BENEDIKTAS XVI

Žinia 2009 m. Pasaulinės jaunimo dienos proga

„Pasitikime gyvuoju Dievu“ (1 Tim 4, 10)


Brangūs bičiuliai!

Artimiausią Verbų sekmadienį vyskupijos lygmeniu švęsime Pasaulinę jaunimo dieną. Rengiantis šiam kasmetiniam įvykiui, su dideliu dėkingumu Viešpačiui prisimenu susitikimą Sidnėjuje praėjusių metų liepą: tai buvo neužmirštamas susitikimas, per kurį Šventoji Dvasia atnaujino iš viso pasaulio atvykusių nesuskaičiuojamų jaunuolių gyvenimą. Šventinis džiaugsmas ir dvasinis entuziazmas, patirtas per šias kelias dienas, iškalbingai liudijo Kristaus Dvasios artumą. Dabar keliaujame į 2011 m. Madride vyksiantį tarptautinį susirinkimą, kurio tema bus apaštalo Pauliaus žodžiai: „Įsišakniję ir pasistatydinę ant Kristaus, tvirti tikėjimu“ (plg. Kol 2, 7). Į pasaulinį jaunimo susitikimą kartu ženkime pasirengimo keliu, 2009 m. apmąstydami šv. Pauliaus pasakymą: „Pasitikime gyvuoju Dievu“ (1 Tim 4, 10), o 2010 m. – turtingo jaunuolio klausimą Jėzui: „Gerasis Mokytojau, ką turėčiau daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą“ (Mk 10, 17).

Jaunystė – vilties metas

Sidnėjuje savo dėmesį buvome sutelkę į tai, ką Šventoji Dvasia sako tikintiesiems šiandien, pirmiausia jums, brangūs jaunuoliai. Per baigiamąsias šv. Mišias raginau, kad leistumėte Jai ugdyti jus dieviškosios meilės šaukliais, gebančiais visai žmonijai statydinti viltingą ateitį. Vilties klausimas išties yra esminis žmogaus gyvenimui ir mūsų kaip krikščionių misijai, pirmiausia šiais laikais. Visi jaučiame vilties poreikį, ne bet kokios, bet, kaip pabrėžiau savo enciklikoje Spe salvi, tvirtos ir patikimos vilties. Jaunystė yra ypatingas vilties metas, nes į ateitį žvelgia su įvairiais lūkesčiais. Kai esame jauni, puoselėjame idealus, svajones ir planus; jaunystė – tai metas, kai subręsta visam gyvenimui esmingi apsisprendimai. Galbūt todėl būtent šiuo gyvenimo laikotarpiu nenumaldomai kyla pamatiniai klausimai: kodėl esu žemėje? Kokia gyvenimo prasmė? Koks bus mano gyvenimas? Taip pat: kaip pasiekti laimę? Kodėl egzistuoja kančia, liga ir mirtis? Kas laukia po mirties? Tokie klausimai tampa primygtiniai, kai susiduriama su, regis, neįveikiamomis kliūtimis – studijų sunkumais, nedarbu, nesupratingumu šeimoje, sušlubavus draugystei ar poros santarvei, liga ar neįgalumu, reikiamų išteklių stygiumi dėl dabartinės ekonominės ir socialinės krizės. Tada savęs klausiame: kur galėčiau gauti ir kaip galėčiau savo širdyje gyvą išlaikyti vilties liepsną?

Ieškant „didelės vilties“

Patyrimas rodo, jog žmogaus dvasios be perstojo ieškomai vilčiai laiduoti asmeninių savybių ir materialinių gėrybių neužtenka. Enciklikoje Spe salvi rašiau, jog vien politika, mokslas, technika, ekonomika ir visi kiti materialiniai ištekliai negali pasiūlyti tos didelės vilties, kurios ieškome. Tokia viltis „tegali būti visa aprėpiantis Dievas, galintis dovanoti tai, ko patys neįstengiame pasiekti“ (31). Štai kodėl vienas pagrindinių Dievo užmaršties padarinių yra mūsų visuomenę ženklinanti krypties netektis, kurios vaisiai yra vienatvė ir smurtas, nepasitenkinimas ir pasitikėjimo praradimas, dažnai galintis sukelti neviltį. Dievo žodis garsiai ir aiškiai įspėja: „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nuo Viešpaties nusigręžia. Toks žmogus – tarsi skurdus tyrų krūmokšnis, be vilties sulaukti ko nors gero“ (Jer 17, 5–6).

