|
Popiežius BENEDIKTAS XVI
Žinia 25-osios Pasaulinės jaunimo dienos (2010 m. kovo 28 d.) proga
„Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 10, 17)
Brangūs bičiuliai!
Šiais metais sukanka dvidešimt penkeri metai, kai garbingasis Jonas Paulius II paskelbė Pasaulinę jaunimo dieną, kuri sumanyta kaip viso pasaulio tikinčių jaunuolių metinis susitikimas. Tai buvo pranašiška iniciatyva, atnešusi gausių vaisių, leidusi naujoms krikščionių kartoms susieiti, išgirsti Dievo žodį, atrasti Bažnyčios grožį, gyvai patirti tikėjimą ir dėl to apsispręsti visiškai save atiduoti Kristui.
Dabartinė 25-oji Jaunimo diena yra etapas pakeliui į artimiausią Pasaulinį jaunimo susitikimą, įvyksiantį 2011 m. rugpjūtį Madride, kur, tikiuosi, daugelis iš jūsų išgyvens šį malonės įvykį.
Rengiantis šiai šventei, norėčiau pasiūlyti jums apmąstyti šių metų temą „Gerasis Mokytojau, ką turėčiau daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 10, 17), grįžtant prie Evangelijos pasakojimo apie Jėzaus susitikimą su jaunuoliu – temos, kurią popiežius Jonas Paulius II 1985 m. jau gvildeno savo gražiausiame laiške, pirmąkart skirtame jaunuoliams.
1. Jėzus sutinka jaunuolį
„Jėzui besiruošiant iškeliauti, – pasakojama Morkaus evangelijoje, – vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? Jėzus tarė: Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymą: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną. Tas atsakė: Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės. Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane. Po šitų žodžių tasai apsisuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.“
Šiame pasakojime įtaigiai atsiskleidžia didelis Jėzaus dėmesys jaunuoliams, jums, jūsų lūkesčiams, viltims ir parodoma, kaip labai jis trokšta su jumis susitikti asmeniškai ir pradėti atvirą dialogą. Juk Kristus pertraukia kelionę, kad atsakytų į jį užkalbinusio jaunuolio klausimą, taip paliudydamas, jog yra visiškai prieinamas jaunuoliui, kuris kreipėsi į jį kaip į Gerąjį Mokytoją, trokšdamas sužinoti, kaip gyventi. Šiuo Evangelijos tekstu mano pirmtakas norėjo padrąsinti kiekvieną iš jūsų „plėtoti savo pokalbį su Kristumi – pokalbį, kuris jaunuoliui yra pamatinės ir esminės svarbos“ (Laiškas jaunimui, 2).
2. Jėzus meiliai pažvelgė į jį
Evangelijos pasakojime Morkus pabrėžė, kad „Jėzus meiliai pažvelgė į jį“ (Mk 10, 21). Viešpaties žvilgsnis yra labai ypatingos susitikimo ir visos krikščioniškosios patirties šerdis. Juk krikščionybė pirmiausia yra ne moralė, bet Jėzaus Kristaus – asmeniškai mylinčio jaunus ir senus, turtingus ir neturtingus, mylinčio mus net tada, kai nuo jo nusigręžiame – patyrimas.
Komentuodamas šią sceną, popiežius Jonas Paulius II, kreipdamasis į jaunuolius, pridūrė: „Tikiuosi, jog jūs patirsite tokį žvilgsnį! Tikiuosi, jog patirsite tiesą, kad Kristus meiliai į jus žvelgia!“ (Laiškas jaunimui, 7). Meilė, iki galo parodyta ant kryžiaus, paskatino priblokštą šv. Paulių parašyti: „kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). „Suvokimas, kad Tėvas visada mus mylėjo savo Sūnuje, – toliau rašo popiežius Jonas Paulius II, – kad Kristus visada kiekvieną myli, tampa tvirta visos žmogaus egzistencijos atrama“ (Laiškas jaunimui, 7) ir leidžia nugalėti visus išbandymus – savo nuodėmių atradimą, kančią, nusiminimą.
Tokia meilė yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir pagrindinis evangelizacijos motyvas: jei tikrai sutikome Jėzų, negalime jo neliudyti tiems, kurie to žvilgsnio dar nepatyrė!
