IEŠKOKITE KNYGYNUOSE:

Joseph Ratzinger
Benediktas XVI

JĖZUS IŠ NAZARETO

II DALIS
Nuo įžengimo į Jeruzalę iki prisikėlimo

Iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas
Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011

Ištrauka katalikai.lt publikuojama su leidėjų žinia. 
© „Katalikų pasaulio leidiniai“

V skyrius. PASKUTINĖ VAKARIENĖ

3. Eucharistijos įsteigimo žodžių teologija

Apsvarsčius Jėzaus žodžių, kuriais Jis įsteigė Eucharistiją, istorines ribas ir istorinį patikimumą, atėjo metas atsigręžti į jų semantiką. Pirmiausia dar kartą primintina, kad keturiuose pasakojimuose apie Eucharistiją susiduriame su dviem perdavimo tipais. Būdingų skirtumų čia smulkmeniškai negvildensime. Tačiau svarbiausius turime glaustai įvardyti.

Anot Morkaus (14, 22) ir Mato (26, 26), žodžiai apie duoną tik tokie: „Tai mano kūnas“, Paulius rašo: „Tai yra mano kūnas už jus“ (1 Kor 11, 24), o Lukas pagal prasmę dar papildo: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (22, 19). Lukas ir Paulius po to iškart pateikia įsakymą tai kartoti: „Tai darykite mano atminimui.“ Mato ir Morkaus evangelijose šito nėra. Žodžiai apie taurę pagal Morkų tokie: „Tai mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“ (14, 24); Matas dar priduria: „... nuodėmėms atleisti“ (26, 28). Pasak Pauliaus, Jėzus pasakęs: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“ (1 Kor 11, 25). Lukas formuluoja panašiai, bet šiek tiek skirtingai: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (22, 20). Antro įsakymo tai kartoti trūksta.

Tačiau svarbūs yra du aiškūs skirtumai tarp Pauliaus/Luko ir Morkaus/Mato: Morkaus ir Mato evangelijose „kraujas“ yra subjektas: „Tai mano kraujas“, o Paulius ir Lukas sako: tai yra „Naujoji Sandora mano kraujyje“. Daugelis čia įžvelgia atožvalgą į žydų bjaurėjimąsi kraujo gėrimu: kaip tiesioginis to, kas gertina, turinys nurodomas ne „kraujas“, bet „Naujoji Sandora“. Taigi priartėjome prie antro skirtumo: Morkus ir Matas kalba tiesiog apie „Sandoros kraują“, taip darydami užuominą į Iš 24, 8, Sandoros sudarymą prie Sinajaus kalno, o Paulius ir Lukas – apie Naująją Sandorą, vadovaudamiesi Jer 31, 31; aikštėn iškyla skirtingas Senojo Testamento fonas. Be to, Morkus ir Matas kalba apie kraujo išliejimą „už daugelį“, taip užsimindami apie Iz 53, 12, o Paulius ir Lukas sako „už jus“, tiesiogiai pakišdami mintį apie mokinių bendruomenę.

Suprantama, egzegezėje plačiai diskutuojama, kokie buvę tikrieji Jėzaus žodžiai. Rudolfas Peschas parodė, kad išplaukia 46 galimybės, kurių kiekį, sukeitus pradžią, galima padvigubinti (plg. Das Evangelium in Jerusalem, p. 134 ir tt.). Tokios pastangos reikšmingos, tačiau negali būti šios knygos užduotis.

Mes remiamės prielaida, kad Jėzaus žodžių tradicija be gimstančiosios Bažnyčios priėmimo neįmanoma, o ši griežtai laikėsi ištikimybės esmei, bet sykiu suvokė, jog Jėzaus žodžių su jų subtiliomis užuominomis į Rašto žodžius virpesių amplitudė leido perteikti juos šiek tiek skirtingai. Tad Jėzaus žodžiuose buvo galima nugirsti tiek Iš 24, tiek Jer 31 ir labiau pabrėžti viena ar kita, nesulaužant ištikimybės tiems žodžiams, kuriuose vos girdimai ir kartu nedviprasmiškai aidėjo Įstatymo ir Pranašų atgarsiai. Bet taip dabar jau perėjome prie Viešpaties žodžių aiškinimo.


Visuose keturiuose tekstuose pasakojimai apie Eucharistijos įsteigimą prasideda dviem ištaromis apie Jėzaus veiksmus, visumos recepcijai Bažnyčioje įgijusioms esminę reikšmę. Mums sakoma, kad Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimo ir padėkos maldą ir tada duoną padalijo. Pradžioje minimos eucharistia (Paulius/Lukas) ir eulogia (Morkus/Matas): abi sąvokos nurodo į berākāh, žydų tradicijos didžiąją padėkos ir palaiminimo maldą, būdingą Paschos apeigoms ir valgymui kitomis progomis. Nevalgoma Dievui nepadėkojus už Jo dovanojamas dovanas – už duoną, kuriai Jis leidžia rastis iš žemės, už vynuogyno vaisius.

Abu skirtingi žodžiai, vartojami Morkaus/Mato ir Pauliaus/Luko, veda abiem šioje maldoje glūdinčiomis kryptimis: tai – padėka ir gyrius Dievui už Jo dovanas. Tačiau tas gyrius kaip palaiminimas grįžta dovanai, kaip parašyta 1 Tim 4, 4 ir t.: „Kiekvienas gi Dievo kūrinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, juk visa tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda.“ Jėzus taiko šią tradiciją per Paskutinę vakarienę (kaip ir per duonos padauginimą, Jn 6, 11). Eucharistijos įsteigimo žodžiai priklauso šios maldos kontekstui; jais padėka virsta palaiminimu ir perkeitimu.

Bažnyčia nuo ankstyviausių ištakų perkeitimo žodžius laikė ne tam tikru tarytum magišku paliepimu, bet meldimosi kartu su Jėzumi dalimi, pagrindine dalimi dėkojamojo gyriaus, kuriuo mums žemiškosios Dievo dovanos iš naujo dovanojamos kaip Jėzaus kūnas ir kraujas, kaip Dievo dovanojimasis atsiveriančia savo Sūnaus meile. Louis Bouyer pamėgino bendrais bruožais apžvelgti krikščionių Eucharistijos – iškiliausiosios maldos – raidą iš žydų berākāh. Paaiškėja, kad „Eucharistija“ tapo viso Jėzaus dovanoto naujojo liturginio vyksmo pavadinimu. Prie to dar kartą sugrįšime šio skyriaus ketvirtajame skirsnyje.


Paskui mums sakoma, kad Jėzus „laužė duoną“. Laužti ir dalyti duoną visiems pirmiausia yra namų tėvo funkcija, kuria jis kažkaip atstovauja ir Dievui Tėvui, mums visiems per žemės vaisingumą duodančiam tai, kas būtina, kad gyventume. Tai taip pat vaišingumo veiksmas, nes su ateiviu pasidalijama tuo, kas sava, jis priimamas į stalo bendrystę. Laužti ir dalyti: kaip tik dalijimasis kuria bendrystę. Tas žmogaus pirmapradis davimo, dalijimosi ir vienijimo judesys per Jėzaus Paskutinę vakarienę įgauna naują gelmę: Jis atiduoda pats save. Dalijamas Dievo gerumas tampa neparastai radikalus tą akimirką, kai Sūnus duonos pavidalu dalija ir išdalija pats save.

Jėzaus veiksmas taip tapo viso Eucharistijos slėpinio simboliu: Apaštalų darbuose ir apskritai ankstyvojoje krikščionijoje „duonos laužymas“ yra Eucharistijos pavadinimas. Ja patiriame vaišingumą Dievo, dovanojančio mums save nukryžiuotame ir prisikėlusiame Jėzuje Kristuje. Bet per tai duonos laužymas ir dalijimas – meilės kupino dėmesio tam, kuriam manęs reikia, aktas – yra pačios Eucharistijos vidinis matmuo.

