Vertimas © „Bažnyčios žinios“, 2011, Nr. 17.

Roch Kereszty O. Cist.*

Malda kunigo gyvenime

1. Įšventintojo kunigo pašaukimas

Norint nusakyti maldos vaidmenį katalikų kunigo gyvenime, pirma prisimintinas jo nepakartojamas pašaukimas. Kitaip negu pagonių religijų ir net Senojo Testamento kunigai, katalikų kunigas nėra tikras kunigas. Naujajame Testamente vienintelis kunigas yra Jėzus Kristus. Negana to, Jėzus yra ne tik kunigas, bet ir karalius bei pranašas. Kunigas tik dalyvauja šiose trijose Kristaus tarnybose. Galiausiai turime patikslinti, kad čia kalbėsime tik apie tarnaujamąją kunigystę, kuriai tenka užduotis aktualizuoti visų Bažnyčios narių karališkąją ir pranašiškąją kunigystę. Lygiai kaip Jėzaus Kristaus misija, įšventintojo kunigo vaidmuo apibrėžiamas šia triguba tarnyba. Tai nei darbas, nei šventoji funkcija. Nors kiekvienam kunigui – kone kasdien – prireikia kuriam laikui atsitraukti nuo kunigiškosios veiklos, kad atsikvėptų ar atgautų jėgas, jis niekada negali paatostogauti nuo savo kunigystės, lygiai taip, kaip ir atsisakyti savo tapatybės. Katalikai žino, kad net laicizuotas kunigas išlieka kunigas „ontologiškai“ ir gali būti išganytas tik kaip ištikimas ar atgailaujantis kunigas.

Šv. Paulius šį kunigiškąjį pašaukimą sutraukia į vieną sakinį aiškindamas Dievo jam suteiktą malonę „būti pagonims Jėzaus Kristaus tarnu (leitourgos) ir kaip kunigui (hierourgounta) skleisti Dievo Evangeliją, kad pagonys taptų priimtina atnaša (prosphora), Šventosios Dvasios pašventinta“ (Rom 15, 16) (1). Visų krikščionių kunigystė yra aukoti „savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą“ (Rom 12, 1). Kita vertus, Paulius ir tam tikru būdu kiekvienas įšventintasis kunigas pašaukti aktualizuoti šį krikščionių savęs aukojimą, šį jų dvasinį garbinimą surenkant juos į vieną kūną (ganymas), kurstant jų tikėjimą Evangelijos žodžiu (pranašo tarnyba) ir jų savęs aukojimą suvienijant su vienatine tobula Kristaus auka (kunigystė griežtąja šio žodžio prasme: sakramentinė tarnyba).

Net iš tokių paprastų metmenų pasidaro aišku, kaip dirbtina yra viena su kitu supriešinti du šiuolaikinius besivaržančius kunigo idealus – „gyvenimą švenčiantį kunigą“ ir „sakramentus švenčiantį kunigą“. Įšventintasis kunigas patraukia ir priima žmones iš pasaulio, įvesdina juos į sakramentus, pirmiausia Eucharistijos sakramentą. Tačiau bet kuris vaisingas Eucharistijos šventimas išsiunčia mus į pasaulį, pasak šv. Jono Auksaburnio, „mylėti Viešpatį ir jam tarnauti kaip ugnimi alsuojančius liūtus“. Eucharistija yra Dievo mylėjimo ir tarnavimo Dievui žmonėse pačia Kristaus meile šaltinis. Kunigas, trokštantis švęsti vien gyvenimą, pasiners į iliuzinę „geros savijautos“ rutiną ar vien į socialinę tarnystę, kuri iš tikrųjų turėtų būti tik jo darbo dalis. Kunigo socialinę veiklą, tiesą sakant, dažnai profesionaliau atlieka kompetentingas pasaulietis. Kita vertus, kunigas, trokštantis apsiriboti vien sakramentine tarnyba, ignoruoja dinamiką šventimų sakramentinės malonės, suteiktos jam, kad jis savo pavyzdžiu, mokymu ir darbais įkvėptų jam patikėtus tikinčiuosius aukoti Eucharistijoje savo kūnus, savo valią ir darbus taip, kad tai veiktų bei formuotų jų kasdienį gyvenimą.

2. Atsakas į pašaukimą

Kitaip negu Senojo Testamento kunigystė, kurią paveldėdavo Aarono namų sūnūs, Naujojo Testamento pranašus-kunigus, lygiai kaip pranašus Senajame Testamente, individualiai pasirenka ir asmeniškai pašaukia Dievas. Paulius savo pašaukimą apaštalauti nusako Jeremijo pašaukimo pranašauti žodžiais: Dievas pasirinkęs jį dar esantį motinos įsčiose ir pašaukęs savo malone (2). Nepaisant to, kaip pašaukimas pasiekia asmenį – per kunigą, tėvus ar draugus, – jis visada prasismelks iki giliausių jo sielos gelmių ir sąmonėje išnirs kaip klausimas, troškimas, gąsdinanti našta, saldi svajonė ar net kaip nepajudinamas tikrumas. Jau šiuo momentu tas, kuris suvokė pašaukimą, turėtų atsiliepti malda. Jei jis pašaukimą ignoruos ir mėgins nutildyti mesdamasis į kurtinantį pasilinksminimų triukšmą ar įsirausdamas į darbą, Dievas vis dar gali nepalikti jo ramybėje, kaip Jonos, tačiau po kurio laiko liausis vaikęsis. Net garsiai protestuoti prieš Dievą yra geriau negu ignoruoti kvietimą. Kai imsi galynėtis su Dievu, vardysi visas akivaizdžias priežastis, kodėl neturėtum tapti kunigu ar vienuoliu, Dievas tau priešinsis ir tu turėtum leisti jam įveikti tavo pasipriešinimą. Klastingiausias būdas priešintis Dievui yra tikint, jog nuoširdžiai trokšti paklusti jo valiai, kad ir kokia ji būtų, primygtinai reikalauti „aiškaus ir nedviprasmiško“ pašaukimo. Taip Dievui primeni Pauliaus pašaukimą: pastarąjį ant žemės partrenkė akinanti šviesa. Tačiau Dievas retai klauso žmogaus įgeidžių ir kone visada nustebina. Elijui Dievas kalba švelniame vėjyje, o mūsų geismų garsus triukšmas labai dažnai padaro mus kurčius jo švelniam šnabždesiui.

Atsiliepę į pašaukimą, turime skaitytis su galimybe, kad suklydome. Bet tai niekada nepaaiškės, jei neišsiugdysime įpročio reguliariai melstis, įskaitant dažną ar net kasdienį dalyvavimą Eucharistijoje, išpažintį ir dvasinį skaitymą. Taip pat labai svarbu pasirinkti gerą dvasinį vadovą. Mūsų maldų kokybė šiame parengiamajame etape smarkiai paveiks mūsų vėlesnį kunigiškąjį gyvenimą ir kunigiškąją veiklą. Jau šią akimirką Dievas mato mus susijusius su visais, kurie vėliau bus patikėti mūsų globai. Grumtynės su pagundomis ir didžiadvasiškas atsižadėjimas visko, kas gali trukdyti mūsų pašaukimui, turės poveikį daugeliui kitų žmonių. Niekada nekovojame vien dėl savęs ir niekada nekovojame vieni. Mums savo maldomis padeda mūsų Mergelė Motina Marija ir šventieji, kurių šaukiamės.

Tikrojo pašaukimo istorija visada vėliau ar anksčiau turi „liepto galo“ patirtį. Tai suvokimas, kad tiesiog neįstengiu gyventi pagal savo pašaukimą, kad man tai visiškai neįmanoma. Mozė negali eiti pas faraoną, nes nėra iškalbus, Jeremijas skundžiasi, kad jaunas ir nemoka kalbėti, Izaijas yra ištiktas mirtinos baimės dėl savo nuodėmių, Paulius dejuoja turįs dyglį kūne. Petras nori palikti Jėzų, nes stebuklingas žuvų laimikis atskleidžia jam dieviškąjį Jėzaus šventumą. Šv. Ignacas Lojola Manresos oloje jaučia pagundą nusižudyti dėl savo nuodėmių. Tokios kone nevilties akimirkos pagal Dievo apvaizdos sumanymą tampa malonės akimirkomis, naujo etapo kelyje į tarnybą pradžia. Atkakliai melsdamiesi, kartu su šv. Pauliumi atrasime, kad „man gana Dievo malonės“ ir net galime girtis „silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų“ mumyse (plg. 2 Kor 12, 7–9).

3. Asmeninė malda

Norint išsiugdyti tinkamą nuostatą prieš kunigo šventimus ir po jų, esmingai svarbu suvokti savo visišką nevertumą ir Dievo atleidžiamosios bei perkeičiamosios malonės visagalybę. Jei mūsų maldos gyvenimas nežengia koja kojon su tai, kas vyksta, vargiai pavyks išvengti kurios nors iš dviejų pagundų spąstų. Viena iš jų yra toks susitapatinimas su kunigystės kilnumu, jog pradedame manyti, kad alter Christus išties esame savo menku nuodėmingu asmeniu ir todėl iš žmonių reikalaujame pačiam Kristui prideramos pagarbos. Šv. Bernardas tokius dvasininkas lygina su kvailu arkliu, kuris mano, jog prelatui ant jo nugaros rodoma pagarba iš tikrųjų skirta jam. Deja, vengdami šios pagundos, daugelis gerų norų kupinų dvasininkų po Vatikano II Susirinkimo, regis, įpuolė į priešingą pagundą. Jie uoliai stengėsi atsikratyti bet kokios kunigystei būdingos „mistikos“, nes Lumen gentium iškilmingai paskelbta, kad visi pakrikštyti krikščionys turi vienodą krikščioniškąjį kilnumą. Todėl savo kunigystę susiaurino iki tam tikrų (laikinų) funkcijų atlikimo ir, vos užbaigę sakramentines apeigas, nuolankiai ir patenkinti pranykdavo krikščionių bendruomenėje, kurioje, jų akimis, turėjo vis labiau įsitvirtinti savivalda. Dėl tokio klaidingo supratimo posusirinkiminė Bažnyčia kai kur labai priartėjo prie demokratinio protestantų Bažnyčios susirinkimo.

Katalikiška tiesa apie kunigystę priešinga abiem nukrypimams. Paulius primygtinai tvirtina: „Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, save telaikydami tarnais dėl Jėzaus“ (2 Kor 4, 5). Mūsų kilnumą sudaro dvejopas tarnavimas – tarnavimas Kristui ir tarnavimas krikščionių tautai. Paulius išdidžiai skelbiasi esąs „doulos Iesou Christou – Jėzaus Kristaus tarnu, arba vergu“. Tad Jėzui Kristui atstovaujame tiek, kiek tampame jo tarnais. Turime išsiugdyti beribę pagarbą savo kunigystės charizmai, tačiau sykiu suvokti, kad šį brangų lobį nešiojame trapiuose moliniuose induose ir jo negalime savintis bei laikyti vien sau. Vienas šventas dvasinis vadovas kartą davė tokį naudingą patarimą: „Kasdien turi klauptis prieš savo kunigystę.“

Jei jau kandidatas į kunigus melsdamasis turėtų laikyti save susijusiu su visais savo būsimais tikinčiaisiais, juo labiau tai galioja įšventintam kunigui! Skaitydami šv. Pauliaus laiškų pradžias, regime, kad jis nuolatos maldoje atmena savo „vaikus“. Visada dėkoja Dievui už jų gautas malones ir nenuilstamai meldžiasi, kad jie darytų pažangą ir ištvertų iki galo. Jis visa tai daro, nes ilgisi jų splanchnois Christou Iesou, Jėzaus Kristaus vidumi ar širdimi, ar nuoširdumu (Fil 1, 8). Kadangi pats Jėzus meldėsi, kad jo mokiniai dalytųsi ta meile, kuria Tėvas myli Jėzų ir Jėzus myli mokinius, mes ne tik galime, bet ir privalome prašyti šios malonės. Tai nėra įžūlu, priešingai, jei to nedrįstume prašyti Dievo, tai rodytų tikėjimo stygių. Dievas suteiks mums malonę mylėti savo žmones Jėzaus Kristaus meile ir širdimi, jei tik mes negeisime jos „pasisavinti“, kildindami šią meilę iš savo pastangų.

Jei tikrai mylėsime Jėzaus meile, mūsų širdis taps pakankamai plati, kad apglėbtų visus, kuriuos Dievas patiki mūsų globai. Pasak Pauliaus, „mūsų širdis jums erdvi tapo“ (2 Kor 6, 11). Tai reiškia, kad mums patikėti žmonės kviečiami įžengti į mūsų širdis ir surasti jose dėmesį, atjautą, pagalbą ir apsaugą. Jei kuriam nors mums patikėtajam esame abejingi ar jaučiame antipatiją, turime prašyti, kad Dievas perkeistų mūsų širdį, o kol tai įvyks, tą asmenį mylėti bent savo veiksmais.

4. Valandų liturgija ir Eucharistija

Kiekvienam kunigui privalu kasdien bendrai ar privačiai recituoti Valandų liturgiją. Tai reikalauja dar platesnės meilės bei dėmesio, nes Bažnyčia kartu su Kristumi meldžiasi už visą žmoniją. Didžiausią Valandų liturgijos dalį sudaro psalmės, apimančios plačiausią žmogaus emocijų skalę: jomis reiškiamas nuolankus garbinimas, džiugus garbinimas, aštri kaltė, mirtina baimė, pasitikėjimo kupinas ar desperatiškas pagalbos šauksmas, džiugesio sklidina padėka už išgelbėjimą iš nuodėmės, ligos ir mirties. Kadangi Jėzus atėjo susitapatinti su kiekvienu visų laikų žmogumi, jis psalmes perėmė kaip savo maldą ir į jas įdėjo, apvalytas bei išaukštintas, visas žmonijos intencijas. Recituodamas Valandų liturgiją kunigas ir vienuolis šiai visuotinės Bažnyčios maldai suteikia balsą (3). Akivaizdu, jog tą akimirką, kai meldžiamės, negalime pajusti kiekvienai psalmei būdingos emocijos, tačiau valingai galime aprėpti visas jose reiškiamas intencijas.

Kadangi oficialioji Bažnyčios malda krypsta į Eucharistiją ir iš jos kyla, Eucharistijos šventimas irgi turėtų tapti kunigo asmeninės maldos gyvenimo centru. Atnašaudami duoną ir vyną, turime intenciją atnašauti Bažnyčią, to atnašavimo dalyvius ir tuos, kurie nuoširdžiai ieško Dievo, taip pat visą žmogaus darbą ir visą materialią visatą. Tėvas neatmeta nei mūsų materialių atnašų, nei jomis reiškiamų intencijų. Priešingai, jis rimtai traktuoja mūsų troškimą (įkvėptą jo malonės) aukoti jam patinkančią ir tobulą atpirkimo, padėkos ir garbinimo auką. Kaip duonos ir vyno dovanos perkeičiamos į paaukotą ir prisikėlusią jo Sūnaus žmogystę, taip ir mūsų atnašos – savęs, mūsų darbo ir visos kūrinijos – suvienytinos su Sūnaus tobulu savęs atidavimu ir perkeistinos į tai.

Dažnai užmirštame, kad Eucharistijos šerdis yra ne mūsų pačių dovana, bet paties Kristaus auka. Ir jei kenčiame dėl negebėjimo persiimti Kristaus asmeninėmis nuostatomis jo aukoje, visada pagalbos galime paprašyti Marijos. Kupina malonės, ji vienintelė pilnatviškai priėmė ir atnašavo savo Sūnaus auką tada, kai angelui apreiškus ištarė „taip“, ir ypač tą akimirką, kai stovėjo kryžiaus papėdėje. Dovanota kaip motina malonės plotme, ji visada pasirengusi padėti mums švęsti Eucharistiją.

5. Meditacija

Neplėtojant asmeninės maldos gyvenimo, Eucharistijos šventimas ir Valandų liturgijos recitavimas lengvai gali virsti mechanine rutina ar daugių daugiausiai varginančia pareiga. Norint, kad dvasinis gyvenimas augtų, būtina kokia nors kasdienė meditacija, per kurią, užuot vien kalbėję Dievui, pradėtume jo klausytis. Yra daug skirtingų sėkmingos meditacijos formų. Kiekvienas galite pasirinkti jums tinkamiausią. Čia norėčiau pateikti tik kelias bendras gaires.