3. Gyvenimo plano atradimas
Evangelijos jaunuolio padėtis labai panaši į kiekvieno iš jūsų. Jūs irgi turtingi gerų savybių, energijos, svajonių, vilčių – gausių išteklių! Jau pats jūsų amžius yra didžiulis turtas ne tik jums, bet ir kitiems, Bažnyčiai ir pasauliui.
Turtingas jaunuolis klausia Jėzaus: „Ką turiu daryti?“ Gyvenimo tarpsnis, į kurį esate panirę, yra atradimo metas, dovanų, kuriomis jus apipylė Dievas, ir atsakomybės atradimo laikas. Negana to, tai pamatinių apsisprendimų, kaip numatote statydinti savo gyvenimą, metas. Tad tai tinkama akimirka savęs pasiteirauti, kokia tikroji gyvenimo prasmė, ir paklausti: „Ar aš patenkintas savo gyvenimu? Ar jame ko nors netrūksta?“
Galbūt jūs irgi kaip Evangelijos jaunuolis esate atsidūrę nestabilumo, sąmyšio ar kančios situacijoje, verčiančioje jus siekti gyvenimo, kuris nebūtų vidutinis, ir savęs klausti: kas yra sėkmingas gyvenimas? Ką turiu daryti? Koks gali būti mano gyvenimo planas? „Ką turiu daryti, kad mano gyvenimas turėtų pilnutinę vertę ir prasmę?“ (Ten pat, 3).
Nebijokite kelti tokių klausimų! Užuot prislėgę, jie išreiškia didžius siekius, glūdinčius jūsų širdyje. Štai kodėl į juos būtina įsiklausyti. Jie laukia atsakymų, kurie būtų ne paviršutiniški, bet gebantys patenkinti jūsų autentiškus gyvenimo ir laimės lūkesčius.
Trokšdami atrasti gyvenimo projektą, galintį padaryti jus laimingus, įsiklausykite į Dievą, kiekvienam iš jūsų parengusį meilės planą. Pasitikėdami klauskite: „Viešpatie, koks yra tavasis kaip Kūrėjo ir Tėvo planas mano gyvenimui? Kokia yra Tavo valia? Noriu ją vykdyti.“ Būkite tikri, jis atsakys. Nebijokite jo atsakymo! „Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 20).
4. Ateik ir sek paskui mane
Jėzus paakino turtingąjį jaunuolį toli gražu neapsiriboti savo siekių ir užmojų įgyvendinimu, jis jam sako: „Ateik ir sek paskui mane.“ Krikščioniškasis pašaukimas kyla iš Viešpaties meilės pasiūlymo ir gali būti įgyvendintas tik atsakant meile: „Jėzus kviečia mokinius visiškai atiduoti savo gyvenimą, be žmogiškų išskaičiavimų ir naudos lūkesčių, be išlygų save patikint Dievui. Šventieji atsiliepdavo į tokį reiklų kvietimą ir, kupini kuklaus nuolankumo, sekdavo paskui nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Laikantis tikėjimo logikos, kartais nesuprantamos žmogui, jų tobulumą sudaro ne savęs statymas į centrą, bet apsisprendimas eiti prieš srovę gyvenant pagal Evangeliją“ (Benediktas XVI. Homilija per kanonizacijos šv. Mišias: L’Osservatore Romano, 2009 10 12–13, p. 6).
Vadovaudamiesi tokios daugybės Kristaus mokinių pavyzdžiu, jūs, brangūs bičiuliai, irgi džiugiai priimate kvietimą sekti, intensyviai ir vaisingai gyventi šiame pasaulyje. Juk krikštu jis kiekvieną kviečia sekti jį konkrečiais veiksmais, mylėti jį labiau už viską ir tarnauti jam broliuose. Turtingasis jaunuolis, deja, neatsiliepė į Jėzaus kvietimą ir nusiminęs pasitraukė. Jam neužteko drąsos atsiskirti nuo savo materialių gėrybių ir surasti didžiausią Jėzaus pasiūlytą gėrį.
Evangelijos turtingojo jaunuolio nusiminimas gimsta kiekvieno širdyje, kai neišdrįstama sekti paskui Kristų, tinkamai apsispręsti. Tačiau atsakyti jam niekada ne vėlu!