Caritas, rūpinimasis kitais, nėra antra po kulto krikščionybės sritis, bet šaknijasi pačiame kulte ir jam priklauso. Horizontalė ir vertikalė Eucharistijoje, „duonos laužyme“, neatskiriamai susijungusios. Dviguba padėkos ir dalijimo ištara pasakojimo apie Eucharistijos įsteigimą pradžioje išryškinama naujo kulto, Kristaus įsteigto Paskutine vakariene, kryžiumi ir prisikėlimu, esmė: ja panaikinamas ir kartu išpildomas senasis šventyklos kultas.


Pereikime dabar prie žodžių, ištartų apie duoną. Pasak Morkaus ir Mato, jie tokie: „Tai mano kūnas.“ Paulius ir Lukas priduria: „kuris už jus atiduodamas“. Taip jie paryškina, kas jau glūdi dalijimo judesyje. Kalbėdamas apie kūną, Jėzus, savaime suprantama, omenyje turi ne kūną kaip skirtingą nuo sielos ar dvasios, bet visą kūnišką asmenį. Šia prasme Rudolfas Peschas pagrįstai komentuoja, kad Jėzus, „aiškindamas duoną, suponuoja ypatingą savo asmens reikšmę. Mokiniai galėjo tai suprasti kaip: tai esu aš, Mesijas“ (Markusevangelium II, p. 357).

Bet kaip tai gali įvykti? Jėzus juk stovi tarp savo mokinių – ką Jis daro? Jis atlieka tai, ką pasakė savo kalboje apie ganytoją: „Niekas neatima gyvybės iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 18). Gyvybė iš Jo atimama ant kryžiaus, tačiau ją Jis laisvai jau atiduoda dabar. Savo prievartinę mirtį paverčia laisvu savęs atidavimo už kitus ir kitiems aktu.

Ir Jis žino: „Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti“ (ten pat). Jis atiduoda gyvybę ir žino, kad kaip tik taip iš naujo ją pasiima. Gyvybės atidavimas apima prisikėlimą. Tad užbėgamai į priekį Jis jau dabar gali save dalyti, nes atiduoda gyvybę – save – ir per tai jau dabar vėl ją susigrąžina. Todėl jau dabar Jis gali įsteigti sakramentą, kuriame tampa apmirusiu kviečio grūdu ir amžių tėkmėje dalija save žmonėms per tikrą duonos padauginimą.


Žodžiai apie taurę, prie kurių dabar pereiname, išsiskiria nepaprastu teologiniu tankiu. Kaip užsiminta anksčiau, į šiuos kelis žodžius taip suausti trys Senojo Testamento tekstai, kad į juos sutraukta ir vėl dabartimi tampa visa ligtolinė išganymo istorija.

Pirmiausia tai Iš 24, 8, Sandoros sudarymas prie Sinajaus; paskui – Jer 31, 31, Naujosios Sandoros pažadėjimas Sandoros istorijos krizėje, kurios aiškiausios apraiškos buvo šventyklos sugriovimas ir Babilono tremtis; galiausiai – Iz 53, 12, slėpiningas pažadas Dievo tarno, velkančio daugelio nuodėmę ir taip jiems išrūpinančio išganymą.


Pamėginkime dabar suvokti kiekvieno iš šių trijų tekstų savitą reikšmę ir suprasti juos naujame kontekste. Anot Iš 24, Sinajaus sandora remiasi dviem elementais: pirma, „Sandoros krauju“, paaukotų gyvūnų krauju, kuriuo apšlakstomas altorius – Dievo simbolis – ir tauta, antra, Dievo žodžiais ir Izraelio pažadu būti klusniam: „Tai kraujas sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius“ – iškilmingai ištarė Mozė po pašlakstymo apeigų. Ką tik prieš tai tauta į perskaitytus Sandoros knygos žodžius buvo atsakiusi: „Visa, ką Viešpats pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs“ (Iš 24, 7 ir t.).