Meditacija siekiama ugdyti imlumą Dievo artumui. Nors didžiausią laiko dalį to nejaučiame, tikėjimas mus moko, kad Jis visada yra arti: net žvirblis nenukrenta ant žemės be jo žinios ir valios. Jis nuolatos siunčia mums „koduotus pranešimus“ – ne žemę sudrebinančiais nepaprastais įsikišimais, bet per normalią įvykių tėkmę. Tačiau tik imli širdis gali iškoduoti šifrą. Pasak Martino Buberio, „visa, kas vyksta, net paprasta įvykių tėkmė, yra man skirtas kvietimas. Tikras tikėjimas prasideda tada, kai suvokiu, kad visame, kas vyksta, glūdi žinia man… Staiga suvokiu, kad kažkas į mane kreipiasi.“

Krikščioniškosios meditacijos išankstinė sąlyga yra įsitikinimas, kad Dievas mano gyvenime daro „didžius darbus“, panašius į padarytus Izraelio, Jėzaus ir Bažnyčios istorijoje. Tai, ką Kristus kadaise padarė regimai, jis kasdien tai dvasiškai daro tikinčiojo gyvenime. Jei būsime tuo įsitikinę, Bibliją skaitysime ne tik kaip informacijos šaltinį, bet ir kaip dabar ir čia mums sakomą Dievo žodį. Tas Žodis šiandien toks pat visagalis, koks buvo ir vakar. Jei tikime, tas Žodis mus prikels iš numirusių, atkurs regėjimą, ištiesins mūsų paralyžiuotas galūnes, kad galėtume vaikščioti jo keliais.

Meditacijos procesas

a) Svarbiausias pasirengimas yra buvimas su savimi. Neturėtume mėginti pabėgti nuo savęs prisipumpuodami pakilių religinių emocijų. Dievas mūsų laukia mūsų pačių tikrojoje, ne kokioje nors įsivaizduojamoje idealioje savastyje. Turime pripažinti savo skurdumą – visus tuos jausmus, piktumus, pavydus ir geismus, kurių gėdijamės, bet kurie yra mūsų dalis. Dievas girdi tik sąžiningą maldą, šauksmą iš mūsų vargo gelmių.

b) Suėję į sąlytį su savo pačių savastimi, savo širdyse sužadinsime tylą ir alkį. Čia gali būti naudingas pasakojimas apie vieną dykumos tėvą.

Vieną dieną jaunas vyras atėjo pas senyvo amžiaus dvasios tėvą ir jo paprašė: „Tėve, pamokyk mane, kaip surasti Dievą.“ Senolis neatsakė, bet pasuko prie netolimos upės. Nustebęs jaunuolis tylėdamas nusekė paskui. Jiems atėjus prie upės krašto, senasis atsiskyrėlis pačiupo jaunąjį vyrą, panardino ir palaikė po vandeniu, kol tas kone prigėrė. „Ko labiausiai troškai, kai buvai po vandeniu?“ – pasiteiravo atsiskyrėlis, leidęs vyrui atgauti kvapą. „Oro, žinoma“, – atsakė tas. „Jei Dievo trokši taip aistringai, kaip geidei oro būdamas po vandeniu, tai Jį surasi“, – baigdamas pasakė senolis.

Jei taip trokštame Dievo, turėtume būti tikri: mūsų juntamas jo troškimas patikimai rodo, kad jis nori būti mūsų surastas. Negalėtume jo trokšti, jei jo malonė mumyse jau neveiktų.

c) Kitas žingsnis yra paskaityti ištrauką iš Biblijos (ar iš geros dvasinės knygos), lėtai ir ramiai, apmąstant, kone skonėjantis kiekvienu žodžiu. Taip pat galima įsivaizduoti kokią nors sceną iš Jėzaus gyvenimo ir susitapatinti su vienu iš veikėjų: nelygu kintantys poreikiai, kartais esu mokinys, kurį Jėzus padrąsina ar papeikia, nuodėminga moteris, kuriai jis taria: „Nesmerkiu tavęs. Eik ir daugiau nebenusidėk“, ar teisuoliškumo kupinas fariziejus, kurį Jėzus stengiasi išjudinti iš pasitenkinimo savimi. Leiskime Jėzaus žodžiams įsismelkti, paveikti mūsų protą ir širdį. Kartais iškart atrasime, ko mums reikia. Kartais turėsime paskaityti ilgiau, kol tam tikri žodžiai atrodys tinkami mūsų situacijai.

d) Tada paklauskime: „Viešpatie, ko nori, kad padaryčiau?“ Pavyzdžiui, jei apmąstau Jėzaus žodžius: „Palaiminti taikdariai“, turėčiau ištirti, kas neleidžia man būti ramiam; kokia yra mano nerimo priežastis; kokiose situacijose mano ramybė galėtų paveikti kitus? Paskui turėčiau klausti, kokia yra Jėzaus ramybės paslaptis, kuo ji skiriasi nuo šio pasaulio ramybės? Kaip tai suderinti su vargais ir kančia? Kupinas tikėjimo prašau, kad Jėzus duotų man savo ramybės, žinodamas, jog jis man įkvėpė tą prašymą, kad jį galėtų ir patenkinti.

e) Galiausiai padėkokime Dievui už tai, ką gavome, – net jei jaučiame, kad negavome nieko. Svarbu kasdien medituoti maždaug 20–30 minučių nepriklausomai nuo to, kokios esame nuotaikos. Tik vėliau įsitikinsime, jog tai buvo verta daryti. Net jei mūsų širdis ir protas medituojant liks tušti ir sausi, vis dėlto galime tapti imlesni Dievo signalams dienos tėkmėje. Tai reiškia, kad griežtą kritiką, nuoširdžią šypseną ar gražų saulėlydį suvoksime kaip Dievo asmeninę dovaną mums. Dievas išlieka visiškai nenuspėjamas: imasi iniciatyvos, kai panori. Tačiau be kasdienių asmeninių pastangų laikyti ausis atviras galime nepajėgti išgirsti tada, kai jis nuspręs prabilti.

