Šiais metais yra minimas labai svarbaus dokumento – Romos sutarties pasirašymo 50-metis. Būtent ši sutartis pradėjo Europos vienijimosi procesą, į kurį 2004 m. gegužės 1 d. įsitraukė ir Lietuva. Ji taip pat davė pradžią Europos Sąjungos šalims siekti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos. Romos sutarties pasirašymo jubiliejus yra minimas politikų kalbose ir specialiai šiai datai skirtuose renginiuose. Vienas jų – birželio 21-24 d. Italijos sostinėje vykusi konferencija „Naujasis humanizmas Europai: universitetų vaidmuo“, kurią organizavo Europos vyskupų konferencijos konsiliumas (CCEE), Romos vikariatas ir Romos vyskupijos akademinės sielovados tarnyba, globojant Italijos Respublikos Prezidentui. Šioje konferencijoje turėjo galimybę dalyvauti ir apie 20 žmonių iš Lietuvos. Didžiąją jų dalį sudarė klaipėdiečiai, tarp kurių buvo dvasiškiai ir Klaipėdos universiteto pedagogai. Šią grupę suformavo Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Katechetikos katedros vedėjas kunigas doc. dr. Arvydas Ramonas. Jo dėka buvo sudarytos sąlygos ne tik dalyvauti konferencijoje, bet taip pat susipažinti su katalikiškąja Roma ir žymiausiais istoriniais paminklais, o svarbiausia – susitikti su Šventuoju Tėvu popiežiumi Benediktu XVI ir gauti jo palaiminimą. Grupei vadovavo kunigas dr. Vladas Gedgaudas, jam talkino Šv. Juozapo Darbininko parapijos klebonas Saulius Damašius. Šių žmonių pastangomis kelionė tapo itin turininga ir dvasiškai pakylėta.

Konferencija vyko Popiežiškajame Laterano universitete, garsėjančiame šimtametėmis teologijos, bažnytinės teisės bei filosofijos mokslų tradicijomis ir turtinga biblioteka. Akademiniame pasaulyje tai yra privilegijuota vieta, kur galima ieškoti atsakymų į daugybę naujajai Europos Sąjungai iškilusių klausimų. Vienas jų – kaip išsaugoti krikščioniškąsias vertybes sparčiai besiplėtojančio mokslo ir modernėjančios kultūros kontekste, kaip grąžinti universitetams vadovaujantį vaidmenį asmenybės formavimo procese. Į konferenciją susirinko apie 2500 dalyvių iš 44 valstybių. Nemažai jų, kaip klausytojų, atvyko iš Rytų Europos ir Kaukazo šalių, tačiau didžiąją prelegentų dalį sudarė Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Olandijos, Anglijos universitetų bei įvairių organizacijų atstovai. Pirmąją konferencijos dieną, kuri prasidėjo visuotine malda didžiojoje salėje (Aula Magna), pavadintoje Benedikto XVI vardu, vyko plenariniai posėdžiai. Jų metu sveikinimo žodžius tarė svarbiausi asmenys – renginio organizatoriai ir svečiai: Romos meras Walteris Veltroni, CCEE prezidentas kardinolas Peteris Erdö, Europos Komisijos komisaras Jánas Figelis, atsakingas už išsilavinimą, mokymą ir kultūrą, Italijos vyriausybės ministrų tarybos viceprezidentas Franscesco Rutelli, mokslo ministras, kuruojantis universitetų veiklą Fabio Mussi. Pranešimus, supažindinančius su konferencijoje keliamais uždaviniais, skaitė kardinolas Camillo Ruini, Vienos universiteto rektorius Georgas Winckleris, prof. Peteris Koslowsky iš Amsterdamo, prof. Michelis Wieviorka ir prof. Philippe Nemo iš Paryžiaus, prof. Bruno Dalla Piccola iš Romos. Apie ką gi kalbėjo šie garbūs vyrai? Pirmiausia jie konstatavo spartų visuomenės materialėjimo procesą postindustriniame pasaulyje, įtakojamą mokslo pažangos ir naujų technologijų diegimo, po to iškėlė svarbiausią problemą – dvasinės kultūros stygių. Kur