Vilties krizė lengviau paveikia jaunąsias kartas. Socialinėje-kultūrinėje aplinkoje, kurioje nėra tikrybių, vertybių ar tvirtos atsparos taškų, jos atsiduria priešais sunkumus, regis, pranokstančius jų jėgas. Brangūs jaunieji bičiuliai, galvoje turiu daugybę gyvenimo sužeistų jūsų amžininkų, dažnai kankinamų asmeninės nebrandos, sąlygotos šeimos suirimo, tolerantiško ir liberalaus auklėjimo, neigiamos ir traumuojančios patirties. Kai kurie – deja, gana nemažai – tartum neišvengiamą išeitį randa atsiribodami, pasiduodami susvetimėjimui, kuris veda į pavojingą bei smurtinį elgesį, priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio ir daugelį kitų jaunuolio tykančių pinklių. Tačiau net ir tie, kurie, sekdami netikusiais pavyzdžiais, atsiduria sunkioje padėtyje, trokšta tikros meilės ir autentiškos laimės. Bet kaip skelbti viltį tokiems jaunuoliams? Žinome, kad žmogus save tikrai įgyvendina tik Dieve. Pagrindinė mūsų visų užduotis yra naujoji evangelizacija, ja siekiama padėti jaunosioms kartoms iš naujo atrasti tikrąjį veidą Dievo, kuris yra meilė. Jums, jaunuoliai, ieškantiems tvirtos vilties, skiriu žodžius, kuriuos šventasis Paulius ištarė tuo metu Romoje persekiojamiems krikščionims: „Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (Rom 15, 13). Per šiuos pagonių apaštalui skirtus jubiliejinius metus jo gimimo dviejų tūkstančių metų proga iš jo mokykimės, kaip tapti įtikinamais krikščioniškosios vilties liudytojais.

Šventasis Paulius – vilties liudytojas

Kai pats paniro į visokiausius sunkumus bei išbandymus, Paulius parašė savo ištikimam mokiniui Timotiejui: „Pasitikime gyvuoju Dievu“ (1 Tim 4, 10). Kaip gimė jo viltis? Norėdami į šį klausimą atsakyti, turime pradėti nuo jo susitikimo su prisikėlusiu Jėzumi kelyje į Damaską. Tuo metu Paulius buvo jaunuolis kaip ir jūs, kokių dvidešimties ar dvidešimt penkerių metų, Mozės įstatymo sekėjas, pasiryžęs visomis priemonėmis kovoti su tais, kuriuos laikė Dievo priešais (plg. Apd 9, 1). Pakeliui į Damaską, kur jis keliavo suimti Kristaus sekėjų, buvo apakintas slėpiningos šviesos ir išgirdo save šaukiant vardu: „Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Jis klausė: Kas tu esi, Viešpatie? Šis atsakė: Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji” (Apd 9, 3–5). Po šio susitikimo Pauliaus gyvenimas iš pagrindų pasikeitė. Jis pasikrikštijo ir tapo Evangelijos apaštalu. Kelyje į Damaską jis buvo viduje perkeistas dieviškosios Meilės, kurią sutiko Jėzaus Kristaus asmenyje. Vėliau rašys: „Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Iš persekiotojo jis virto liudytoju ir misionieriumi, įsteigė krikščionių bendruomenes Mažojoje Azijoje ir Graikijoje, lydimas visokiausių pavojų nukeliavo tūkstančius kilometrų ir galiausiai mirė kankinio mirtimi Romoje. Ir visa iš meilės Kristui.