Kada medituoti?

Tai priklauso nuo individualių poreikių. Kai kuriems geriausias metas – ankstyvas rytas, kol dienos darbai ir pareigos neišsunkė visų jėgų. Kitiems ankstų metą sunku prasitrinti akis ir išjudinti protą. Tokiems idealiausias laikas būtų vakaras, kai jie vieni ir nusiraminę, bet dar nenori miego. Geriausia būtų meditacijos laiką paskirstyti tarp ryto ir vakaro. Galime tekstą kartą perskaityti vakare ir prieš užmigdami jį ramiai apmąstyti. O rytą pabudę grįžti prie jo. Po tokio sąmoningo ir pasąmoninio pasirengimo Rašto žodžiai įsismelks veiksmingiau negu greitai perskaityti ryte.

Meditacijos medžiaga

Dievo žodis, teikiantis šviesą ir gyvybę, yra Biblija. Todėl Biblija turėtų būti mūsų svarbiausias dvasinis skaitinys, prie kurio turėtume nuolatos grįžti. Tačiau kartais Biblijos žodžiams gyvai prabilti ir veiksmingiau negu skaitant vien Bibliją į mus kreiptis padeda kitos knygos apie dvasingumą ar šventųjų gyvenimus. Kartkartėmis, kai neturime konkretaus klausimo ar problemos, galime tiesiog pasinaudoti tos dienos Mišių skaitiniais ar per ilgesnį laiką ištisai perskaityti vieną iš Biblijos knygų, pasirinkdami po ištrauką kiekvieną dieną. Bet iškilus problemai ar klausimui (ką reiškia krizė, kurią tenka išgyventi, ar kaip galėčiau geriau melstis?), pamėginsiu susirasti tas Biblijos ištraukas, kurios žadėtų atsakymą į mano klausimą. Kai kurie Biblijos leidimai, kaip antai Jeruzalės Biblija, turi teminę rodyklę, galinčią padėti surasti ieškomus tekstus.

6. Koncentruojamoji malda (Centering prayer)?

Mūsų laikais išsiplėtus dialogui su induistinėmis ir budistinėmis meditacijos formomis, katalikybėje išsirutuliojo srovė, vaizduotės ir diskursinio mąstymo veiklą laikanti tinkama tik pradedantiesiems. Tiems, kuriems atrodė, jog tie metodai jiems netinka, siūlyta ištuštinti dvasią nuo vaizdų bei sąvokų ir tyliu bei lėtu kokio nors žodžio kartojimu pasirengti panirti į gilesnį sąmonės lygmenį, į „koncentruojamąją maldą“, kur jie atrasią jų sielose esantį Dievą. Trapistų tėvai Thomas Keatingas ir Basilas Penningtonas (4), taip pat benediktinas Johnas Mainas (5) mano, kad tokia nediskursinė malda gerai paliudyta patristikos amžiuje ir ispanų didžiųjų mistikų Teresės Avilietės ir Kryžiaus Jono mokymuose. „Koncentruojamosios maldos“ gynėjai katalikų stovykloje labai aiškiai pabrėžia, kad dvasios ištuštinimo technika, lėtai ir tyliai kartojant trumpą žodį, „mantrą“, kaip antai „meilė“ ar „Jėzus“, ar „marana-tha“, savaime nepagimdo mistinio potyrio, bet veikiau parengia Dievo malonei. Protingai paneigti koncentruojamosios maldos teigiamų padarinių kai kuriems žmonėms neįmanoma. Vis dėlto šv. Teresė ir šv. Kryžiaus Jonas primygtinai tikina, kad „tylos malda“ (kurią minėtasis sąjūdis sako norįs atgaivinti) Dievo žmonėms dovanojama Dievo ir vien Dievo nustatytu laiku. Todėl panirimo į nediskursinę sąmonę technika gali nesunkiai virsti mėginimu manipuliuoti Dievo meilės kupino artumo gilesniu suvokimu. Tačiau Dievas į manipuliacijas neatsako, todėl tokie medituotojai gali būti pagauti savo pačių sąmonės gelmės, į kurią pasitraukia ieškodami nedrumsčiamos ramybės.

Nesu pakankamai išstudijavęs koncentruojamosios maldos, kad galėčiau ją tinkamai įvertinti. Tai, ką žinau, galiu išreikšti tik sąlygiškai. Bibliniai atpažinimo kriterijai aiškūs: jei dvasinės pratybos duoda gerų vaisių, Dvasios vaisių (meilės, nuolankumo, džiaugsmo, taikos, kantrybės, malonumo, gerumo, ištikimybės, romumo, susivaldymo: Gal 5, 22–23), tai tada Dievo Dvasia tikrai veikia tos sielos maldoje. Tačiau tie, kurie koncentruojamąją maldą pamilsta taip, kad ima nuvertinti Eucharistiją ir kitas liturgines maldas ar praranda norą apmąstyti Kristaus kaip žmogaus slėpinius – jo gimimą, gyvenimą, kančią ir prisikėlimą, klysta manydami, jog taip elgtis juos skatina Šventoji Dvasia, o ne jų pačių sąmonė. Žmogaus siela turi milžinišką neregimą potencialą ir jo suaktyvinimas koncentruojamąja malda gali taip pakerėti sielą, kad ji susižavės savo pačios grožiu ir galia. Bet jei Šventoji Dvasia tikrai veikia tam tikrų žmonių kontempliacijoje, šie juo uoliau dalyvaus Eucharistijoje ir Valandų liturgijoje. Tada, veikiami koncentruojamosios maldos, jie labiau trokš persiimti ir skonėtis Biblijos žodžiu, kaip visų laikų didieji kontempliatyvūs šventieji.

7. Švenčiausiojo Sakramento adoracija

Po trumpo nuosmukio, nulemto Vatikano II Susirinkimo nutarimų klaidingo aiškinimo, Švenčiausiojo Sakramento adoracija labai atsigavo (6). Visur, kur vėl pradėta reikšmingiau praktikuoti, ji davė gausių vaisių. Pagilėjo ir ganytojų, ir kaimenės gyvenimas, parapijos bendruomenė tapo maldingesnė ir vieningesnė, pagausėjo pašaukimų į kunigystę. Prieštara, kad Švenčiausiojo Sakramento garbinimas yra vėlyva viduramžių praktika, pakeitusi dažną Komuniją, ir todėl nesveikas reiškinys, laikytina tuo, kuo ji ir yra, – pavojinga pusine tiesa. Adoracija neturi pakeisti Šventosios Komunijos. Kita vertus, be adoracijos praktikavimo ne šv. Mišių metu Eucharistijos šventimas ir Šventosios Komunijos priėmimas gali lengvai virsti skubia rutina ar degeneruoti į bendruomenės savęs šventimą (7).

Susirinkimo dokumente apie liturgiją Sacrosanctum concilium išties neminima Švenčiausiojo Sakramento adoracija ne šv. Mišių metu. Tačiau ir Pauliaus VI enciklikoje Mysterium fidei, ir Apeigų kongregacijos Instrukcijoje primygtinai pabrėžiama jos svarba nurodant, kad Eucharistijos garbinimo ne šv. Mišių metu „ištaka ir tikslas“ yra šv. Mišių šventimas (8). Norėdami įvertinti adoracijos reikšmę, turime pradėti nuo šio fakto: kol išlieka empiriniai duonos ir vyno pavidalai, tol Eucharistinis Viešpats po šv. Mišių išlieka tokio pat būvio, koks tapo per konsekraciją, – savęs atidavimo Tėvui ir mus maitinančio maisto būvio. Jis trokšta likti su mumis tokiu pavidalu, kokį visiems laikams nuo dabarties iki istorijos pabaigos įgijo per nukryžiavimą ir įamžino per savo šlovingą prisikėlimą. Nepertraukiamas Eucharistinio Viešpaties buvimas mūsų bažnyčiose yra iškalbingiausia Dievo tapimo „Emanueliu, o tai reiškia: Dievas su mumis“ forma (9).

Čia galima paprieštarauti, kad prisikėlęs Kristus jau nuolat yra tuose, kuriuos jis maitina per Šventąją Komuniją. Dar galima pridurti, kad jis visurbuvis iš prigimties, nes yra Dievas. Tačiau, remiantis Biblija, prisikėlęs Kristus lieka tikras žmogus ir todėl savo žmogyste negali būti visur (10). Jis iš tiesų yra visuose, kurie jį tiki ir myli, bet tik tokiu mastu, kokiu jie leidžia jam ten būti mylėdami ir tikėdami. Bet nė vienas krikščionis nebuvo ir niekada nebus Jėzus Kristus substanciškai ir visiškai. Savo nukryžiuota ir prisikėlusia žmogyste jis nuolatos, visiškai, substanciškai yra tik maisto (ir gėrimo, net jei konsekruotą vyną saugoti ne taip patogu) pavidalu (11).

Kristaus buvimas Eucharistijoje išpildo ir net pranoksta amžiną žmonijos troškimą turėti šioje visatoje šventą vietą, nuolatinio sąlyčio su Šventybe tašką. Eucharistija yra tas koncentruotas dieviškasis buvimas, padarantis apčiuopiamą platesnį Dievo buvimą visoje kūrinijoje. Tai taip pat išpildo ir pranoksta Izraelio troškimą, kad jame gyventų kabod Yahweh, Dievo šlovė. Dievo šlovė nebegali palikti jo eschatologinės Šventyklos nei leisti jo Šventyklai būti sugriautai, nes jis amžinai gyvena Jėzuje, naujajame Izraelyje.

Žinoma, Jėzus nėra „tabernakulio kalinys“: buvimas ten niekaip nekliudo jam būti kitose vietose ir darbuotis žmonių širdyse. Jo atėjimas per konsekraciją perkeičia duoną ir vyną, ne jį. Sakyti, kad Jėzus gyvena ne tik tabernakulyje, bet ir danguje, klaidinga, nes taip suponuojama, jog dangus yra kita vieta, analogiška tabernakulio erdvei. Dangus yra Dievo transcendentinė karalija, perskverbianti mūsų pasaulį ir intensyviausiai esanti ten, kur neatskiriamai nuo Tėvo ir Šventosios Dvasios bei savo dieviškojo angelų bei šventųjų dvaro savo žmogyste yra prisikėlęs Kristus. Tad veikiau turėtume sakyti, kad tabernakulis yra pats dangus tarp mūsų. Tai slėpiningieji Jokūbo laiptai, sujungiantys dangų ir žemę. Tačiau tie laiptai yra ne materialus objektas, bet prisikėlusio Kristaus, visus patraukiančio prie savęs, asmuo (Jn 1, 51; 12, 32).

Jėzus išreiškė gilią tiesą tardamas: „Aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus“ (Jn 14, 28). Jo grįžimas pas Tėvą, jo transcendentinė šlovingosios egzistencijos Tėvo dešinėje forma įgalina jį pasirinkti naują imanencijos tarp mūsų pavidalą. Jo išaukštinimo vaisius yra naujas nusileidimas, dar žemesnis ir kuklesnis negu pats įsikūnijimas: prisikėlusio Kristaus šlovė atsiskleidžia per naują jo nusižeminimo, tam tikra prasme pranokstančio nusižeminimą ant kryžiaus, gelmę (12). Kad būtų visiškai pasiekiamas įžengti į mus ir mus maitinti, jis nusižemina iki „daiktų“ lygmens, „tampa“ duona ir vynu, kurių vienintelis tikslas yra maitinti ir džiuginti žmones. Tad Dievo Sūnus savo dieviškąją transcendenciją apreiškia ne spinduliuojančiai atsiskirdamas nuo mūsų, bet įveikdamas likusį atstumą ir perskyrą tarp savęs ir savo kūrinių ir tai daro gerbdamas mūsų laisvę bei apeliuodamas į mūsų meilę, o ne tramdydamas mus baime.

Gana ironiška, kad kai kurie katalikų teologai primygtinai tvirtina, jog dėl to, kad Kristus Eucharistijoje yra kaip maistas, jis negarbintinas, bet valgytinas. Kaip tik todėl, kad jis dėl mūsų tapo toks žemas ir nereikšmingas kaip paprastas maistas ir gėrimas, jis vertas, kad garbintume jį kupini dėkingumo.

Įtampa tarp Kristaus kuklios rodymosi formos ir šlovingos egzistencijos danguje lemia mūsų santykį su juo Eucharistijoje. Būdami priešais Kristų Švenčiausiojoje Eucharistijoje, esame priešais patį dangų: prisikėlusio Kristaus džiaugsmas padaro mūsų pačių ir kitų kančias bei tragedijas pakeliamas, leisdamas iš anksto paragauti galutinio meilės triumfo ir suteikdamas mums įžvalgų bei jėgų paguosti kitus. Didysis Eucharistinio Kristaus garbintojas Afrikos dykumose Charles’is de Foucauld yra pasakęs: „Kaip galiu būti liūdnas, kai mano mylimasis jau savo Tėvo džiaugsme?“ Kita vertus, kuklus Kristaus artumo pavidalas raminamai rodo, kad jis geba ir nori mūsų kančias padaryti savomis bet kokį supratimą pranokstančiu būdu. Pradedant Pauliumi, troškusiu savo kūne papildyti, ko dar trūksta Kristaus vargams, Origenu bei Grigaliumi Nazianziečiu ir baigiant Pascaliu ir mūsų laikais, krikščionių mistikai suvokė, jog džiaugsmo pilnatvė prisikėlusiame Kristuje sugyvena su jo agonija jo nariuose iki pasaulio pabaigos. Tai reiškia, kad prisikėlęs Kristus nusidriekia į pačią garbintojo būtį, meldžiasi ir kenčia per jį, su juo ir jame. Taip mūsų gyvenimą ir kančias jis paverčia patinkančia auka savo Tėvui. Tad tarp garbintojo ir Kristaus vyksta slėpiningi mainai. Kristus mūsų kančias padaro savomis ir dovanoja mums savo džiaugsmo dalį. Kunigui, kad geriau suvoktų neįtikėtiną šių mainų slėpinį, būtina priešais Eucharistiją praleisti daugiau laiko adoruojant. Taip bendraudamas su Kristumi, jis išmoks daug jautriau švęsti Eucharistiją kupinas pagarbios baimės ir džiaugsmo.

8. Užtariamoji malda

Visose savo maldose kunigas Kristaus akivaizdon stoja kaip atsakantis už visus jam patikėtus tikinčiuosius. Pradėdamas ne vieną savo laišką, Paulius savo skaitytojams nuolatos dėkoja ir primena savo gilią bendrystę su jais. Jo žodžiai tinka kunigams ypatingu būdu: „Jei kenčiame priespaudą, tai jūsų paguodai ir išganymui; jei esame guodžiami, tai jūsų paguodai, kuri įdiegia jums ištvermę pakęsti tokius pačius kentėjimus, kokius mes kenčiame“ (2 Kor 1, 6). Taigi kunigo maldos, net susijusios su jo asmeniškiausiomis problemomis, veikia jo tikinčiuosius. Kunigui švenčiant sakramentus ir sakramentalijas, jo maldos veiksmingumas priklauso ne nuo jo asmeninio šventumo, bet nuo Jėzaus Kristaus visagalybės ir Bažnyčios tikėjimo. Antra vertus, jo užtariamosios maldos priešais Švenčiausiąjį Sakramentą ar ne adoracijos metu priklauso nuo jo asmeninės padėties Viešpaties atžvilgiu. Tačiau malonė tapti šventuoju savo žmonių užtarėju jo yra gauta per Šventimų sakramentą. Suvokimas, kad Dievas nuo amžių nusprendė tam tikras malones suteikti tam tikriems žmonėms per jų kunigų užtarimą, gali labiau paskatinti nenuilstamai melstis dėl savo tikinčiųjų. Dievui patinka ganytojo malda už savo avis. Jei malda prašant atsivertimo lieka bevaisė, jis turėtų atminti šv. Jono Vianėjaus vienam iš kunigų pasakytus žodžius: „Daug meldeisi už tą vyrą. Bet ar pasninkavai ir praktikavai kokį nors apsimarinimą?“ Jei kunigas bendradarbiaus su savo šventimų malone, jame tikrove taps Origeno alegorija: jis supanašės su tuo, ką švenčia: jo žodžiai, gyvenimas ir asmuo bus maistas jo žmonėms ar veikiau per jo žodžius, gyvenimą ir asmenį Kristus maitins tikėjimą ir gyvenimą tų, kuriems kunigas tarnauja.

