Po vasaros „Artuma“ grįžta pas savo skaitytojus su VII Dekalogo įsakymu: Nevok! Ar doram krikščioniui vagystė – tik su šypsena atmenama pirmoji „nekalta“ uogelė nuo svetimo sodo krūmo – juk niekas nematė ir nieko labai nenuskriaudėm? Ne, perspėjama „Artumos“ puslapiuose. Prisimenant ir liaudies išmintį: „Vagis pradeda ne nuo arklio...“ , be užuolankų rašoma: „Vagystė tikrai yra nuodėmė, ir ji gali būti sunki, jei padaroma didelė, esminė žala asmeniui, šeimai ar visuomenei.“ Lyg ir žinome? O kad reikia sugrąžinti, atiduoti tai, kas nusavinta? Be to, kaip rašo tėvas Kęstutis K. Brilius MIC, dar ir atlyginti – ne tik materialią, bet ir moralinę žalą? Pasirodo, net pats Dievas taip daro: „Atlyginsiu jums už metus, kuriuos suėdė skėriai“ (plg. Jl 2, 25).

Kada iš tiesų pažeidžiamas šis įsakymas? Šventojo Rašto komentaruose minima: tai ir žmonių grobimas, įsilaužimai, sukčiavimai, išnaudojimai, pasisavinimai, kas mums nepriklauso. Sakytume, tai vis Senasis Testamentas, jo laikai. Bet gal atpažįstame šiandieną? Ar toli nuėjome? Ypač nuo sovietmečio, kai išvešėjo ištisa „vogimo kultūra“, kurioje, oi, kaip buvome įklimpę ir kurią ar esame apgailėję?.. Viena atvirai pasidalyta nuopuolio istorija žurnale ir prasidėjo tada, kai sakydavom: „visi taip daro“, kai vieni imdavo dešrą, o aš – ...“

Tačiau ar šiandien nesuveikia tie patys pasiteisinimai – žurnale klausiama vyskupo, moralinės teologijos žinovo Kęstučio Kėvalo. Be to, ar nertis iš kailio, kad sąžiningai mokėtume tuos, švelniai tariant, nemažus mokesčius? Ar nenusikalstam, ieškodami būdų, kaip „pasiimti“ iš darbdavio daugiau? Ar neapvagiam Bažnyčios bendruomenės, nepadėdami jos išlaikyti? O kaip ten vis dėlto su ta dešimtine?

Numeryje debiutuojančios dvi jaunos autorės sako: nėra mažų nuodėmių, nė vienos jų nereikia nuvertint, o į vagysčių ratą, paskui net į kalėjimo kameras ar tik neatveda pavogta vaikystė, nemeilė?

Apie visišką priešingybę – meilę – rašo Romanas Kazakevičius šv. Jono Pauliaus II kūno teologijos apžvalgoje pastebėdamas: toji meilė visai natūraliai turi tapti „etika“, etinėmis gyvenimo taisyklėmis. O psichoterapeutas Gintautas Vaitoška tęsia ciklą apie homoseksualumą ir jį pristato Freudo požiūriu, kaip vaikystės traumų padarinį.

Pluoštelis straipsnių laukia tėvų dėmesio. Pediatras ir 11 vaikų tėvas Paulas Lemoine drąsina neišsigąsti, jei vaikai patirtų sunkumų, mokydamiesi skaityti ir rašyti. Tai įveikiama! O sveikatos skiltyje atsiliepiama į karštus debatus apie skiepų (ne)naudą ir ciklą pradeda nuo skiepų istorijos, jais įveiktų „užmirštų“ ligų. Ką pirkti ir skaityti su vaikais, pataria Rūta Lazauskaitė, padėdama atpažinti „darbą iš širdies“ vaikų literatūroje.

„Artumoje“ – ir prognozės apie karštą naują politinį sezoną Seime. Jo sprendimų (ir greičiausiai įnirtingų kovų prieš tai) laukia visų mūsų ateičiai lemtingi galintys būti įstatymai, kaip pirmesnė tėvų teisė į vaikų ugdymą, negimusios gyvybės apsauga ir kt., tad esame kviečiami būti neabejingi ir veikti.

Tam drąsos tegul įkvėps žurnale spausdinamas uždegantis, lygiai prieš 60 metų, bet kaip šiandien parašytas (!) šviesaus atminimo monsinjoro Alfonso Svarinsko laiškas iš lagerio, taip pat pokalbis su juo, primenantis, jog tikrai dar turim už ką pakovoti ir laimėti – su Viešpačiu.

Ypatingus sveikinimus redakcija skiria naujus mokslo metus pradedantiems savo skaitytojams moksleiviams, studentams ir ypač – mokytojams bei dėstytojams, kurie, skirtingai nuo vagiančiųjų, nuoširdžiai turtins mūsų vaikų gyvenimus, o ne iš jų atims. Pasak tėvo Antano Saulaičio SJ, juk „kaip svarbu negesinti Dvasios, neskriausti daigų, neneigti ateities, kurios viliamasi“!

Carito atsikūrimo Lietuvoje 25-mečio proga, pagarbiai atmindami tą meilės karštį, su kuriuo tuomet negausiomis pajėgomis, pačioje Atgimimo pradžioje, eita gydyti sovietmečio žaizdų, prisimename ir „Artumos“ pradžią – tuomet įsteigtą žurnalą „Caritas“ (1997 m. pervadintą „Artuma“). Tad rugsėjo 13-ąją kviečiame į Carito jubiliejinį paminėjimą Šilinių atlaiduose! Iki greito susitikimo, mielieji mūsų skaitytojai, platintojai, bendradarbiai, rėmėjai ir bičiuliai!

Dalė GUDŽINSKIENĖ