Šis pažadas būti klusniems, Sandoros steigiamasis elementas, iškart po to, Mozei esant ant kalno, buvo sulaužytas aukso veršio garbinimu. Visa tolesnė istorija yra vis naujo atsimetimo nuo klusnumo pažado istorija, tai liudija Senojo Testamento istorinės ir pranašų knygos. Santykiai, rodos, nutrūksta negrįžtamai, kai Dievas leidžia ištremti tautą ir sugriauti šventyklą.

Šią valandą gimsta „Naujosios Sandoros“ viltis – Sandoros, kuri remtųsi nebe trapia žmogaus valios ištikimybe, bet būtų neišdildomai įrašyta širdyse (plg. Jer 31, 33). Naujoji Sandora, kitaip tariant, turi remtis neatšaukiamu ir nepažeidžiamu klusnumu. Šis dabar į žmogaus būtį šaknis suleidęs klusnumas yra klusnumas Sūnaus, kuris tapo tarnu ir visą žmogaus neklusnumą įima į savo mirtin žengiantį klusnumą, jį iškenčia ir įveikia.

Dievas žmogaus neklusnumo, viso istorijos blogio negali tiesiog ignoruoti, laikyti nesvarbiu ir bereikšmiu dalyku. Toks „gailestingumas“, „besąlygiškas atleidimas“ ir būtų ta „pigi malonė“, kurią, turėdamas prieš akis savo meto blogio bedugnę, pagrįstai kritikavo Dietrichas Bonhoefferis. Neteisingumo, blogio kaip tikrovės nevalia ignoruoti, tiesiog palikti ramybėje. Tą tikrovę būtina įveikti, nugalėti. Tik tai yra tikrasis teisingumas. O kad dabar tai, ko žmogus neįstengia, padaro pats Dievas, lemia „besąlygiškas“ Dievo gerumas, niekada negalintis stoti prieš tiesą ir nuo jos neatsiejamą teisingumą. „Jeigu mes ir tapsime neištikimi, tai jis lieka ištikimas, nes savęs jis negali išsiginti“, – rašo Paulius Timotiejui (2 Tim 2, 13).

Šios Jo ištikimybės esmė ta, kad Jis dabar veikia ne tik kaip Dievas žmogaus atžvilgiu, bet ir kaip žmogus Dievo atžvilgiu ir per tai neatšaukiamai tvirtai įsteigia Sandorą. Todėl daugelio nuodėmes nešančio Dievo tarno figūra (Iz 53, 12) neatsiejama nuo nesugriaunamai įsteigtos Naujosios Sandoros. Sandora šitaip nesugriaunamai žmogaus, visos žmonijos, širdyje įsteigiama pakaitine Sūnaus, tapusio tarnu, kančia. Nuo tada visam purvinam blogio srautui priešpriešinamas klusnumas Sūnaus, kuriame kentėjo pats Dievas ir kurio klusnumas dėl to be galo didesnis už daugybę blogio (plg. Rom 5, 16–20).

Gyvūnų kraujas negalėjo nei „permaldauti“, nei sujungti Dievo ir žmogaus. Tai tegalėjo būti vilties ir tikrai gelbinčio didesniojo klusnumo laukimo ženklas. Jėzaus žodžiuose apie taurę visa tai sutraukta ir tapę tikrove: Jis dovanoja „Naująją Sandorą mano kraujyje“. Jo „kraujas“ – tai visiškas dovanojimasis, iškenčiant visas žmonijos nelaimes, visus ištikimybės sulaužymus įveikianti besąlygiška ištikimybe. Per Paskutinę vakarienę Jis įsteigia būtent naują kultą – įtraukia žmoniją į savo pakaitinį klusnumą. Būti Kristaus kūno ir kraujo dalininku reiškia, kad Jis yra „daugelis“, mes, ir sakramente mus į tą „daugelį“ priima.

Dabar iš steigiamųjų Jėzaus žodžių belieka paaiškinti žodžius, ne taip seniai sukėlusius didelius debatus. Pasak Morkaus ir Mato, Jėzus pasakęs, kad Jo kraujas išliejamas „už daugelį“, taip darydamas užuominą būtent į Iz 53, o Paulius ir Lukas kalba apie davimą bei išliejimą „už jus“.