Pabaiga

Lemtingais Bažnyčios istorijos momentais atsinaujinimas visada prasidėdavo sulig malda, malda žmonių, visiškai atsidavusių Dievui ir leidusių per save veikti gaivinančioms Šventosios Dvasios jėgoms. Konstantiniškajai Bažnyčios ir valstybės sąjungai suprastinus bendrąją krikščioniškojo gyvenimo kokybę, didieji vyskupai ir šventieji Atanazas, Bazilijus, Grigalius Nazianzietis, Kirilas Aleksandrietis ir Jonas Auksaburnis prieš įšventinami išmoko melstis tarp atsiskyrėlių ir vienuolių Egipto ir Mažosios Azijos dykumose. Barbarų invazijų laikotarpiu galingiausias evangelizacinis impulsas kilo iš Subjako olos, kur daugelį metų į maldą buvo paniręs šv. Benediktas Nursietis. Jo vienuoliai kunigai ir vyskupai ateinančiais amžiais sukrikščionino Europos barbarų gentis. Bernardas Klervietis kaip tik meldėsi vienoje Burgundijos pakelės koplyčioje, kai galutinai apsisprendė stoti į naują Cisterciumo vienuolyną, iš kur XII a. į Bažnyčią ėmė skverbtis ir ją gaivinti atnaujintoji vienuolystė. Grįžti prie evangelinio neturto ir artimo meilės XIII a. įkvėpė žodžiai, Pranciškaus išgirsti meldžiantis irstančioje senoje Šv. Damijono koplyčioje Asyžiuje: „Pranciškau, mano bažnyčia sugriuvusi. Atstatyk ją.“ Protestantiškosios reformacijos laikotarpiu ugnies kamuolys, įsiveržęs į Pilypo Nerio širdį šiam meldžiantis San Kalisto katakombose, paskatino atsiversti renesansinę Romą. Ignaco Lojolos galėtynės Manresos oloje davė pradžią Dvasinių pratybų knygai, atnaujinusiai ir tebeatnaujinančiai tūkstančių krikščionių gyvenimą visame pasaulyje. Didysis akstinas atsinaujinti per Vatikano II Susirinkimą – kaip liudija pats popiežius Jonas XXIII – gimė iš staigaus įkvėpimo. Be uolios maldos Paulius VI nebūtų įstengęs subalansuoti Bažnyčios reformos įgyvendinimo ir priešinimosi destruktyvioms po Susirinkimo kilusioms jėgoms. Per žiniasklaidą daugialypis Jono Pauliaus II veidas tapo pasauline įvairių maldos formų plėtojimo mokykla. Tvirto Kristaus atleto jaunatviškas pasitikėjimas ir spindintis džiaugsmas, skausmingas kartu su Kristumi kenčiančio ganytojo veidas, seno myriop žengiančio Dievo vyro sukaustytas veidas ir besiseilėjančios lūpos – visi šie vaizdai rodė šaltinį, iš kurio šis nepaprastas popiežius sėmėsi jėgų, kad milijonams sielų įkvėptų pasitikėjimo, drąsos ir troškimo artimai susivienyti su Kristumi.

Pastaraisiais metais į seminarijas ir naujokynus įstojo įspūdingai daug jaunų žmonių, kai kurios žiniasklaidos vadinamų „Jono Pauliaus II karta“. Jei jų maldos gilumas prilygs jų užsidegimui, vadinasi, artėja naujas Bažnyčios pavasaris.

_____________________

Nuorodos

*Roch Kereszty O. Cist. yra Dalaso universiteto teologijos profesorius adjunktas ir Irvingo (Teksaso valst.) cistersų parengiamosios mokyklos Teologijos katedros vedėjas. Straipsnis verstas iš: Communio: International Catholic Review (Winter 2009)

(1) Pauliaus misijos apaštalauti supratimą Vatikano II Susirinkimas įšventintiesiems kunigams taiko PO 3, 2.
(2) Plg. Gal 1, 15 ir Jer 1, 5.
(3) Dvasininkams ir daugelio vienuolijų nariams Valandų liturgija privalu melstis reguliariai, tačiau tai daryti kviečiamas ir kiekvienas krikščionis.
(4) Žr. M. Basil Pennington. Centering Prayer. Renewing an Ancient Christian Prayer Form. Garden City: Doubleday 1980; Thomas Keating, M. Basil Pennington, Thomas E. Clarke. Finding Grace at the Center. Still River: St. Bede Publications, 1978.
(5) Christian Meditation. The Gethsemane Talks. Tuscon: Medio-Media, 4th ed., 2001.
(6) Ši dalis remiasi mano knyga: Wedding Feast of the Lamb. Eucharistic Theology from a Historical, Biblical and Systematic Perspective. Chicago: Hillenbrand Books, LTP, 2004, p. 225–229.
(7) Padėtis Rytų apeigų Katalikų Bažnyčiose ir Ortodoksų Bažnyčiose skirtinga. Ten Eucharistijos liturgija daug ilgesnė, todėl yra daugiau progų adoruoti paties Eucharistijos šventimo metu.
(8) Instructio de cultu mysterii eucharistici (1967), 3e.
(9) Žr. Mt 1, 23 ir 28, 20.
(10) Ši problema katalikų teologijoje išspręsta katalikų ir liuteronų ginčo dėl Kristaus žmogystės visurbuviškumo metu. Liuteris tą visurbuviškumą galėjo teigti dėl savo šiek tiek monofizitinės kristologijos. Pasak pastarosios, prisikėlusio Kristaus žmogystė įgyja dievystės savybių.
(11) Plg. Mysterium Eucharisticum, 9.
(12) Plg. P. J. Eymard. The Real Presence. New York: Eymard League, 1938.

Vertimas © „Bažnyčios žinios“, 2011, Nr. 17.