Jėzus visada nenuilstamai meiliai žvelgia ir kviečia būti jo mokiniais, tačiau kai kuriems siūlo radikalesnį apsisprendimą. Šiais Kunigų metais norėčiau paraginti jaunuolius būti dėmesingus, jei Viešpats kviečia didžiai dovanai – tarnaujamajai kunigystei, ir būti pasirengusius dosniai ir entuziastingai priimti šį ypač karštos meilės ženklą, kartu su kunigu ar dvasiniu vadovu leidžiantis būtinu atpažinimo keliu. Neišsigąskite, brangūs jaunuoliai ir jaunuolės, jei Viešpats pašauks jus pašvęstajam, vienuoliškajam, misijiniam ar specialaus pašventimo gyvenimui: jis geba suteikti stiprų džiaugsmą tam, kuris drąsiai atsiliepia!
Negana to, kviečiu visus, jaučiančius pašaukimą į santuoką, priimti tai su tikėjimu, įsipareigojant padėti tvirtą pagrindą gyvenimui, kupinam didžiulės meilės, ištikimam ir atviram gyvybės dovanai, kuri yra turtas ir malonė visuomenei ir Bažnyčiai.
5. Pašaukti amžinajam gyvenimui
„Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Šis Evangelijos jaunuolio klausimas atrodo tolimas daugelio šiuolaikinių jaunuolių rūpesčiams, nes, kaip pastebėjo mano pirmtakas, „argi nesame karta, kurios egzistencijos horizontą visą užpildo pasaulis ir laikina pažanga?“ (Laiškas jaunimui, 5). Tačiau „amžinojo gyvenimo“ klausimas suveši skausmingomis egzistencijos akimirkomis, kenčiant dėl artimo asmens netekties ar išgyvenant nesėkmę.
Bet kas yra „amžinasis gyvenimas“, apie kurį kalba jaunuolis? Jį apibūdina Jėzus, kai, kreipdamasis į mokinius, sako: „Aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 22). Šiais žodžiais iškiliai siūloma begalinė laimė, buvimo amžinai pripildytam dieviškosios meilės džiaugsmas.
Klausti, kokia mūsų laukia galutinė ateitis, reiškia pilnatviškai įprasminti egzistenciją, nes tai gyvenimo planą kreipia į horizontus, kurie yra ne riboti ir praeinantys, bet erdvūs ir platūs, skatinantys mylėti pasaulį, taip mylimą paties Dievo, ir paskirti save jo plėtrai, tačiau visada su laisve ir džiaugsmu, gimstančiais iš tikėjimo ir vilties. Tie horizontai padeda neabsoliutinti žemiškosios tikrovės, nes parodo, kad Dievas rengia mums didesnę perspektyvą, ir kartu su šv. Augustinu sakyti: „Visi trokštame dangiškosios tėvynės, stiebiamės į dangiškąją tėvynę, jaučiamės čia, žemai, keliauninkais“ (Šv. Jono evangelijos komentarai, homilija 35, 9). Nenukrypstamai įsmeigęs žvilgsnį į amžinąjį gyvenimą palaimintasis Petras Jurgis Frasatis, kuris mirė 1925-aisiais, sulaukęs dvidešimt ketverių, pasakė: „Noriu gyventi, o ne gyvalioti!“, o ant laiptus vaizduojančios nuotraukos, pasiųstos draugui, užrašė: „Į aukštybes“, turėdamas galvoje ir krikščioniškąjį tobulumą, ir amžinąjį gyvenimą.
Brangūs jaunuoliai, raginu jus neužmiršti šios jūsų gyvenimo plano perspektyvos: esame pašaukti į amžinybę. Dievas mus sukūrė, kad amžiais būtume su juo kartu. Tai padės jums visapusiškai įprasminti savo pasirinkimus ir suteikti savo gyvenimui kokybę.
6. Įsakymai – autentiškos meilės kelias
Jėzus primena turtingajam jaunuoliui Dešimt įsakymų kaip būtiną sąlygą „amžinajam gyvenimui laimėti“. Tai esminės gyvenimo meilėje gairės, leidžiančios aiškiai atskirti gera nuo bloga ir statydinti tvarų bei ilgalaikį gyvenimo projektą. Jėzus ir jūsų klausia, ar žinote įsakymus, jei jums rūpi ugdyti savo sąžinę pagal dieviškąjį įstatymą ir jį įgyvendinti.