Naujesnioji teologija pagrįstai pabrėžė visiems keturiems pasakojimams bendrą žodelytį „už“, kurį galima laikyti svarbiausiu žodžiu ne tik pasakojimams apie Paskutinę vakarienę, bet ir Jėzaus pavidalui apskritai suprasti. Visa Jo esmė nusakoma žodžiu „proegzistencija“ – buvimu ne sau, bet kitiems; tai ne koks nors vienas šios egzistencijos matmuo greta kitų, bet jos giliausia ir visa savastis. Jo būtis yra „būtis kam“. Jei mums pavyktų tai suprasti, tikrai priartėtume prie Jėzaus slėpinio, taip pat suvoktume, ką reiškia sekti paskui Jį.


Tačiau ką reiškia „išliejamas už daugelį“? Savo pagrindiniame kūrinyje „Jėzaus žodžiai per Paskutinę vakarienę“  (Abendmahlsworte Jesu) (1935) Joachimas Jeremiasas mėgino parodyti, kad žodis „daugelis“ pasakojimuose apie Eucharistijos įsteigimą yra semitizmas ir skaitytinas turint prieš akis ne graikiškąją žodžio reikšmę, bet atitinkamus Senojo Testamento tekstus. Jis bando įrodyti, jog žodis „daugelis“ Senajame Testamente reiškiąs „visetą“, todėl iš tikrųjų verstinas „visi“. Ši tezė anuomet greitai paplito ir tapo visuotiniu teologiniu turtu. Ja remiantis, perkeitimo žodis „daugelis“ įvairiose kalbose imtas perteikti žodžiu „visi“. „Už jus ir visus išliejamas“, – tikintieji per Eucharistijos šventimą šiandien girdi būtent tokius Jėzaus žodžius.

Tačiau ilgainiui šis egzegetų sutarimas vėl suaižėjo. Šiandien didžiuma laikosi nuomonės, kad „daugelis“ Iz 53 tekste ir kitur, tiesa, žymi visetą, tačiau negali būti tiesiog tapatinamas su „visi“. Remiantis kumraniškąja vartosena, dabar vyrauja įsitikinimas, jog „daugelis“ Izaijo ir Jėzaus žodžiuose reiškiąs Izraelio „visetą“ (plg. Pesch, Abendmahl, p. 99 ir t.; Wilckens I/2, p. 84). Tik Evangelijai pasiekus pagonis, išryškėjęs Jėzaus mirties ir permaldavimo visuotinis horizontas, vienodai apimantis žydus ir pagonis.

Neseniai Vienos jėzuitas Norbertas Baumertas kartu su Maria-Irma Seewann pateikė „už daugelį“ interpretaciją, kurios pagrindinę giją savo knygoje „Eucharistija“ (Eucharistia) 1947 m. jau buvo išrutuliojęs Josephas Pascheris. Tezės branduolys štai toks: remiantis kalbine teksto struktūra, „išliejimas“ sietinas ne su krauju, bet su taure; „tada būtų kalbama apie veiksmingą kraujo iš taurės iš-pylimą, apie apstų dieviškojo gyvenimo dovanojimą be jokių budelio darbo atgarsių“ (Gregorianum 89, p. 507). Tad žodžiais apie taurę būtų nusakomas ne kryžiaus mirties vyksmas ir jo padariniai, bet sakramentinis veiksmas, o tada paaiškėtų ir žodžio „daugelis“ reikšmė: Jėzus miršta „už visus“, tačiau sakramento veikimo nuotolis mažesnis. Jis pasiekia daugelį, bet ne visus (plg. ypač p. 511).

Toks sprendimas, žvelgiant griežtai filologiškai, Morkaus tekstui 14, 24 tiktų. Mato tekstui, palyginti su Morkaus, nepriskiriant originalumo, jį būtų galima laikyti įtikinamu Paskutinės vakarienės žodžių paaiškinimu. Nuoroda į skirtumą tarp Eucharistijos spindulio ir Jėzaus kryžiaus mirties visuotinio spindulio bet kuriuo atveju vertinga ir gali pastūmėti į priekį. Tačiau žodžio „daugelis“ problema taip paaiškinama vis dėlto tik iš dalies.