mes einame? – ne kartą skambėjo prelegentų kalbose šis klausimas. Juk žmogus dažnai iškeliamas virš gamtos arba nuo jos nustumiamas. O to neturėtų būti. Žmogus nėra nei virš gamtos, nei žemiau jos. Jis yra gamtos dalis, tuo pačiu metu ir mokslo objektas, ir subjektas, besimėgaujantis civilizacijos lygio augimu ir nevaržoma laisve. Juk šių dienų Europai netenka tiek daug dėmesio skirti kovai už taiką, kaip tai buvo daroma senajame kontinente po II pasaulinio karo, todėl atsiranda daugiau galimybių rūpintis žmonijos gerbūviu, deja, užmirštant dvasinę sferą, žmogaus teises, jo individualybę bei orumą. Mokslininkai dažnai pirmenybę atiduoda pragmatiškajam protui, kuris, nesuteikdamas prasmės žmogaus gyvenimui ir pasiduodamas kaip jaunasis Ikarusas iliuzijoms, gali atsisukti prieš patį žmogų ir žmonijos istorijoje sukelti tragiškas pasekmės. Tad laisvė gali būti pavojinga, jei ji neturi tikslo, jei ji ignoruoja tikėjimo postulatus, suformuluotus Jėzaus Kristaus mokslo. Krikščionybė turi tapti europietiškosios kultūros pagrindu ir naujojo humanizmo epicentru – šios mintys kaip raudona gija driekėsi per visus pranešimus. Prelegentai pripažino, kad teorinės žinios ir praktiniai įgūdžiai yra labai svarbūs elementai jaunojo europiečio profesiniame rengime, tačiau vien jų neužtenka. Juk žmogaus gyvenimas nėra vien fizinė egzistencija ir visuomenė negali būti mokslo vergais. Todėl naujo humanizmo pagrindu turi tapti dvasinės vertybės, kurių šaltinis yra Dievas, ir tiktai sąjungoje su Juo galima drąsiai eiti į priekį. Kadangi universitetai yra viena seniausia mokymo institucija Europoje, kur gimsta nauji moksliniai projektai ir politinės idėjos, todėl jie ne tik galėtų, bet ir turėtų imtis atsakomybės ugdant pilnavertes asmenybes ir formuojant jų pasaulėžiūrą. Protinga visuomenė – tai žinios ir vertybės, kurias jaunimas privalėtų įgyti būtent universitetuose. O universitetams reiktų būti atviriems, patraukliems, nuolat palaikyti dialogą tarp krikščionybės ir mokslo, skatinti įvairių kultūrų raidą bei jų integraciją. Šiems tikslams įgyvendinti būtinas daug didesnis universitetų finansavimas ir politinė valia, pripažįstant jų vaidmenį atsinaujinančioje Europoje. Juk universitetinė sistema sudaro galimybę masiškai siekti aukštojo išsilavinimo ir sparčiai daryti mokslą. Todėl politikai turi rūpintis ne vien socialiniais visuomenės reikalais (pvz., pensijų reforma), bet skirti didesnį vaidmenį personalizmui, t.y. asmenybės saviraiškai, asmenybę laikant aukščiausia dvasine vertybe, o į pasaulį žvelgiant kaip į aukščiausios asmenybės (Dievo) kūrybinio aktyvumo išraišką. Politikams reiktų sudaryti universitetų modernėjimo tvarkaraštį ir siekti įgyvendinti mokymosi visą gyvenimą programą, skatinti studentų mobilumą. Ne kartą buvo primenama, kad Europa – tai mes visi. Mes, kurie gerbiame vienas kitą, ieškome to, kas mus jungia, bet ne izoliuoja. Mes esame skirtingi, bet ateities turime siekti kartu. Maksimalus įvairumas minimalioje erdvėje – taip buvo apibūdinta viena iš sparčiai besivystančios Europos dimensijų. Europos ateitis turi būti kuriame universitetuose – kitas labai svarbus konferencijos teiginys, nuosekliai vedantis prie daugelio prelegentų išsakytos minties: Europa bus stipri, kai bus stiprūs universitetai. Pirmoji konferencijos diena baigėsi pamaldomis Laterano bazilikoje ir agapė Laterano universiteto kiemelyje.

Daugiausia pranešimų teko išgirsti birželio 22 d. Jie buvo skaitomi keturiose sekcijose (žmogiškasis asmuo, žmogaus miestas, mokslinis požiūris, bei kūryba ir atmintis), kurios savo ruožtu dalinosi dar į atskiras grupes – nuo 8 iki 13. Kiekvienoje grupėje buvo perskaityta apie 10 pranešimų, tad iš viso jų susidarė arti 700. Juose buvo analizuojami krikščioniškosios antropologijos klausimai, laisvės ir religijos santykis, integralaus ugdymo paradigmos, bioetinės, deontologinės, genų inžinerijos problemos ir nauji kultūriniai iššūkiai Europai, žmogaus teisių, Europos Sąjungos ekonominės politikos, globalizacijos ir naujojo humanizmo aspektai, technologinės inovacijos medicinoje, užsimezgusios žmogaus gyvybės apsauga, Europos identiteto sąvoka, istorijos, kalbų, literatūros, dailės ir muzikos vaidmuo multikultūrinėje visuomenėje, kultūrinio paveldo apsauga ir t.t. Sekcijos vyko skirtinguose Romos universitetuose, tad konferencijos dalyviai pasklido po visą Romos miestą, rinkdamiesi jiems įdomią mokslinę sritį.

Birželio 23-ioji buvo itin iškilminga diena. Rytas prasidėjo šventomis Mišiomis Šv. Petro bazilikoje, kurias laikė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone. O po jų universitetų dėstytojai ir sielovadininkai susirinko į erdvę ir modernią Pauliau VI aulą, kurioje vyko susitikimas su Benediktu XVI. Savo kalboje popiežius akcentavo tris svarbiausius momentus: 1) modernybės krizę, kurios esmė glūdi tame, kad humanizmą bandoma suvokti kaip pretenziją kurti „žmogaus karalystę“, atskirtą nuo ontologinio pagrindo; 2) dažnus bandymus riboti racionalumo apimtį; 3) krikščionybės įnašą į naujojo humanizmo kūrimą. Šventasis Tėvas teigė, kad neteisingai suvokiamas arba iškreiptas tikėjimo ir humanizmo santykis postuluoja neišvengiamą dieviškojo įstatymo ir žmogaus laisvės konfliktą, kad tikėjimas ir protas privalo bendradarbiauti siekdami tiesos. Tiesos tema nėra skirta tik siauram mąstytojų ratui, ji turi lemiamos įtakos kiekvieno asmens identitetui. Tiesos ieškojimas yra sunkus, tačiau palengva jis tampa aistra ir atradimo džiaugsmu. Popiežius ragino akademinę bendruomenę ne tik ieškoti tiesos, bet skleisti ją ir ginti nuo redukcijų bei iškraipymų, grąžinti pasitikėjimą tradicinėmis vertybėmis. Jei norime kurti naują humanizmą, – sakė Benediktas XVI Europos universitetų dėstytojams, – pirmiausia turime aiškiai suprasti, kame glūdi tas naujumas. Žinoma, naujumo paieškos tai ne paviršutiniškų naujovių vaikymasis. Naujojo humanizmo paieškos turi rimtai atsižvelgti į tai, jog šiandien Europoje vyksta plataus masto kultūriniai pasikeitimai, kad žmonės vis labiau suvokia savo pašaukimą aktyviai dalyvauti savosios istorijos formavime. Tai, ką mes vadiname humanizmu, istoriškai susiformavo iš Europoje vykusio šio žemyno tautų kultūrų ir krikščioniško tikėjimo susitikimo. Ir šiandien, siekdama naujojo humanizmo, Europa negali atsisakyti šios savo tradicijos. Kitaip ji nebūtų ištikima savo pašaukimui.