Didžioji viltis – Kristuje

Pauliui viltis yra ne vien idealas ar jausmas, bet gyvas asmuo – Jėzus Kristus, Dievo Sūnus. Giliai persiėmęs šiuo tikrumu, jis rašo Timotiejui: „Pasitikime gyvuoju Dievu“ (1 Tim 4, 10). Gyvasis Dievas yra prisikėlęs ir pasaulyje esantis Kristus. Jis yra tikroji viltis – Kristus, gyvenantis su mumis ir mumyse, kviečiantis dalyvauti jo amžinajame gyvenime. Jei nesame vieni, jei jis yra su mumis, negana to, jei jis mūsų dabartis ir ateitis, tai ko tada bijoti? Todėl krikščioniškoji viltis yra trokšti „dangaus Karalystės ir amžinojo gyvenimo, kaip savo amžinosios laimės“, pasitikint „Kristaus pažadais“ ir remiantis „ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1817).

Kelias didžiosios vilties link

Lygiai taip, kaip sutiko jaunąjį Paulių, Jėzus nori sutikti kiekvieną iš jūsų, brangūs jaunuoliai. Taip, pirma negu mes pajuntame tokį troškimą, tokio susitikimo jau karštai trokšta Jėzus Kristus. Kai kurie iš jūsų gali manęs paklausti: o kaip aš galiu jį šiandien sutikti? Ar, veikiau, kokiu būdu jis prie manęs artinasi? Bažnyčia moko, kad troškimas sutikti Viešpatį jau yra jo malonės vaisius. Savo tikėjimą reikšdami malda, jį sutinkame net tamsoje, nes jis mums save siūlo. Ištverminga malda atveria širdį, kad galėtume jį priimti. Šventasis Augustinas aiškina: „Mūsų Viešpats Dievas nori, kad mūsų troškimas reikštųsi malda, mums per tai tampant gebančiais priimti tai, ką jis ruošiasi mums duoti“ (Laiškas 130, 8,17). Malda yra Dvasios dovana, paverčianti mus vilties vyrais ir moterimis, ir mūsų malda laiko pasaulį atvirą Dievui (plg. Spe salvi, 34).

Suteikite savo gyvenime erdvės maldai! Melstis vienumoje yra gerai, nors dar gražiau ir vaisingiau būtų melstis drauge, nes Viešpats laidavo, jog būsiąs ten, kur du ar trys būsią susirinkę jo vardu (plg. Mt 18, 20). Su juo susipažinti galima daugybe būdų: yra patirčių, grupių ir sąjūdžių, susitikimų ir kursų, padedančių mokytis melstis ir augti tikėjimo patirtimi. Įsitraukite į savo parapijų liturgiją ir sočiai būsite pamaitinti Dievo žodžio ir veiklaus dalyvavimo sakramentuose. Kaip žinote, kiekvieno tikinčiojo ir kiekvienos krikščionių bendruomenės gyvenimo ir misijos viršūnė ir centras yra Eucharistija, išganymo sakramentas, kuriame yra Kristus, atiduodantis savo Kūną ir Kraują kaip amžinojo gyvenimo dvasinį maistą. Koks neapsakomas slėpinys! Būtent iš Eucharistijos gimsta ir auga Bažnyčia, ta didelė krikščionių šeima, į kurią įstojame per Krikštą ir kurioje nuolatos esame atnaujinami per Sutaikinimo sakramentą. Pakrikštytieji per Sutvirtinimo sakramentą sutvirtinami Šventosios Dvasios, idant gyventų kaip autentiški Kristaus bičiuliai ir liudytojai. Šventimų ir Santuokos sakramentai įgalina juos atlikti savo apaštališkas užduotis Bažnyčioje ir pasaulyje. Galiausiai Ligonių sakramentas leidžia patirti dieviškąją paguodą sergant ir kenčiant.

Gyventi, kaip reikalauja krikščioniškoji viltis

Jei maitinsitės Kristumi, brangūs jaunuoliai, ir gyvensite panirę į jį kaip apaštalas Paulius, jūs negalėsite apie jį nekalbėti ir neskatinti savo draugų ir amžininkų jį pažinti bei pamilti. Būkite ištikimi mokiniai ir tada gebėsite padėti ugdyti meilės sklidinas krikščionių bendruomenes, kokios aprašytos Apaštalų darbuose. Bažnyčia tikisi jus prisidėsiant prie šios reiklios misijos: teneatima iš jūsų ryžto pasitaikantys sunkumai ir išbandymai. Būkite kantrūs ir ištvermingi, taip įveikdami prigimtą jaunatvišką tendenciją skubėti ir norėti viską gauti iškart.