Mat išlieka pagrindinė interpretacija, Jėzaus taikoma savo užduočiai Mk 10, 45, kur irgi išnyra žodis „daugelis“: „Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ Čia aiškiai kalbama apie gyvybės atidavimą ir akivaizdu, kad Jėzus pasitelkia Iz 53 pranašystę apie Dievo tarną ir sujungia ją su Žmogaus Sūnaus užduotimi, kuri per tai paaiškinama naujaip.

Tad ką turėtume pasakyti? Man atrodo arogantiška ir kartu kvaila trokšti pažibinti į Jėzaus sąmonę ir taip išsiaiškinti, ką Jis galėjo ar negalėjo galvoti, remiantis ano meto pažinimu bei teologinėmis pažiūromis. Galime tik pasakyti, jog Jis žinojo, kad Jame išsipildė Dievo tarno ir Žmogaus Sūnaus užduotis – abiejų motyvų jungtimi sykiu panaikinant Dievo tarno užduoties ribas, ją suvisuotinant, pasukant į naują platybę bei gelmę.

Tada galime pamatyti, kaip gimstančios Bažnyčios kelyje kartu pamažu auga Jėzaus užduoties supratimas ir kaip mokinių „atmintis“, vedama Dievo Dvasios“ (plg. Jn 14, 26), pamažu ima suvokti visą už Jėzaus žodžių slypintį slėpinį. 1 Tim 2, 6 apie Jėzų Kristų kalbama kaip apie Dievo ir žmonių Tarpininką, „kuris atidavė save kaip išpirką už visus“. Jėzaus mirties visuotinė išganomoji reikšmė čia išreiškiama krištoliškai skaidriai.

Istoriškai diferencijuotų ir savo esme visiškai vienas su kitu sutampančių atsakymų į klausimą dėl Jėzaus išganomojo darbo – netiesioginių atsakymų į „daugelis/visi“ problemą – galime rasti Pauliaus laiškuose ir Jono evangelijoje. Paulius romiečiams rašo, kad turi būti išganyta pagonių „visuma“ (plērōma) ir tik tada bus išgelbėtas visas Izraelis (plg. 11, 25 ir t.). Jonas sako, kad Jėzus mirsiąs „už tautą“ (žydus), ir ne tik už tautą, bet ir tam, kad suburtų vienybėn išsklaidytuosius Dievo vaikus (11, 50 ir tt.). Jėzaus mirtis galioja žydams ir pagonims, visai žmonijai.

Jei Izaijo tekste žodžiu „daugelis“ galvoje gali būti iš esmės turimas Izraelio visetas, tai tikėjimo kupiname Bažnyčios atsake į Jėzaus naują žodžio vartoseną vis labiau ryškėja, kad Jis iš tikrųjų mirė už visus.

Evangelikų teologas Ferdinandas Kattenbuschas 1921 m. mėgino parodyti, kad Jėzaus steigiamieji žodžiai per Paskutinę vakarienę yra tikrasis Bažnyčios įsteigimo aktas. Taip Jėzus savo mokiniams dovanojęs nauja, kas juos subūrė ir pavertė bendruomene. Kattenbuschas teisus: su Eucharistija įsteigta pati Bažnyčia. Kristaus kūnu ji padaroma viena, padaroma savimi ir Jo mirties sykiu atveriama pasaulio ir istorijos platybei.

Eucharistija yra regimas subūrimo vyksmas, įžengimas – toje vietoje ir peržengiant vietas – į bendrystę su gyvuoju Dievu, kuris suartina žmones vidumi. Bažnyčia randasi iš Eucharistijos. Gauna iš jos savo vienybę ir užduotį. Bažnyčia kyla iš Paskutinės vakarienės, bet kaip tik dėl to iš Kristaus mirties ir prisikėlimo, kam buvo užbėgta į priekį kūno ir kraujo dovana.

Ištrauka katalikai.lt publikuojama su leidėjų žinia. 
© „Katalikų pasaulio leidiniai“