Kovo 9 d. sakytame pirmajame iš keturių gavėnios pamokslų ciklo popiežiškasis pamokslininkas kun Raniero Cantalamessa OFM Cap apmąstė Kalno pamokslo palaiminimą: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Apaštališkųjų rūmų Redemptoris Mater koplyčioje pamokslo klausėsi popiežius Benediktas XVI ir Romos kurijos darbuotojai. Kapucinas pamokslininkas atkreipė dėmesį, jog šis palaiminimas kartais klaidingai siejamas su neskaistumo nuodėme. Pasak jo, šiuo palaiminimu numanoma ne kokia nors konkreti dorybė, bet nuostata, turinti lydėti žmogų visą gyvenimą. Širdies tyrumo priešybė yra veidmainystė – ši nuodėmė tampa ypač paveiki, kai žmogus nustumia Dievą į šalį. Pamokslininkas sakė, jog veidmainystė yra esminis tikėjimo ir meilės trūkumas. Jėzaus teismas veidmainiams yra be apeliacijos: tyrasis tikrąja to žodžio prasme yra pats Jėzus, o palaiminimai yra jo autoportretas.

Pasak pamokslininko, galimos trys širdies tyrumo, taip pat veidmainystės interpretacijos: moralinė, mistinė ir asketinė. Žvelgiant pirmuoju požiūriu, veidmainystė yra teisus elgesys žmonių akivaizdoje vien dėl akių. Pagal mistinę interpretaciją tyraširdis kontempliavimas „tarsi veidrodyje“ leidžia pamatyti Dievo atvaizdą. Pagal asketinę interpretaciją vidinis širdies tyrumas reiškia užsidarymą apgaulingiems žemiškiems dalykams ir atsivėrimą dangiškiesiems. Tėvas R. Cantalamessa sakė, jog šiandien veidmainystė yra „labai paplitusi, tačiau retai išpažįstama nuodėmė“. Jos paplitimas sietinas su medijų kultūra, supainiojančia tikrus įvykius ir jų pristatymą. „Naujas ir nerimą keliantis reiškinys yra bandymas niveliuoti tą skirtumą ir patį gyvenimą paversti reginiu“.

Kovo 16 d. sakytame antrajame gavėnios pamoksle popiežiaus namų pamokslininkas kun. Raniero Cantalamessa ragino atkreipti dėmesį į savo minčių švarumą. Romos kurijos bendradarbiams sakytas pamokslas buvo grindžiamas Mato evangelijos žodžiais: „Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5). Tėvas Cantalamessa pabrėžė, jog Jėzus ne tik davė romumo bei kantrybės pavyzdį, bet taip pat padarė šias savybes „tikros didybės ženklais“. Pasak popiežiaus pamokslininko, šiame palaiminime, kaip ir kituose, kalbama apie žmogaus vidų, jo širdį. Todėl Jėzus taip pat sakė: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“. Pasak pamokslininko, širdis parodo, ar žmogus yra iš tikrųjų romus. Panašiai kaip iš veikiančio vulkano kraterio teka lava, veržiasi pelenai bei įkaitusios uolienos, taip ir iš širdies pagal Evangelijos palyginimą išeina žmogžudystės, pavydas, šmeižtai (plg. Mk 7, 21–22). Pasak apaštalo Jokūbo, iš žmogaus viduje kovojančių aistrų (Jok 4, 1–2) kyla smurto proveržiai – karai ir konfliktai. Širdyje atsiranda skyrybos, taip pat gimsta žmogžudystė: „ Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys“ ( Jn 3, 15).

Smurtas reiškiasi taip pat mintimis. Kapucinas pamokslininkas pateikė savo klausytojams dykumų tėvų patarimą: pasak jų, mūsų dvasia turi gebėjimą nuo pat užuomazgos pasekti minties tėkmę ir atpažinti jos tikslą: ar mintimi siekiame atleisti broliui ar jį pasmerkti; ar siekiame savo ar Dievo šlovės. Šia prasme reikia stengtis laiku apsisaugoti nuo tų minčių, kurios nesuderinamos su meile. Pasak pamokslininko, „paprasčiausias būdas yra trumpa malda arba palaiminimo žodis tiems asmenims, kuriuos esame gundomi smerkti”.

Popiežiaus pamokslininkas taip pat nurodė, kad Kristus yra ne tik pavyzdys, bet taip pat šaltinis, iš kurio galima semtis. Palaiminimais esame kviečiami ne tik sekti, bet taip pat juos pasisavinti. Tikėjimu galime semtis iš Kristaus romumo, panašiai kaip jo širdies tyrumo ar kitų dorybių. Pasak jo, romumas yra tarsi Kristaus mums parūpintas drabužis, kurį tikėjimu galime apsivilkti – ne todėl, kad tai atleistų mus nuo pastangų įgyvendinti romumo nuostatą kasdienos gyvenime, bet kad paragintų į romumą.

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt