiauti, stengtis vienas kitą papildyti. Bažnyčia tampa gyva tik būdama pasaulyje, o pasaulis išgyvena savo pilnatvę, suvokdamas išganingą Apreiškimo tiesą.

Kun. dr. Algirdas Jurevičius perskaitė pranešimą „Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes: naujos gairės praktinei teologijai“. Prelegentas kaip vieną iš didžiausių Vatikano II Susirinkimo nuopelnų išskyrė teologijos „belaikiškumo“ paneigimą. Prieš Susirinkimą galiojusi nuomonė, kad teologija turi kuo mažiau sietis su besimainančiu gyvenimu, likti amžina ir nekintanti, Susirinkimo buvo pranokta: suprasta, jog teologija privalo artimai sietis su gyvenimu ir mokėti skaityti laiko ženklus. Pranešėjas taip pat kalbėjo apie Susirinkimo įkvėptą „antropologinį posūkį“ – teologijos atsigręžimą į žmogų. Būtinos šio posūkio sąlygos yra pagarba žmogaus orumui, takoskyros tarp žmogaus ir jo pažiūrų supratimas, kvietimas į bendradarbiavimą.

Teologijos magistras Pijus Eglinas OP, žvelgdamas į Vatikano II Susirinkimą, kalbėjo apie pamokslininko užduotis ir svarbą liturgijoje. Prelegentas akcentavo, kad homiliją Susirinkimo tėvai laiko ne tik pamokslininko pareiga, bet ir tikinčiųjų teise: tikintieji turi teisę į homiliją, į tai, kad jiems būtų skelbiamas ir aiškinamas Dievo žodis. Tad pamokslininkai privalo tinkamai supažindinti tikinčiuosius su Šv. Raštu, pateikti gerą jo tekstų interpretavimą bei susieti juos su šiandieniu gyvenimu. Homilija yra viena kertinių dalių, jai būtina deramai pasirengti.

Daktarė Anita Stašulane iš Daugpilio (Latvija) universiteto kalbėjo apie Bažnyčios laikyseną kitų religijų atžvilgiu. Ji paminėjo, kad deklaracija Nostra aetate yra itin svarbi mūsų Bažnyčios santykiams su nekrikščioniškomis religijomis po beveik dvidešimties gana negatyvaus požiūrio šimtmečių. Viešnia nusakė dokumento pagrindines temas: tai – išganymo galimybė ne Bažnyčioje, nekrikščionių ir jų religinių tradicijų vertybės ir Bažnyčios požiūris į kitas religines tradicijas bei jų išpažinėjus. Ji taip pat akcentavo, kad deklaracija kviečia puoselėti dialogą, ragina bendradarbiauti su kitais tikėjimais. Pasak prelegentės, tokiam dialogui reikalingas abipusis pažinimas, supratimas ir pagarba. Šiuo dokumentu pradedama nauja krikščionių ir žydų santykių era, jame kalbama apie santykius su musulmonais, Rytų religijomis, smerkiamos antisemitizmo bei diskriminacijos formos, kurios iš pagrindų priešingos pačiam žmogaus orumui. Dokumente taip pat kviečiama į tarpusavio supratimą ir bendradarbiavimą, pirmiausia siekiant socialinio teisingumo bei taikos visais lygmenimis – vietiniu, nacionaliniu ir tarptautiniu.

Kun. lic. Žydrūnas Vabuolas kalbėjo apie Vatikano II Susirinkimo ryšį su demokratija bei Bažnyčios požiūrį į ją prieš ir po Susirinkimo. Prelegentas apžvelgė, kaip Bažnyčios požiūris į demokratiją kito nuo nepasitikėjimo šia politine sistema popiežiaus Leono XIII laikais iki jos priėmimo, pritarimo jai ir kartu raginimo ją tobulinti popiežiaujant Jonui Pauliui. Pranešime pabrėžta, kad Vatikano II Susirinkimas ir jį sušaukęs popiežius Jonas XXIII buvo esminis lūžis Bažnyčios požiūrio į demokratiją raidoje: Bažnyčia liovėsi teisti konkrečias demokratines sistemas ir ėmėsi bendradarbiauti, norėdama kurti brandžią, vertybių demokratiją, atitinkančią žmogaus prigimtį ir padedančią jai išsiskleisti.

Diskusijos metu svarstyta, ar Bažnyčia jau pribrendo kitam, galbūt Vatikano III Susirinkimui. Visi mokslinėje konferencijoje dalyvavę pranešėjai vienbalsiai išreiškė mintį, jog toks susirinkimas šiuo metu nereikalingas, nes svarbu kuo geriau įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo nuostatas.

„Bažnyčios žinios“
www.katalikai.lt