Po šio įspūdingo susitikimo vyko popietinė programa, kurios metu galima buvo susipažinti su įvairiomis krikščioniškomis bendruomenėmis bei pasaulyje vykdoma jų misija. Šeštadienio vakarą renginio organizatoriai pakvietė konferencijos dalyvius į koncertą, kurį surengė Conservatorio di Musica di Parma studentai ir pedagogai. Skambėję W. A. Mozarto kūriniai ilgam prikaustė publikos dėmesį. Ji negailėjo aplodismentų jauniesiems atlikėjams ir vis kvietė juos į sceną. Birželio 24 d. buvo skirta konferencijos apibendrinimui ir uždarymui. Profesoriai Johnas Haldane (Scozia), Stefano Zamagni (Bolonija), Cèsaris Nombela (Madridas), Malgorzata Korzycka-Iwanow (Varšuva), taip pat monsinjorai Aldo Giordano ir Noëlas Treanoras dar kartą priminė būtinybę puoselėti krikščioniškąsias vertybes, nuolat būti sąjungoje su Dievu ir diskutuoti su tais, kurie Juo netiki. Europa nėra vien geografinė ar politinė-ekonominė sąvoka, tai nėra unifikuota kultūra, o tautų, religijų ir tradicijų dialogas. Palaikant šį dialogą, turime būti solidarūs ir savo veiklą grįsti brolybės idėjomis. Reikia neužmiršti politikų Roberto Šumano ir Konrado Adenauerio indėlio į Europos vienijimosi procesą ir kalbėtis integracijos kalba. Mokslas turi padėti suprasti žmogaus prigimtį, o universitetai – padėti tai prigimčiai išsiskleisti. Jie privalo ne vien mokyti, bet ir auklėti, ne tik eiti į plotį, bet ir į gylį. Krikščionybė neturi užsidaryti vien jausmų ar mitų pasaulyje, bet savo universaliomis vertybėmis grįsti kelius į naujosios Europos ateitį. Konferencija užsibaigė pamaldomis Laterano bazilikoje ir maloniu pabendravimu su bendraminčiais prie vyno taurės Laterano universiteto kiemelyje.

Universitetų dėstytojai išsiskirstė kupini įspūdžių ir dvasinių inspiracijų. Tačiau Lietuvos delegacija dar turėjo galimybę keletą dienų pasisvečiuoti Romoje. Ji buvo apsigyvenusi svečių namuose „Villa Lituania“, kurie buvo įkurta 1945 m., kad pagelbėtų Popiežinės lietuvių kolegijos išlaikymui. Sovietinės okupacijos metais šie namai Italijoje tapo nedidele lietuviška salele ir Lietuvos laisvės simboliu, tačiau iki 1991 m. čia galėjo studijuoti tik išeiviai bei jų palikuonys. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į kolegiją sugužėjo jaunimas iš Lietuvos. Kolegijos atsinaujinimui didžiulę įtaką darė ir po šiai dienai daro jos rektorius prelatas Algimantas Bartkus, teigiantis, kad lietuviams, kaip mažai tautai, yra didelė garbė Romoje turėti tokią mokymo įstaigą. A. Bartkus, su tėvais po II pasaulinio karo pasitraukęs iš Lietuvos, daugelį metų gyveno Pietų Amerikoje ir JAV, o pastaruosius dešimtmečius, vadovaudamas Popiežinei lietuvių kolegijai, rūpinasi Romoje dvasininkų rengimu. Tai didelės erudicijos ir tolerancijos asmenybė, žavinti savo auklėtinius bei kolegas gražia lietuviška kalba, įžvalgumu ir subtiliu humoro jausmu. Kolegijos absolventai jaučia jam didelę pagarbą ir dėkingumą už įskiepytas tikėjimo tiesas ir meilę savo tėvynei. Todėl buvo itin džiugu, kai prelatas A. Bartkus birželio 25 d. pakvietė Lietuvos delegaciją dalyvauti rytinėse šv. Mišiose, kurias lietuviškai (!) jis pats ir aukojo. Jose dalyvavo ir iš Klaipėdos, Kauno bei Vilniaus atvykę kunigai. Šios Mišios suteikė ne tik dvasinės palaimos, bet istoriniame kontekste ir krikščioniškosios Europos ateities kūrimo fone prasmingai užbaigė lietuvių viešnagę Romoje.

Klaipėdos universiteto prof. dr. Danutė Petrauskaitė