Brangūs bičiuliai, sekite Pauliaus pavyzdžiu ir liudykite prisikėlusį Kristų! Supažindinkite su Kristumi savo bendraamžius ir suaugusiuosius, tuos, kurie ieško „didelės vilties“, galinčios suteikti jų gyvenimui prasmę. Jei Jėzus tapo jūsų viltimi, perteikite ją kitiems savo džiaugsmu bei savo dvasinėmis, apaštališkomis ir socialinėmis pastangomis. Leiskite, kad jumyse gyventų Kristus, ir sudėję visą savo tikėjimą ir pasitikėjimą į jį skleiskite šią viltį aplink save. Rinkitės tai, kas rodytų jūsų tikėjimą. Parodykite, kad suprantate pinigų, medžiaginių gėrybių, karjeros ir sėkmės garbinimo pinkles, ir nepasiduokite tokioms klaidingoms iliuzijoms. Nenusileiskite savanaudiškumo logikai, bet puoselėkite artimo meilę ir stenkitės savo žmogiškaisiais talentais bei profesiniais gebėjimais tarnauti bendrajam gėriui ir tiesai, visada pasirengę „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Tikri krikščionys niekada neliūdi, net ir būdami priversti pakelti visokiausius išbandymus, nes jų džiaugsmo ir ramybės paslaptis yra Jėzaus artumas.

Marija – vilties Motina

Šio apaštališko gyvenimo pavyzdys tebūna šventasis Paulius, jėgų savo pastovaus tikėjimo bei vilties gyvenimui sėmęsis iš Abraomo pavyzdžio; Laiške romiečiams jis taip apie jį parašė: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (Rom 4, 18). Sekdami vilties žmonių – kiekvieno amžiaus pranašų ir šventųjų – pėdomis, nepaliaujamai žengiame Karalystės įgyvendinimo link ir šiame dvasiniame kelyje esame lydimi Mergelės Marijos, Vilties Žvaigždės. Ji, kuri įkūnijo Izraelio viltį, dovanojo pasauliui Išganytoją ir išliko kupina tvirtos vilties kryžiaus papėdėje, yra mūsų pavyzdys ir paspirtis. Marija pirmiausia užtaria mus ir per mūsų išbandymo tamsą veda į spindinčią susitikimo su prisikėlusiu Kristumi aušrą. Šią žinią, brangūs bičiuliai, norėčiau užbaigti gražia ir gerai žinoma šventojo Bernardo malda, kurią jam įkvėpė vienas iš Marijos titulų – Stella maris, Jūros Žvaigždė: „Tu, kuris tarp nuolatinių šio gyvenimo pervartų esi dažniau audrų blaškomas, negu stovi ant tvirtos žemės, nenugręžk akių nuo šios šviesios Žvaigždės, jei nenori būti paskandintas šniokščiančių bangų. Jei pakyla pagundų vėjai, jei krenti tarp sielvarto uolų, pažvelk į Žvaigždę, šaukis Marijos… Užkluptas pavojų, nelaimių, keblumų, galvok apie Mariją, šaukis Marijos… Sekdamas ja, niekada nepaklysi; melsdamas jos pagalbos, niekada nepasiduosi nevilčiai; galvodamas apie ją, niekados neįpulsi į klaidą; jos globojamas, niekada neklaidžiosi; jos saugomas, nebijosi; jos vedamas, nepailsi; jos padedamas, saugiai pasieksi uostą” (Homilija Mergelės Motinos garbei, 2, 17).

Marija, Jūros Žvaigžde, meldžiame tave, vesk viso pasaulio jaunuolius į susitikimą su savo dieviškuoju Sūnumi Jėzumi ir būk jų ištikimybės Evangelijai ir vilties dangiškoji sergėtoja.

Mieli bičiuliai, būkite tikri, jog kasdien jus visus prisimenu savo maldose. Nuoširdžiai laiminu jus ir visus, kurie jums brangūs.

Vatikanas, 2009 m. vasario 22 d.

BENEDIKTAS PP. XVI

__________________________________

Vertė „Bažnyčios žinios“