Tie įsakymai neabejotinai kertasi su paplitusia šiandiene mąstysena, siūlančia laisvę, atsietą nuo vertybių, taisyklių, objektyvių normų, ir akinančią atmesti bet kurį tos akimirkos geismų apribojimą. Tačiau tokia pasiūla, užuot vedusi į tikrąją laisvę, žmogų paverčia jo geismų, tokių stabų kaip galia, pinigai ir nežabotas malonumas, pasaulio vilionių vergu, negebančiu įgyvendinti savo pradinio pašaukimo mylėti.
Dievas duoda įsakymus, nes trokšta išmokyti mus tikrosios laisvės, trokšta drauge su mumis statydinti meilės, teisingumo ir taikos karalystę. Įsiklausymas į juos ir jų įgyvendinimas reiškia ne susvetimėjimą, bet autentiškos laisvės ir meilės kelio atradimą: įsakymai neapriboja laimės, bet nurodo, kaip ją atrasti. Pokalbio su turtinguoju jaunuoliu pradžioje Jėzus jam primena, kad Dievo duotas įsakymas yra geras, nes „Dievas yra geras“.
7. Mums jūsų reikia
Žmogus jaunystėje susiduria su daugybe problemų, keliamų nedarbo, patikimų idealų stygiaus ir konkrečių ateities perspektyvų. Kartais gali kilti jausmas, kad dabartinių krizių ir plaukimo pasroviui akivaizdoje esi bejėgis. Nepaisydami sunkumų, nepraraskite drąsos ir neatsisakykite savo svajonių! Priešingai, puoselėkite savo širdyse didelį brolybės, teisingumo ir taikos troškimą. Ateitis jūsų rankose, nes dovanos ir turtai, Viešpaties įdėti į kiekvieno iš jūsų širdį ir išskleisti susitikimo su Kristumi, gali įkvėpti pasauliui autentišką viltį! Būtent tikėjimas jo meile, padarydamas jus stiprius ir dosnius, suteiks jums drąsos giedrai leistis gyvenimo keliu ir prisiimti šeimos bei profesijos pareigas. Įsipareigokite statydinti savo ateitį rimtai imdamiesi asmeninio ugdymo ir studijų, kad kompetentingai ir didžiadvasiškai tarnautumėte bendrajam gėriui.
Savo enciklikoje Caritas in veritate apie visapusišką žmogaus vystymąsi išvardijau kelis dabartinius iššūkius, kurie yra neatidėliotini ir esminiai šio pasaulio gyvenimui: tai žemės išteklių naudojimas ir pagarba ekologijai, teisingas gėrybių paskirstymas ir finansinių mechanizmų kontrolė, solidarumas su neturtingomis šalimis žmonių šeimos plotmėje, kova su badu pasaulyje, žmogaus darbo kilnumo skatinimas, tarnavimas gyvybės kultūrai, taikos tarp tautų statydinimas, religijų dialogas, tinkamas naudojimasis visuomenės komunikavimo priemonėmis.
Štai į šiuos iššūkius jūs esate pašaukti atsiliepti statydinant teisingesnį ir broliškesnį pasaulį. Šie iššūkiai reikalauja reiklaus ir aistringo gyvenimo užmojo, kuriam paskirtumėte visus savo turtus pagal Dievo kiekvienam iš jūsų numatytą planą. Tai reiškia ne didvyriškus ar nepaprastus darbus, bet tinkamą savo talentų ir galimybių panaudojimą, nuolatos siekiant pažangos tikėjimo ir meilės srityje.
Šiais Kunigų metais kviečiu jus pažinti šventųjų, pirmiausia šventų kunigų, gyvenimą. Pamatysite, kad Dievas jiems vadovavo ir jie kasdien atrasdavo kelią vadovaudamiesi tikėjimu, viltimi ir meile. Kristus kiekvieną iš jūsų kviečia įsipareigoti drauge su juo pačiu ir prisiimti atsakomybę statydinti meilės civilizaciją. Jei laikysitės jo žodžio, jūsų kelias bus apšviestas ir ves į aukštus tikslus, suteikiančius džiaugsmo ir pilnatviškai įprasminančius gyvenimą.
Telydi jus Mergelės Marijos, Bažnyčios Motinos, globa. Patikinu, kad visada prisimenu jus maldoje, ir, kupinas didelės meilės, laiminu.
Vatikanas, 2010 m. vasario 22 d.
BENEDICTUS PP. XVI
* * * * *
Vertimas „Bažnyčios žinių“ |