Gedulo ir vilties diena Vilniuje
 
 Gedulo ir vilties dieną iškilmingame LR Seimo posėdyje tradiciškai žodį tarė Katalikų Bažnyčios atstovas. Šiemet tai buvo kun. Antanas Saulaitis SJ. Jis prisiminė keletą savo vaikystės epizodų ir papasakojo, kaip gyvendamas emigracijoje Vokietijoje ir norėdamas solidarizuotis su Sibire kenčiančiais tremtiniais, vaikščiodavo basas po sniegą.

Vakare Vilniaus katedroje vyskupas Juozas Tunaitis aukojo šv. Mišias už gyvus ir mirusius tremtinius, politinius kalinius, jų artimuosius. Remdamasis apaštalo Pauliaus žodžiais „<...> savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24), per pamokslą vyskupas kalbėjo apie tremtinių ir kalinių vargus, kurie papildė ir papildo tai, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl žmonijos išganymo. „Gal tie vargai apsaugojo mūsų tautą nuo didesnių kentėjimų arba visiško žuvimo“, – svarstė vyskupas, – galbūt nekalta tremtinių kančia lėmė blogio imperijos griūtį ir mūsų tėvynės laisvę“. „Dievo Apvaizdos planuose kentėjimai gali būti giliai ariančiu plūgu, išpurenančiu žemę didžioms asmenybėms išauginti ir dideliems istorijos įvykimas subrandinti“, – sakė ganytojas.

Pamokslą vyskupas užbaigė Viktoro Franklio žodžiais: „Nėra nieko pasaulyje, kas padėtų veiksmingiau išgyventi net blogiausiomis sąlygomis, kaip žinojimas, kad tavo gyvenimas turi kokią nors prasmę“ ir pabrėžė, kad ir praeityje, ir dabar viltis negalėjo ir negali mūsų apleisti, o didžiausia gyvenimo prasmė – prikelti Tėvynę ir sugrįžti pas Dievą.

Po šv. Mišių specialia malda buvo meldžiamasi ir giedama Tremtinių koplyčioje.

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt

  
 
   
Apie naujienų grupes 
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt